Kai diktuoja medis

Kai diktuoja medis
Drožėjas Bruno Margevičius kilęs iš Raseinių, bet laiko save elektrėniečiu. Jo darbų galima rasti bažnyčių šventoriuose, parimusių pakelėse, kapinėse, saugančių išėjusiųjų atminimą, ar puošiančių sodybas.

Menininkas dalyvavo kuriant memorialus tremtiniams Norilske ir prie Lamos ežero, simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje.
Augęs su medžiu
fgsdg44565_5ersf
Drožimu B. Margevičius domėjosi nuo vaikystės. „Namie mėtėsi medinis žaislas –  karvė, kuri man labai patiko. Sugalvojau, kad reikia pasidaryti arkliukų, ir aš pradėjau drožti. Man gal aštuoni metai buvo. Dažnai kūriniams formą suteikdavau įkaitinta viela, namai būdavo pilni dūmų, mama visa tai pakęsdavo“,- dalijasi prisiminimais menininkas. Baigęs 8 klases jis įstojo į S. Žuko taikomosios dailės technikumą, kuriame mokėsi 4,5 metų.
Pirmuoju rimtu darbu drožėjas laiko savo diplominį – Vinco Svirskio šimtamečio kryžiaus Paberžėje kopiją. Prie kryžiaus dirbo apie tris mėnesius. Bruno su nostalgija prisimena tą laikotarpį: „labai smagu buvo jį daryti, atvažiuodavo įvairių menininkų, sekmadieniais grįždavo Tėvas Stanislovas. Darbas irgi buvo įdomus: kryžius senas, viršuje pavaizduoti  angeliukai, sujungti sparnais, kryžiaus apačioje – dvi skulptūros – šv. Antanas ir šv. Barbora. Reikėjo padaryti tikslią kryžiaus kopiją, išlaikyti dydžius, atkurti skulptūrų veidus, teko ir įvairias knygas pastudijuoti”. Drožėjas juokauja, kad „technikumas tai toks dalykas, kuris tarsi  nuo liaudies menininkų atitraukia, bet iki profesionalų dar nepritempia“.
Baigus studijas B. Margevičiui drožybą teko derinti su „valdišku darbu“– 18 metų dirbo elektrinėje staliumi, ledo kompresorinėje, darbų mokytoju, bandė laimės ieškoti Norvegijos statybose. ”Visi tie darbai davė neįkainuojamos patirties, ypač bendravimas su įvairiausiais žmonėmis”,- sako drožėjas, – “bet vis jaučiausi ne savo vietoje, todėl jau 4 metus užsiimu tik kūryba”. Ilgą laiką jis darė didelius darbus – koplytstulpius, paminklus, mažiems nebuvo laiko. Menininkas atvirauja, kad buvo sunku po to vėl grįžti prie kamerinių kūrinių. Dabar kartais patinka tiesiog nekonkretus darbas, pažaisti formomis, padaryti kad ir kokį batą ar vėžlį – paišdykauti su medžiu.
Ne tik kryžiai ir šventieji
B. Margevičius sako, kad daugiausiai  Lietuvoje drožiama iš liepos ir ąžuolo, bet jam,  profesionalui, jokio skirtumo – profesionalas turi mokėti iš bet kokio medžio drožti. Tačiau kartais net ir profesionalui tenka taisyti savo darbą. Menininkas pasakoja, kad buvo atvejis, kai drožė Madoną su kūdikiu Girkalnyje, ir padarė abi dešines rankas, kadangi yra kairiarankis ir dirbant žiūrėjo į dešinę. „Kitą dieną, iš ryto atėjau ir šviežia akim pažiūrėjau – abi dešinės rankos, teko perdaryti. Drožyba turi savo pliusų – nereikia daryti labai tiksliai, gali nudrožti, išimti, gilinti. Medžio galimybės didžiulės“,- kalba B. Margevičius,- „Lietuvoje drožyba praktiškai ir dabar yra ta senoji – iš ten, kur mūsų šaknys – kryžiai, rūpintojėliai, bet galima kažką kito, naujo, irgi gražaus sukurti, tik reikia daugiau pastangų“. Pats menininkas dažniausiai taip pat drožia angelus, šventuosius, tačiau norėtų dar kokią negriukę išdrožti, nors jau yra ne vieną sukūręs. „Man patinka gražios formos, patinka hiperbolizuoti“,- sako drožėjas. Yra dar ne vienas darbas, kurį B. Margevičius nešiojasi savyje, kuris dar laukia savo eilės. Drožėjui įdomūs įvairių šalių mitologiniai motyvai, pavyzdžiui, pusiau gyvūnai, pusiau žmonės, nors jam įdomu ne tiek vaizduoti mitologines būtybes, kiek pačiam sugalvoti naujų, pavyzdžiui, yra sukūręs skulptūrą „Moteris katė“.
Įkvėpimui reikia, kad būtų įdomu. „Kai reikia iš vidaus – tai ir yra įkvėpimas. Užsakymą irgi darau su savo interpretacija, nebus tiksliai kaip užsakovas įsivaizduoja“, – dalinasi mintimis menininkas. Kartais medis pats diktuoja drožėjui: kokia šaka kur nors išlenda, ar koks žievės gabaliukas įaugęs ten, kur turi būti veidas… Svarbūs ir užsakovo norai. „Viename simpoziume turėjau drožti Medeinę, deivę su meškos galva, bet organizatoriai neleido taip jos vaizduoti, sako, niekas nesupras merginos su meškos galva, teko galvoti, ką daryti – pavaizdavau apsisiautusią meškos kailiu“. Kitame simpoziume teko labai išsišakojęs medis, organizatoriai sakė, kadangi pakišo kiaulę, tai teks ir drožti kiaules. „Tai ir pradėjau siautėt su tom kiaulėm“,- šypsosi drožėjas.
Smagūs ir neskanūs dalykai
B. Margevičiui patinka dalyvauti simpoziumuose. Anksčiau simpoziumai trukdavo porą mėnesių, dabar jie būna kokių trijų dienų, prieš 10 metų Elektrėnuose buvo dešimties dienų. Menininkai ten susirenka mokytis, parodyti savo darbų. „Per tas kelias dienas padaro, kas ką moka, labai gražių kūrinių sukuria. Nors ir sunku, net nėra laiko bendrauti – dirbi ir miegi. Bet kiek įmanoma tarp darbų smagiai leidi laiką“. B. Margevčiui teko dalyvauti ir simpoziumuose užsienyje: „ten svarbu idėja, pas mus – technika, pakviesti profesionalai moko, pataria, pakoreguoja – tautodailę bando pritempti prie profesionalios drožybos. Neskanūs dalykai“. Menininkas mano, kad kiekvienas drožėjas yra individualus, kiekvienas daro tai, kas jam yra svarbiausia: vienas mėgsta, kad jo darbuose nebūtų nė šapelio, kad viskas būtų nušveista iki blizgėjimo, kitas žiūri, kad būtų siluetas gražus, nesvarbu, kad „pirštai kaip dešrelės“, svarbu, kad iš tolo gražiai žiūrėtųsi. B. Margevičiui patinka forma, patinka drožti moteriškas figūras, nors tai tenka daryti ne dažnai, drožti savo malonumui – prabanga. O užsakymai  dažniausiai įpareigoja, trukdo atsakomybė: „darytum, kaip tau atrodo, o dirbant pagal užsakymą jau žinai, kad kažkas pinigus už tai mokės ir žiūrės už ką moka. Nors labai griežtų reikalavimų nebūna, esu profesionalas, galiu prisitaikyti“,- dalijasi mintimis menininkas.  Pasak B. Margevičiaus, vienas labiausiai pasisekusių užsakymų – Šv. Jurgio, įvairių šalių mene vaizduojamo jojančio ant žirgo ir ietimi nuduriančio slibiną, skulptūra. Menininkas sako, kad drožiant šventuosius – svarbu jausmas, kurį per kūrinį perteikia jo autorius: „šv. Jurgio kompozicija gal nėra svarbi, bet padariau taip, kad šv. Jurgis žiūri ne į tą slibiną, o tiesiog ramiai daro savo darbą – duria, lyg už jo nugaros būtų Dievas“.  Pasak B. Margevičiaus, tai, kad žmones džiugina jo kūriniai, yra svarbiau už piniginį atlygį, tai suteikia ne tik pasitikėjimo, bet ir nuteikia tolimesnei kūrybai, “pakrauna džiugios energijos“.

Raminta Česnauskaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų