Kareivonių kaimas

Kareivonių  kaimas

Seniausi žmonių gyvenimo pėdsakai aptinkami Kareivonių kaime prie piliakalnio. Tai epipaleolito – mezolito pradžios (8-7 tūkstantmečiai p. Kr) gyvenvietė. Rasti titnaginiai dirbiniai: gremžtukai, rėžtukai, skeltės bei nuoskalos, aptikta akmeninių kirvių. Didelė dirbinių koncentracija vienoje vietoje leidžia teigti, kad piliakalnio teritorijoje gyventa naujajame žalvario amžiuje iki geležies amžiaus.

Piliakalnis iš pietų, rytų ir šiaurės buvo apsuptas manomo ežero, jo vietoje iki sovietiniais laikais pravestos melioracijos dar telkšojo neišbrendamos pelkės, bevardžiame upelyje dar buvo gaudomos lydekos, nuo Karveliškių kaimo pusės pakrantėse liulėjo šaltiniai ir tik nuo Kareivonių kaimo pusės sausuma ėjo kelias, jungiantis Kareivonis su Piktakiemiu.

Kaimo vietovardžius dar minėjo  Motiejus Komparskas
Aujedo kalnas, Agulnica ( bendrai dirbo), Bičiaus kampas, Bedugnis, Burlokės bukta, Bliūdelis, Cigelnė, Čiurkonių bala, Didelis raistas, Dėlinė bala, Daržinėlis, Didelis akmuo, Gojus, Lieptai, Lyginių raistas, Loviai, Lanka, Moliakasių raistas, Nuotaka, Našlės raistelis, Samanų raistas, Pakalnys, Pakapinio kalnas, Užuolija, Spengla, Žydo bala.
Aujėdo ežere vaidenosi, pasakoja Elena Tamoševičiūtė-Bukinienė
Aujėda ažere Kareivonyse rodėsi. Saka, nuveina maudytis, nusirengia, inlanda jau vandenin. Žiūri – iš ažera aina, aina didełė banga, duoda aukštyn ir pradeda kas tai rėkt’, šaukt’ visokiais balsais. Žmogaus nematyt’, nieka, tik vanduo.

Iš prisiminimų apie kaimą

Pasakoja Ona Antanavičiūtė-Lankienė
Mūs kaime, Kareivonyse, labai cikiava ir beveik kožnas turėja pravardi. Pavardes jiej turėja tik dokumentuose, kasdien visus vadina pravardėm. Mana mama ištekėja už Antanavičiaus, ale jį visi vadina Jurgeliu, o mamu – Jurgeliene.
Pasakoja Michalina Markauskaitė 
Mūs tėvas Markauskas Andrius gyvena Kareivonių kaime, 97 – tus metus aja, kai miri, buvo ilgaamžis.
Kareivonys buva gatvinis kaimas, dar aš menu, buva apie 60 sodybų, kaimas didelis. Kai aja an sklypų, tai menu, surašinieja. Visi seniau gyvena vienoj siauroj gatvełėj, iš abiejų pusių buva namai, vieta, kelias ir dabar yra, tenai dar gyvena keletas žmonių, nor šitos statybos (Dominga, Gausa) labai viską aplinkui pakeitė.
Mūs kaime beveik visi turieja pravardes, kiti net nežinoja kokia kaimyna pavardė, kol koks dokumentas neatieja. Gyvena Cibulskai -,,Galuciniai“, toliau Kralikauskai -,,Rokuok“, Lankučiai, Lankai -,,Šliužai“, eigulys Kananavičius – ,,Faika“, toliau – Geniai, Cibulskai, Jančiauskai – ,,Juzukėliai“, Antanavičiai – ,,Jurgeliai“. Gyvena toki Lankai, pasienia policijoj tarnava, kai rūsai užieja, pabėga kur tai, jų name gyvena totorius, kailius išdirbinieja, prie vokiečių viel’ grįža ir an sava sklypa namus pasistati, buva dvi mergaitis – Janė ir Aldona, ir du berniokai – Vacys ir Vidmantas. Lanko Prano tėvas irgi buva Pranas, jis du kartus ženinasi, antrą kart paėmi Astraukienis dukterį, ji gyvena kaima gale ir visiem verpi linus ir vilnas. Iš to ir gyvena. Dar gyvena Cibulskai, kur Kietaviškėse, Markauskai, Kralikauskai, kur sūnus rašytojas buva, kur Amerikoj gyvena, pačiam gale dar gyvena toki Bartnauskai, jiej žemis neturieja, gyvena molinij pirkełij. Ir dar viena molini grinčełi ty stovieja, gyvena tokios dvi moteriškutės. Šitoj pusėj dar Vaiciukevičiai gyvena, Bičiai – ,,Klerkučiai“, dar vienas Kralikauskas – ,,Vonasas“. Jis buva našlys ir nesiženina, augina vienas vaikus, ale ty ir buva tvarka, o jis dar myłieja išeidiniet’ kieman, pabaint’, tai ty vaikai vieni, paskui paaugį ieja ganyt’, tarnaut’ pas svetimus. Gyvena Kralikauskai, čia jų buva labai daug, vienus praminė ,,Skerdžiukais“, kiti buva ,,Turkeliai“ Jančiauskai, jiej buva gal iš kur tai atsikėlį, ale vadina ,,Drevičiais.“ Jacinavičiai ,,Jacinai“, jų buva ilgas senoviškas namas, dar tvartas prijungtas po vienu stogu, graži šeimyna. Buva tvarka. Buva du sūnai ženoti, tai dvi marčios, abudu turėja po 4 vaikus, dar tėvai, dar sesuo neženota ir visi vienoj troboj, prie viena stala tilpa, iš viena bliūda valgi. Ir buva zgada. Tėvų klausi, tėvus gerbi, būdava, pakinka arkli ir veža senius Kietaviškėsna bažnyčion, pėsti seniai nieja, labai senius prižiūrieja.
Pas Kralikauskus buva mokykla, tenai ajau, namas ylgas, didelis, in gatvi buva mokykla, o in vakarus ty jiej gyvena. Vidurij buva tokia didełi priemenė, pusiau pertverta, tai ty stovieja duonkepis pečius, lyg virtuvė buva, stovieja cebrai, viedrai visoki. Mokykloj irgi stovieja pečiukas, tai dėl šilumos. Jei nusikalsti, mokytoja vara vaiku kampan už to pečiaus pastovėt’. Iš pietų in gatvi buva gonkos, aukštos, reikieja lipt’ per akmenus. Laiptų nebuva, tik akmenai sudėti. Mokytojas Kablys dirba, paskui jį išveži pirmu vežimu (1940 m.) saka, bevežant jisai ir numiri. Jis gyvena pas našli Žebrauskieni, jinai jam ir valgyt’ gamina. Paskui atėja mokytoja Kertenytė iš Girełis kaima, nu Stasia seseris, vis dainuot’ mokina.
Gyvena Kareivonyse, kai jau buva išiejį an sklypų ir toki Šulgai, jis buva savanoris, buva nustojis darbinguma, turieja invalidumu ar ką, kad gaudava kas mėnesį pinigus, pensiju. Čia palei Girełis mišku jiem davi žemis ir jiej pasistati namus. Gerai gyvena prieg Lietuvos, samdi žmonis dyrbt‘ žemi. Buva trys vaikai – Jadzė, Aldona ir Vytas. Ty gyvena ir kiti Kralikauskai.
Mūs dieduka pirkia buva ilga, dideli, paskui, kai tėva brolis atsidalina, tai antru galu nugriovi ir pasistati kitoj kelia pusėj. Buva taip. Diedukas turieja tris sūnus ir dukterų, ale dukterys gi išteka, išeina iš namų. Vyriausias tėva brolis kai paauga, norieja išvažiuot’ Amerikon, ale diedukas nenorieja jo laist’, ba daug žemis, dirbt’ reikieja ir samdi svetimus. Tada jis pažadieja, kad siūs pinigus, kad galėtui pasisamdyt’ ir siunti. Saka, buva vyresnės seserys, jos jau ištekieja, o mana tėvas su broliu lika dar labai jauni, vienas – 16 metų, kitas – tik 14, o lika an valaka žemis, tai išeis dirbt’ ir susibara, susipeša abudu, tada meta darbu ir pareina namo. Sužinoja šitas iš Amerikos, kad jiej tep dara, nustoja jiem pinigus siųst, saka, žinokitės. Mama pamiri, tėvas parsivedi pamoti, paskui pats pamiri, pamoti išieja, visko buva, išmoka ir dyrbt’ ir dalytis. Pradžioj tai buva atidavi žemi dyrbt’ iš pusės svetimiem, kol’ suauga in protu.
Mes jau gerai gyvenam, turiejam nusipirkį važeli, prieš pat rūsui ateinant pirka tėvas, ba bijoja pinigus laikyt’. Jau buva ir lubnełės žiemu važinėt’, ale mes dar neturiejam. Sekmadieniais kaime tai visi turieja ait, važiuot bažnyčion, buva tokia mada, jei kam reikia namie likt’, namų be priežiūros nepalikinieja, tai tas jau sėdi, verkia, nenori namie sėdiet’. Tai paskui jau, kai prie rūsų niekas bažnyčion nieja, mūs tievas saki, kad šitoks gi buva vargas bažnyčių statyt’, plytas dari, veži, kėłi šitaip aukštai, dyrba, o žmonys net neina, nenori, tuščia bažnyčia stovi. Bažnyčios šventoriuj yra daug palaidota ir ne tik kunigai, buva kas tai dar. Nuo miestelia pusės per vartelius kaip inteini, ty dar gułieja koki tai akmenys, buva lenkiškai užrašyta pavardės an jų, gułieja toks plackas akmuo su raidėm. Gal kas iš dvara, iš ponų buva čia palaidota, gal koki dideli tarnai, ekonomai koki. Aš dar menu apgriautu dvaru, mes vaikai po tas griuvenas laipiojam, lakstim, kai jau Kietaviškėsna mokyklon iejam.
Tėvas baina, kad kadaise, kai dar ėja pirmas karas, tai Kareivonių žmonys labai sirga šiltine, saka vienam gale kaima stovieja łanta su vokišku užrašu ,,Tif“ ir kitam gale, kad vokiečiai neitų. Bijoja užsikriest’, saka kaime labai jau daug žmonių išmiri nuo to tifa. Ale ne maras, kokia tai šiltini.
Jaunima kaime buva daug. Mūs mama buva labai griežta, vakarais liepdava grait viskų susitvarkyt’, grait pavalgyt’ ir gesinam šviesu, kad niekas neatsibrukt. Nemylėja plepėt’, sėdėt’, ba gi reikia verpt’, nėra kada, prieina bernų, prisieda, kur ty verpsi.
Pasakoja Veronika Lankaitė Sabonienė
Augau labai didełėj šeimynoj, aš iš devynių vaikų, mana vardas buva Varusia, buvau prie jauniausių, po manį gimi tik vienas. Žinia, 4 seserys mirė mažiukės, likam keturios ir brolis. Nuo mažumytės vaikai aja kartu su tievais visur, o tievai vis prie darbų. Menu, nuveinu kartu su tievu kur laukuosna, sėdžiu sėdžiu ir užmiengu. Apie 1933 metus Kareivonių kaimas aja an sklypų, tievas statisi palei Bedugnia ažeriuku link Jagėlonių, gal jis pavarga, gal ligu gava, kad anksti pamiri. Likam su mama.
Kap jauna buvau, tai vis sakiau – už našlia tai neisiu, ba močeka vargsta. Saka, siratos vargsta, ale ir močeka vargsta, jei ji ščyra. Jau man senmergei labai patika – kap nuvažiuoju turgun, pažiūriu, kap tos motinos vargsta, perka vaikam, skubinasi, o aš viena, kap tik noriu, kur tik noriu. Ir va kap išieja, turiejau išeit ir už sena, ir už našlia, ir 3 – čia pačia, ar tai ne dalia? Ne, ne dalia. Brolis, kap jau jam reikieja gyvent’, ženytis, tai skaitė, kad aš labai boiki, kad išeičiau, tai ir būt dangus. An sklypų ajam, tievas pamiri, seserys viena po kitai tekieja, vienai karvi, kitai karvi, dalias. Atvažiava švogeris, saka, aš gi žemi perku, man reikia, atiduokit’ pasogu. Tai nuvažiavau Kaunan bankan, paiemiau 600 litų, atidaviau jam. 37 – tais metais brolis išieja kariuomenin, karvi viena sena likus, tai iš geros gaspadorkos tiek lika, kad atvažiavo kitas švogeris Kananavičius ir saka, kap jūs su tai skola išgyvensit, sesuo saki, namo grįžis net verki, saka, va dabar Varusiai bus, dar ir skolės prisidari, o mes išgyvenam. Mes su mama ne tik skolų bankan atidavim, dar ir lika 400 litų, tai nupirkam drapokieli (važelį). Brolis grįža iš kariumenės 39 – tais metais ištarnavis 18 – ka mėnasių, buva berželia menasis, tai drapokieli pamatį kaimynai juokiasi, saka kad nepirka, kai buva už 80 litų, o nupirka už 400 ir žinai, brolis, kap brolis, skaita, darykim visų rodų, kad gaspadorka būtui kap reikia, būtui ir vežimai, ir važelis, ir drapokielis. Nupirka barzgūnus an arklia, tai brač, prisisodina bernų, an vakarielių visur. Aš nenusiłaidau – parieja iš kariuomenis, viskas tvarkoj, viskas padaryta, dabar skaita, mes jau sėdamės priekin, o tu už mumį čia, nu, sakau, nebus tep – tai aš daugiausiai ir važiniejau. Tai jiej mislia, kad nebūt Varusios, tai mamų jiej apeit, ale kad tik manį nebūt. Gėri labai, kap pareis , tai ir šaipos – veselia da veselia, tai aš va, špygu parodiau ir išiejau kap stoviu. Išiejau iš namų už našlia, už sena, už padegėlia, ir an kampa gyvenam, ir apvogi. Iš namų, iš gaspadorkos, nepratus, tai aš atsijungiau gražiai, nei durnavota, nei ligota, tai kokia mana veselia buva…Berželia menasij darim metrikacijų, tai parkalia skareła tik apsisupau, su kasdieniniais rūbais, va kap.
Kap kaime gyvenam? Ogi dirbam labai daug, ale buva linksma. Daug dainavam. Vakare kap išeini laukan tai net aidi nuog Girełis pusės, ty Girełė dainuoja. Kap išiajam an sklypų, tai ty nuog kalna, per raistu arti buva. Vakarėliai, jaunų daug, ale nebuva tep pasilaidį, kap dabar.

Surinko Ona Rasutė Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų