Kūčių vakarą, kaip ir daugumoje religinių švenčių, neišvengiamai persipina krikščioniškos tradicijos ir pagoniški papročiai.
Nenuostabu, kad ši data yra reikšminga visiems, dvelkia paslaptimi ir mistika, juk Kūčios – tai saulės sugrįžimo metas, tai paskutinė ilgiausia naktis ir tamsos triumfo apogėjus, po kurio vėl pradedama grįžti į šviesą. Visai suprantama, kodėl būtent šią naktį švenčiamas kūdikėlio Jėzaus gimimas. Nes tai laikas, kai atsiveikinama su praeitimi, pradedama kurti ateitis. Nenuostabu, kad būtent šią naktį nuo senų senovės buvo bandoma žvilgterėti į ateitį ir buvo tikima, kad šios dienos darbai ir ritualai gali nulemti visų metų sėkmę.
Kūčių pavadinimas atsiradęs nuo ritualinio valgio kūčios. Kalbininkas ir istorikas Kazimieras Būga teigė, kad lietuviai žodį „kūčia” yra pasiskolinę iš senovės graikų (tą pačią prasmę turi graikiškas žodis „kukkia“). Tai patiekalas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių, pasaldintų bičių medumi ir skirtas pavaišinti į puotą pakviestoms protėvių vėlėms, taip pat valgomas pačių aukotojų. Jo atitikmuo mūsų laikais yra kūčiukai su aguonpieniu. Įprastai per Kūčias valgomi patiekalai be mėsos ir gyvulinių produktų – pieno, sviesto, grietinės, kiaušinių ir pan. Taigi prie tradicinio Kūčių stalo persivalgyti beveik neįmanoma, net ir skanaujant visus 12 patiekalų. Skaičius 12 pagal pagonišką tradiciją reiškia 12 mėnesių, pagal krikščionišką – 12 apaštalų. Kūčių dieną stengiamasi susitaikyti su praeitimi – nedirbami sunkūs darbai, negalima nieko skolintis, labai gerai, jei pavyksta grąžinti visas skolas, ir ne tik materialias. Taip pat svarbu atsiprašyti įskaudintų žmonių ar bent mintyse jiems atleisti.
Prie Kūčių stalo paprastai sėdama patekėjus Vakarinei žvaigždei. Prie vakarienės stalo sėsdavo visi šeimos nariai, būdavo pakviečiami ir vieniši giminaičiai, kaimynai ar netgi elgetos. Tikėta, kad bendras susėdimas padės sustiprinti šeimos santarvę, o šia vakariene pavaišintas svetimas žmogus atneš namams laimę. Susėdus prie Kūčių stalo pirmiausiai aptariami praėję metai, prisimenami mirusieji, pasidžiaugiama derliumi ar pasiekimais, tik tuomet pereinama prie kalbų apie ateitį. Kūčių vakarienė pradedama malda ir laužant šventintą kalėdaitį. Duodami vieni kitiems laužti visi sako palinkėjimus, dėkoja. Tuomet po gabalėlį kalėdaičio įdedama į kiekvieną ant stalo stovintį patiekalą. Nederėtų kalėdaičių palikti kitiems metams. Daug kur dar išlikusi tradicija po staltiese dėti šieno gniūžtę. Katalikai tai aiškina tuo, kad ėdžiose ant šieno yra gimęs Jėzus. Senųjų tradicijų tyrėjai teigia, kad šiaudai būdavo dedami ir anksčiau – jie simbolizavo sudūlėjusią praeitį. Kitą dieną šis šienas yra sušeriamas gyvuliams, tikima, kad tuomet jie bus sveiki ir našūs. Tikintiesiems geriau atskirti ritualinę šventą vakarienę nuo pagoniškų burtų – burtis pradedama tik tuomet, kai vakarienė yra baigta, o visi ją valgę persižegnoja ir atsitraukia nuo stalo. Beje, stalas nenukraustomas – po truputį kiekvieno patiekalo paliekama artimųjų vėlėms, kurios, tikima, ateina naktį.
Pirmasis visiems žinomas burtas yra šiaudo traukimas iš po staltiesės. Baigus valgyti vakarienę, nežiūrint dešine ranka reikia ištraukti iš po staltiesės vieną šiaudą. Ilgas šiaudas reiškia ilgą gyvenimą, trumpas, plonas – vargus; storas, šakotas – turtus, žolė su sudžiūvusiu žiedu – meilę ir vedybas; su varpa – turtus, vaisingumą.
Paimkite keletą dubenėlių ir po kiekvienu paslėpkite kryželį, žiedą, žydinčią šakelę ar monetą. Kas ką išsirinks, tą ir turės – kryželis – vargas ar net mirtis, žiedas – meilė, vedybos, šakelė – sveikata, moneta – pinigai.
Buvo spėlioja ir pagal šešėlį – išjungus šviesą, vienoje stalo pusėje pastatoma deganti žvakė, kitoje pusėje – į dubenėlį įdedamas suglamžytas popierius. (Galima jį padegti, tik svarbu, kad jis nesubyrėtų į pelenų krūvelę). Ateitis spėjama pagal šešėlį ant sienos – jei jis panašus į laivą, laukia kelionė, jei į karūną – laukia garbė ir šlovė ir t.t.
Kas laukia kitais metais, galima sužinoti ir nuėjus prie kaimynų namų slapta pasiklausyti, ką jie kalba. Kokius žodžius išgirsit pirmus, tie ir apibūdins kitus metus.
Svarbią vietą ateities spėjimuose turėjo žvakė ir vanduo. Vienas populiariausių burtų – uždegus vaško žvakę, palenkti ją virš vandens ir lašinti vašką. Susidaręs piešinys apibūdins, kas laukia.
Dauguma Kūčių burtų susiję su meile ir vedybomis. Per Kūčias ir Kalėdas spėdavo ir orus. Sakoma, jei „Kalėdos su ledu, Nauji metai – su bradu.” Ir atvirkščiai. Tai reiškia, kad sniegingos Kalėdos neretai reiškia atodrėkį per Naujuosius. Nepamirškime šiemet patikrinti…
Jei Kalėdos sniegingos, baltos, tai Velykos bus žalios, jei Kalėdos juodos, tai Velykos bus baltos.
www.moteris.lt