Kaip rašymas padeda augti?

Moksleivių susitikimas su poetais Aivaru Veikniu ir ir Rimvydu Stankevičiumi

Pradedant naujus – 2026-uo­sius – metus, verta prisiminti ir praėjusiais metais nuveiktus darbus, vykdytus projektus. Elektrė­nų savivaldybės viešoji biblio­te­ka  2025-ųjų kovo–gruodžio mė­­ne­­siais vykdė savivaldybės fi­nan­suojamą jaunimo užimtumo­ ska­tinimo projektą „Kūrybinio ra­šy­mo dirbtuvės: teksto laboratorija“. Projektas buvo skirtas 14–29 metų jaunuoliams, jo tikslas – populiarinti rašymo kultūrą, skatinti kūrybiškumą ir saviraišką, didinti jaunimo užimtumą bei ugdyti rašymo ir kūrybines kompeten­cijas, kurias jauni žmonės galėtų pritaikyti tiek kasdieniame gyvenime, tiek renkantis profesinį kelią. Ypatingas dėmesys skirtas terapiniam rašymui – kaip būdui stiprinti psichinę ir emocinę sveikatą, mokytis įvardyti jausmus, reflektuoti ­patirtis ir saugiai išgyventi sudėtingus vidinius procesus.
Kovo 20-ąją bibliotekoje lankėsi ir savo rašymo patirtimi dalijosi žurnalistė, laisvai samdoma tekstų kūrėja, laidų vedėja, kūrybinio rašymo kursų, seminarų ir mokymų lektorė Akvilė Kavaliauskaitė. Kny­gų autorė noriai dalijosi įspūdžiais apie savo tekstų poveikį skaitytojams, rašymą bei kūrybą.
Balandžio 3 d. jaunieji bibliotekos lankytojai turėjo progą patirti unikalias vaizduotės praktikas su tea­tro edukologe, kūrybiškumo entuziaste Kristina Vainiute. Užsiėmimo metu lektorė kvietė lavinti kūrybinį mąstymą per vaizduotės pratimus, kurių metu rašymo ranka terapinė galia atsiskleidė pačiomis gražiau­siomis išlaisvintomis emocijomis.
Spalio 23 d. turėjome puikų renginį su jaunimo rašytoja Daina Opolskaite. Personažo kūrimo dirbtuvių „Jis gyvas!“ metu jaunuoliai turėjo galimybę „paragauti rašytojo duonos“. Ieškojome būdų, kaip sukurti gyvą, autentišką, išskirtinį personažą, kuris neretai atspindi ir tikrąjį kūrėjo „aš“ portretą.
Lapkričio 13 d. susitikome su Elektrėnų krašto poetais Rimvydu Stankevičiumi ir Aivaru Veikniu. Jaunuolių dėmesio susilaukęs susitikimas alsavo nuoširdumu, paprastumu, kartu palietėme aktualias temas, bandėme atsakyti į klausimus: ar lengva būti kūrėju, ar norint būti poetu būtinai reikia rašyti?
Gruodžio 15 d. baigėme projekto renginių ciklą ir kartu su psicho­loginio pobūdžio konsultante, ser­tifikuota dailės terapijos praktike Irena Bulotiene bei naudojant jos kurtas asociatyvines korteles bandėme kurti pasaką. Po sakinį kurdami istoriją, tarsi užsirašėme savo norimą gyvenimo scenarijų, taip dar kartą įsitikindami, kokią nematomą galią atskleisti dažnai užgniaužtas emocijas turi rašymas.
Projekto metu buvo paskelbtas kūrybinio rašinio „Laiškas mano miestui“ konkursas, skirtas Elektrėnų miesto 65-mečiui paminėti. Paskutiniame renginyje paskelbėme du lygiaverčius nugalėtojus, kuriais tapo Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos 2f klasės gimnazistai Andrius Stankevičius ir Goda Adomaitytė.
Dėkojame Elektrėnų savivaldybei, kad patikėjo šiuo projektu ir skyrė finansavimą. Taip pat dėkojame dalyvavusiems kūrėjams, lektoriams, mokytojams bei jaunuo­liams, kurie nepagailėjo savo laisvo laiko po darbo ir pamokų. Jaunų žmonių aktyvumas ir nuoširdumas parodė, kad rašymas yra kur kas daugiau nei žodžių dėliojimas popieriuje – tai įrankis, padedantis geriau pažinti save, drąsiau svajoti ir kurti savo gyvenimo scenarijų.
Tikime, kad projekto metu įgytos patirtys ir atrastas kūrybos džiaugsmas lydės dalyvius ir naujaisiais, 2026-aisiais metais, skatindamas juos nebijoti dalintis savo istorijomis. Kviečiame ir toliau sek­ti Elektrėnų savivaldybės viešosios­ bibliotekos naujienas bei aktyviai dalyvauti būsimose veiklose!

ESVB Metodikos ir išteklių skyriaus vedėja,
Projekto „Kūrybinio rašymo dirbtuvės: teksto laboratorija“ vadovė Vida Baranauskienė

Laiškas mano miestui, Andrius Stankevičius, 16 m., Elektrė­nų „Versmės“ gimnazija, 2 f kl., mokytoja Elvyra Kasperavičienė

Brangus Mano Mieste,

rašau, nes noriu pasveikinti tave su šešiasdešimt penktuoju gimtadieniu. Šie šešiolika metų prabėgo man lyg viena diena, tačiau nuo mažens grožėjausi tavo įspūdingais vaizdais ir kerinčia gamta. Tavo jaunystė tvyro ore, kai marios žiburių šviesoj banguoja nakčia. Galybę žodžių gražių aš ­pasakyti tau noriu, nes pagarbą ir stiprią meilę tau, Mano Mieste, jaučiu. Lai šie žodžiai tau bus padėka už geriausias mano gyvenimo akimirkas, kurias praleidau čia, Elektrėnuose.
Prieš šešiasdešimt penkerius metus liaudies pakviestas,
Iškilo didis, jaunas ir gražusis MANO MIESTAS.
Ant marių kranto pastatyta elektrinė,
Dingstis yra įsikūrimo pagrindinė.
Užtvenkus Strėvą po vandeniu paniro daug kaimų:
Perkūnkiemio, Raistinės, Šarkinės, Lekavičių…
Apsėmus vandenims aštuonių ežerų
Radosi marios ir daug dailių salų.
Čia pat iškilo Ledo rūmai balti,
Grakštūs sporto namai šalti.
Išugdomi talentai sportiški, narsūs,
Tuo Elektrėnai šią dieną pasaulyje garsūs.
„Vaikų pasaulis“ – tai linksmybių parkas,
Atrakcionų pasirinkimas čia milžiniškas, margas.
Kadaise įlipęs į Velnio ratą
Galėjai pamatyt Elektrėnų panoramą.
Švenčiausiosios Mergelės Marijos kankinių Karalienės bažnyčioje,
Moderniojo stiliaus dieviškoje šventykloje,
Kiekvieną sekmadienį melstis ragina mus
Kunigas, kuris ima skalambyti didžiulius varpus.
Vyksta Elektrėnų parapijoj kasmet atlaidai;
O naktį nušviečia man kelią šviesos žiburiai.
Baseinas Elektrėnuose tiesiog puikus,
Jis ruošia būsimus olimpiečius.
Jo ilgis penkiasdešimt metrų,
Žinok, jei tau lankytis jame tektų!
Atnaujintas, šiuolaikiškas, švarus,
Paruoštas jau priimti elektrėniečius.
Taip pat baseine veiks ir pirtys,
Todėl su Elektrėnais aš nenoriu skirtis.
Šimtmečio aikštėj, šalia savivaldybės,
Fontanas vandenį lieja laisvai;
Žiemos vakarą eglė iš tolo
Elektrėnų miestą puošia nuostabiai.
Mokyklos Elektrėnų – tai žinių lopšys,
Juose žinių įgauna gausus vaikų būrys.
Mokosi čia gabūs miesto mokiniai
Ateitis šalies šviesi lyg naktį žiburiai.
Elektrėnų marios – ypatingas telkinys,
Švelnaus auksinio smėlio šalia paplūdimys.
Kokia gamta aplinkui, tiesiog gražu žiūrėti!
Mano akys rudos negali patikėti.
Medžiai ošia, paukščiai čiulba,
O širdis gyvenant čia – kasdien nudžiunga.
Ne veltui šiandieną sukūriau tiek eilių,
Nes tu, MANO MIESTE, esi juk vertas jų.
Aš didžiuojuosi, jog Elektrėnai – miestas, kuriame gyvenu. Auk, plėskis ir išaugink daug kartų, o svarbiausia, niekada nepamiršk, kad yra miestelėnų, kurie tave myli!

Tave mylintis gyventojas Andrius

Laiškas mano miestui, Goda Adomaitytė, 16 m., Elektrėnų „Versmės“ gimnazija, 2 f kl., mokytoja Elvyra Kasperavičienė
 
Brangūs Elektrėnai, 
 
seniai bekalbėjome… Kaip laikaisi? Kas naujesnio? Tikiuosi, dar nepamiršai manęs. Rašau tau aš – vėjas, tas, kuris kasdien prabėga tavo nedidelėmis ir jaukiomis gatvėmis, supa medžių šakas ir banguoja mėlynųjų marių ­paviršiumi. Tikiu, kad mane nėra lengva pamatyti, bet Tu mane atpažįsti iš karto: iš savotiško kvapo, iš šnaresio, iš to nuostabaus jausmo, kai aš tave švelniai apkabina bei glostau. 
Aš buvau čia dar tada, kai nebuvo pastatyti tiltai, nebuvo nei namų, nei švytinčių žiburių. Tik vanduo, žolė ir tyla – visiška tuštuma. Aš mačiau, kaip lėtai, bet užtikrintai augo tiek maži, tiek dideli namai, pirmosios gatvelės, mačiau, kaip atsirado žymioji elektrinė, kaip tavo marios tapo tikru miesto pasididžiavimu. Aš visą šią istoriją ­kiekvieną dieną nešiojuosi savyje tarsi pasakojimą, kurio niekada nepamiršiu. 
Labiausiai man patinka tavo krantai. Ten visada ramu ir jauku. Galiu sustoti, paliesti telkšantį vandenį, pasi­šildyti po gražiąja saulute, pagulėti ant smėlio ar minkštos žolytės. Kartais pernešu juoką arba verksmus nuo vieno kranto į kitą. Kartais paukščių balsus, mašinų dundėjimą arba tolimo traukinio ūžesį. Aš esu amžinas keliautojas, tačiau nesvarbu, kur benukeliaučiau, visada sugrįžtu pas tave. 
Tavo mieste taip pat mėgstu stebėti žmones. Jie skuba, galvoja, kur nors eina, šnekučiuojasi, o aš lengvai ­paliečiu jų plaukus ar užkliudau besiplaikstančios striukės kraštą. Žmonių gyvenimai man atrodo be galo įdomūs ir prasmingi, kaip mažos istorijos, kurias vis išgirstu, kai pralekiu pro šalį. 
Elektrėnai, tu man esi vieta, kurioje galiu būti stiprus, bet ir pažeidžiamas bei ramus. Būna – atnešu lietingą ­audrą, kartais šviečiančią ir šildančią saulę, kartais tik švelnų vakaro vėjelį, tačiau Tu priimi mane visokį. Gal todėl ir grįžtu čia vėl ir vėl. 
Noriu, kad žinotum: aš visada buvau, esu ir būsiu šalia. Valau dangų po audrų, atnešu saldų pavasario kvapą, ­nupučiu rudens lapus nuo kelių ir takelių. Aš nusinešu blogybes ir parnešu tik tai, kas gera. 

Tavo amžinas draugas Vėjas