Iš šilto ir prasmingo vakaro visi grįžo nešini rašytojo dovanotomis knygomis
Virginija Jacinavičiūtė
Kartą dovanodama šiaudų sodą tautodailininkė pasakė, kad sodas ima suktis ten, kur jam gerai, kur gera energija. Dabar kaskart matydama sodą, stebiu jį ir skaitau jo siunčiamus ženklus. Knygnešio dieną – kovo 16-ąją – Gilučių kultūros klubo salėje sodas ėmė suktis. Jį išjudino Vytauto Mikalausko skaitomos ištraukos iš knygos apie Gilučių krašto knygnešį, kolektyvo „Obelėlė“ dainos bei rašytojo Juozo Kundroto pasakojimas apie gyvenimo kelią ir sprendimą savo kūrybą paskirti tikriesiems Lietuvos superherojams – knygnešiams.
Jaukiame ir nuoširdžiame susitikime, senos lietuvių trobos aplinkoje, skambėjo trys ištraukos iš J. Kundroto knygos „Viena knygnešio diena“. Knygoje rašytojas meniniu būdu atskleidžia Gilučių krašto knygnešio Petro Gudelio drąsią vienos dienos kelionę, slapta gabenant lietuviškas knygas. Tai pavojų ir baimės kupina tikrojo Lietuvos herojaus – knygnešio – istorija, atspindinti pagrindinį tikslą – kad mūsų kalba išliktų. Skaitomas ištraukas gražiai papildė moterų ansamblio „Obelėlė“ atliekamos lietuviškos dainos. „Jaudina begaliniai“, – dėkodamas skaitovui ir atlikėjoms sakė rašytojas.
Pažadas – rašyti apie knygnešius
J. Kundroto knygų kraitėje ne viena knyga apie knygnešius. Kaip knygnešių istorijos įsipynė į kūrybos giją, rašytojas papasakojo atvykusiems į susitikimą.
„Buvau 15-metis, kai į rankas papuolė romanas „Knygnešio tragedija“. Tuo metu tokios knygos skaityti nebuvo galima, todėl būrelis pasidalinome ir atskirai perskaitėme. Buvo labai jaudinanti tema. Knygnešys pavaizduotas taip patriotiškai, lyriškai, įspūdingai, pasiaukojančiai. Jo kelionės į Prūsus ir atgal. Žandarai jį areštuoja, sučiumpa, ištremia į Sibirą. Iš ten pabėga, vėl tęsia savo darbą. Vėl pakliūna, išveža jį į gilią tremtį – į Sibirą, ir jis ten miršta. Nubraukė visi ašaras, kurie skaitė tą romaną. Tuo metu aš rašiau eilėraščius. Aš pažadėjau sau, ką gyvenime bedaryčiau – mokysiuos, baigsiu gimnaziją, įstosiu į Vilniaus universitetą, tapsiu literatūros profesoriumi – rašysiu apie knygnešius“, – pasakojo rašytojas.
J. Kundrotas pasakojo, kad gyvenimas nuvingiavo ne taip, kaip buvo svajota ir planuota, bet sau duoto pažado jis niekada neužmiršo: „Jau būdamas žurnalistu 1970 m. liepos 1 d. išeinu atostogų, o liepos 2 d. jau ryžtuosi žygiui knygnešių keliais. Išvykstu pirmiausia į knygnešio Jurgio Bielinio tėviškę Biržų rajone ir pradedu žygį po Aukštaitiją. Kitą vasarą išvažiavau į Žemaitiją, trečią – Suvalkiją ir į Dzūkiją“. Vaikščiodamas knygnešių keliais rašytojas surinko daug informacijos apie aktyvias knygnešių organizacijas, kelionė po kelionės prisikaupė medžiagos, kuri nugulė knygų puslapiuose.
Rašytojas pasakojo, kad jo kūryboje įkvepianti asmenybė buvo kryždirbys Vincas Svirskis. Keliaudamas knygnešių keliais jis prie V. Svirskio padirbinto kryžiaus susitiko su senute, kuri su ypatingu pasigėrėjimu žvelgė į kryžių ir tai rašytojo žodžiais „pakylėjo jo dvasios akis“. V. Svirskis tituluojamas vienu žymiausių Lietuvos dievdirbių. Kaip pabrėžė rašytojas, jis buvo mokslininkas, kuris tyrinėjo kryžių specifiką, kūrė meistriškus darbus. „Knygnešiai man padovanojo dar ir Svirskį“, – dalinosi rašytojas, pasakodamas apie knygą „Kryžiau, prikalęs mane/ Legendų romanas apie Vincą Svirskį“.
J. Kundrotas pasakojo nesitikėjęs, kad sovietmečiu pavyks išspausdinti savo noveles apie Svirskį žurnale „Nemunas“. 1984 m. ten dirbęs redaktorius, sužinojęs, apie ką rašo J. Kundrotas, paprašė noveles atnešti į redakciją. Rašytojo nuostabai jas išspausdino, nors tuo metu labiau už viską reikėjo grubaus, bažnyčią niekinančio ateizmo, o ne Svirskio, kuris vidurio Lietuvą sakralizuoja. Pasak rašytojo, Svirskis buvo glaudžiai susijęs su knygnešiais, bendravo su jais, nes lietuviško žodžio išsaugojimas ir jam labai rūpėjo.
Rašytojas pasakojo, kad pirmąją knygelę apie knygnešius „Knygnešių šventa gadynė“ taip pat nebuvo lengva išleisti. Leidykloje konstatuota, kad nėra iskros (liet. kibirkšties. Red.), pastebėti buržuaziniai elementai. Kritikas, žymus istorikas ir labai garbingas žmogus, kurio pavardės rašytojas nenorėjo minėti, parašęs piktą recenziją. Vidaus recenziją rašęs asmuo negalėjo padėti, o leidyklos darbuotojas patarė nusilenkti, nes jei nenusilenks, nebus pirmos knygos, nebus pirmos, nebus ir antros, o bet koks priešinimasis nenaudingas pačiam rašytojui. Pirmoji knygelė apie knygnešius buvo atkurta ir išleista tik Sąjūdžio laikais.
Kokia knygnešio misija, J. Kundrotas apibūdino cituodamas ištrauką iš Česlovo Milošo knygos „Tėvynės ieškojimas“. Jo žodžiais pasakyta, kad knygnešystė – žygdarbis, kurio neturi pasaulis. Suskaičiuota, kad vien 1869–1886 m. knygnešiai pernešė apie 4 mln. lietuviškų spaudinių. Tai prikėlė lietuvių tautą naujam gyvenimui. „Neperdedant galima pasakyti, kad ši tauta, pralaimėjusi istorijoje, dar kartą gimė iš filologijos. Juk tai lietuvių kalbai grėsė pavojus išnykti kaip gėlų kalbai Airijoje“, – citavo J. Kundrotas.
Knygnešys – kasdienis įkvėpimas
Lietuvoje Knygnešio diena minima kovo 16 d. Ši data parinkta dėl „knygnešių karaliumi“ vadinamo Jurgio Bielinio gimimo dienos. Garsiajam knygnešiui J. Kundrotas paskyrė romaną „Sakmė apie knygnešį“, o gyvenime šio knygnešio asmenybė rašytojui yra kasdienis įkvėpimas. J. Kundrotas apgailestauja, kad knygnešio figūra Lietuvoje blanksta. Esą niekas nė gėlės nepadeda prie Kaune esančios knygnešio skulptūros, kuri, jo pastebėjimu, atitinka J. Bielinio atvaizdą ir jo veido bruožus. „Knygnešio dieną aš nukulniuoju [prie paminklo], bet jis plikas, o Sąjūdžio laikais ten buvo minios žmonių, mitingavo, gerbė“, – sako rašytojas. J. Kundrotas pasakojo ir namuose turįs knygnešio skulptūrą. „Ji mane įkvėpė nuo tų laikų, kai perskaičiau knygą, dabar į jį pasižiūriu atsikėlęs, kiekvieną rytą paglostau ir randu įkvėpimą. Knygnešystė man liko visam gyvenimui. Jai turiu būti dėkingas, nes man padeda visom prasmėm, ir fiziškai, ir psichologiškai. Jau tiek daug gyvenu, įžengiau į 93 metus ir pats stebiuosi, kaip taip gali būti“, – apie ryšį su knygnešyste pasakojo rašytojas, o savo kalbą užbaigė atmintinai deklamuodamas savo ir kitų žymių Lietuvos poetų eiles.
Po susitikimo niekas neskubėjo skirstytis, rašytojas kiekvienam dovanojo savo bei žmonos Reginos knygų. Tai buvo nebyli rašytojo padėka gilutiškiams, kurie visada rodo didelį dėmesį, šiltai sutinka, organizuoja naujų knygų pristatymus. Šiltame, tarsi šeimos, rate J. Kundrotas kalbėjo, kad apsilankymas gimtinėje jį sušildo labiausiai. Kartu su rašytoju Gilučiuose apsilankė ir šeima: dukra Giedrė su vyru bei anūkas Deividas.
Apie knygnešį Petrą Gudelį
Knygnešys P. Gudelis gimė 1864 m. Gilučių kaime. Turėjo 12 ha žemės. Buvo mažaraštis, bet šviesus žmogus. Gabenti ir platinti lietuvišką spaudą pradėjo apie 1889 m. Į Tilžę vykdavo 2–3 kartus per metus. Parsigabendavo maldaknygių, laikraščių, kalendorių. Slėptuvę buvo įsirengęs klėties pamatuose. Palaikė ryšius su Augustinu Janutėnu, Jurgiu Milančiumi ir kt. Ypač glaudžiai bendradarbiavo su Vincu Balasevičiumi, iš kurio, esant reikalui, gaudavo lietuviškos spaudos. Žandarams įkliuvęs nebuvo, nors namie kratų būta. Mirė knygnešys 1924 metais. Palaidotas Gilučių kaimo kapinėse.