Kai apie žmones pasakoja kapai

Kai apie žmones pasakoja kapai

Virginija Jacinavičiūtė

Du istorijos ir archeologijos­ mylėtojai, buvęs studentas ir dėstytojas – vieviškis istorikas Virgilijus Poviliūnas ir prof. dr. Eu­genijus Jovaiša pakvietė elektrė­niškius į kūrybinio dueto vakarą. Lapkričio 24 d. Elektrėnų bibliotekoje ­istorikai pristatė pernai išleistą mokslo sklaidai skirtą leidinį „Kapai ir žmonės“.
Renginys – Vievio miesto bib­liotekos projekto „Mūzos sparno paliesti“ dalis.
Gausiai iliustruotoje knygoje aprašyti I-III a. kapinynai ir radiniai juose. Knyga plačiai atspindi aisčių pasaulį, atskleidžia aisčių kultūros reikšmę ir jos indėlį Europos kultūrai.
„Knyga „Kapai ir žmonės“ – yra pati gražiausia ir nuoširdžiausia knyga, kurią aš parašiau. Tai nėra mokslinė knyga, tai visas mano archeologo ­gyvenimas, labai asmeninė archeologo knyga, vos ne dienoraštis, kuriame aš kalbu apie savo išgy­venimus, savo kaip tyrinėtojo, filosofiją, apie savo ano pasaulio supratimą“, – sakė E. Jovaiša.
Pristatydama renginį, Vievio bibliotekos vedėja Irena Senulienė kalbėjo, kad E. Jovaišos ir V. Poviliū­no pažintis prasidėjo studijų metais, 1981-aisiais, o laikui bėgant peraugo į bičiulystę, kolegų bendradarbiavimą įgyvendinant įvairius projektus. ­Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas E. Jovaiša organizavo archeologinius tyrinėjimus Šaukėnuose, Kelmės rajone, o V. Poviliūnas buvo antro kurso studentas. Knygoje „Kapai ir žmonės“ šiems tyrinėjimas skirtas skyrius „Šaukėnai. Kariai ir jų ženklai“. Dėstytojas studentą pastebėjo, kai V. Poviliūnas surado kažkokį daiktą, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, buvo aisčių aksesuaro – perpetės – dalis. Pasak E. Jovaišos, perpetė dar Romos laikais buvo naudojama kalavijams pakabinti. O aisčiai perpetes nusižiūrėję nuo Romos kareivių.

This slideshow requires JavaScript.

Plačiau apie radybų aplinkybes papasakojo V. Poviliūnas: „Darbas buvo labai lengvas, nes buvo pradėtas eksploatuoti žvyro karjeras ir buvo užkabintas kapinynas. Visas juodžemis buvo nukastas. Mums reikėjo tik kastis po smėliu. Dėstytojas paaiškino, kaip daryti perkasą. Sako, spalva pasikeis, žinokit, kad jau ten yra kapas. Atsikasėm, spalvų daug, Merginoms šokas. Kaukolės. Visi griaučiai. Kai jau apsi­pratom, tada tik pokšt, reikia numanyt, kaukolę suskaldėm. Vieną kartą nebuvo mūsų dėstytojo, sakau, gal daugiau pa­varom, kad būtume geresni. Su tokiu kastuvėliu truputį daugiau, nei skutamuoju būdu pakabinau ir išmečiau kažką ant perkaso krašto. Saulė pakilo, žemė apdžiūvo. Tik žiūrim, kažkokia detalytė pokšt ir nukrenta į apačią. Tada Eugenijus sako: „Kieno darbas? Balsas jo toks, kad galima į kelnes pridėti. Aš sakau: „Mano“. „Nu šaunuolis“, – pasakė. Tai toks buvo mano prisidėjimas prie tyrinėjimų“, – su humoro prieskoniu pasakojo V. Poviliūnas. E. Jovaiša papildė, kad ­dalis rasta 19-ame kario kape. Ta detalė buvo žalvarinis perpetės diržo papuošimas – pakabutis.
Pristatydama svečius I. Senulienė prašė plačiau papasakoti, kaip rutuliojosi ilgametė draugystė. „Studentą visada gerai pažįsti, kai išvažiuoji su juo į kasinėjimus, kai reikia gyventi po vienu stogu kelias savaites. Jau po kelių dienų gali pamatyti, kas čia per žmogus. Kas jis ir kas iš jo gali išaugti. Ar galima juo pasitikėti, ar jo būdas yra tinkamas būti mokytoju. Niekas taip nesuartina pedagogo ir studento kaip bendras darbas, bendri gyvenimo vargai, o ypač lobio ieškojimas. O archeologija – savotiškas lobio ieškojimas, kai nežinai, ką rasi, ką tau paliko gyvenimo tėkmė – kas išplėšta ir kas tau drėbtelta“, – kalbėjo E. Jovaiša bei pranešė, kad salėje kartu su visa klase sėdi ir kitas jo studentas, „Ąžuolyno“ progimnazijos istorijos mokytojas Audrius Jurgelevičius.
O V. Poviliūnas netruko pa­stebėti, kad salėje, prisidengusi apsaugine kauke, sėdi ir dar viena buvusi profesoriaus studentė, „Ąžuolyno“ progimnazijos direktorės pavaduotoja Daiva Vileikienė.
Renginio dalyviai su knyga plačiau susipažino žiūrėdami filmą, kuriame išsamiai ir vaizdingai pasakota apie aisčių gyvenimo būdą, įstabų senovės menininkų pasaulį, prekybinio Gintaro kelio reikšmę aisčių gyvenimui. Romėnus labiausiai domino gintaras. Baltijos jūros gintaras tapo daugelio Europos kultūrų sudėtine dalimi. Baltams gintaro mainai padėjo apsirūpinti metalų žaliava bronziniams ir sidabriniams dirbiniams gaminti, kitų šalių papuošalais, emalio ir stiklo karoliais bei kai kuriais buities dirbiniais. Kartu baltų kraštus pasiekė ir Romos imperijos ­monetos, išskirtinės prabangos daiktai.
E. Jovaiša knygą padovanojo Elektrėnų bibliotekai. Joje parašė: „Elektrėnų skaitytojui. Nežinau mažas ar didelis, bet gal bus įdomu pažinti mūsų praeitį“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų