Kai Lenkijos ir Lietuvos demarkacinė linija ėjo per dabartinę Elektrėnų savivaldybę

Kai Lenkijos ir Lietuvos demarkacinė linija ėjo per dabartinę Elektrėnų savivaldybę

Lietuvos Respublikos Seimas­ 2021-uosius paskelbė Abiejų Tau­tų Respublikos Gegužės 3-io­sios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais. Prieš 230 metų, 1791 m. gegužės 3 d., buvo priimta Konstitucija, o spalio 20 d. Lietuvos ir Lenkijos Tarpusavio įžado aktas. Šie svarbūs dokumentai paragino daugiau dėmesio skirti Lenkijos ir Lietuvos santykių istorijai, lenkams Lietuvoje. Ta proga norėtųsi priminti, kad tarpukario metais Lietuvos-Lenkijos siena ėjo kone per patį valstybės vidurį, per dabartinės Elektrėnų savivaldy­bės teritoriją – per Vievį, Daugirdiškes. Apie to meto pasienio gyvenimą kalbėjomės su Semeliškių valsčiaus viršaičio Broniaus Stosiūno dukra Janina Stosiūnaite, gyvenančia tėvų namuose Semeliškėse, ilgamete Daugirdiškių mokyklos direktore Vladislava Kursevičiene ir Kaišiadorių muziejaus direktoriumi Olijardu Lukoševičiumi, 2020 m. sudariusiu ir išleidusiu straipsnių rinkinį „Geležinė uždanga“, pasakojantį apie Lenkijos ir Lietuvos pasienį 1920–1939 m.

Regiono daugiatautiškumas

Pasienio policininkai prie Trakų baro V rajono 3-os sargybos būstinės. Nuotrauka iš E. Peikštenio rinkinio

1923 metais vykusio visuotinio gy­ventojų surašymo duomenimis, Trakų rajone, kuriam priklausė didžioji dalis dabartinės Elektrėnų savivaldybės teritorijos, gyveno labai įvairių tautybių žmonės. 75,79 proc. jų sudarė lietuviai, 12,35 – lenkai, 5,52 – žydai, 3,31 – rusai, 2, 6 – baltgudžiai, 0,08 – vokiečiai. (detalesnių duomenų apie gyventojų tautybių sudėtį atskiruose miesteliuose aptikti nepavyko).Visoje Lietuvoje 83,88 proc. gyventojų sudarė lietuviai, 7,58 – žydai, 3,23 – lenkai, 2, 49 – rusai, 1,44 – vokiečiai, 0,73 – latviai, 0,22 – baltgudžiai.
1937-aisiais Trakų apskrities ­valsčiai buvo plačiau aprašyti, nes reikėjo juos pristatyti atvykstantiems keliautojams – vienas iš popu­liariausių to meto ekskursijų objektų buvo demarkacijos linija tarp Lenkijos ir Lietuvos. Rašyta, kad Vievyje tada gyveno 300 lietuvių, 350 žydų, 6 totoriai ir keletas rusų. Seniausiame savivaldybės miestelyje Semeliškėse tada buvo apie 800 gyventojų, iš jų apie 600 lietuvių, 150 žydų, 50 baltgudžių ir kitų.

Lankytina pasienio linija prie Skirmantiškių
Nurodyta, kad 1937 m. Vievio miestelį lengviausia pasiekti traukiniu – geležinkelio stotis buvo už kilometro nuo miestelio. Iš Kauno vasaromis traukinys važiuodavo 3 kartus, o žiemą – 2 kartus per dieną. Autobusai į Vievį nevažinėjo. Tačiau atvykusieji į šį nedidelį miestą automobiliu galėjo nusipirkti Vievyje benzino net dviejose krautuvėse Trakų gatvėje.
Nakvynę prie geležinkelio stoties 4-5 asmenys galėjo gauti pas J. Minkevičių, o pačiame miestelyje (Vilniaus gatvėje) – pas Melamedaitę. Kaina vienam asmeniui – 1-2 Lt. Restoranų Vievyje nebuvo, tik traktieriai Vilniaus gatvėje pas A. Olubą ir N. Glazmaną, Trakų gatvėje pas S. Chazanavičių. Žymi vasarojimo vieta Vievio valsčiuje buvo Panerių dvare pas T. Mickevičių. Čia tilpdavo kelios dešimtys vasarotojų, kuriems para ­su visu išlaikymu kainuodavo 4 Lt.
Įdomu, kad vienintelė lankytina vieta – pasienio linija prie­ Skirmantiškių (kur ėjo pa­grindinis kelias nuo Kauno į Vilnių), taip pat siūlyta pasigrožėti Vievio mišku.

Informacija keliaujantiems – bent 4 kalbomis
Informaciją apie Vie­vį galėjo suteikti valsčiaus savivaldybė arba ki­tos įstaigos darbo valandomis. Pasienio policijos „centralinėje“, kuri buvo Vilniaus gatvėje, informa­ciją buvo galima gauti lie­tuvių, rusų, lenkų ir gudų kalbomis visą parą. Vievio pradžios mokyklos vedėjas V. Minkevičius informaciją galėjo suteikti ir anglų kalba. Vilniaus gatvėje veikė ir paštas, kuriame buvo telefonas ir telegrafas. Nustebina jo darbo laikas: paštas veikė kasdien nuo 8 iki 14 valandos ir nuo 17 iki 19 valandos, o šventadieniais – nuo 8 iki 10.15 valandos.

Lietuvos valdininkai ties buvusia Lenkijos pasienio linija Vievio valsčiuje, kur buvo pereinamasis punktas „Zawiasy“

Semeliškes buvo galima pasiekti autobusu iš Kauno per Žiežmarius. Keliautojams buvo siūlomi du restoranai Vytauto Didžiojo aikštėje, viename iš jų buvo galima ir nakvoti. Vytauto Didžiojo aikštėje buvo ir paštas, kuriame buvo telefonas ir telegrafas. Paštas veikė tokiomis pat valandomis kaip ir Vievyje. Keliautojams buvo nurodytas ir adresas (Dr. J. Basanavičiaus gatvė nr. 25), kur lietuvių, rusų, lenkų ir baltgudžių kalbomis galima kreiptis informacijos ne darbo valandomis. Labai tikėtina, kad tai buvo Semeliškių viršaičio Broniaus Stosiūno gyvenamasis namas. Šis pastatas išlikęs, jame gyvena viršaičio B. Stosiūno duktė Janina Stosiūnaitė. Moteris pastebėjo, kad jos tėvas, viršaičiu miestelyje išdirbęs 16 metų, puikiai kalbėjo ir rusiškai, galėjo sukalbėti lenkiškai, ­gudiškai. Valsčiuje dirbo žmonių, kurie kalbėjo ir jidiš.

Ties Vieviu buvo išardyti bėgiai
Kaišiadorių muziejaus direkto­rius Olijardas Lukoševičius pastebė­jo, kad 1920 m., po ginkluoto konflikto, Lietuvos ir Lenkijos­ valstybės iš esmės nutraukė ryšius. Ryškus to pavyzdys – ties Vieviu­ Lietuvos pusėje išardyti geležinkelio bėgiai. Netgi pagrindiniame kelyje tarp Kauno ir Vilniaus Skirmantiškių kaime įrengtas barjeras, „karališkasis“ vieškelis perkastas grioveliu. Tačiau nežiūrint tarpvalstybinės karinės, politinės, ekonominės ir kultūrinės konfrontacijos, valstybių „užsidarymo“, tarp vietos gyventojų ir netgi pasienio tarnautojų būta ­neformalaus bendravimo. Pastebė­jęs, jog per Kalėdas lietuvių ir lenkų sargybiniai dalinosi kalėdinius ­„plotkelius“ Trakų apskrities viršininkas uždraudė tokius atvejus.
Pasak O. Lukoševičiaus, ret­sykiais ties pasieniu būta ir pusiau oficialaus bendravimo tarp valstybių pareigūnų, dažniau Lenkijos atstovų iniciatyva. Pavyzdžiui, 1932 m. lapkričio 30 d. Trakų baro I rajono viršininkas susitiko su lenkų kuopos vadu, kuris paprašė tarpininkauti, kad Trakų (Kaišiadorių) apskrities viršininkas prie Spenglininkų susitiktų su Vilniaus starosta. Vėliau iš lenkų pasieniečio jis gavo ir laišką, skirtą apskrities viršininkui.

Pasienio baras – 7-6 rajonai
Pasienio policijos uždavinys – kontroliuoti, kad nebūtų neteisėtai kertama siena (pasienio gyventojai turėjo lengvatų), nebūtų gabenama kontrabanda. Nuo 1924 m. Lietuvos pasienio apsauga buvo pavesta pasienio policijai, kuri perėmė sienų apsaugą iš Krašto apsaugos ministerijos, o demarkacinė linija su Lenkija nuo 1929 m. pavadinama ad­ministracine linija.

Trakų apskritis su pažymėta 1933-1940 m. pasienio policijos Trakų baro dislokacija

Pasienio policijos Trakų baras iki 1933 m. buvo skirstomas į 7 rajonus, tęsėsi nuo Verdakiemio kelio Onuškio valsčiuje iki Mitkiškių malūno Vievio valsčiuje, iš viso siekė 85,6 kilometrų. Kiekvienas rajonas telefonu su Kaišiadorimis buvo jungiamas per V rajono (kurio centras – Vievyje) centrinę telefonų stotį. Kaišiadoryse įsikūrė Trakų baro viršininkas, baro policijos rezervas, vyr. sargybinis ir 24 eiliniai (1931 m. pieštuku 24 pataisyti į 30). Iš viso Trakų baro eta­tuose įrašyti baro viršininkas, 10 rajonų viršininkų, 8 vyr. sargybiniai, 301 eilinis. Turėtos susisiekimo priemonės – 8 arkliai. Baro viršininko susisiekimo priemonė – arklys, „prie viršininko“ – vyr. sargybinis ir 12 eilinių.
Trakų bare tarnavo apie 300 policininkų, kurie nuolat buvo tikrinami pradedant vyr. policininku (sargybos viršininku), rajono bei baro viršininkais ir baigiant Trakų apskrities viršininku. Kiekvienas rajono viršininkas kontroliavo savo rajono policininkų pasirengimą. Pa­vyzdžiui, per 1930–1934 m. policininkas I. Vygantas gavo šešias nuo­baudas: už savavališką pasišalinimą iš būsto, netikslų areštavimą, raportą aplenkiant sargybos viršininką, miegojimą tarnyboje, girtavimą ir pasivėlinimą tarnybon. Šias nuo­baudas skyrė baro, rajono arba sargybos viršininkai, o skiriama bausmė (kelios paros arešto) dažniausiai būdavo pakeičiamos į tarnybą be eilės.

Svarbiausias – Vievio
1933 m. vidaus reikalų ministras patvirtino naują dislokacijos schemą, kurioje iki pat 1940 m. liko 6 rajonai, suskirstyti į 20 sargybų: I rajonas (būstinė Kaniūkų k.) su trimis sargybomis – Kalėnų (1-oji sargyba), Kaniūkų (2), Spenglininkų (3); II rajonas (būstinė Panošiškių k.), sargybos Gudakiemio (1), Užolėjų (2), Pribonių (3); III rajonas (būstinė Stravkos k.), sargybos Dergonių (1), Stravkos (2), Zailgų (3); IV rajonas (būstinė Nabaraučiznos k.), sargybos Daugirdiškių (2), Nedzvedaukos (2), Daniliškių (3), Kurkliškių (4); V rajonas (būstinė Vievyje), sargybos Keliakiemio (1), Skirmantiškių (2), Beloliesės (3), Panerių (4), Kirgeliškių (5); VI rajonas (būstinė Zabožų (Zabarijos) k., 1935 m. perkelta į Kazokiškes), sargybos Vasiliškių (1), Grabijolų (2). Kiekvienas rajonas ir sargyba saugojo skirtingą linijos ilgį.
Pasak O. Lukoševičiaus, svarbiausias bare buvo V rajonas, nes buvo pagrindinių kelių ašyje – tarp Vilniaus ir Kauno. Rajone buvo daugiausia pasienio policininkų – daugiau nei 50. Pavyzdžiui, Skirmantiškių (kurie buvo Lietuvos pasienyje ties Vilniaus–Kauno vieškeliu) sargybos ilgis buvo tik 2,6 km, bet saugojo 11 policininkų, Baltamiškio (šalia Vilniaus–Kauno geležinkelio linijos) – 2,4 km, saugojo 10 policininkų. Tuo tarpu Karageliškių sargybos saugomos sienos ilgis – 8,5 km, bet saugojo tik 7 policininkai. Tad V rajonas buvo labiausiai sustiprintas, jame telkėsi stambiausia kontrabandininkų veikla.

Plačiai aprašyta VI rajono viršininko veikla
Plačiai rajono viršininko veikla aprašyta VI rajono viršininko Kazio Čerskio sūnaus Leono Čerskio atsiminimuose. Nuo 1929 m. gegužės 1 dienos Kazys Čerskis tapo VI rajono viršininku, gyveno netoli Vievio, prie pat Panerių dvaro, Karageliškių kaime, kur įsikūrė ūkininko Klimo išnuo­motame ilgame mediniame name (viename jo gale buvo pasienio rajono būstinė, o kitame – gyveno viršininkas su šeima). Jo žmona pagal išsilavinimą buvo mokytoja, bet nedirbo mokykloje, prižiūrėjo namus bei augino šešis vaikus. K. Čerskis bičiuliavosi su Panerių dvaro savininku, kur buvo įrengta poilsiavietė, padėdavo organizuoti vaidinimus bei koncertus, kuriuose kartu su iš Kauno poilsiauti atvykusiais artistais dalyvaudavo ir vietiniai kaimo muzikantai.

Kaišiadorių pašto viršininko A. Dudaičio šeima ekskursijoje prie Skirmantiškių pereinamojo punkto. Apie 1935 m. Nuotrauka G. Dudaičio

K. Čerskis mėgo technikos nau­joves, pirmasis apylinkėse įsigijo „Telefunken“ radijo imtuvą su garsiakalbiu. Radiją pastatydavo ant palangės prie atverto lango ir paleis­davo visu garsu, o Karageliškių gyventojai ir praeiviai sustodavo prie langų ir klausydavosi to „stebuklo“. Sekmadieniais K. Čerskis, pats būdamas laisvamanis, prieš išeidamas medžioti ar žvejoti pastatydavo radiją ant palangės, įjungdavo Kauno radiofono programą, kuri kiekvieną sekmadienį 12 valandą tiesiogiai iš Kauno Įgulos bažnyčios transliuo­davo Šv. Mišias, o aplink namus susirinkę kaimo žmonės čia pat suklaupę meldėsi. Viena iš K. Čerskio aistrų buvo fotografija. Jis nusipirko kamerą ir visą būtiną laboratorinę įrangą nuotraukoms daryti. Fotografuodavo ne vien žmones, bet ir įspūdingesnius gamtos vaizdus: laukus, upes, kalvas, žirgus.
1931 m. kovo 27 dieną K. Čerskis mirė, buvo palaidotas Vievio kapinėse. Pagal seną tradiciją laidotuvių procesijoje buvo vedamas ir mirusiojo karininko žirgas. Dėl laidojimo kilo nesutarimų su Vievio bažnyčios klebonu, nes šis prieštaravo katalikiškam laisvamanio laidojimui. Buvo net siūlymų laidoti stačiatikių kapinėse, nes K. Čerskio žmona buvo stačiatikė. Visgi jis palaidotas katalikų kapinėse, garbin­goje vietoje, netoli savanorių kapų.

Ir apie to meto kontrabandą
Svarbus pasienio policijos užda­vinys buvo kova su kontrabanda.­ Kaišiadorių muziejaus direktorius pastebėjo, kad 1924–1925 m. iš Lietuvos pusės kontrabandos buvo ne­šama nedaug, daugiau gabenta­ iš Lenkijos. Svarbiausios eksporto pre­kės – sacharinas, tabakas, raguočiai.
Eksporto padidėjimas buvo pa­stebimas 1928–1929 m., o 1932–1933 m. jo beveik nesulaikyta. Per 1924–1934 m. Trakų bare sulaikyta kontrabanda, kurios vertė 102 130 Lt. Daugiausia sulaikyta kontrabandos 1928–1929 m., o 1930–1933 m. jos vertė stipriai krito. Tai lėmė ir po 1930 m. kritusios kainos. Pasienio policininkai labiausiai kovojo su importo kontrabanda, kuri šaliai darė didelę ekonominę žalą. Tuo tarpu kai kurių prekių eksportavimas šalies ūkiui buvo netgi naudingas. Formaliai eksportavimas buvo neteisėtas, tačiau faktiškai palaikomas, siekiant pakenkti priešiškos šalies ekonomikai. Iš Lenkijos pusės dažniausiai gabeno rūbus, manufaktūros prekes, baltinius, skaras, skareles ir megztinius. Lenkijos pusėje šios prekės buvo pigesnės, todėl jų pergabenimas apsimokėjo. Lenkiškos degtinės parsinešdavo tik vienas kitas savo reikmėms, nes buvo vienodo lygio monopolio kainos.
Pasak Kaišiadorių muziejaus direktoriaus, 1934 m. tyrimo duomenimis, apie 30 proc. žmonių siekė pereiti sieną kontrabandos tikslais. Iš Lenkijos pusės nešė batus (ten kainavo apie 6–8, Lietuvoje – 12 Lt, skaros atitinkamai 2–3 ir 5 Lt). Iš Lietuvos nešė cukrų, sachariną, tabaką, druską. Lietuvoje gyvenusieji turėjo geresnes ekonomines sąlygas (manyta, kad materialinė Lietuvos būklė pasaulinės ekonominės krizės metu buvo trigubai geresnė negu lenkų pusėje), be to, Lenkijoje siautė mokesčių anarchija.

Kontrabandinių prekių parduotuvė
Pasak O. Lukoševičiaus, dažniausiai kontrabanda veždavo šilką ir jo gaminius, kosmetiką, sachariną, akmenėlius žiebtuvėliams. Nusikaltėliai slėptuves dažniausia­ įsirengdavo vežimų ienose, lankuo­se… Kai VI rajone konfiskuotų prekių susikaupė tiek daug, kad nebuvo kur jas sandėliuoti, rajono viršininkas K. Čerskis išsirūpino dokumentus ministerijoje ir Karageliš­kė­se atidarė specialią konfiskuotų prekių krautuvę, į kurią paskyrė dirbti policininką Juozą Šimonį.
Kontrabandininkai siena kirsdavo dažniausiai tamsiu paros metu. K. Čerskis pajutęs, kad pažeidėjai vis vien randa spragų jo saugomame ­ruože, įvedė „slapukų tarnybą“. Šie, nežinant net budintiems policininkams, tarp dviejų oficialiai nustatytų policijos postų slapta įsirengdavo užmaskuotą slėptuvę. Taip jie galėdavo sulaikyti ar pranešti K. Čerskiui ne vien apie kontrabandininkus, bet ir apie nesą­žiningus policininkus, kuriuos šie mėgindavo papirkti. Tokia „slapukų“ sistema pasiteisino, netrukus ir kiti ­rajonai pasekė šiuo ­pavyzdžiu.
Vievio žvalgybos punkto vedėjo B. Aušrota buvo sakęs, kad kontrabandininkų gaudymas buvo savotiškas pasienio policininkų laisvalaikis. Mat jiems iš to buvo naudos, nes gaudavo apie 80 proc. sulaikytų prekių vertės premiją.

Ginkluoti vokiškais šautuvais
O. Lukoševičius teigė, kad 1938 m. pasienio policininkai buvo ginkluoti daugiausia vokiškais šautuvais. Pvz., II rajonas, kurio centras buvo Panošiškėse, jų turėjo 27 vienetus, 2 vnt. automatinių pistoletų „Mauser“, po 3 vnt. „Parabellum“, „Retoleze“; dar vieną raketinį pistoletą, du kardus, 15 rankinių granatų, žiūronus, 3 telefono aparatus, 28 švilpukus ir t. t. Policininkui duodavo po 100 šovinių, dar 100 turėjo atsargoje įstaigoje.
Pasienio policininkai privalėjo lavintis kursuo­se, ne tarnybos metu. Kartą per savaitę pasienio policininkams dėstyta ir Lietuvos istorija (8 val.), Tėvynės pažinimas (8 val.), šautuvams ir pistoletams skirta po 6 val..
1938 m. vasarą ir rudenį Lietuvoje imtasi ypatingų apsaugos priemonių dėl lenkų pusėje paplitusios gyvulių snukio ir nagų ligos. Per sieną leista pereiti tik būtiniausiu reikalu, einant dezinfekuota avalynė ir kelnių apačia, rankogaliai trinti ­šepečiu, pamirkytu natrio šarmo tirpale, veidas ir rankos plauti šiltu vandeniu su muilu.

Demarkacinė linija – per Daugirdiškes, Vievį
Demarkacinė linija ėjo per pačias Daugirdiškes ir vos kelis kilometrus nuo Vievio. Ką apie tuos metus prisimena Daugirdiškių žmonės? Ilgametė Daugirdiškių mokyklos direktorė Vladislava Kursevičienė yra užrašiusi žmonių atsiminimus. Stasys Sabaliauskas kraštotyrininkei pasakojęs, kad vietiniai gyventojai įveikdavo Lietuvos-Lenkijos sieną ir be leidimų aplankydavo savuosius, vieni su kitais prekiaudavo. Iš Lietuvos dažniausiai nešdavo degtinę, pipirų, o iš Lenkijos – tekstilės gaminių. Tai lėmė kainų skirtumas. Sieną pereiti, pasak V. Kursevičienei apie tuos metus pasakojusių Daugirdiškių gyventojų, nebuvo sunku. Ir ko tik tam žmonės neprasimanydavo. Pačiame pasienyje pa­leisdavo katę, kad šuo ją vytųsi. Paskui šunį nuskubėdavo ir pasienietis. Bronius Narbutas, gimęs 1920 m., pasakojo, kad vyrai pipirus nešdavo susidėję į armoniką. Jei pagaudavo (eidavo dažniausiai naktį), sakydavo, kad grįžta iš vakaruškų ir pasiklydo, o armonika negroja, nes kito kaimo vaikinai ją perdūrė.
„Atskirti pažeidėją lenką nuo lietuvio buvo nelengva, nes iš abiejų sienos pusių žmonės kalbėjo gudiškai“, – pastebėjo V. Kursevičienė.

Gyvenimas pasienyje
Kuo išsiskyrė gyvenimas pasienio zonoje? Kaišiadorių muziejaus direktorius pastebėjo, kad pasienio gyventojai turėjo šunis laikyti pririštus, mat palaidi daug ką išduodavo. Būta rūpesčių ir dėl informacijos saugojimo, nenutekinimo. Vedę pasieniečiai dažniausiai ką nors prasitardavo savo žmonoms, o šios taip pat nenutylėdavo naujienų. Dėl to nevedusiems policininkams viršininkas uždraudė eiti į kaimo vakaruškas. Pasieniečiai dažnai sugaudavo vietinius gyventojus ir aiškindavosi jų tapatybes, nusižengimus. Pasieniečiai patys buvo griežtai kontroliuojami.
„Siekiant, kad neveiktų pažintys, 1935 m. pradžioje tikrinta, kas iš pasieniečių tarnauja toje vietoje, iš kurios yra kilęs – tokiais buvo laikomi čia gimę, turintys artimųjų ar prieš tarnybą 3 metus gyvenę toje vietoje. Tarnavimo apylinke laikytas plotas 10 kilometrų spinduliu nuo sargybos, 7 kilometrų pasienio ruožas į krašto gilumą ir visas prie sienos prisišliejęs valsčius“, – sakė O. Lukoševičius.

Trakų baro VI rajono policininkų patikrinimas. Apie 1935 m. Nuotrauką pateikė R. Čerškus

Nemažai įvairių sienos pažeidėjų, kontrabandininkų ir jų atneštų prekių pirkėjų (kaip ir chuliganų, smulkių vagišių) už nusikaltimus patekdavo į areštines. Semeliškių valsčiaus viršaičio Broniaus Stosiūno dukra Janina Stosiūnaitė prisiminė, kad arešti­nė miestelyje, kaip ir kluonas arkliams laikyti, buvo prie pat valsčiaus pastato. Areštinėje buvo dvi patalpos – viena skirta nusikaltusiems vyrams, kita – nusikaltusioms moterims. J. Stosiūnaitė prisiminė faktą, kad jos pažįstama moteris buvo nubausta dviem paromis arešto už tai, kad pirko iš Lenkijos atneštą skarelę, mat rimtu nusikaltimu laikyta ne tik kontra­bandos gabenimas, bet ir kontrabandinių prekių įsigijimas.

Pasakojimas žurnale „Policija“
O. Lukoševičius pastebėjo, kad žmonės, saugoję ir saugantys Lietu­vos sienas, verti didelės pagarbos, jie dirbo ir dirba sunkų, pavo­jingą darbą. Ir prisiminė: prie demarkacinės-administracinės linijos­ nuo 1927 m. iki 1939 m. rugsėjo žuvo 7 pasieniečiai, vieno jų, Jurgio Kybarto (1894 09 29-1931 10 04), žūties vietoje, prie Bražuolės upelio, pastatytas paminklas. Dėl šio incidento Lietuvos užsienio reikalų ministerija nusiuntė notą Tautų Sąjungai.
Bene plačiausiai Jurgio Kybarto žūtis buvo aprašyta to meto žurnale „Policija“ (pasakojimą pateikiame sutrumpinta). Esą 1931 m. rugsėjo 26 d. neteisėtai perkėlė nusistovėjusios administracinės linijos žymėjimo gaires gilyn į Lietuvos teritoriją ir ten iškasė griovį. Lietuvos sargybiniai Gaidelis, Vygandas ir Ščerbavičius, rajono viršininko Jakūmo įsakymu, tos pačios dienos vakarą griovį užlygino ir lenkų gaires sunaikino. Rugsėjo 27 dieną lenkų kareiviai gaires atstatė. Rugsėjo mėnesio 28 dieną Lietuvos pasieniečiai tas gaires vėl sunaikino. Kitą dieną lenkai vėl jas atstatė. Spalio 3 dieną vieno punkto gairę sunaikino policininkas J.Kybar­tas, o kito punkto – policininkas Ambri­zas.
Spalio 4 dieną 9 val. 30 min. J.Kybartas, eidamas tarnybon, susitiko sargybinį Želvį. Su juo pasisveikinęs nuėjo į administracinės linijos taką, praeidamas vietą, iš kurios dar vakar buvo pašalinęs neteisėtą lenkų gairę. Čia jį ir pasitiko šūviai.
Išgirdęs du šūvius Želvys metėsi bėgti prie demarkacinės linijos. Kybartas jam pasakė, kad jį sužeidę lenkų sargybiniai, ir prašėsi suteikti jam pagalbą, padvada nuvežti jį kaiman. Želviui nubėgant lenkų kareiviai paleidę į jį vieną šūvį, tačiau nekliudė. Želvys paleido du pavojaus šūvius į viršų. Kely Želvys susitiko su policininku Ščerbavičiu, kuris, išgirdęs šūvius, bėgo įvykio vieton iš Bieloliesės kaimo. Jie abu nuėjo prie sužeisto Kybarto, kuris be sąmonės gulėjo 60 metrų nuo administracijos linijos, ir netrukus mirė.
Gretimo posto sargybinis Naseckas, išgirdęs šūvius, skubėjo dviračiu įvykio vieton. Jam bevažiuojant administracine linija buvo paleisti du šūviai, kulkos prazvimbė jo neliesdamos. Į lenkų policininkus mūsų policininkai nešovė. Kybarto šautuvo spyna buvo atidaryta, šautuvo vamzdžio kiaurymė visai švari, ištepta tepalu ir be šūvio žymių, sandėlyje buvo 3 šoviniai.

Daiva Červokienė

Nuotr. iš knygos „Geležinė uždanga“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69