Justinas Marcinkevičius dabartyje

Straipsnio autorius (centre) su poeto broliais Gitu, Romu Kazimieru, Ryčiu ir seserimi Dalia.

„Just. Marcinkevičius tarsi atitinka lietuvio psichinį vidurkį, lietuviškumo archetipą, patį bendriausią žmogaus tipą: yra arti gamtos, bet ir nesunkiai pereinantis į kultūrą, iš paviršiaus nuolaidus, ypač dėl neesminių dalykų, gebantis prisitaikyti, bet viduje kietas, nepalenkiamas; palankus kitam, bet saugantis savo, sūniškas, broliškas, tėviškas, išsilaikantis pačiame lietuvių prigimtinės kultūros etiniame centre, artimesnis saviesiems ir svetimesnis pasauliui, labiau uždaras negu atviras.“ (Viktorija Daujotytė)

Robertas Šarknickas

Šiais metais žymiausiam Lie­tuvos poetui, dramaturgui, vertėjui, nuosekliausiam kovo­tojui už lietuviškumo išsaugo­jimą Justinui Marcinkevičiui ­bū­tų suėję 95-eri metai.
Justinas Marcinkevičius dėl savo svarbaus indėlio į nacionali­nę tapatybę ir kovą už nepriklau­somybę, nors ir miręs 2011 m., išlieka žinomas tarp visų laikų žymiausių lietuvių klasikų. Justino Marcinkevičiaus kūryba yra įtraukta į mokymosi programas, ypač į lietuvių kalbos ir literatūros mokymo planus, kur jo poemos, dramos ir publicistika nagrinėjamos kaip svarbus lietuvių literatūros etapas, atspindintis tiek sovietmečio realijas, tiek tautinį identitetą, — rašoma šaltiniuo­se. Just. Marcinkevičiaus kūryba sudaro per 100 knygų, išleistų lietuvių kalba. Kūryba išversta į 12 pasaulio kalbų. Minint poeto jubiliejų, aplankiau Just. Marcinkevičiaus seserį Dalią ir jo brolį Kazimierą, kurie pasidalino prisiminimais apie Lietuvos didžiavyrį, kuris jiems buvo nuoširdus brolis.

Dalios prisiminimai

Jauniausioji Just. Marcinkevičiaus sesuo Dalia Beniulienė tėviškėje, Važatkiemyje (Prienų raj.), saugo tėvų namus, poe­to gimtinę ir Justino su tėvu sodintą maumedį. Dalia – Justino­ tėčio Motiejaus Marcinkevičiaus­ dukra iš antrosios santuokos. Marcinkevičių šeimoje gimė 11 vaikų, 9 iš jų užaugo. Pirmojoje Motiejaus Marcinkevičiaus ir Ievos Kvainauskaitės-Marcinkevičienės santuokoje augo 4 vaikai: Justinas, jo brolis Valentinas, seserys Albina ir Janina. 1944 metais mirus poeto motinai, po dvejų metų tėvas ve­dė Antaniną Žilinskaitę, su kuria užaugino dar 5 vaikus: Romą Kazimierą, Gitą, Rytį, Vytą ir Dalią. 1944 m. liepos mėnesį, karo metu, ne tik mirė Justino mama, bet dar buvo sudeginta sodyba. Tėvas liko su keturiais vaikais be jokio turto ir pastogės. Dalia pasakojo, kad Justinas iki mamos mirties buvo labai tikintis, giedojo bažnyčios­ chore, patarnaudavo Mi­šioms, meldėsi, kad mama pasveiktų. Mirus mamai, Justino santykis su Dievu buvo atšalęs. Vėliau poeto san­ty­kiai su Dievu ir ryšys su kunigais buvo labai artimi. Sudegus namams, tėvas pirmiausia pastatęs­ kluoną ir tvartą, o vėliau mažą, apie 20 kv. metrų medinį namelį, iš vidaus apšildytą spaliais, kur augo gausi Marcinkevičių šeima. Visi tilpo. Kai poetas jau gyveno Vilniuje ir gavo 2 tūkst. rublių premiją už knygą „Dvidešimtas pavasaris“, pinigus parvežė tėvui, pats suprojektavo namą ir 1960 metais šeima jau įsikraustė į naujus namus.
Dalia į savo gimtuosius namus gyventi grįžo, mirus tėvui, apie 1985 metus. Reikėjo prižiūrėti mamą. Ir nors namuose jau gyveno tik pamotė, Justinas namuose būdavo laukiamas. Labai mėgęs šviežias bulves su sviestu. Tai pamotė rūsyje sviestą laikydavusi garbingajam svečiui, nes telefono nebuvo, todėl svečias atvažiuodavo nepranešęs. O jei apie atvykimą pranešdavo, tai, Dalia prisimena, namuose būdavo kepami poeto mėgstami blynai ant pado. Antanina Marcinkevičienė, poeto pamotė, posūniui ant aukšto visada laikydavusi lašinių, kurių įdėdavo vežtis į miestą. Justinas pamotės mama nevadindavęs, bet ir vardu nevadindavęs. Visada sakydavęs: Jūs. Dalia pasakojo, kad Ieva Marcinkevičienė buvusi palaidota senosiose kapinėse, bet vėliau, kad artimiesiems patogiau būtų prižiūrėti kapą, palaikai buvo perkelti į naująsias kapines, kur dabar ilsisi Motiejus Marcinkevičiaus ir abi jo žmonos. Poeto seneliai liko palaidoti senosiose Prienų kapinėse.

Romo Kazimiero prisiminimai

Romas Kazimieras Marcinkevičius – vyriausias brolis iš antros santuokos. Jis ir kalbiausias iš visų vaikų, su žmona Birute mane priėmęs savo namuose. Kazimieras, taip jį dažniau vadina artimieji, pirmiausia prisiminė savo artimųjų (iš mamos Antaninos Marcinkevičienės pusės) likimus. Antaninos tėvai, Kazimiero seneliai, buvę ištremti, tėvas Sibire ir miręs. Senelio brolis, partizanas, žuvęs. Kazimieras suprantantis mamos apsisprendimą tekėti už našlio su keturiais vaikais. Tėvai liepė, tai tėvų ir klausė. Gal dėl santuokos pakeitusi pavardę An­tanina ir tremties išvengė.
Kazimieras dar kartą priminė gimnazijoje besimokiusio Justino areštą. Tada jis jau rašęs eilėraščius apie tėvynę, draugų partizanų žūtį, galbūt priklausęs mokinių grupelei, propaguojančiai laisvės idėjas. 1948 metais Prienuose nušovus komsorgą (taip vadindavo komjaunimo sekretorių), kratos buvo daromos ir gimnazistų gyvenamosiose vietose. Buvo lyg ir rasta draudžiamos literatūros, Justinas uždarytas į Marijampolės kalėjimą. Po keleto dienų arešto, neradus nusikaltimo, vieną vakarą Justinas iš kalėjimo buvo paleistas. Buvo žiema, šalta. Iš Marijampolės į Prienus apie 35 km kelio pėsčiomis. Justinas atsisėdęs ant gatvės ir pradėjęs verkti. Prie jo sustojusi moteris su dukra, paklausinėjusi, ko vaikinas verkia, ir Justiną pa­kvietusi į namus pernakvoti. Justinas teisinosi, kad jis nešvariai apsirengęs, gali turėti „bužių“, utėlių. Bet moteris atsakiusi, kad vis tiek jam suteiks nakvynę, ir parsivedusi Justiną namo. Kitą dieną Justiną iš Marijampolės į Prienus parvežusi pakeleivinga karinė mašina. Justinas, jau būdamas žinomas poetas, tą moterį susiradęs, jai padėkojęs. Ta maža dukrelė, jos dukra, užaugusi tapo gydytoja. Kazimieras prisimena skurdų Marcinkevičių gyvenimą, kai Justinas su tėvu dalindavosi vienomis kelnėmis: jei vienam reikia eiti, kitas turi būti namuose, nes nėra kuo apsirengti. Gimnazijoje Justinas mokėsi su žymiu kalbininku Jonu Kazlausku. Abu mokėsi penketais, bet aukso medalį gavo tik Jonas. Gal dviejų medalininkų gimnazijoje vienu metu negalėjo būti, todėl Justinui už kažką parašę ketvertą. Baigęs gimnaziją, Justinas žadėjo užsidirbti pinigų – įsidarbinti mokesčių inspekcijoje ir rinkti mokesčius. Bet jo auklėtoja Genovai­tė Andrašiūnienė Justinui suradusi darbą mokyti vaikus ir, per vasarą kažkiek Justinui užsidirbus pinigų, privertusi jį stoti į universitetą.
Į klausimą, kaip poeto artimieji reaguoja į šiuolaikines diskusijas apie Just. Marcinkevičių kaip sovietinį komunistą, jo brolis atsakė, kad niekaip. Poeto­ puolimas pradėtas buvo dar ne­priklausomybės atkūrimo pradžioje, tokioje laidoje „Krantas“. Tada poetas sureagavęs skaudžiai, net kuriam laikui buvo kažkur užsidaręs. Bet jis niekada ant nieko nepykdavęs, jokių kalbų giminėje apie kokias skriaudas nebūdavę. Marcinkevičių visa giminė visada buvo ir esanti nuoširdi ir labai rami. O dabartinį dirbtinai sukeltą triukšmą gal skaudžiau išgyvena dukros Ramunė ir Jurga.

Daugiau prisiminimų

Brolis ir sesuo apie Justiną kalbėjo labai jautriai. Marcinkevičiui kandidatuojant į Prezidentus, brolis ir sesuo sakė nedrįsę jo atkalbinėti, bet kai pats apsisprendė, labai apsidžiaugė ir jį sveikino.
Abu kalbintieji poeto artimieji priminė, kad poema „Mindaugas“ parašyta buvo 1968 metais, švenčiant Lietuvos nepriklausomy­bės paskelbimo penkiasdešimtmetį. Leidykla „Vaga“ poemą išleido tais pačiais metais, tik Klaipėdos dramos teatro režisieriui Povilui Gaidžiui spektaklį tais metais statyti buvo sutrukdyta. „Mindaugas“ pirmą kartą pastatytas Klaipėdos dramos teatre 1969 metais. Dalia dar kartą priminė, kad eilėraštis „Laisvė“, skambėdavęs Sąjūdžio laikais, parašytas buvo 1974 metais. „O tu stovėk, kaip stovi laisvė“ – dainuojama buvo Sąjūdžio renginiuose, drąsinančiai skambėjo Sausio 13-ąją. Kazimieras prisiminė brolio artimus ryšius su tėvu Stanislovu, mons. Kazimieru Vasiliausku, kardinolu Vincentu Sladkevičiumi – tai esą liudijimas kaip iškilūs žmonės vieni kitus traukia, kaip jiems svarbu gyvenime ramybė. Kazimieras rodė albumą, jam padovanotą prieš pat poeto mirtį. Albume suklijuo­tos šeimos nuotraukos, kurioms kiekvienai parašytas eilėraščio posmas… Dalia pasakojo, kad Justinas turėjęs kraujagyslių ligą ir kad nesioperavęs, nes bijojęs. Tą lemtingą dieną, einant pasiimti spaudos, jis griuvo ant laiptų ir… 2011 metų vasario 16 dieną mirė. O galėjo dar gyventi. Jo tėvelis mirė 85 metų.
Išėjau iš Birutės namų, vaikš­čiojau tuo vieškeliu, kurį „Dienoraštyje be datų“ aprašė poetas: „Keturi broliai pasivaikščioti eidavome dainuodami. Vieną posmą užtraukdavo tėvas, kitus – mes“.

Ištraukos iš pranešimo, skaityto Trečio amžiaus universiteto lankytojams

Kodėl J. Marcinkevičiaus kūryba svarbi mokymo programoms

Istorinis kontekstas: J. Marcinkevičiaus kūryba, ypač jo poemos ir dramos, atskleidžia su­dėtingą sovietinės Lietuvos istoriją, menininkų poziciją ir tautinio identiteto paieškas šiuo laikotarpiu. J. Marcinkevičius buvo ne tik talentingas poetas, bet ir nacionalinės literatūros simbolis, ypač dėl savo kūrybos, kuri išreiškė tautos vertybes, istoriją ir kovą už laisvę. Jo poezija buvo stipriai susijusi su nacionaliniu atgimimu ir buvo vienas iš svarbių balsų, kurie skatino tautinį sąmoningumą, ypač sovietmečiu.
Pagrindinės priežastys, dėl kurių Lietuvos žmonės vis dar palaiko Justino Marcinkevičiaus atminimą, gali būti: kultūrinis ir nacionalinis simbolis – Marcinkevičius buvo simbolis, kuris prisidėjo prie tautinio atgimimo ir nepriklausomybės kovos. Jo poezija rezonavo su žmonių siekiu iš­laikyti savo kalbą, kultūrą ir ne­priklausomybę.

Nepriklausomybės ir tautinės tapatybės stiprinimas – poetas buvo itin svarbus kovojant prieš sovietų okupaciją ir skatindamas tautos pasipriešinimo dvasią. Jo kūriniai, kaip „Sutemų takais“ ar „Laiškai“, tapo neatsiejama kovos už laisvę dalimi.
Autentiškumas ir paprastumas – J. Marcinkevičius buvo poe­tas, kuris kalbėjo tiesiai ir aiškiai. Jo kūryba buvo suprantama plačiajai auditorijai, nes ji apeliavo į bendras tautos vertybes, emocijas ir istoriją.
Įtaka jauniems žmonėms – nors J. Marcinkevičius buvo aktyvus ­sovietmečiu, jo kūryba neprarado aktualumo ir po nepriklausomybės atkūrimo. Jauni žmonės ir šiuo metu gali atrasti jo kūrinius ir jaustis įkvėpti dėl jų moralinių ir ideologinių pamokų.
Palyginus su kai kuriais politikais, Justinas Marcinkevičius, kaip kultūrinė figūra, siūlo daugiau vientisumo ir pozityvumo. Nors kai kurie politikai gali pasinerti į politines kovas ir pasidalijimus, J. Marcinkevičius buvo žmogus, kuris sugebėjo vienyti ir kelti aukštus idealus, nešdamas taiką ir pasitikėjimą savo tauta. Jo kūryba neturi tų politinių polemikų, ku­rios dažnai skaldo visuomenę, todėl jis ir toliau išlieka kaip vienas iš tų, kurie atstovauja vieningai ir stipriai Lietuvai.
Lietuvos žmonės dažnai pasikliauja autoritetais, kurie, jų manymu, išreiškia šalies sielą ir vertybes. J. Marcinkevičius buvo žmogus, kuris savo kūryba skatino tautinį vieningumą ir atsparumą, todėl jis ir šiandien yra palaikomas daugelio.
Kiekvienas laikotarpis turėjo savo tautos kultus, asmenybes, savo laiku poetas, kunigas Maironis, mūsų laike J. Marcinkevičius.
J. Marcinkevičiaus poezija dažnai apima universalius moralinius klausimus, tokius kaip tei­singumas, drąsa, ištikimybė ir tikėjimas. Tai yra tematikos, kurios nepriklauso nuo laikmečio ir yra aktualios visuomenėje, nepriklausomai nuo jos politikos ar socialinių pokyčių. Nors avangardiniai poetai dažnai siekia išreikšti savo kūrybą per modernias formas ir kartais atsiriboja nuo tradicinių vertybių, J. Marcinkevičiaus kūriniai išlieka kaip dvasinės ir kultūrinės pamokos, kurios gali įkvėpti ir šiandien.

Kalėjime

Justinas Marcinkevičius jau­nystėje buvo kalinamas. 1956 metais, būdamas dar studentu Vilniaus universitete, jis buvo suimtas ir antrą kartą pateko į kalėjimą. Tai įvyko po to, kai jis pasirašė peticiją, kuri buvo skirta pareikšti ­solidarumą su suimtųjų disidentų judėjimu. Peticija reikalavo, kad būtų pagerinta žodžio laisvė ir ­atstatytas teisingumas.
J. Marcinkevičius buvo suimtas kartu su kitais intelektualais ir studentais, tačiau vėliau jis buvo paleistas, nes tuo metu nebuvo rimtų kaltinimų prieš jį. Po šio įvykio jis išliko atsargus dėl savo politinių pažiūrų, tačiau kalėjimas ir suėmimas turėjo įtakos jo gyvenimui ir požiūriui į sovietinį režimą.
Tai buvo vienas iš svarbesnių momentų jo gyvenime, kuris padėjo formuotis kaip žmogui, suvokiančiam politinę represiją ir kovą už laisvę. Ši patirtis galėjo tapti viena iš priežasčių, kodėl Justinas Marcinkevičius vėliau, kaip poetas, taip stipriai pasisakė prieš sovietų režimą ir prisidėjo prie tautinio atgimimo Lietuvoje.
Nors J. Marcinkevičius niekada nebuvo įkalintas ilgam laikotarpiui, ši kalinimo patirtis buvo svarbus jo gyvenimo ir kūrybos etapas, padėjęs jam geriau suprasti represijų poveikį ir prisidėti prie kovos už laisvę.

Politinės aplinkos sudėtingumas

Po 1990 metų, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, politi­nė situacija buvo labai sudėtinga ir nestabili. Po nepriklausomybės atkūrimo vyko intensyvūs politiniai pokyčiai, kova dėl valdžios, ir daugelis senų politikų bei naujų veikėjų bandė įsitvirtinti aukščiausiuose valdžios lygmenyse. J. Marcinkevičius buvo labai atsargus ir kritiškas visam šiam procesui, suvokdamas, kad jo asmeninis idealizmas ir nepriklausomybės siekiai gali susidurti su politinėmis realijomis, kurių jis nematė kaip palankių savo vertybėms.

Asmeninės vertybės ir atsakomybės jausmas

Poetas, nors ir buvo didelis autoritetas, turėjo gilų jautrumą ir atsakomybės jausmą. Tapti pirmuoju prezidentu būtų reikšmingas ir atsakingas žingsnis, tačiau jis norėjo, kad šias pareigas užimtų žmogus, kuris būtų stipresnis politikoje ir galėtų geriau vadovauti valstybei tokiu sudėtingu pereinamuoju laikotarpiu. Jo vertybės labiau orientavosi į kultūrą, tautą ir nepriklausomybę, o ne į politinius žaidimus, kurie jam atrodė pernelyg kompromituojantys.
J. Marcinkevičius atsisakė būti kandidatu į prezidentus ir dėl tam tikrų nesutarimų su politinėmis jėgomis, kurios buvo dominuojančios pirmosiose nepriklausomos Lietuvos politinėse struktūrose. Jis neturėjo artimos sąsajos su nauja politine klase, kuri formavosi po nepriklausomybės atkūrimo, ir bijojo, kad politikų tarpusavio konkurencija bei susikirtimai gali su­žlugdyti šalyje vykstantį atgimimo procesą. Jo požiūris į politiką buvo atsargesnis ir labiau orientuotas į kultūrinį ir intelektualinį indėlį.

Požiūris į politiką ir jos po­veikis asmeniniam gyvenimui

Dėl J. Marcinkevičiaus atsisakymo tapti prezidentu ir jo noro išlaikyti nepriklausomą ir intelektualų požiūrį, jis buvo gerbiamas kaip kultūros autoritetas. Tačiau kai kurios jo viešos kalbos ar pasisakymai galėjo sukelti nei­giamą reakciją kai kurių politikų ar jų šalininkų, kurie galėjo vertinti poeto kritikos toną kaip politinį pasipriešinimą ar konkurenciją.
Vis dėlto, kaip minėta anks­čiau, J. Marcinkevičius išliko pagrindiniu autoritetu kultūros ir tautos atgimimo kontekste, todėl jo šeima ir giminės greičiausiai jautė didelį pasididžiavimą jo pasiekimais. Tai gali būti reikšminga aplinkybė, nes J. Marcinkevičius buvo labai gerbiamas tiek Lietu­voje, tiek užsienyje.

Palaikymas ir susikurtas paveldas

Marcinkevičius, būdamas lite­ratūrinis autoritetas ir simbolis, daugelyje atvejų buvo vertinamas kaip žmogus, kuris kovojo už tautos nepriklausomybę, kultūrą ir vertybes. Todėl, nors buvo tam tikrų politinių trinties momentų, jo šeimos nariai galėjo rasti ramybę žinodami, kad jis paliko gilų ir teigiamą pėdsaką Lietuvoje, o ne tapo „politikos įkaitu“.

(Autoriaus ir archyvinės nuotraukos)