Prieš 250 metų, sausio 15-ąją, gimė Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849), kunigas, pamokslininkas ir mokslininkas, pirmasis Lietuvos floros tyrinėtojas. Jis išleido pirmąjį lietuvišką geografijos vadovėlį, aprašė 643 augalų ir sukūrė apie 800 augalų rūšių herbariumus. Seimas 2021-uosius paskelbė Jurgio Pabrėžos metais, siekdamas atkreipti dėmesį į šį iškilųjį XIX a. švietėją ir jo darbus.
Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos istorijos mokytoja Vilma Narkauskienė pastebėjo, kad žolinčiai ir sveikuoliai Tėvą Jurgį Ambraziejų Pabrėžą vadina savo mokytoju, šio šventu laikomo kunigo kapą aplanko bent kelis kartus per metus – organizuodami „Duonos kelią“ vasarą ir per Vėlines, jog visi tautiečiai nemažai augalų vadina šio vienuolio sukurtais pavadinimais. Apie šį kunigą vienuolį eruditą kalbėjomės su Kretingos muziejaus vyr. muziejininke Jolanta Klietkute.
Turbūt pradėkime pokalbį nuo kunigo Jurgio Ambraziejus Pabrėžos biografijos?
Jurgis Pabrėža gimė 1771 m. sausio 15 d. Večių kaime, Lenkimų parapijoje, Kretingos apskrityje, Jono ir Rožės Baužinskaitės Pabrėžų šeimoje, kurioje užaugo 7 vaikai. Spėjama, kad Jurgio tėvas buvo ūkininkas, laisvas nuo baudžiavos, gal net bajoras, nes J. Pabrėža savo ryžtuose pasižada nesigirti savo kilme. Lotyniškai bei lenkiškai savo pavardę jis rašė Pabrez, žemaitiškai pasirašinėjo Pabreza arba Pabeza. Mokyklą baigė Kretingoje, o 1791–1794 metais Vilniaus universitete mokėsi istorijos, medicinos, botanikos, chemijos, teisės ir teologijos dalykų. J. Pabrėža buvo įsitraukęs į Tado Kosciuškos organizuojamą sukilimą, jam nepasisekus, į Vilnių nebegrįžo, o 1794-ųjų rugpjūčio 1 d. įstojo į kunigų seminariją Varniuose. Seminarijoje mokėsi vos dvejus metus. 1796-ųjų sausio 26 d. vyskupas Steponas Giedraitis jį įšventino kunigu. Tikėtina, kad taip greitai buvo įšventintas todėl, kad dvejus metus jau Vilniaus universitete buvo studijavęs teisę, teologiją ir Šventąjį Raštą bei išsiskyrė erudicija.
Jurgis Pabrėža kunigavo Šiluvoje, Raudėnuose, Tveruose, Kretingoje, Kartenoje, Plungėje. 1816 metais įstojo į Kretingos pranciškonų (bernardinų) vienuolyną kaip pasaulietis pranciškonas (tuomet tretininkas) ir gavo Ambraziejaus (Ambrozijaus) vardą. Visą gyvenimą daug keliavo rinkdamas istorinę, etnografinę medžiagą, botanikos eksponatus. Kurį laiką mokytojavo Kretingoje. Dėstė lotynų kalbą, gamtos mokslus, geografiją ir tikybą. Pasak Juozo Tumo-Vaižganto, per gamtos pamokas „…pasiėmęs lazdą ir būrį vaikų (…) apžiūrinėdavo kiekvieną augalėlį, pradedant nuo šimtamečio medžio iki smulkiausio kimino“. Geografijai dėstyti parašė visų penkių žemynų fizinės ir politinės geografijos vadovėlį, taip pat lotynų kalbos gramatiką.
Ką galite pasakyti apie jo kunigavimą?
Jaunas kunigas nuo pat pradžių jautė didelę atsakomybę už savo parapijiečių sielų išganymą, labai rimtai ir atsakingai ruošėsi pamokslams, nuodugniai studijavo Šventąjį Raštą, įvairių šventųjų ir garsių pamokslininkų veikalus, stengėsi pažinti tos vietovės, kurioje pamokslaus, žmonių gyvenimo būdą, įpročius, ydas, kad klausytojams pamokslas būtų aktualus ir suvokiamas. Žvelgiant į išlikusius pamokymus, jo paties pasiryžimus ir paguodos ieškojimą paniekintame Kristuje, kyla mintis, kad ir jis pats ne kartą patyrė skaudžių apkalbų, šmeižtų, paniekinimų, tačiau vis vien save aukojo Dievo ir žmonių tarnystei. Sulaukęs keturiasdešimties metų jau buvo netekęs sveikatos ir dairėsi altarijos, kur galėtų tyliai ramiai užbaigti savo dienas.
J. Pabrėža garsėjo kaip uolus, išmintingas išpažinčių klausytojas ir pamokslininkas, kurio pasiklausyti plaukė minios žmonių iš visų parapijų. Labai daug žmonių jį buvo pasirinkę dvasios vadovu. Vis dėlto labiausiai Jurgis Pabrėža žmonių sielas palietė savo gyvenimo pavyzdžiu, giliu tikėjimu, maldingumu, sugebėjimu gydyti sielą ir kūną.
Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašė: „Žmonės jo pamokslų kaipo kokio apaštalo su didžiausia atida klauso ir nemaž gauna pelno išganymo. Kada jis kazelyčion įlipęs „Tėve mūsų“ tesukalbėtų, ir ta jo malda nebūtų be dieviškos naudos žmonių, nes taip yra už šventą turimas, jog tarsi pats jo pasirodymas jau draudžia žmones ir veda ant gero. Daugel dievobaimingų žmonių turi jį už vadovą kely išganymo, todėl kunigas Pabrėža kasdieną klauso valandų valandas išpažinimo nusidėjimų. Norėdamas dar ir miręs mokyti žmones, parašė jiems knygeles. Begalo darbus tas zakonikas niekuomet nespėja. Vos atkalbėjęs poterius ir kitus apėjęs žygius, diena iš dienos rašo. Pratęsk, Dieve, jam amžių ir suteik turtingą poną, kurs parašytas per jį knygas išspausdinęs žmonėms paskelbtų!“.
Kodėl kunigas tapo ir vienuoliu?
Jurgio Pabrėžos gyvenimas nuo pat vaikystės buvo susietas su pranciškonais: dėdė Aleksandras Pabrėža buvo pranciškonas, pats Jurgis mokėsi Kretingoje, gerai pažinojo brolių gyvenimą, tad ir pačiam ateidavo mintis stoti į vienuolyną. 1802 m., dirbdamas Plungėje, jis net padarė pasiryžimą: „Pašalinti norą stoti į vienuolyną. Visa tai – pagunda“. Tačiau Dievo planui pasipriešinti neįmanoma: žmonės ir dabar prisimena legendą apie tai, kad 1815 m. kun. Pabrėža buvo pakviestas pas ligonį, didelio potvynio metu su Švč. Sakramentu kėlėsi per Miniją. Smarki vandens srovė nutraukė lyną ir keltą su visais žmonėmis ėmė blaškyti į visas puses. J. Pabrėža šaukėsi šv. Antano pagalbos, pasižadėdamas, kad jeigu išliks gyvas, įstos į Kretingos pranciškonų vienuolyną. Keltas su visais keleiviais toli užuolankoje saugiai pasiekė krantą.
1816 m. gruodžio 7 d., būdamas 45-erių metų amžiaus, Jurgis Pabrėža įstojo į Kretingos Trečiąjį pranciškonų (tretininkų) ordiną, po metų iškilmingai davė amžinuosius įžadus, gavo tėvo Ambraziejaus vardą. Tretininkai, kaip ir pirmojo ordino vienuoliai, dėvėjo pranciškonų abitą, laikėsi vienuolinės tvarkos, naudojosi visomis dvasinėmis malonėmis, bet neturėjo teisės rinkti viršininkų ir patys būti jais renkami. Pabrėžai tiko, „kad zokono vyresnybė per visą amžį niekur nekilnotų“, norėjo turėti daugiau laiko maldoms, studijoms ir žmonių gydymui. Tačiau Žemaičių vyskupo pareigas einantis Juozas Chrizostomas Gintila kukliam tretininkui J. Pabrėžai vis vien buvo pasiūlęs eiti savo kapeliono ir sekretoriaus pareigas, kurių šis atsisakė.
Kaip Jurgis Ambraziejus Pabrėža rado laiko savo moksliniams darbams?
Turbūt anksti išmokęs labai racionaliai naudoti savo laiką, gyventi pagal griežtą dienotvarkę. Prisiminkime, kad 1791–1794 metais Vilniaus universitete J. Pabrėža mokėsi istorijos, medicinos, botanikos, chemijos, teisės ir teologijos dalykų. Šiandien apie J. Pabrėžą daugiausia rašoma kaip apie botaniką, kurio darbai lietuvių–žemaičių kalba turi didžiausią išliekamąją vertę. Tačiau jo palikimas daug platesnis: apie 50 darbų botanikos tema, lotynų–lietuvių kalbų botanikos žodynas, augalų morfologijos lietuvių terminų žodynas, apie 800 augalų rūšių herbariumas, pirmasis lietuvių kalba parašytas 166 psl. geografijos vadovėlis, geografijos terminų žodynas, 17 rankraščių, kuriuose aprašomos ligos, jų simptomai, gydymas, medicininių terminų žodynas, lotynų kalbos vadovėlis, apie 250 pamokslų visais žmogaus gyvenimo ir tikėjimo klausimais, savotiškas filosofinis veikalas „Ryžtai“, kuriame sistemino savo gyvenimo principus. Jis mokėjo lotynų, graikų, lenkų, lietuvių, rusų, baltarusių ir vokiečių (šiek tiek) kalbas, skaitė daug įvairios literatūros ir užsirašinėjo visa, kas jį domino, bei svarbius patarimus iš kitų mokslininkų darbų, taip pat kruopščiai užsirašinėjo savo atradimus. Sukūrė ir eilėraščių, nutapė paveikslų.
1771–1849 m. Kretingoje gyvenęs kunigas aplinkiniams gyventojams turbūt buvo puikiai žinomas ne dėl savo mokslo darbų, o dėl sielovados dalykų ir kaip gydytojas.
J. Pabrėža pats yra rašęs profesoriui Volfgangui, kad augalai ir jų savybės jį domino nuo pat vaikystės. Rašė ir tai, kad dažnai lankydavęs įvairius ligonius, neturinčius jokios medicininės pagalbos, o jų kančios jį labai jaudindavo, tad norėjęs nors šiek tiek padėti jiems. Gydymas vaistažolėmis buvo kiekvienam prieinamas būdas. J. Pabrėža „Botanika arba Taislius augyminis“ įžangoje yra pastebėjęs, kad būtų gerai, jog žemaičiai ūkininkai pažintų daugiau augalų ir taip galėtų sau padėti. Jis rašė: „Skiriu savo darbą naudai ir gelbėti sveikatai tų, kurie neturi arti vaistinės bei galimybės pasitarti su gydytojais ir ne tik gyvendami skursti, bet ir per anksti mirti turi“. Pas jį gydytis ir patarimų plaukė žmonės iš visos Žemaitijos.
Jurgis Ambraziejus Pabrėža vienuolyno kiemelyje taip pat buvo pasėjęs įvairių naudingų augalų. Apie jo gydymo metodiką galime spręsti iš lietuvių kalba išleistų jo knygelių: „Apie kraujažolę“, „Apie slogas plaučių“, „Apie slogas nosies“, „Apie kosulį“, „Apie dusulį ir slogas smaugiančias“ bei išlikusių rankraščių, pavyzdžiui, „Namų vaistinė“, „Augalai, naudingi gydymui“ ir t.t.
Juozas Tumas–Vaižgantas vaizdžiai aprašė J. Pabrėžos gydytojavimą: „Nors turi gerą spintą vaistų, tačiau gydo kone vienomis žolėmis. 28-as jo celės numeris ir visas koridorius būdavęs prakvipęs jo žolėmis… Kasdieną būdavę daug ligonių: moteriškos laukdavusios apačioje, nes į aukštą, kur vienuoliai gyvena, moteriškoms draudžiama. Vyrai leidžiamomis valandomis ateidavę stačiai į celę. Juos tėvas Ambraziejus vaišindavęs trimis pypkėmis su ilgais cibukais. Jau nuo ryto įsakydavęs jam tarnaujančiam vaikiukui prikimšti pypkes. Apdalijęs svečius pypkėmis pirmame kambaryje, patsai gydyklų taisydavęs, klausydamas ligų, o moteriškų aprūpinti nulipdavęs žemyn. Atėjus tam tikram vienuolių reikalaujamam laikui, palikdavęs svečius pypkauti, eidavęs į antrą kambarį ir kiaurai per tris valandas klūpodavęs prieš Prikryžiuotąjį ir medituodavęs. Tik pabaigęs dvasiškąją praktiką, beišeidavęs pas savo ligonius ir lankytojus“. Už patarimus, gydymą ir vaistus J. Pabrėža niekada neėmė jokio atlyginimo, tačiau žmonės stengėsi atsilyginti kas kuo tik galėjo.
Kaip manote, kas yra svarbiausia J. Pabrėžos palikime?
Jurgis Ambraziejus Pabrėža parengė apie botanikos 50 darbų, tarp jų didžiulį enciklopedinį leidinį „Taislius augyminis“, kuriame apibūdino 643 augalus. Pats autorius rinko pinigus jam išleisti, tačiau publikuotas jis buvo tik 1900 m. Amerikoje. J. A. Pabrėžos „Taislius augyminis“ rankraštis (saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje) įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą kaip nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektas. Prigijo daug šio kunigo augalams duotų pavadinimų, pvz.: rugys, miežis, aviža, dirsė. Tačiau svarbiausia yra jo gyvenimo visuma – Žemaitijoje lig šiol jis atsimenamas kaip šventas žmogus. Jis gydė ne tik žmonių kūnus, bet ir sielas. Jo ryžtai ir pamokslai aktualūs kiekvieno laikmečio žmonėms.
Kas materialaus Kretingoje išliko iš Tėvo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos gyvenimo?
Jo padarytas herbariumas, kabojęs jo celėje, kuriame J. A. Pabrėža įrašė: „Dievas mato, laikas bėga, mirtis ateina, amžinybė laukia“, dabar jis saugomas Kretingos muziejuje. Dar būdamas studentu J. Pabrėža nutapė paveikslą, kurio vienoje pusėje pavaizduota Nekaltai Pradėtoji Mergelė Marija, kitoje – šv. Antanas. Studijų metais šį paveikslą J. Pabrėža nešiojo procesijose, vėliau jis kabėjo celėje. Po kunigo mirties giminės paveikslą išsaugojo, padovanojo muziejui. Restauruojant buvo nustatyta, kad „paveikslas tapytas namuose gamintais alyviniais dažais ant drobės, iš abiejų pusių, neabejotina, kad tai paties Pabrėžos darbas“. Muziejuje saugomas ir J. Pabrėžos klauptas, o Kretingos pranciškonų vienuolyne išlikusi J. Pabrėžos celė.
Pranciškonas br. Julius Sasnauskas OFM parvežė ir 2019 metų pradžioje Kretingos muziejui perdavė Amerikos vienuolyne išsaugotą originalų J. Pabrėžos pamokslų rinkinį „Kninga turinti savėj kozonius“.
Teko vartyti 1993 m. Romoje išleistą Viktoro Gidžiūno parašytą monografiją „Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849)“ – ten nėra nė vienos jo nuotraukos. Negi tokių nebuvo, nėra išlikusių?
Manau, tokių apskritai nebuvo. Prisiminkime: J. A. Pabrėža gyveno XVIII a. pabaigoje – XIX a. viduryje, kai pasidaryti nuotrauką nebuvo labai paprasta. Pasakojama, kad vienas jo artimas pažįstamas buvo paprašęs prisiminimui jo fotografijos. Tėvas Ambraziejus padavė jam rožančių ir pasakė: „Visos fotografijos sudyla, nublunka ir tie žmonės yra pamirštami, o šita fotografija niekuomet nesudils ir nebus pamiršta“. Žinant jo kuklumą ir nusižeminimą, labai abejotina, ar tėvas Ambraziejus iš viso būtų sutikęs fotografuotis. Nėra žinių, kad būtų išlikusi bent viena jo nuotrauka. Kretingos muziejuje saugomas tik Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos biustas, kurį remdamasis žmonių pasakojimais, XX a. vid. sukūrė tautodailininkas Petras Kalenda. Juozas Tumas-Vaižgantas 1929 m. taip apibūdino J. Pabrėžą: „Ūgio neaukšto, juodbruvis, visados linksmas, mėgdavęs dainas“.
Pristatykite J. A. Pabrėžos įamžinimo ženklus Kretingoje.
1895 m. pranciškonų vienuolyno gvardijonas br. Feliksas Rimkevičius ant J. Pabrėžos kapo pastatė šviesaus granito kryžių. 1933 m. vienuolyno gvardijonas Augustinas Dirvelė ant kapo pastatė neogotikos stiliaus mūrinę koplyčią, kurios viduje, galinėje sienoje, yra aliejiniais dažais tapytas paveikslas „Švč. M. Marija Nuolatinė Gelbėtoja“. Senieji kretingiškiai pasakojo, kad koplytėlės sienoje t. Dirvelė įstatęs paties J. Pabrėžos tapytą paveikslą. 1933 m. pastačius pranciškonų gimnaziją, vienuolyno sklype buvo suformuota gatvelė, kuriai suteiktas J. Pabrėžos vardas. 1949 m. sovietų valdžia pakeitė pavadinimą į J. Janonio (vėliau į S. Poležaikino). Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1989 m. gatvei sugrąžintas J. A. Pabrėžos vardas. Kretingoje jo vardu pavadinta ir gimnazija.
1988 metais J. Pabrėža, kartu su Kretingos įkūrėju Jonu Karoliu Chodkevičiumi bei Kretingos savininku, pirmosios vidurinės mokyklos įkūrėju, mūrinės statybos mieste pradininku Ignacu Jokūbu Masalskiu tapo pirmaisiais Kretingos rajono Garbės piliečiais. 1993 m. J. Pabrėžos kapas buvo paskelbtas respublikinės reikšmės istorijos paminklu (u. k. 10516), tais pačiais metais skverelyje prie bažnyčios pastatytas skulptoriaus Algirdo Boso, architekto Sauliaus Manomaičio bronzinis paminklas, bylojantis apie kretingiškių meilę ir dėkingumą tėvui Ambraziejui. Daug Kretingos miesto gyventojų laiko tėvą Ambraziejų šventuoju (nors oficialiai tokiu jis paskelbtas nėra), lanko jo kapą, meldžia jo užtarimo ligose ir nelaimėse.
Kaip manote, ar galima tikėtis, kad tėvas Ambraziejus bus beatifikuotas?
Dievui nėra negalimų dalykų… J. A. Pabrėža tyliai mirė 1849 m. spalio 30 d., po ligonių priėmimo valandų, besimelsdamas savo celėje baigdamas 79-uosius, senatvės ir ligų nukamuotas. Publikuoti buvusio vienuolyno tarno Kazio Valuckio prisiminimai, kad tą dieną jį tėvas Ambraziejus pasiuntęs miestan – parnešti jam pyrago, bet išeinant liepė jį užrakinti raktu iš antrosios pusės durų. Sugrįžęs Kazimieras pamatė vienuolį gulintį sudėtomis rankomis, laikančiomis kryželį, šalia ant staliuko degančią žvakę, o pats tėvas jau miegąs amžino miego. Dėl tokio savo mirties nujautimo Kazys mėgdavęs jį šventu vadinti. 1849 m. Žemaičių vyskupijoje mirusių kunigų sąraše J. Pabrėža paminėtas su ypatinga pagarba: „plenus dierum et meritorum“ (ilgai gyvenęs ir didžiai nusipelnęs).
1921 m., minint 150-ąsias J. A. Pabrėžos gimimo metines, Kretingos progimnazijos moksleiviai bei miestelio visuomenė medžiais apsodino trikampį skverelį priešais bažnyčią ir jį pavadino Jurgio Pabrėžos darželiu. Po šio kunigo mirties žmonės būriais traukė prie jo kapo, meldė užtarimo. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu gautos per tėvo J. Pabrėžos užtarimą malonės būdavo užrašomos vienuolyno knygoje, kai kurios svarbesnės – publikuotos žurnale „Pranciškonų pasaulis“. Broliai pranciškonai 1933-aisiais ant šio kunigo kapo pastatę koplytėlę, pradėjo rinkti medžiagą J. Pabrėžos beatifikacijai, tačiau sovietinė okupacija nutraukė tuos sumanymus ir pradangino daugumą beatifikacijos dokumentų. Visgi J. Pabrėžos vardas nebuvo visai ištrintas iš atminties. Jo, kaip mokslininko, darbais buvo domimasi, jie buvo tyrinėjami. Pasirodė mokslinių straipsnių, išsamiau surinkti ir publikacijose pateikti biografiniai faktai. Kretingos kraštotyros muziejaus direktoriaus Juozo Mickevičiaus rūpesčiu buvo parengta J. Pabrėžos 200 metų sukaktuvinė ekspozicija, kurioje buvo kėdė su jo inicialais, klauptas, vaistinė spinta, rankraščių kopijos… Kretingos kraštotyros muziejui persikėlus į restauruotus vienuolyno rūmus, dviejose celėse, kuriose 1817–1849 m. gyveno, dirbo ir ligonius priiminėjo tėvas Ambraziejus, 1985–1991 m. veikė memorialinė ekspozicija, kurią sukūrė muziejininkas Donatas Butkus. 1971 metais Kretingoje 200-asis J. A. Pabrėžos jubiliejus švęstas iškilmingai, vyko mokslinė konferencija. Į Kretingą sugrįžę vienuoliai pranciškonai 1991 m. sausio 12 d. surengė konferenciją-minėjimą, skirtą Tėvo Ambraziejaus Pabrėžos beatifikacijos bylai. Šiais metais minime 250-ąsias J. A. Pabrėžos gimimo metines – tai labai ilgas laiko tarpas, per kurį daug įdomių, nusipelniusių asmenybių pradingo užmarštyje. Tačiau kuklaus vienuolio vardas tebėra gyvas Žemaitijoje ir visoje Lietuvoje. Vėlinių dieną jo kapo koplytėlė skęsta žvakelių jūroje. Žmonės prie kapo ateina pasimelsti, paprašyti užtarimo ligose ir kasdieniuose dalykuose, ir tai teikia vilties, kad Lietuva sulauks dar vieno Dievo tarno – palaimintojo.
Beje, nežinomas autorius publikaciją Šv. Antano kalendoriuje 1940 metais apie kunigą, pranciškoną, Jurgį Ambraziejų Pabrėžą pradėjo tokiais žodžiais: „Jeigu kas nors nusiskundžia, kodėl Lietuvos katalikai neturi šventųjų, kurie savo dvasios kilnumu atgaivintų mūsų siekimus, karts nuo karto sukeltų religinį atgimimą, tai šitoks nusiskundimas yra neteisingas, arba bent tiek teisingas, kad apkaltina mus pačius nerūpestingumu, nemokėjimu įvertinti savo žmonių, kurie mūsų tarpe, bendraudami su mumis pačiais, pragyveno savo ilgą amžių tikrai šventu gyvenimu; jie paliko mums kilniausius pavyzdžius visose gyvenimo srityse ir savo gyvenimo šventumą paliudija iš anapus karsto“.
Kaip galėtume užbaigti mūsų pokalbį?
Norėčiau užbaigti paties J. Pabrėžos žodžiais, rašytais 1821 m. atsisveikinant su savo mokiniais, kurie daug pasako apie jį patį, jo vertybes ir santykį su kitais. Pacituosiu: Mylimasai mokiny! Žiūrėk, kad tavo gyvenimas būtų tylus ir ramus, nes toks Dievui patinka. Melskis kiekvienoje vietoje. Būk blaivus, išmintingas, išauklėtas, drovus ir kuklus. Venk tuščių kalbų, kvailų žingeidumų, barnių, puikybės, piktžodžiavimų, storžieviškumo, nedėkingumo, nepaklusnumo, girtavimų, neramumo, nesusilaikymo, išdavikiškumo, įžūlumo, veidmainiškumo, apgavystės ir kitų visų negerovių. Iš savo turtų dalyk išmaldas ir nenukreipk veido nuo vargšų. Jei daug turėsi, gausiai duok; jei mažai turėsi, ir mažai su noru rūpinkis duoti. Padariusiam tau ką gero tuojau atsilygink, kad svetimas užmokestis pas tave neužsiliktų. Iš kitų blogo patyręs, kitam to nedaryk. Patarimo visuomet nuo protingo ieškok. Visados Dievą garbink ir nuo Jo prašyk, kad tavo gyvenimą tvarkytų, kad visi tavo užmanymai Jame būtų. Nebijok, Brangusis, į neturtą patekti, nes būsi labai turtingas, jei Dievo bijosi, nuodėmių vengsi, o darysi gerai. Štai mano paskutinieji pamokinimai tau, Brangusis Mokiny“.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu visapusės sėkmės, o mums, visiems laikraščio skaitytojams – daugiau sužinoti apie Jurgį Ambraziejų Pabrėžą ir ko nors pasimokyti iš jo palikimo.
Kalbėjosi Daiva Červokienė
Nuotr. iš Kretingos muziejaus tinklapio