Žiemos šarmoj sustokim pagalvoti,
Kas nuveikta, ko siekta, kaip gyventa…
O kaip surasti tą gražiausią žodį
Artėjančiai žmogaus ir žemės šventei…
M. Martinaitis
Ar laukiame, ar ne, bet iš laiko delnų Kalėdos alsuoja į langą šerkšnu, o Naujieji šuoliuoja žvaigždžių taku. Ir taip metai po metų vis rieda ratu. Žiūrėk čia pavasaris, vasara, ruduo ir vėl žiema, ir vėl adventas, ir vėl sninga. Tradicinėse gruodžio mėnesio lietuvių šventėse išliko nemažai senųjų tradicijų. Todėl apie advento meto tradicijas plačiau papasakoti gruodžio 12 d. pasikvietėm tautodailininkę Onutę Patronaitienę.
Ji į draugijos „Mes esame“ būstinę atėjo pasiruošusi edukacijai „Adventinio vainiko pynimas“. Stalą nudėliojo eglišakiais, obuoliais, kankorėžiais, graikiškais riešutais. Prieš pradedant pinti vainikus Onutė priminė mums žiemos švenčių prasmę: jų metu bendraujama su protėvių vėlėmis, numatoma ateitis, būsimų darbų sėkmė, ateinančių metų derlius. Šiuo laikotarpiu yra ir draudžiamų darbų, ypač susijusių su sukimo judesiu: negalima verpti, malti girnomis ir t.t. Tuo, matyt, buvo vengiama sutrikdyti natūralią gamtos ciklo eigą, saulės grįžimą.
Po lietuviško krikšto saulėgrįžos laukimo apeigos buvo tapatinamos su adventu, o per adventą nevalia linksmintis, dainuoti, šokti, tačiau dzūkai, susirinkę vakaroti, eidavo ratelius, dainuodavo liaudies dainas. Tose dainose žymūs to meto atšvaitai (elnias-pamotė, globojanti medžiotojų gentį): mito apie pasaulio sukūrimą nuotrupos.
Iš darbų buvo linaminis, plunksnų plėšimo talkos, o dar ir meitėlį reikėdavo šventėm paskersti ir paruošti mėsą. Skerstuvėms buvo svarbu parinkti tinkamą metą. Geriausia – mėnulio pilnatis arba priešpilnis (12.11–12.19). Sakoma, kad tuomet verdama mėsa pučiasi, būna minkšta ir skani, o ne laiku paskerstos kiaulės mėsa susitraukia kaip naginė. Iš kiaulės kasos išvaizdos galima spręsti, kokia bus žiema. Jei kasos pradžia stora, tai žiemos pirmoji pusė bus šalta ir atvirkščiai.
Itin svarbi gruodžio 13-oji Šv. Liucijos diena, dar vadinama Šviesos diena. Pagal senąjį Julijaus kalendorių ji sutapo su žiemos saulėgrįža. Dar buvo tikima, kad kokia bus gruodžio 13-oji, toks bus sausis, gruodžio 14-oji – vasaris, gruodžio 15-oji – kovas ir t.t.
Priartėjome prie pasiūlymo ant stalo išpinti vainiką, kiekvienas dalyvis turėjo į vainiką įpinti žalumos šakelę bei papuošimą ir dar pasakyti po šventinį palinkėjimą. Buvo be galo smagu žiūrėti į gražų vainiką, o dar žaidimus žaidėm ir iš specialių lektorės Onutės kortų likimus būrėme. Sužinojome, kas laukia ateityje.
Onutė Patronaitienė dar ir eiles padeklamavo:
Adventas. Sninga. Ramuma.
Lyg motinos nerta skara
Apglėbs, sušildys, nuramins
Blakstienon ašarą įpins.
Ir lyg vaikystėje kadais
Papuošim langus angelais.
Sužinojome vainiko kilmę, vainiko simboliką ir kad Kūčios ir Kalėdos lietuvių šeimai pačios brangiausios šventės. Kur bebūtume, per šitas šventes visada stengiamės parvykti į gimtuosius namus. Kūčių apeigas, šventės vyksmą visi gerai prisiminėme ir iš vaikystės dienų. Tą dieną negalima triukšmauti, kad vasarą nebūtų audrų, gaminama 12 patiekalų be mėsos, iš javų, vaisių, grybų, žuvų ir kt. Prie stalo sėdama sužibus pirmosioms žvaigždėms. Pirmiausia malda, paplotėlio dalinimas, po to valgių ragavimas. Pavalgius stalas nenukraustomas – maisto turi likti ir vėlėms. Šeimininkės sode supurto obelis, pabeldžia į miegančius avilius. Vėliau įvairūs burtai, o iš oro spėjama apie ateinančius metus. Jei dangus žvaigždėtas, bus derlingi metai, dėslios vištos, daug grybų.
Tradicinis Kalėdų patiekalas – kiaulės galva arba šiupinys su kiaulės uodega. Antrąją Kalėdų dieną lankosi persirengėliai: meška, arklys, ožys, gervė.
Po to pasigaminom po žaisliuką eglutei iš šiaudelių.
Nors Kalėdos ir alsuoja į langą šerkšnu, šalčiu ir ledu, bet širdys džiaugėsi, kad yra tokių sumanių, galinčių ištiesti gerumo ranką ir širdyje sukauptas dovanas kitiems perduoti, kaip padarė Onutė Patronaitienė. Visus dalyvius pavaišino obuolių sūriu, kurį visi gyrė, ir net receptą gamybai išpasakojo, kad galėtų ir kiti pasidaryti. Dar kartą visų vardu Onutei Patronaitienei tariu ačiū.
Nors mąstytojas Volteras sakė, kad onkologinė liga – nelaimė, bet tai ir didžiulė gyvenimo mokykla, kuri stiprina emociškai. Ir tiktai emocinė išraiška – geriausia dovana, sergant. O dėl Onutės dosnumo, išradingumo, darbštumo ir supratingumo tiesėme pagalbos ranką tiems, kam labiausiai reikia. Visi 15-ka dalyvių labai džiaugėsi šiuo renginiu. Tokie pasibuvimai suteikia gyvenimui sparnus ir gydo dvasiškai. Žinoma, kad džiaugsmas turi ribas. Taip edukaciją baigėm ir visi lig vieno likome be galo dėkingi išradingajai tautodailininkei Onutei Patronaitienei už suorganizuotą edukaciją, už jos dosnią ir kilnią širdį.
Kiekvienam, kas šį straipsnelį skaitys, savo sielos vartus atkels, linkiu gražių švenčių ir laimingų, prasmingų Naujųjų metų.
Draugijos „Mes esame“ tel.: 8 652 72 960. Kviečiame prisijungti tuos, ką aplankė klastinga liga. Juk drauge būna daug lengviau ir liga, rodos, ne tokia baisi.
Onutė Kulbokienė
LKRS narė, draugijos vadovė