Šį kartą bendradarbiaudami su Lietuvos karo akademijos leidžiamu žurnalu „Mūsų žinynas“ skaitytojams pateikiame Lietuvos karo akademijos dėstytojo dr. Gintaro Labučio paruoštą šviečiamąjį straipsnį apie ypatingos svarbos infrastruktūros apsaugą, pastarųjų metų pokyčius ir žvilgsnį į ateitį.
Dr. Gintaras Labutis, Lietuvos karo akademijos dėstytojas
Ypatingos svarbos infrastruktūra (YSI) – tai valstybės funkcionavimui, visuomenės gerovei, ekonomikos stabilumui ir nacionaliniam saugumui gyvybiškai svarbios sistemos, objektai bei paslaugos. Prie jų priskiriamos energetikos, transporto, ryšių, vandens tiekimo, sveikatos apsaugos, finansų ir kitos sritys, kurių sutrikimai ar praradimas galėtų sukelti didelio masto padarinius valstybei ir visuomenei. Šiuolaikinėje globalioje ir tarpusavyje glaudžiai susijusioje aplinkoje YSI tampa vis pažeidžiamesnė – ją gali paveikti tiek gamtiniai reiškiniai, technologiniai incidentai, tiek tyčiniai kibernetiniai ar kitokie fiziniai išpuoliai.
YSI apsauga – strateginis prioritetas
Prieš daugiau nei trejus metus prasidėjusi Rusijos invazija į Ukrainą apėmė ne tik karinius veiksmus, bet ir sistemingą YSI Ukrainoje naikinimą ir ypatingai – su energetika susijusių jėgainių, perdavimo ir skirstymo tinklų ir su jomis susijusių energetinių sistemų naikinimą, kuris dažnai apibūdinimas kaip totalinis karas visai Ukrainos energetinei sistemai, kurio tikslas – ne tik paveikti Ukrainos karinių pajėgų kovinę galią, bet ir sukelti dar didesnes įtampas šalies gyventojams ir taip paspartinti jų pasitraukimą iš karinių veiksmų teritorijų ar net išvykti iš savo Tėvynės.
Šiandieniai karo veiksmai Ukrainoje tai jau nebe tradicinis kariavimas, bet taip vadinamos hibridinės operacijos ar hibridinis karas, kuris pasireiškia įvairių priemonių – karinių, politinių, ekonominių, informacinių ir kibernetinių – deriniu. Hibridinis karas apima ne tik tiesioginius ginkluotus veiksmus, bet ir kitas, dažnai sunkiau atpažįstamas grėsmes, tokias kaip dezinformacijos kampanijos, kibernetinės atakos prieš ypatingos svarbos infrastruktūrą ar kiti veiksmai, kurie anksčiau nebuvo laikomi karinių veiksmų dalimi. Tokie hibridinio kariavimo būdai padidina grėsmes valstybei ir jos piliečiams, silpnina visuomenės pasitikėjimą valdžia, net gali paralyžiuoti jos institucijų veiklą ir paveikti tarptautinių partnerių vienybę ir pasiryžimą. Būtent dėl šių priežasčių YSI infrastruktūros apsauga įgauna dar didesnę reikšmę – ji tampa ne tik nacionalinio, bet ir kolektyvinio saugumo dalimi. Verta taip pat pastebėti, kad YSI apsauga tampa viena iš svarbiausių sričių, susijusių su visuotiniu šalies saugumu ir visuotine gynyba.
Todėl šalies YSI apsauga tampa strateginiu prioritetu, apimančiu platų ratą veiklų, tokių kaip YSI kylančių grėsmių analizę ir rizikų vertinimą, YSI atsparumo stiprinimą, įvairias prevencines priemones, o taip pat tinkamą reagavimą įvykus nepageidaujamiems įvykiams ir greitą YSI veiklos ir teikiamų paslaugų atkūrimą po nedidelio trikdžio ar katastrofinio įvykio. Net ir be gilesnės analizės galima samprotauti, kad visos pagrindinės visuomenės grupės – valstybinės institucijos, privatus sektorius, gyventojai ir net tarptautiniai partneriai turėtų aktyviai dalyvauti siekdami užtikrinti, kad šios infrastruktūros elementai būtų saugūs, patikimi ir atsparūs tiek tradicinėms, tiek naujai kylančioms grėsmėms.
Kas pasirūpins?
Pastaraisiais metais, kada visuotinio saugumo ir visuotinės šalies gynybos klausimai tampa vis svarbesni, paprastam šalies gyventojui gali iškilti klausimai: kaip dabar ir ateityje bus pagerinta YSI apsauga ir YIS gynyba esant reikalui, o iškilus papildomai grėsmei – kaip mes gyventojai, būsime aprūpinti elektra, šiluma, maistu, vandeniu ir kitais, mūsų gyvenime svarbiais dalykais, be kurių negalime įsivaizduoti savo gerovės ir saugumo. Todėl dažnai neužtenka vien patvirtinimo, kad buvo jau yra priimti pagrindiniai mūsų šalies ir Europos Sąjungos teisės aktai, kad yra nustatyti reikalavimai YSI apsaugai, kad skatinamas bendradarbiavimas. Gyventojas nori išgirsti ir pamatyti realius pokyčius, patvirtinančius, kad teisės aktuose ir kituose dokumentuose, kaip dažnas mėgsta pasakyti, „popieriuose“ įtvirtinti dalykai yra įgyvendinami. Kita vertus, šalies gyventojas dažnai pamiršta, kad, laikantis visuotinio saugumo ir visuotinės šalies gynybos principo, jo indėlis yra labai svarbus, o šalies valdžiai tenka ypatingas uždavinys, susijęs su gyventojų švietimu, informavimu ar reikalingų kompetencijų suformavimu. Todėl paprastas klausimas: „Kaip jūs dalyvaujate YSI, esančios jūsų mieste ar miestelyje apsaugoje“ tikriausiai sukeltų šypseną ar juoką. Labiausiai tikėtinas atsakymas būtų toks: „Tuo pasirūpinti turėtų YSI subjektai – komunalininkai, paslaugų tiekėjai ar kažkas kitas“.
Įdomu pažymėti, kad YSI apibrėžimas ir jos klasifikavimas skirtingose valstybėse gali skirtis. Tai lemia nacionaliniai prioritetai ir saugumo politikos. Vis dėlto YSI apsaugos tikslas yra universalus – užtikrinti gyvybiškai svarbių infrastruktūros elementų ir jų teikiamų paslaugų apsaugą nuo įvairaus pobūdžio grėsmių bei garantuoti jų nepertraukiamą veikimą.
Lietuva šiuo požiūriu nesiskiria nuo daugelio kitų valstybių, nes nacionaliniu lygmeniu taip pat yra nustatyti ypatingos svarbos infrastruktūros sektoriai. Pagal Lietuvos Respublikos teisinę bazę, YSI apima keturiolika sektorių:
energetikos, informacinių technologijų ir elektroninių ryšių, vandens tiekimo paslaugų, maisto produktų, sveikatos, finansų, transporto ir pašto, viešojo saugumo ir teisinės tvarkos, pramonės, valstybės valdymo, civilinės saugos, aplinkos, krašto apsaugos, užsienio reikalų ir saugumo politikos sektorius.
Energetika – verslų motina
Nors YSI sektoriai nėra tiksliai įvardinti pagal jų svarbą šaliai, energetikos sektoriui suteikiamas aukščiausias prioritetas, kaip kartą yra užsiminęs vienas aukšto rango JAV pareigūnas: „Energija yra visų verslų motina“. Kaip ir daugelyje kitų šalių, Lietuvoje taikomas YIS sektorių suskaidymas į subsektorius. Kiekvienas sektorius detalizuojamas pagal konkrečias veiklos sritis. Pavyzdžiui, energetikos sektorius suskaidomas į tokius subsektorius kaip: elektros gamyba, elektros perdavimas ir skirstymas, elektros rinkos veikimas, naftos ir naftos produktų tiekimo grandinės (gavyba, perdirbimas, perdavimas vamzdynais, laikymas, įskaitant valstybės atsargas), gamtinių dujų perdavimas, skirstymas ir laikymas, taip pat centralizuoto šildymo sistema. Pažymėtina, kad vykstant perėjimui nuo tradiciniais energijos ištekliais paremtos energetikos sistemos prie atsinaujinančiais ištekliais pagrįstų sprendimų, energetikos sektorius išsiplečia ir atsiranda nauji subsektoriai. Tarp jų galima išskirti atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, energijos kaupimo (akumuliavimo) sektorių, žaliojo vandenilio gamybą ar kitas naujas energijos gamybos, perdavimo ir skirstymo sritis. Taip pat vertėtų į energetikos sektoriaus YSI įtraukti ir tyrimų institucijas, kurios tampa vis svarbesnės šiam sektoriui.
Siekdamos tinkamos YIS apsaugos, Lietuva ir kitos šalys dažniausiai susitelkia į šias YSI apsaugą užtikrinančias kryptis ir su jomis susijusias veiklas:
YSI grėsmių analizė ir rizikų vertinimas apima su YSI susijusių subjektų infrastruktūrų pažeidžiamumo nustatymą, galimų grėsmių ir su jomis susijusių rizikų identifikavimą, jų poveikio įvertinimą bei prioritetų nustatymą. Vykdant šias veiklas yra rengiamas rizikų valdymo planas, kuriame numatomos rizikų valdymo iniciatyvos, paskirstomi reikalingi ištekliai ir apibrėžiamos atsakomybės. Tinkamai parengtas rizikų valdymo planas, jo įgyvendinimas, nuolatinė stebėsena ir tobulinimas tampa YSI rizikų valdymo ir apsaugos pagrindu. Analizuojant YSI grėsmes dažnai kyla klausimas – kur baigiasi YSI apsauga ir nuo kurio momento pradedama YSI gynyba. Šis klausimas tampa itin aktualus vertinant karinio pobūdžio grėsmes ir rizikas, bei planuojant krašto gynybos pajėgų įsitraukimą. Anksčiau, kai dominavo tradicinės karinės grėsmės ir vadinamosios kinetinės atakos, krašto gynybos pajėgų įtraukimas buvo akivaizdžiai pagrįstas. Tačiau dabartiniu laikotarpiu, kai vyrauja hibridinės grėsmės, šalies vadovybei vis dažniau tenka priimti sprendimą, kada YSI turi būti apsaugoma, o kada – ginama.
Pasiruošimas krizėms
Įvairiapusės YSI apsaugos užtikrinimas apima YSI saugumo valdymo sistemą, kuri sudaryta iš saugumo politikų, procesų grupių, standartizuotų procedūrų, atsakingų darbuotojų ir aiškiai apibrėžtų atsakomybių. Siekiant veiksmingo YSI apsaugos užtikrinimo, taikomos fizinės, inžinerinės ir kibernetinės saugos priemonės. Fizinei saugai priskiriamos prieigos kontrolės priemonės, stebėjimo sistemos ir fiziniai barjerai. Inžinerinė sauga apima techninių sistemų patikimumo ir atsparumo trikdžiams bei išorinėms grėsmėms užtikrinimą. Kibernetinis saugumas grindžiamas tinklo segmentavimu, prieigos ribojimu, programinės įrangos nuolatiniu atnaujinimu, šifravimu, ugniasienių naudojimu bei kenkėjiškų programų prevencijos priemonėmis. Visos šios priemonės veikia kaip integruota sistema, kurios tikslas – valdyti rizikas, stiprinti YSI atsparumą ir užtikrinti nepertraukiamą YSI veiklą. Svarbus vaidmuo tenka ir prieigos teisių valdymui, kuris užtikrina, kad tik įgalioti asmenys galėtų patekti į svarbias teritorijas ar naudotis jautriomis sistemomis bei duomenimis. Kaip ir pirmojoje, aukščiau aprašytoje veiklų srityje, būtina pasiekti institucinį susitarimą, apibrėžiant, kada vykdoma YSI apsauga ir kada pereinama prie YSI gynybos, aiškiai identifikuojant gynybos atsakomybės sritį.
YSI incidentų ir krizių valdymas bei įprastinės veiklos atkūrimas po jų apima pasirengimą galimiems įvairaus pobūdžio incidentams ir krizėms, jų savalaikį aptikimą, greitą ir efektyvų reagavimą bei operatyvų veiklos tęstinumo atkūrimą. Vienas svarbiausių šios srities aspektų yra nuolatinė stebėsena, kurios metu identifikuojamos galimos grėsmės ir pažeidžiamumai. Tai vykdoma pasitelkiant vidines ankstyvojo perspėjimo sistemas bei užtikrinant informacijos mainus tarp atsakingų institucijų ir infrastruktūros valdytojų. Taip pat itin svarbu parengti, reguliariai atnaujinti ir testuoti reagavimo į incidentus bei ekstremaliąsias situacijas planus, taip pat veiklos atkūrimo planus, kurie leidžia koordinuotai ir operatyviai reaguoti į incidentus bei užtikrinti veiklos tęstinumą. Daugelyje valstybių YSI valdytojams (subjektams) nustatyta prievolė teikti informaciją atsakingoms priežiūros institucijoms, siekiant užtikrinti duomenų apie sistemines rizikas kaupimą ir jų poveikio nacionaliniam saugumui vertinimą.
YSI personalo kompetencijų ugdymas apsaugos srityje apima nuolatinius darbuotojų mokymus apie saugumo procedūras, grėsmių atpažinimą ir reagavimą į incidentus. Tokie mokymai padeda mažinti organizacijos pažeidžiamumą ir stiprina bendrą jos saugumą. Ypatingas dėmesys skiriamas naujai įdarbinamo personalo rengimui ir jų pamatinių kompetencijų YSI apsaugos srityje ugdymui. Taip užtikrinama, kad visi darbuotojai suprastų savo vaidmenį ir atsakomybę už infrastruktūros saugumą. Pastaraisiais metais YSI apsaugos srityje vis daugiau dėmesio skiriama vidinių grėsmių (angl. internal threats) valdymui. Todėl organizacijos plečia ir gilina kompetencijas, susijusias su vidinių grėsmių atpažinimu, prevencija ir valdymu, siekdamos stiprinti žmogiškojo faktoriaus atsparumą bei sumažinti riziką, kylančią iš vidaus. Papildomai galima remtis Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) parengtais saugumo kompetencijų ugdymą ir mokymus apibūdinančiais dokumentais, kuriuose pabrėžiama tokie principai kaip mokymų sistemingumas, nuolatinis tobulinimas ir dalijimasis gerąja praktika.
Svarbu bendradarbiavimas
Bendradarbiavimas yra vienas iš kertinių veiksmingos YSI apsaugos elementų, nes ji nėra vien tik atskirų organizacijų atsakomybė – jos užtikrinimas priklauso nuo daugelio suinteresuotųjų šalių: vyriausybinių institucijų, privataus sektoriaus atstovų ir tarptautinių organizacijų. Tik koordinuotas jų bendradarbiavimas leidžia užtikrinti nuoseklią, efektyvią ir integruotą saugumo strategijų įgyvendinimo sistemą. Vyriausybinės institucijos, atsakingos už nacionalinį saugumą, formuoja ir palaiko teisinę bei reguliavimo bazę, kuri sudaro sąlygas privatiems YSI valdytojams ir tarptautiniams partneriams įgyvendinti apsaugos priemones, atitinkančias šiuolaikinius grėsmių valdymo reikalavimus. Privatus sektorius, valdantis didelę dalį YSI, yra pagrindinis subjektas, tiesiogiai atsakingas už infrastruktūros eksploatavimą, priežiūrą ir saugumą. Jo vaidmuo itin svarbus užtikrinant, kad apsaugos priemonės būtų taikomos praktiškai ir efektyviai. Tarptautinės organizacijos, tokios kaip Europos Sąjunga (ES) ir NATO, taip pat atlieka svarbų vaidmenį. YSI saugumo iššūkiai dažnai peržengia valstybių sienas, todėl tarptautinis koordinavimas ir bendros iniciatyvos yra būtinos. Bendradarbiaujant šių organizacijų lygmeniu, vykdomi informacijos mainai apie naujausias grėsmes, organizuojamos bendros pratybos ir kuriami vieningi standartai, leidžiantys harmonizuoti apsaugos priemones ir stiprinti regioninį atsparumą. Teisinių reikalavimų, nustatytų tvarkų ir taisyklių taikymas bei laikymasis yra esminis veiksmingos YSI apsaugos elementas. YSI saugumas priklauso ne tik nuo technologinių sprendimų, bet ir nuo griežto teisinių, norminių bei procedūrinių reikalavimų laikymosi. Kiekvienoje valstybėje galiojantys teisės aktai ir reglamentai nustato aiškius reikalavimus subjektams, valdantiems ir prižiūrintiems YSI. Šie reikalavimai apima tiek nacionalinius, tiek tarptautinius standartus, reglamentuojančius saugumo priemones, atsakomybę už incidentų valdymą, asmens duomenų apsaugą, kibernetinį saugumą, prieigos kontrolę bei fizinę apsaugą. Svarbu pabrėžti, kad kiekviena valstybė turi savo teisinę ir institucinę bazę, nustatančią minimalius reikalavimus ir procedūras, skirtas užtikrinti, jog YSI infrastruktūra būtų apsaugota nuo įvairių grėsmių ir pažeidimų. Šie teisės aktai gali būti tiek sektoriniai (pvz.: energetikos, transporto ar informacinių technologijų sektoriuose), tiek horizontalūs, nustatantys bendruosius saugumo principus, kuriuos privalo taikyti visos organizacijos, atsakingos už YSI valdymą ir apsaugą.
Europos Sąjunga (ES) ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO) ypatingą reikšmę teikia valstybių narių gebėjimams stiprinti ypatingos svarbos infrastruktūrų (YSI) atsparumą įvairioms grėsmėms. Abi organizacijos pripažįsta, kad YSI yra neatsiejama tiek nacionalinio, tiek kolektyvinio saugumo dalis. NATO požiūriu, YSI laikoma viena iš pagrindinių kolektyvinio saugumo sudėtinių dalių. NATO valstybės narės pripažįsta, kad tiek taikos, tiek krizių ar karo metu įvairūs infrastruktūros objektai, ypač energetikos, ryšių, transporto, logistikos ir informacinių technologijų sektoriuose – yra būtini tiek karinių operacijų vykdymui, tiek civilių poreikių užtikrinimui. Svarbu pažymėti, kad NATO akcentuoja ne vien YSI saugumą, bet pirmiausia atsparumą (angl. resilience), kuris apibrėžiamas kaip valstybių ir sąjungininkų gebėjimas pasiruošti, atsispirti, reaguoti ir greitai atsigauti po sukrėtimų ar sutrikimų, taip užtikrinant NATO veiklų ir misijų tęstinumą. Nacionalinis ir kolektyvinis atsparumas yra laikomas esminiu patikimo atgrasymo ir gynybos pagrindu, o kiekviena NATO valstybė narė turi būti pajėgi savalaikiai ir tinkamai reaguoti į didelio poveikio įvykius. Atsparumo stiprinimas pirmiausia yra nacionalinė atsakomybė, tačiau kiekvienos valstybės pastangos ir įgyvendinamos priemonės prisideda prie bendro NATO atsparumo. 2016 m. Varšuvos viršūnių susitikime (angl. Warsaw Summit) NATO valstybės narės susitarė dėl septynių pagrindinių nacionalinio atsparumo sričių, glaudžiai susijusių su YSI apsauga ir veiklos tęstinumu: valdžios institucijų ir esminių valstybės paslaugų tęstinumo užtikrinimas, energijos išteklių tiekimo atsparumas, įskaitant energetikos srities YSI, kad būtų užtikrintas nenutrūkstamas energijos tiekimas net ir sutrikimų atveju, atsparumas nevaldomam žmonių judėjimui, siekiant užtikrinti, kad migracijos srautai netrukdytų karinėms operacijoms ir dislokavimams, maisto ir vandens išteklių atsparumas bei jų saugus tiekimas, gebėjimas reaguoti į masines mirtis ar sveikatos krizes, užtikrinant civilinės sveikatos sistemos veikimą ekstremaliomis sąlygomis, atsparios civilinės informacijos ir ryšių sistemos, užtikrinančios telekomunikacijų tinklų veikimą krizės metu, atspari transporto infrastruktūra, leidžianti sąjungininkų pajėgoms efektyviai judėti per valstybių teritorijas ir užtikrinanti visuomenės bei YSI subjektų veiklos tęstinumą krizės sąlygomis.
Šie principai sudaro atsparios YSI sistemos pamatą, kuris yra būtinas tiek nacionaliniam, tiek kolektyviniam NATO saugumui užtikrinti.
CER direktyva
Atsižvelgiant į tai, kad YSI objektai teikia esmines paslaugas tiek civilinei visuomenei, tiek karinėms pajėgoms, NATO pastaraisiais metais sustiprino veiksmus šioje srityje. Po „Nord Stream“ dujotiekio sabotažo 2022 m. rugsėjį NATO įsteigė Kritinės povandeninės infrastruktūros koordinavimo grupę, kurios veikla apima įvairių pažeidžiamumų vertinimą bei koordinuotų veiksmų planavimą ir įgyvendinimą kartu su sąjungininkais, partneriais ir privataus sektoriaus subjektais YSI apsaugos ir gynybos srityje. 2023 m. sausio mėn. buvo įsteigta NATO–ES darbo grupė, skirta YSI atsparumo didinimui, ekspertų mainams ir bendradarbiavimui. Daugiausia dėmesio grupė skyrė keturiems pagrindiniams sektoriams: energetikai, transportui, skaitmeninei infrastruktūrai ir kosmosui. Galutinė šios darbo grupės vertinimo ataskaita buvo paskelbta 2023 m. birželio mėn., joje pateikta 14 rekomendacijų, skirtų stiprinti YSI objektų atsparumą, gerinti bendradarbiavimą tarp valstybių narių, tarptautinių organizacijų ir privataus sektoriaus bei didinti infrastruktūros gebėjimą atlaikyti įvairias grėsmes.
Europos Sąjunga kritinės infrastruktūros apsaugą ir atsparumą laiko esminiu saugumo komponentu, siekdama apsaugoti svarbias paslaugas nuo įvairių grėsmių, įskaitant terorizmą, kibernetines atakas, gamtines nelaimes ir sabotavimą. ES pasitelkia Kritinių subjektų atsparumo direktyvos (CER) priemones, formuoja koordinuotą YSI apsaugos sistemą visoje ES, skatina valstybes nares taikyti vienodus YSI klasifikavimo kriterijus ir valdymo metodus, apimančius tiek organizacinį, tiek nacionalinį lygmenis.
CER direktyva žymi ES požiūrio kaitą – ankstesnės iniciatyvos, orientuotos į YSI apsaugą, keičiamos į ypatingos svarbos subjektų atsparumą didinančius veiksmus (angl. Critical Entities Resilience – CER). Direktyvos pagrindinis tikslas – sustiprinti paslaugų, būtinų gyvybiškai svarbioms visuomenės funkcijoms ar ekonominei veiklai, teikimą didinant tokių paslaugų teikėjų atsparumą ir apsaugą nuo įvairių nepageidaujamų reiškinių, nuolat kintančių rizikų ir grėsmių. CER direktyvoje kiekvienai valstybei narei nustatomi šie pagrindiniai įpareigojimai: parengti ir patvirtinti YSI nacionalinę strategiją, reguliariai vykdyti YSI objektų ir sistemų rizikų vertinimą, nustatyti subjektus, teikiančius esmines paslaugas visuomenei, ekonomikai, sveikatai, saugai ir aplinkai, teikti nuolatinę paramą ypatingos svarbos subjektams, įskaitant rekomendacijas, pratybas, konsultacijas ir mokymus, siekiant padidinti jų atsparumą, nustatyti sąlygas, kuriomis ypatingos svarbos subjektai gali prašyti atlikti darbuotojų, vykdančių didesnės rizikos funkcijas, patikrinimus, užtikrinti, kad ypatingos svarbos subjektai atliktų rizikos vertinimą, nustatytų galimą trikdantį poveikį ir imtųsi priemonių savo veiklos tęstinumui užtikrinti, įgyvendinti technines, saugumo ir organizacines priemones atsparumui didinti ir pranešti nacionalinėms valdžios institucijoms apie incidentus, turinčius didelį trikdomąjį poveikį.
Šios priemonės atspindi pagrindinius direktyvoje įvardintus reikalavimus, tačiau direktyvos aprėptis ir rekomendacijos yra daug platesnės.
Kas mokės už apsaugą?
Svarbu pabrėžti, kad ankstesni ES valstybių narių veiksmai, skirti YSI priežiūrai ir apsaugai, jau rodė padidintą dėmesį šiai sričiai. Todėl CER direktyva yra natūrali ankstesniųjų pastangų tąsa, perkelianti YSI apsaugą į naują koncepcinį lygmenį – atsparumo didinimą. Papildomai, 2024 m. ES patvirtino Kritinės infrastruktūros veiksmų planą (Critical Infrastructure Blueprint), kuris užtikrina koordinuotą atsaką į reikšmingus tarpvalstybinius incidentus, gerina situacijos supratimą ir efektyvią komunikaciją tarp valstybių narių. Tačiau giliau analizuojant pateikiamą CER direktyvos reikalavimų sąrašą, iškyla keli dar neišspręsti klausimai: nėra vieningo susitarimo dėl to, kaip YSI objektų valdytojai prognozuoja trikdžių scenarijus ir jų dažnį, ypač kai keičiasi grėsmių pobūdis arba atsiranda naujo tipo grėsmės, nesant veikiančios formalios žinių ir patirties mainų sistemos, sudėtinga pasiekti vieningą požiūrį į YSI kritiškumo vertinimą sektoriuose ir subsektoriuose, nesant vieningo požiūrio, dažnai sunku ar net neįmanoma įvertinti YSI subjekto poveikio kitiems sektoriams, neaišku, kokia valstybės atsakomybė ir kokie finansiniai ar kiti ištekliai turėtų būti skiriami YSI apsaugai, taip pat kaip derinami valstybės ir YSI operatorių interesai.
Šis paskutinis neapibrėžtumas ypač aktualus kylant naujoms geopolitinėms grėsmėms, su kuriomis šiandien susiduria Lietuva. Todėl klausimas: „Kas mokės už papildomą apsaugą?“ lieka taip ir neišspręstas.
Kaip mums prisidėti prie YSI apsaugos ir gynybos
Vertinant 2022 m. patvirtintos CER direktyvos reikalavimus, galima teigti, kad minėti neapibrėžtumai ir problemos gali būti sprendžiami užtikrinant ypatingos svarbos objektų valdytojams reikiamą valstybės ir visuomenės paramą. Be tokios paramos, ypatingos svarbos operatorių pastangos dažnai lieka trumpalaikės ir mažo efektyvumo.
Šiame straipsnyje buvo apžvelgti pokyčiai, susiję su padidėjusiu dėmesiu YSI. Toliau pateiktos rekomendacijos siekia pagerinti ypatingos svarbos infrastruktūrų atsparumo valdymą ir tinkamai reaguoti į besikeičiančias grėsmes: YSI objektų ir susijusių paslaugų klasifikavimo atnaujinimai gali tapti tvirtu pagrindu YSI objektų valdymo sistemų plėtrai, užtikrinant tinkamą prioritetų nustatymą ir efektyvų išteklių paskirstymą, YSI objektų sąveikumo analizė rodo, kad būtina nuodugniau įvertinti tarpusavio priklausomybes, galbūt taikant daugiasluoksnį atsparumo metodą. Pagal šį metodą, aukštesnės prioritetinės reikšmės YSI objektai daro įtaką žemesnio prioriteto objektams. Daugiasluoksnis metodas leidžia geriau nustatyti prioritetus esamoje tarpusavyje susijusių YSI objektų sistemoje. Siekiant užtikrinti veiksmingesnę ir atsparesnę sistemą, būtinas išsamus YSI objektų priklausomybių ir tarpusavio sąveikų vertinimas, perėjimas nuo YSI objektų apsaugos prie YSI objektų atsparumo yra grindžiamas ankstesnėmis apsaugos praktikomis, tačiau įvedus atsparumo reikalavimus atsiranda papildomi infrastruktūros valdymo reikalavimai. Norint pasiekti pageidaujamą atsparumo lygį, būtina taikyti visos visuomenės požiūrio (Whole of Society) koncepcijas, užtikrinančias plačią įtrauktį ir bendradarbiavimą visuose sektoriuose, hibridinių grėsmių augimas kelia naujų iššūkių tiek tradicinėms apsaugos priemonėms, tiek YSI atsparumo valdymo sistemoms. Visą visuomenę apimantis požiūris suteikia papildomų galimybių, kurias galima integruoti gerinant YSI atsparumo valdymą ir gebėjimą reaguoti į naujas grėsmes.
Svarbu pabrėžti, kad Vyriausybės ir atsakingų institucijų lyderystė bei pavyzdinis vaidmuo nustatant bendruosius atsparumo didinimo principus, ilgalaikes veiklas, aiškias atsakomybes ir reikalingus finansinius išteklius yra esminiai. Aiškus vyriausybės įsipareigojimas užtikrinti YSI subjektų atsparumą yra būtinas sėkmingam YSI atsparumo valdymui.
Skaitytojui gali pasirodyti, kad daugelis klausimų, susijusių su YSI, yra arba jau sprendžiami arba bus išspręsti netolimoje ateityje, kai kurie klausimai bus be abejonės įtraukti į daugelio ministerijų darbų planus, todėl belieka tik surasti šiuo metu interneto platybėse paskelbtus XX LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS PROGRAMOS NUOSTATOMS ĮGYVENDINTI SIŪLOMŲ VEIKSMŲ PROJEKTUS ir įsitikinti, kad juose yra numatytos veiklos, susijusios su YSI, ir, ko gero, dar svarbiau – visuotinės šalies gynybos vystymu, kuriame YSI vaidina ypatingą vaidmenį.
Tačiau pabaigai, regis, liko dar vienas neatsakytas klausimas: „Taip kaip bet kuris mūsų valstybės pilietis prisideda ar gali prisidėti prie YSI apsaugos ir gynybos?“ Pateiksiu savo atsakymą, tačiau neabejoju, kad kiekvienas iš mūsų turės savo nuomonę: bet kuris mūsų valstybės pilietis gali prisidėti prie ypatingos svarbos infrastruktūros (YSI) apsaugos ir gynybos įvairiais būdais. Pirmiausia tai reiškia atsakingą elgesį – informacijos saugojimą, kritinės infrastruktūros nepažeidimą ir atsargumą naudojant skaitmenines sistemas. Piliečiai gali aktyviai dalyvauti savanoriškoje veikloje, teikti informaciją apie galimus pažeidžiamumus ar incidentus atsakingoms institucijoms, taip stiprindami visuomenės atsparumą grėsmėms. Be to, švietimas ir sąmoningumo didinimas – tiek savo, tiek artimųjų – padeda kurti saugesnę aplinką ir mažinti rizikas. Kiekvienas sąmoningas ir aktyvus pilietis tampa svarbia gynybos grandimi, prisidedančia prie valstybės saugumo stiprinimo tiek kasdienėje veikloje, tiek ekstremalių situacijų atvejais.