Ką žemės gelmės pasakoja apie savivaldybės ir visos šalies istoriją

Ką žemės gelmės pasakoja apie savivaldybės ir visos šalies istoriją

Turbūt galima sakyti, kad visa istorija prasideda nuo mūsų žemės gelmių. Tačiau žemės formavimosi istorijos negalima užfiksuoti ir sudėti į archyvus kaip daugumos neseniai įvykusių įvy­kių liudijimų. Vis dėlto ir jos formavimosi faktoriai neišnyksta be pėdsakų, jie ryškiausiai lieka pažymėti pačiose žemės gelmėse. Tad pasidomėkime seniausiuoju šalies istorijos įvykių archyvu – Žemės gelmių informacijos centru, kuris, beje, yra Vievyje. Prie šio centro lankytojus simboliškai pasitinka didelė lauko riedulių ekspozicija.
Apie seniausius Elektrėnų savivaldybės ir visos šalies istorijos ženklus, užkoduotus žemės gelmėse, kalbėjomės su Žemės gelmių informacijos centro vadovu, vieviečiu geologu Vytautu Puronu.
Gal pradėkime nuo to, ką pir­miausiai pamato Žemės gelmių informacijos centre apsilankę žmonės?
Prie Žemės gelmių informacijos centro lankytojus pasitinka beveik 5 ha plote įrengta lauko riedulių ekspozicija. Joje – grupėmis išdėliota daugiau kaip 550 įspūdingo tūrio riedulių, suvežtų iš įvairių Lietuvos vietovių. Akmenys sugrupuoti į 35 grupes ir išdėstyti pagal jų cheminę sudėtį ir petrografinę (uolienų mokslo) klasifikaciją. Ši ekspozicija yra kaip parkas. Ir ne veltui taip atrodo, mat ekspozicija sukurta pagal Kauno botanikos sodo specialistų projektą. Parke yra ir du vandens telkiniai, gausu lietuviškų medžių ir krūmų. Čia prisiglaudžia ne tik pilki lauko akmenėliai, bet dažnai apsilanko ir apsigyvena (miesto viduryje, prie Vilniaus–Kauno automagistralės!) stirnos, kiškiai, įvairūs paukščiai (tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme – kaip skulptūros). Tai ekspozicija, ant kurios eksponatų galima užsiropšti, ką labai mėgsta Žemės gelmių informacijos centrą lankantys vaikai. Gamta šią ekspoziciją nuolat kei­čia, mūsų darbuotojams tik belieka patvarkyti, pataisyti.
Pačiame Žemės gelmių informacijos centre yra ir kita – riedulių gludinių – ekspozicija, lankytojus supažindinanti su riedulius sudarančiais mineralais bei jų susidarymo Žemės plutoje sąlygomis. Ji papildo lauke esančių riedulių ekspoziciją.
Ar galima sakyti, kad ryš­kiausi mūsų žemės formavimosi ženklai yra būtent akmenys?
Taip, ir visa žemė yra iš akmens, uolienų sudarytas darinys. Žemės gelmių informacijos centras, anks­čiau buvęs Lietuvos geologijos muziejumi, dažnai žmonių ir yra vadinamas tiesiog „akmenų muziejumi“.
Grįžkime vėl prie Žemės gelmių informacijos centro. Kokių, kokio amžiaus lankytojų sulaukiate daž­niausiai?
Moksleivių ir stu­dentų, kurie ateina į ekskursijas, edukaci­nius užsiėmimus. Ir aš pats tuomet, kai dabartinis informacijos centras buvo Geologijos instituto muziejus, pirmąkart apsilankiau jame dar būdamas moksleiviu.
O kokie Žemės gelmių informacijos centro eksponatai la­biausiai domina žmones?
Žemės gelmių informacijos centro kolekcijų fondą sudaro uolienų, mineralų, fosilijų, laboratorinių tyrinių likučių rinkiniai. Lankytojus labai domina suakmenėję prieš milijonus metų Žemėje klestėjusios gyvūnijos pėdsakai, šalies naudingųjų iška­senų ekspozicija. O labiausiai lankytojus turbūt domina žemės gelmių mėginiai – kernas. Tai – cilindrinis uolienos stulpelis, gaunamas gręžiant koloniniu gręžimu. Jis yra tos vietos geologinis metraštis ir pagrindinis informacijos šaltinis apie žemės gelmes. Per kerną galima „pažvelgti“ iki dviejų kilometrų žemyn po mūsų kojomis ir pamatyti, kokie sluoksniai ir kaip keičia vieni kitus.
Daug brandaus amžiaus lankytojų į Žemės gelmių informacijos centrą atvyksta turbūt būtent dėl kerno eksponatų?
Žemės gelmių informacijos centras yra ir savotiškas archyvas, kuriame saugomas pagrindinis informacijos šaltinis apie tai, kaip atrodo Lietuvos žemės gelmių pjūvis. Prieš 40 metų įkurtoje saugykloje kerno pavidalu sukaupta svarbiausia ir išsamiausia informacija apie mūsų valstybės žemės gelmes. Žemės gelmių skerspjūvis – tarsi įvairių uolienų tortas, o kernas – tai cilindro formos tų uolienų stulpelis, gręžiniais iškeltas iš žemės gelmių vykdant geologinio kartografavimo, paieškų ar žvalgybos darbus. Vokiškai „der kern“ reiškia „šerdis“, tad kernas yra tarsi žemės šerdis. Kaip bibliotekoje yra kaupiamos knygos, taip kernotekoje – kernas. Ir kai į biblioteką ateinama pasisemti įvairių žinių iš žinynų, taip iš „akmeninio žinyno“ – kerno – geologai sužino apie konkrečios vietovės geologiją. Ištiria, kokios buvo geografinės sąlygos įvairiais geologiniais laikotarpiais, kokia vyko gyvybės raida, kas lėmė naudingųjų iškasenų pasiskirstymą ir t. t.
Kerno saugykla Vievyje – pirmasis tokio tipo objektas visoje Rytų Europoje, tad daug kitų šalių geologų atvykdavo pasižvalgyti, pasisemti patirties ir idėjų, kaip galima sutvarkyti ir patogiam naudojimui paruošti kerną. Kernotekoje užsienio geologai lankosi ir dabar, tik – moksliniais tikslais. Lietuvoje prakalbus apie skalūninių dujų žvalgybą, Žemės gelmių informacijos centre ne kartą lankėsi vienos didžiausių pasaulyje naftos bendrovės „Chevron“ atstovai. Jie čia tyrė kerną, paimtą Šilutės bei Tauragės apylinkėse, kadangi skalūnų buvo rengtasi ieškoti būtent ten. Tad reikšmingiausia Žemės gelmių informacijos centro veikla – kerno tvarkymas ir saugojimas, informacijos apie jį rengimas bei sisteminimas – lankytojams nematoma. Žinoma, mokslininkai tai supranta, žino, kad kernas gaunamas gręžiant uolienas, o tai – ilgas ir labai brangus procesas. Vievyje saugomo kerno išgavimo darbai apytiksliai skaičiuojant gali kainuoti ne vieną milijardą eurų.
Ar dažnai pasipildo kerno eksponatai ir jų saugykla?
Pernai gavome Gedimino kalno kerno pavyzdžius, laukiame kerno iš Raseinių rajono, kur buvo atlikti tyrimai dėl arseno požeminiame vandenyje. Tad nors kerno saugykla vis pasipildo, per pastaruosius metus tai vyksta daug mažesniu tempu negu 1979–1985 metais.
O kaip saugomas kernas? Juk suprantame, saugomas ne taip, kaip knygos bibliotekose…
Kernotekoje šie gręžinių stulpeliai sudėti į specialias medines dėžes ir kruopščiai sunumeruoti saugomi aukštose lentynose. Vievyje saugoma daugiau nei 23 tūkst. tokių dėžių. Pirmasis kernas, atvežtas į šią saugyklą, išgręžtas dar 1953 m. Stoniškių (Šilutės r.) gręžinyje. Tai unikalus gręžinys, koks, vargu, ar Lietuvoje kada bus gręžiamas, nes kernas iškeltas iš viso gręžinio perkirsto žemės gelmių pjūvio – nuo paviršiaus iki 2 km gylio. Ilgai šis gręžinys buvo giliausias Lietuvoje. Tačiau šiuo metu kernotekoje yra saugomas kitas giliausiai pasiektas ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse objektas – Vydmantų-1 (Kretingos r.) gręžinio kernas iš 2564 m gylio. Taip pat tai yra labiausiai įsirėžęs į kristalinį pamatą gręžinys skirtas geoterminės energijos išgavimui. Saugykloje daug giliųjų gręžinių kerno yra iš naftos telkinių ir naftos paieškų plotų. Taip pat iš Dzūkijos kristalinio pamato, iš Varėnos geležies rūdos telkinio. Didžiąją dalį sudaro kernas iš geologinio kartografavimo gręžinių, kurie suteikė išsamias žinias apie šalies žemės gelmių sandarą, naudingųjų iškasenų telkinius. Didelis šio akmeninio archyvo turtas yra kai kurių geologinių sluoksnių stratotipai. Tai savotišku etalonu tapęs detaliai ištirtas kernas, pagal kurį nustatytos sluoksnių būdingos savybės ir jiems suteiktas vietovės pavadinimas. Vievyje saugomi 227 sluoksnių stratotipai. Beje, yra ir Vievio bei Elektrėnų vardais pavadinti uolienų sluoksniai.
Jei žymus mokslininkas geologas atiduoda savo archyvus, kernoteka pasipildo.
Kodėl pasirinkti būtent tokie jų vardai?
Paprastai sluoksniai pavadinami kaimų, miestų, upių ar ežerų vardais, kurie yra to sluoksnio paplitimo teritorijoje. Vievio sluoksnynas, prof. J. Paškevičiaus ir dr. P. Lapinsko taip pavadintas 1976 m., yra paplitęs Rytų Lietuvoje, žemės gelmių sluoksnių iškilimo šlaite, kaip tik ten, kur yra Vievio apylinkės. Tai vėlyvajame silūre, maždaug prieš 420 milijonų metų, susidariusios klintys su įvairių tropinių vėžiagyvių liekanomis. Elektrėnų pluoštas yra jaunesnis. Tai jau permo periode, maždaug prieš 300 milijonų metų, susidaręs raudonspalvis molis ir dolomitas, taip prof. J.Paškevičiaus pavadintas 1994 m.

Tad ką kernas pasakoja apie Elektrėnų savivaldybės praeitį?
Ilgą laiką apie Elektrėnų sa­vivaldybės teritorijos geologi­ją žinota tik iš bendrų regioninio pobūdžio duomenų. Situ­acija pasikeitė 1961–1963 m. atlikus 1:200 000 mastelio kompleksinę geologinę-hidrogeologinę nuo­trauką. Vievio apylinkėse ir netoli jų išgręžti gręžiniai davė pirmuosius patikimus duomenis apie vietovės gelmes, jų geologinę sandarą. Ypač gausūs ir vertingi duomenys gauti 1979–1983 m. atlikus 1:50 000 mastelio geologinio kartografavimo darbus.
Mūsų apylinkėse nėra padaryta kristalinio pamato uolienas pasiekusio gręžinio. Gretimoje teritorijoje (Kaišiadoryse, Žiežmariuose, Ukmergėje) jo paviršius nustatytas 600–700 m gylyje, kuris didėja iš pietryčių šiaurės vakarų link. Kristalinio pamato uolienų sudėtis čia nustatyta netiesiogiai, t. y. pagal geofizinių tyrimų (gravimetrinių ir magnetometrinių) duomenis. Taip buvo išskirti įvairaus dydžio metamorfinių ir magminių uolienų masyvai ar juostos, susiformavę per beveik kelis milijardus metų. Tuo metu Rytų Lietuvoje Žemės pluta lindo po Vakarų Lietuvos pluta, panašiai kaip dabar ties Japonija.
Virš kristalinio pamato slūgso vendo laikotarpio, kurio metu vyko didelis žemyninis apledėjimas, nuosėdos. Toliau seka kambro maždaug 542 milijonų metų senumo iš jūros smėlio susidaręs smiltainis (Vakarų Lietuvoje šio amžiaus smiltainyje susikaupusi nafta). Aukš­čiau yra ordoviko klintis su gausio­mis organizmų liekanomis kaip ir vėlesnė silūro klintis, mergelis su trilobitų, koralų fosilijomis. Slūgstant jūrai prieš 410 milijonų metų ėmė formuotis lagūninės-kontinentinės devono periodo nuo­sėdos. Devono periodo pradžioje pasikeitus gamtinėms sąlygoms, išnyko nemažai silūro periodo gy­vūnų. Juos pakeitė kiti, ypač devono periode suklestėjusios žuvys. Paplito sausumos augalija, su kuria, matyt, susijęs panašios į dabartinę atmosferos susidarymas.
Kitas jūrinių nuosėdų klostymosi laikotarpis Elektrėnų krašte prasidėjo maždaug prieš 270 milijonų metų. Būtent vėlyvojo permo metu susiklostė klinčių sluoks­nis, kurio storis siekia apie 40 m. Savivaldybės pietinėje pusėje lagūnos sąlygomis susidarė ir anhidritas bei gipsas, kurių gręžiniais buvo aptikta Semeliškių apylinkėse.
Naujas sedimentacijos etapas čia vėl prasidėjo prieš 251 mln. me­tų ir tęsėsi vos kelis milijonus metų. Tai buvo triaso periode, kai susidarė raudonspalvė molinga storymė. Po trumpos sedimentacijos triaso periode Rytų Lietuvoje įsivyravo žemyninės sąlygos, kurios baigėsi maždaug prieš 170 mln. metų juros periode. Tuo­met čia turėjo bū­ti jūrinio baseino pakraštys. Vievio, Semeliškių, Onuškio, Aukštadvario apy­linkėse palankesnės sąlygos buvo susiklostyti aleuritui ir smėliui su gausiomis fosilijomis, nors ir šios nuosėdos dėl vėlesnių ardymo pro­cesų išliko tik nedideliuose ploteliuose.
Po juros periodo, 34 mln. metų buvo žemyninės sąlygos: vyko intensyvus uolienų ardymas. Elektrėnų apylinkėse neišliko ne tik juros amžiaus nuogulų, bet buvo ardomos ir triaso, permo, devono uolienos. Ant nuardyto paviršiaus maždaug prieš 110 mln. metų čia pradėjo klostytis kreidos jūrinis glaukonitinis kvarcinis smėlis, kurio sluoksnio storis kai kur siekia ar net viršija 30 m. Toliau vėl sekė pertrauka, ardymas, ledynmetis. Ant labai raižyto šių senų ikikvarterinių uolienų paviršiaus slūgso kvartero periodo nuogulų danga, kurios storis svyruoja nuo 60 m iki 203,3 m.
Beveik visoje savivaldybės teritorijoje po kvartero ledyno suformuota danga slūgsančiuose devono ir kreidos laikotarpiais susidariusių uolienų sluoksniuose yra vandeninga dalis, todėl iš jos, kaip ir iš tarpmoreninių sluoksnių, gaunamas ir tiekiamas geriamas vanduo.
O gal šioje vietoje žemės gelmėse yra ir kokių nors nenaudojamų jos turtų?
Elektrėnų savivaldybėje yra nemažai išžvalgytų durpių telkinių, kurie dar nėra eksploatuojami, taip pat dar yra ir žvyro, smėlio telkinių, kurie galėtų būti naudojami ateityje. O giliau esančių, kad ir naudingų ūkiui, uolienų kiekis ir gavybos sąlygos nėra palankios gavybai.
Elektrėnų savivaldybėje yra gausu ežerų, dar daugiau jų greta esančiame Trakų rajone. Ką jie byloja apie šių vietovių praeitį?
Dauguma Elektrėnų savival­dybėje telkšančių ežerų yra ledy­ninės kilmės. Ledyniniai ežerai gali susiformuoti keliais būdais: tokioje kaip Velnio duobė termokarstinėje įduboje tirpstančio ledyno vandeniui išgraužus ilgus ir siaurus duburius – dubaklonius. Taip susiformavo mūsų Vievio, Monio ežerai. Negilūs, pelkėti linkę liekaniniai ežerai susiformavo ledyno pakraščiuose, tokių ežerų pavyzdys būtų Žuvintas, Alytaus r. Didelių ledo luitų vietose susiformavo vadinamieji ledo guolio ežerai (Dusia, Lazdijų r.). Beje, netoli Kazokiškių seniūnijos Grabijolų kaimo gerokai mažesnė Vilkų duobė yra taip pat palaidoto ledyno gabalo suformuota.
Kokios Jums, kaip geologui, yra įdomiausios vietos Elektrėnų savivaldybėje?
Man turbūt įdomiausia vieta yra dabartinio Kazokiškių sąvartyno (ten yra buvęs smėlio ir žvyro karjeras, kuriame rasti mamuto griaučiai, iš kurių išlikusi iltis eksponuojama taip pat Vievyje, Kelių muziejuje). Šio karjero vietoje buvo į prieledyninį ežerą tekėjusios upės delta. Tada ledynas palengva tirpo, ten įtekėjo ledyno tirpsmo vanduo, nešdamas smėlio sąnašas, šalia ganėsi stambūs gauruoti mamutai. Ta delta labai įdomios formos, terasinė, vadinama Džilberto deltos terminu. Atidengtą karjero pjūvį pamatę užsienio mokslininkai geologai jį fotografavo tam, kad galėtų parodyti studentams. Taip pat daug įdomių vietų yra Neries regioninio parko teritorijoje. Viena iš jų labai svarbi tiek moksliniu, tiek pažintiniu požiūriu – Bražuolės tufų atodanga. Ji – viena iš nedaugelio Lietuvoje, kur formuojasi klintinis tufas – porėta lengva uoliena, susidaranti nusėdant šaltinių vandenyje esančiam kalcio karbonatui. Šaltas, kalcio bikarbonato prisotintas požemių vanduo, išsiveržęs į žemės paviršių, sušyla, netenka dalies anglies dvideginio, o jame esantis kalcitas iškrinta nuosėdomis, kaip ant arbatinuko sienelių susidaro kalkių sluoksnis. Tačiau gamtoje šis reiškinys trunka ilgiau – tūkstančius metų. Ypač daug klintinio tufo susidarė poledynmetyje (holocene), prieš 5–6 tūkst. metų, vyraujant šiltam ir drėgnam klimatui.
O kokios vietovės įdo­miausios visoje Lietuvoje?
Geologiniu požiūriu įdo­miausios vietovės, turbūt, yra daugumai labai gerai žinomos. Tai ir minėta Velnio duobė prie Aukš­tadvario, Biržų krašto smegduobės, ypač Karvės ola, didieji Puokės, Puntuko rieduliai. Man labai patinka (nors žmogaus rankos ir paliesti plotai, bet egzotiškai atrodantys) Menčių, Šaltiškių karjerai Akmenės rajone. Lietuvos didžiųjų upių krantuose yra nemažai įspūdingų ledynmečio nuogulų atodangų, pavyzdžiui, Škėvonių, Balbieriškio.
Ar Lietuvos žemės gelmės skirtinguose regionuose labai skiriasi?
Nors mūsų šalies teritorija ir labai nedidelė, jos žemės gelmės – labai įvairios ir skirtinguose regionuo­se skiriasi gana žymiai. Kietoji Žemės plutos dalis – kristalinis pamatas – Lietuvoje arčiausiai paviršiaus yra pietinėje, o giliausiai – vakarinėje šalies dalyje. Dėl to taip pat skiriasi ir virš jo slūgsančių nuosėdinių uolienų storiai ir netolygus žemės gelmių geologinis pjūvis. Skirtingos uolienos, talpinančios požeminį vandenį, taip daro įtaką vandens cheminei sudėčiai, todėl ir vartojame skirtingai nei šalies šiaurės vakaruose mažiau fluoru praturtintą, bet gausų geležies ir mangano vandenį.
Žemės gelmių informacijos centre vyksta rekonstrukcija. Tad gal mūsų pokalbį pabaikime klausimu, ar daug pokyčių numatoma centre.
Vykdant projektą „Lietuvos ge­ologijos tarnybos Žemės gelmių informacijos centro rekonstrukcija“ į centro rekonstrukciją investuo­jama per 2 mln. eurų. Didžioji lėšų dalis – daugiau nei 1,7 mln. eurų – skirta pagal 2014–2020 m. Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą iš Europos regioninės plėtros fondo, dar kiek daugiau nei 500 tūkst. eurų projektui skirta iš valstybės biudžeto. Kaip buvo numatyta projekte, patalpos naujai perplanuotos, pristatytas tambūras prie pagrindinio įėjimo, įrengtas liftas ir keltuvas žmonėms su negalia, apšiltintos pastato konstrukcijos, pakeista apdaila, langai bei durys, rekonstruotos ir naujai įrengtos vidaus inžinerinės sistemos. Ir teritorija prie pastato pertvarkyta, pritaikant prieigas žmonėms su negalia, įrengiant automobilių stovėjimo aikštelę. Priešais pastatą stoginėse „išrikiuotas“ Valdovų rūmų pamatų kernas. Dabar Žemės gelmių informacijos centro pastatas būna apšviestas, su aiškiai matomu užrašu, tad matomas ir nuo greitkelio.
Teritorijoje ir pastate įrengta saugos ir priešgaisrinė sistemos. Patalpos šildomos iš dvylikos gręžinių į geoterminio šildymo sistemą ateinančia žemės šiluma.
Pastate numatytos patalpos rin­kinių saugykloms, 64 vietų kon­ferencijų salei, edukacinių užsi­ėmi­mų klasei. Artimiausią laikotarpį bus įkuriamos ekspozicijos, o rinkiniai perkelti iš laikino saugojimo vietos.
Po remonto šviesesnėje ir šiltesnėje kernotekoje įrengta mobiliųjų stelažų sekcija praplėtė galimybes saugoti daugiau dėžių su kernu. Visą darbų laikotarpį Žemės gelmių informacijos centras priiminėjo lankytojus tik ekskursijoms po riedulių ekspoziciją, dabar tyrėjai jau gali naudotis kernu. Tie, kurie naudojosi kernu iki rekonstrukcijos, iš karto pajus milžinišką skirtumą – kerno „skaityklos“ patalpose dirbti šilta, šviesu, patogu, šalia įrengtos sanitarinės patalpos.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu visapusės sėkmės Jums ir visam Žemės gelmių informacijos cent­rui.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų