Poezijos, muzikos ir vaizdų dermės kūrėjai D. Aleksaitė ir A. Veiknys
Undinė Maceinaitė
Gegužės 15 dieną Elektrėnų viešojoje bibliotekoje poetinio žodžio meistras Aivaras Veiknys ir kompozitorė bei vaizdo menininkė Dainora Aleksaitė suvienijo jėgas scenoje ir trumpam apnuogino savo sielas šiuolaikinės muzikos ir meno festivalio „Ars Nova“ renginyje „Trūkstamos dalys“.
Užtamsintoje salėje tylu. Pasigirsta ilgesinga melodija ir gelsvame ekrane pradeda raizgytis baltos gyvačiukės tarsi senoviniai urvų rašmenys. O gal tai Aivaro skaitomų eilėraščių eilutės, žaisdamos viena su kita bando atsiplėšti nuo jo lūpų ir įslinkti į susirinkusiųjų žmonių širdis? Lėtai ir aiškiai tariami žodžiai skrieja vienas po kito, o prie vaizdo projektoriaus miklios Dainoros rankos juodu flomasteriu jau piešia kiemo berniūkščių karo vaizdus, paskui išskleista raudona plėvelė saulėlydžio spinduliais nudažo atvirame kambario lange vėjo plevenamą užuolaidą ir pasigirsta nauja eilutė: „Galiausiai liekam tik brolis ir aš:/guzas mano kaktoj/, ašara jo akyje,/ juodas virtuvės langas/ moja užuolaidom pasitikdamas.“ Taip neskubėdamas vieną po kito Aivaras skaito eilėraščius (iš knygų „Paukštuko liudijimai“ ir „Mamuto medžioklė“), trumpam stabteldamas po kiekvieno, o Dainora panardina mus į tik čia ir dabar kuriamą magišką vaizdinių pasaulį – kaskart vis kitokį, prasmingai suderintą su kiekvienu eilėraščiu. „Nenusiminki, seki paskui mamutų bandą – / ji net per pūgą visad kelią namo suranda“ – suskamba eilutės, suteikdamos vilties ir kartu pažadindamos kažkokį ilgesį – galbūt jau seniai taip pat kaip ir Aivaro čia, Elektrėnuose, prabėgusios vaikystės, galbūt tų močiutės blynais kvepiančių namų…
Džiugu buvo salėj matyti visą klasę paauglių. Kaip sakė juos atvedusi mokytoja, gal bent vienam koks meno krislelis įkris į širdį.
Metaforoms ir epitetams išsisklaidžius pasikalbėjome su vakaro kūrėjais. Kas gi tie „Trūkstamas dalis“ siūlantys menininkai? Susipažinkite.
A. Veiknys – poetas, keturių knygų autorius, Jaunojo jotvingio, Salomėjos Nėries, Bernardo Brazdžionio ir kitų literatūrinių premijų laureatas. Jo eilėraščiai versti į anglų, rusų, kroatų, vokiečių, lenkų, kinų, graikų ir kitas kalbas. Aivaras yra 2022 metų „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojas bei vienas iš festivalio „Slinktys“ pradininkų.
D. Aleksaitė – jaunosios kartos kompozitorė ir atlikėja. 2021 m. baigė kompozicijos bakalauro studijas prof. Ričardo Kabelio klasėje, o nuo 2025 m. Vilniaus dailės akademijoje studijuoja fotografijos ir medijos meno magistrantūroje dr. Arturo Bukausko klasėje. Dainora vysto aktyvią muzikinę veiklą su soliniu projektu „Tulgirdas“ bei eksperimentinės vokalinės muzikos trio „Edgy Palates“. Koncertuoja šiuolaikinės muzikos festivaliuose „Jauna muzika“, „Druskomanija“, menų festivaliuose „Aritmija“, „Iškrovos“, Hadersfildo šiuolaikinės muzikos festivalyje (Jungtinė Karalystė) ir kt. 2024 m. jos kūrinys „Habanera“ trims balsams, dronui ir fiksuotai medijai pelnė vieną iš penkių komisijos skirtų premijų ir surinko daugiausiai klausytojų balsų internete vykusiame balsavime. Be to, kompozitorė buvo apdovanota ir talentingiausiems kūrėjams iki 30 metų amžiaus skiriama Jaunosios kompozitorės premija.
Šiuo metu Dainoros tyrimų lauką sudaro garso, vaizdo ir performatyvumo sąsajų paieškos bei eksperimentai su skirtingomis vaizduojamojo meno šakomis.
Kam kilo idėja parengti bendrą projektą „Trūkstamos dalys“? Ar ilgai jam ruošėtės?
Dainora: – Greta (šiuolaikinės muzikos ir meno festivalio „Ars Nova“ vadovė Greta Garmašaitė-Balienė – aut. past.) mums su Aivaru kartu bendradarbiauti pasiūlė rudenį, tačiau reikėjo luktelėti finansavimo sprendimo. Kai paaiškėjo, koks bus festivalio biudžetas, buvo sprendžiama, ką kviesti. Tad nuo rudens ir prasidėjo mūsų su Aivaru bendravimas. Iki tol mes vienas kito nepažinojome.
Aivaras: – Ar ilgai ruošėmės? Ruošėmės nuo gimimo (šypsosi). Viskam ruošiesi nuo gimimo, jeigu taip konkrečiai. O šitam pasirodymui ruošėmės neatmestinai, skyrėme laiko repeticijoms. Kai tik buvo nuspręsta, kad į „Ars Novą“ kvies mus su Dainora, tuomet ir prasidėjo mūsų paieškos, ką norime parodyti žiūrovams. Kartais net ir naktimis susirašinėdavome, jeigu kildavo kokia nors įdomi idėja. Tikrai neatmestinai ruošėmės šitam renginiui.
Nuo ko viskas prasidėjo: prie poezijos derinote vaizdus ar atvirkščiai?
Dainora: – Pirmiausia Aivaras atsirinko savo tekstus. Jų jis turi daug, tad jam reikėjo padirbėti atsirenkant. O paskui jau aš kūriau muziką ir vizualą.
Iš kurios knygos daugiausiai atrinkote eilėraščių?
Aivaras: – Nemažai atsirinkau iš „Mamuto medžioklės“, yra eilių ir iš „Laumių vaiko“, yra ir naujų dar niekur neišleistų kūrinių, o paskutinis eilėraštis – iš „Paukštuko liudijimų“. Tiesa, poezija apima 20 metų laikotarpį, nes vienas eilėraštis yra parašytas 2006 m. Skaičiau daug tokių eilėraščių, kurie man pramušė kelią į literatūrinį pasaulį, su kai kuriais jų esu laimėjęs jaunųjų skaitymus ir pan. Žinoma, iš pradžių buvau atsirinkęs gerokai daugiau kūrinių, paskui reikėjo daryti pakartotinę atranką, nes visko juk nesutalpinsi.
Ar abiem pavyko suderinti mintis ir idėjas?
Dainora: – Man labai patiko tai, kad atvažiavus į pirmąją repeticiją ir pasiūlius tik pirminius dėmenis, išgirdau iš Aivaro: „Taip, darom šitaip. Labai gerai!“
Aivaras: – O man patiko, kad sutapo ir mūsų kraujo grupės (juokiasi). Aš labai greitai pajutau, kad kažkas labai gerai dera. Juk būna, kad sutinki žmogų ir visai negali su juo dirbti. Gal jis ir talentingas, bet su juo negali dirbti, o man patinka dirbti su tais žmonėmis, kurių kraujo grupės sutampa. Būtų mūsų nesutapusios, nežinau, kas būtų.
Dainora: – Būtų buvę labai įdomu (juokiasi). Nors esame ir truputį skirtingų kartų, bet greitai rasdavome vieningą sprendimą. Kai pamačiau eilėraštį „Berniukai žaidžia karą“, neradau sprendimo ir iškart pasakiau Aivarui. O jis tuoj pat rado išeitį: „Žinai tokį žaidimą, kai ant nupiešto tanko pastatai tušinuką, brūkšteli ir šaudai į takinius? Mes taip žaisdavome, nes kompiuterių juk tais laikais nebuvo.“ Taip ir atsirado tas flomasteriu pieštas tankas su žmogeliukais.
Tai projekte susitiko ir skirtingos kartos?
Aivaras: – Manau, kad ne. Šiais laikais tas dešimties metų skirtumas nėra ryškus. Galbūt dvidešimties metų skirtumas būtų juntamas. Manau, šiais laikais žmonėms laikmetis neturi ypatingos įtakos. Pasaulis šiais laikais yra toks greitas, kad tos kartos nespėja išsiskirti. Nejaučiu, kad bendraučiau su dešimt metų jaunesniu žmogumi. Man atrodo, esame lygiaverčiai partneriai.
Dainora: – Manau, mūsų skirtumą rodo ne kartos, o tai, kad turime skirtingų vaikystės patirčių. Aš augdama jau turėjau kompiuterį, tad, žinoma, kiek kitaip suvokiau pasaulį. Tačiau ir aš žiūrėdavai į tuos lietaus lašelius ant lango, kai važiuodavau mašina (šypsosi).
Dainora, šiandien skambėjusi muzika Jūsų sukurta būtent šiam projektui?
Dainora: – Taip, ši muzika sukurta per pastarąjį pusmetį.
Tačiau ji gerokai skiriasi nuo tos muzikos, kurią atliekate šiuolaikinės muzikos festivaliuose „Jauna muzika“ ir „Druskomanija“. Ten skambančių kūrinių (pavyzdžiui, Vingio parko tiltui ir keturiems perkusininkams skirtas kūrinys „Patterns“) yra visai kitoks ritmas, kitokia harmonija, juose skamba dronų, Morzės abėcėlės ir kitokie garsai. Šiandien skambėjusi muzika, jeigu galima taip pasakyti, yra lengvesnė, pritaikyta paprastesniam klausytojui. Kodėl?
Dainora: – Tokį muzikos svorį pasirinkau tam, kad labiau derėtų prie Aivaro tekstų. Man atrodo, kad dermėje su poezija muzika turi šiek tiek pasislėpti. Ji negali būti labai ekspresyvi. Buvo čia ir aštresnių garsų, ir visokių krebždesių – tai, ką aš mėgstu (šypsosi), bet harmonija paprasta.
Ar tuos krebždesius ir traukinio garsus išgaunate naudodamasi elektroniniais prietaisais ar įrašinėjate gyvai?
Dainora: – Būna įvairiai. Pavyzdžiui, su džiugesiu pranešiau Aivarui, kad radau 15 minučių įrašą, kai vaikščiojau mieste ir jame skamba įvairūs gatvės garsai. Pafilmuoju važiuodama traukiniu ir paskui šie garsai tampa garsovaizdžio dalimi. Žinoma, yra panaudota ir šiek tiek garsų ruošinių, vadinamųjų samplų. Visa kita – harmonijos, būgnai ir pan. – sukurti naudojant „Ableton Live“ muzikos kūrimo programinę įrangą.
Dainora, ar apsidžiaugėte, kad mažame provincijos miestelyje vykstantis festivalis pakvietė Jus jame sudalyvauti? Gal Jums jau reikia gerokai platesnių vandenų?
Dainora: – Labai apsidžiaugiau. Mes su „Edgy Palates“ merginomis taip norime išvažiuoti į kitus miestus, nes Vilniuje, kuriame ir šiaip daug veiksmo, tu groji ir groji. O norisi nuvykti ten, kur mūsų dar negirdėjo. Palyginti neseniai koncertavome Šiauliuose, „Garažas Art“. Jaunuoliai paprastame privačiame garaže atidarė tokią neįprastą meno erdvę. Į koncertą susirinko pilnas garažas žmonių. Jausmas buvo išties labai geras: po koncerto žmonės norėjo su mumis pabendrauti, sužinoti daugiau apie mūsų muziką, atlikėjus, nes su mumis dar buvo atvykęs Norvegijoje gyvenantis kanadiečių atlikėjas Mike McCormick. Jis turėjo savo suprogramuotą sistemą, tad visiems buvo apie ką pakalbėti. Tuomet užsimezga kitokie, labai prasmingi kontaktai. Todėl labai norisi važiuoti į kitus miestus, nes ten žmonės labai pasiilgę naujų veidų, naujų kūrėjų.
Aivaras: – Iš tiesų, šis reiškinys labai keistas. Vienur nuvažiuoji – tuščia, kitur nuvažiuoji – salė lūžta.
Kokia projekto „Trūkstamos dalys“ ateitis: gal planuojate su juo pavažinėti po kokius nors poezijos festivalius, parodyti Lietuvos bibliotekose ar mokyklose?
Aivaras: – Kol kas nieko negalvoju. Tačiau, kai repetavome, prašiau Dainoros nieko neištrinti, nes galvojau, kad gali praversti ateityje. Su Mindaugu Ancevičiumi ir grupe turėjau vieną tokį spektaklį su gyva muzika. Jį parodėme visoje Lietuvoje – nuo Zarasų iki Tauragės, nuo Prienų iki Mažeikių. Seniau į tokius dalykus žiūrėdavai skeptiškai. Man atrodė, kad poezijos neturi dengti papildomas garsas, tik blogas poetas nori slapstyti savo eiles ir užmaskuoti kitomis meno rūšimis. Tačiau projektai su M. Ancevičiumi ir Dainora pakeitė mano požiūrį. Tai man taip pradėjo patikti, kad net bijau tų paprastų kamerinių vakarų. Pakvies skaityti tyloj ir galvosiu, kad kažko trūksta (šypsosi).
Tiesą pasakius, nustebau, kad dalyvaujate tokiame projekte, nes viename iš savo interviu sakėte, kad mėgstate knygas skaityti visiškoje tyloje. Todėl maniau, kad ir savo klausytojams pasiūlysite poeziją klausyti tyloje…
Aivaras: – Na va, taip jau išėjo. Sako, protingas žmogus gali sau prieštarauti (juokiasi).
Labai dėkoju už pokalbį.