Jurgis Milančius (1869–1956) – tarp vaistų, žodžių, Kietaviškių ir Vievio širdies

Lineta Ašmenaitė
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto studentė

Šiandien Vievio kapinės ypač ramios: tylioje rimtyje skendi­ alėjos, seni paminklai ir tylūs praeities aidai. Eidama pro kapavietes ir žvilgsniu slysdama per senus paminklus, aptikau kapą, įsi­liejusį į bendrą kapinių foną. Tačiau man jis iškart tapo išskirtinis. Kaip būsimai farmacininkei ir žmogui, kuriam rūpi šio krašto istorija, šis atradimas virto daugiau nei atsitiktinumu – tai buvo tylus kvietimas prisiliesti prie praeities, prisiminti išskirtinį žmogų, kurio darbai negali būti pamiršti. Supratau, kad čia ilsisi asmenybė, ku­rios istoriją privalau papasakoti iš naujo. Tai yra Jurgis Milan­čius – žmogus, kurio gyvenimas yra tarsi mažas, bet ryškus Lietuvos istorijos atspindys. Stovėdama prie jo kapo, supratau, kad čia ilsisi ne tik vaistininkas. Čia ilsisi knygnešys, švietėjas, poetas, lietuviškumo puoselėtojas ir ryški Vievio asmenybė, kurios vardas šiandien nusipelno būti išgirstas plačiau. Tame pačiame kape ilsisi jo žmona Emilija Balasavičiūtė-Milančie­nė (1884–1955), įdukros Birutės Milančiūtės-Tartėnienės tėvai – Ona ir Aleksas Nenartavičiai.
J. Milančiaus gyvenimas – tai pasakojimas apie vaistininką, knygnešį, mokytoją, visuomenininką ir poetą. Apie žmogų, kuris savo laikotarpiu drąsiai stojo prieš neteisybę ir išsaugojo tai, kas šiandien mums atrodo savaime suprantama: lietuvišką žodį, švietimą, bendruomenės dvasią.

Jurgis Milančius gimė 1869 m. balandžio 18 d. Navinykų kaime. 1880 m. mokėsi Punsko pradinėje mokykloje, o nuo 1881 m. triklasėje Seinų mokykloje, Suvalkų Misingevičiaus progimnazijoje ir Seinų valstybinėje gimnazijoje. Baigęs penkias klases, jis įstojo į Seinų kunigų seminariją, tačiau jos nebaigė ir iš-vyko studijuoti farmacijos mokslų į Varšuvos universitetą. Farmacijos studijos reikalavo ne tik teorinių žinių, bet ir praktinių gebėjimų, chemijos, botanikos bei medicinos pagrindų. Studijuodamas Varšuvos universitete, J. Milančius pateko į dinamišką akademinę aplinką, kurioje glaudžiai susipynė mokslo pažanga, Europos idėjos. Mokslai užsienyje atvėrė jam plačias galimybes – jis galėjo pasirinkti karjerą didmiesčio vaistinėje. Tačiau, užuot kūręs pa­togų gyvenimą mieste, jis pasirinko kitokį kelią. Tai buvo sąmoningas sprendimas tarnauti žmonėms, kurie labiausiai reikalingi pagalbos ir kuriems trūko tiek medicininės pagalbos, tiek švietimo.
Įgijęs farmacininko išsilavinimą, J. Milančius 1903 m. atvyko į Vievį, kur savo įgytas žinias ir patirtį panaudojo ne tik kaip vaistininkas, bet ir kaip švietėjas, visuomenininkas bei tautiškumo puoselėtojas. Apsistojęs Vievyje J. Milančius netrukus čia įsigijo namą su vaistine. Vienoje namo dalyje veikė kukli vaistinė, kitoje buvo gyvenamos patalpos. Čia gimė ne viena idėja, padėjusi stiprinti Vievio lietuvių bendruomenės savimonę. Jo vaistinė Vievyje veikė ne tik kaip vaistinė, bet ir kaip vieta, kur buvo paslėptos bei saugomos draudžiamos lietuviškos knygos. Pats J. Milančius bendradarbiavo su savo dėde, lietuvių tautinio judėjimo veikėju Jonu Basanavičiumi, taip pat su knygnešiais Motiejumi Grybausku, Petru Gudeliu. Yra išlikusi J. Milančiaus ir M. Grybausko nuotrauka bei užrašas: „Mes už brolius galvas dėjom, / Daug piktybių nugalėjom, / Lietuvą vadavom.“. Vaistinė buvo lietuvybės idėjų sklaidos vieta, kur susitikdavo bendraminčiai, dalindavosi naujienomis, tautine spauda ir knygomis, laikraščiais, spaudos naujienomis, kur žmonės galėjo susitikti ir bendrauti, skaityti lietuviškas knygas.
XX a. pradžioje Vievio kraštas buvo sulenkėjęs. Prieš Antrąjį pa­saulinį karą čia gyveno apie 77% lenkų. Pavyzdžiui, Jonas Laurinavičius „Švyturio“ žurnale rašė, kad J. Milančius už sutaupytus pinigus nusiperka mažam mieste vaistinę, kurioje „gyvenimo patogumų nė šešėlio nėra, kur žmonės tamsūs, neturtingi, sulenkėję…“. Matas Valeika, Giedraičių miestelio vaistininkas, savo knygoje „Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte“ rašė, kad Vievio krašte žmonės „esą sulenkinti, beturčiai ir tamsūs…“. Čia atsikraustęs J. Milančius aktyviai ragino miestelio žmones nepamiršti savo gimtosios kalbos, didžiuotis ir kalbėti ja. J. Milančiaus kolegos, vaistininko Adomo Mačiaus rankraštyje rašoma, kad kai kuriems Vievio lenkams ir pačiam Vievio klebonui Verpuchovskiui nepatiko J. Milan­čiaus skleidžiamos lietuvybės idėjos. Vaistininkas reikalavo, kad bažnyčiose pamaldos būtų aukojamos ir lietuvių kalba. A. Mačius rašė, kad po pamaldų „lenkai“ taip sumušė J. Milančių, kad jis neteko sąmonės, negalėjo atsikelti. Po šio sumušimo sutriko jo sveikata. Tačiau tai J. Milančiaus nesustabdė. Jis aktyviai prisidėjo prie to, kad lietuvių kalba mišios būtų aukojamos Kietaviš­kių, Semeliškių, Giedraičių, Vievio ­bažnyčiose.

Vievio krašte J. Milančius už­siėmė aktyvia švietėjiška veikla. Jis suprato, kad lietuvių kalbos atei­tis priklauso nuo švietimo, todėl ėmėsi darbo. 1918 m. jis įkūrė pirmąją lietuvišką 4 klasių mokyklą Vievyje  (Vievio pradinę mokyklą) ir pats tapo jos vedėju, sukvietė iš visur mokytojus čia dirbti. Šiam įvykiui įamžinti prie mokyklos (dabar tai Vievio meno mokyklos pastatas) J. Milančius pasodino du ąžuolus. Vienas iš jų neprigijo, o kitas vis dar auga iki dabar. Pagerbiant jo atminimą dabartinei Vievio pradinei mokyklai suteiktas J. Milan­čiaus vardas. Toks J. Milančiaus atkaklumas ir aktyvus lietuvių kalbos puoselėjimas pakeitė visos apylinkės raidą. Jis rūpinosi pradinių mokyk­lų įsteigimu aplinkiniuose kaimuo­se – Rusakalnyje, Aliniškėse, Žebertonyse. 1921 m. buvo atidaryta Žebertonių kaimo mokykla, kurio­je mokėsi ir mano mama (Odeta Dubosaitė). Šiuo metu mokyklos­ pastate veikia bibliotekos skyrius. Kad Vievio pradinė mokykla išliko iki mūsų dienų, tai gyvas liudijimas J. Milančiaus pastangų ir atsidavimo. Jo indėlis švietimui ne tik suteikė galimybę vaikams mokytis gimtąja kalba, bet ir stiprino lietuvių bendruomeniškumą, įkvėpė siekti žinių. Mokykla tuo metu veikė paprastomis sąlygomis, dažnai trūko mokymo priemonių, tačiau tiek mokytojams, tiek mokiniams ji buvo labai svarbi.
1914 m., užėjus frontui, vaistinė sudegė. Tada J. Milančius persikėlė į Kietaviškes, kur atidarė nedidelę vaistinę bei 1915–1918 m. mokė lietuvių ir vokiečių kalbų vietos klebono K. Čepano įsteigtoje slaptoje lietuviškoje progimnazijoje.

Nuo 1918 m. iki 1919 m. J. Milančius dirbo Kaišiadorių apskrities taikos teisėju, Kaišiadorių-Trakų apskrities raštvedžiu. Be to, J. Milančius aktyviai dalyvavo Švietimo bei Kultūros komisijos darbe – jis ne tik buvo narys, bet ir jos pirmininkas. Ši komisija labai svarbi, nes buvo sprendžiami švietimo, kultūros ir bendruomenės klausimai, ypač svarbūs kuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę ir stiprinant lietuvišką tapatumą.
J. Milančius buvo ne tik praktinių darbų, bet ir kūrybos žmogus. Jis rašė tekstus, kuriuos pasirašinėjo slapyvardžiais, leido nedidelius leidinius ir vertimus. Dažniausiai J. Milančius pasirašinėjo slapyvardžiais: Dzūkas Trakietis ir Jurgis Dzūkelis. Dažniausi jo kūriniai yra eilėraščiai, vertimai. Dzūko Trakiečio slapyvardžiu 1907 m. Vilniuje išleido religinio turinio brošiūrą „Lietuvos žvaigždutė“. Knygoje minimas Vievio kraštas ir Rumšiškės. 1908 m. Jurgio Dzūkelio slapyvardžiu išspausdino eilių rinkinį bei kelis vertimus: Adomo Mickevičiaus „Neris“ ir Liudviko Kondratavičiaus-Sirokomlės „Karžygiai kernaviškiai“. Eglė Milkamanavičiūtė teigia, kad J. Milančius 1920 m. yra parašęs savo autobiografiją „Gyvenimo bėgis“, kurio rankraštis yra išlikęs Lietuvos centriniame valstybės archyve, o 1926 m. išėjo trečias kūrinys Dzūko Trakiečio slapyvardžiu „Pilėnų didžiavyris“. Taip pat jis bendradarbiavo lietuviškuose laikraščiuose: „Vilniaus žiniose“, „Viltyje“, „Kovoje“ ir „Lietuvos ūkininke“. Įdomu paminėti, kad vaistininko J. Milančiaus namuo­se kurį laiką gyveno rašytoja Sofija Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda. Rašytoja čia dirbo kaip vaistininko padėjėja, rūpinosi ūkiu, o laisvalaikiu rašė. Lazdynų Pelėda gimė 1867 m. buvusio Tryškių valsčiaus Paragių dvare, kurį jos tėvas N. Ivanauskas buvo paveldėjęs iš savo tėvo. Sofija pradinį išsilavinimą gavo namuose, ją mokė tėvas. Tuo metu ji pradėjo rašyti – lietuviškai rašė romanus. 1896 m. ją aplankė rašytojas, kultūros, visuomenės ir politinis veikėjas Povilas Višinskis. Jis paskatino Sofiją savo kūrybą skelbti spaudoje. 1891 m. Sofija ištekėjo už beveik jos tėvo amžiaus dvarininko Rapolo Pšibiliausko, susilaukė vaikų, tačiau santuoka greitai iširo. 1903 m. ji apsigyveno Vilniuje, dirbo Petro Vileišio knygyne. Tačiau 1907 m. jis užsidarė ir Sofijai Pšibiliauskienei teko ieškotis darbo kitur. 1907 m. ji įsidarbino pas J. Milančių. Čia rašytoja gyveno 1907–1909 m. Vievyje ji parašė apysaką „Klaida“, apie nelygių santuokų pasekmes ir parodė tamsią bei skausmingą 1905 metų revoliucijos pusę.

J. Milančiaus ir Emilijos Balasavičiūtės-Milančienės (1884–1955) šeimoje Kareivonių kaime 1911 m. gimė dukrytė Petronėlė Milančiūtė. P. Milančiūtė mokėsi Vievyje, o vėliau išvyko tęsti mokslų į Kauną. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu Sveikatos departamentas suteikė jai leidimą dirbti vaistinės mokine ir ji sugrįžo į Vievį, čia dirbo tėvo J. Milančiaus vaistinėje. P. Milančiūtė ištekėjo už vaistininko padėjėjo Bero Jofės. Kartu jie dirbo ir gyveno Kaune, jos vyras sovietų valdžios buvo paskirtas eiti Vyriausiosios farmacijos valdybos viršininko pareigas, o P. Milančiūtė 1941 m. tapo Chemijos-farmacijos fabriko Nr. 1 laikinąja direktore Kaune. P. Milančiūtė 1940 m. Alytaus apskrityje buvo išrinkta į okupacinės valdžios marionetinį darinį – Liaudies Seimą. Tačiau netrukus Nacistinei Vokietijai užėmus Lietuvą, B. Jofė pabėgo į Maskvą, o P. Milančiūtė pasiliko Lietuvoje, persikėlė į Vievį. Čia ji buvo įskųsta, suimta ir įkalinta Kauno IX forte, kur patyrė nuolatinį žiaurumą ir nežinią. 1944 m. artėjant frontui ir stiprėjant represijoms, ji šiame forte buvo sušaudyta vien dėl to, kad buvo žydo žmona.
Vietos gyventojai vaistininką, mokytoją J. Milančių laikė sąžiningu ir inteligentišku žmogumi. Irena Senulienė rašė, kad J. Milančius dažnai atstodavo gydytoją. Atskubėdavo į pagalbą aplinkinių kaimų žmonėms. Beturčius žmones vaistininkas gydydavo ir jiems vaistus duodavo be atlygio ir, pasak autorės, „pagalbą pirmiausiai suteiktavo tiems, kurie kalbėdavo lietuviškai, o ne lenkiškai“.

Už nuopelnus lietuvių tautai vaistininkas J. Milančius 1938 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino III laipsnio medaliu, 1939 m. – Šaulių žvaigždės ordinu.
Vievyje J. Milančius su pertraukomis pragyveno beveik pusę šimtmečio, per šį laiką patyrė daugybę išbandymų. Spaudos draudimo metais J. Milančių persekiojo carinės Rusijos žandarai už lietuviškos spaudos platinimą, vėliau už lietuvybės idėjų skleidimą, jis susidūrė su Vievio lenkų aktyvistų priešprieša ir net agresija. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo sunaikinta jo vaistinė.
Nepaisydamas sunkumų, J. Milančius tęsė savo darbus – rūpinosi ne tik vaistų gamyba ir prekyba, bet prisidėjo prie lietuviškų mokyklų steigimo ir aktyviai daly­vavo visuomeninėje veikloje.
Tačiau Antrasis pasaulinis karas atnešė skaudžiausius išgyvenimus. 1940 m. rudenį buvo nacionalizuotos visos vaistinės, tarp jų ir J. Milančiaus Vievio vaistinė. Jo dukra Petronėlė, dėl jos vyro B. Jofės įtakos, bendradarbiavo su sovietų okupacine valdžia, o nacių okupacijos metais patyrė tragišką lemtį – nacių buvo sušaudyta.
Vaistininko, knygnešio, mokytojo ir rašytojo J. Milančiaus gyvenimo kelias atsiveria kaip skaudžių istorinių lūžių liudytojas.

Mirė J. Milančius Vievyje 1956 m. gegužės 9 d. Vievio bendruomenė saugo jo šviesų atminimą. Prie bu­vusio J. Milančiaus namo 1990 m. vasario mėn. pritvirtinta memorialinė lenta, pažyminti čia gyvenusio šviesuolio atminimą. Tais pačiais, 1990 m., buvusi Komjaunimo gatvė Vievyje pavadinta Jurgio Milančiaus vardu. 2018 m. Vievio pradinei mokyklai suteiktas Jurgio Milančiaus vardas.
Kai stovėjau prie J. Milančiaus kapo, jau žinojau žmogaus, besi­ilsinčio šioje vietoje, istoriją. Ji – prasminga, įkvepianti ir labai svarbi mūsų kraštui. Kaip farmacijos studentė, matau J. Milančiaus misiją platesne prasme: vaistininkas yra žmogus, galintis padėti ne tik vaistais, bet ir žiniomis, žodžiu. J. Milančiaus pavyzdys primena, kad ši profesija reikalauja atsakomybės, empatiškumo ir nuolatinio tobulėjimo. Jo žinios ir rūpestis gali pakeisti ne tik ligonio sveikatą, bet ir bendruomenės gerovę.

Labai tikiuosi, kad ir kiti Vievio žmonės, apsilankę kapinėse, sustos prie šios vietos ir prisimins žmogų, kuris įrodė, kad net ir mažame ­mieste galima kurti didelius darbus. Jo pavyzdys įkvepia siekti tikslo, nebijoti iššūkių ir rūpintis bendruo­mene. Tegul jo gyvenimo darbai ir idėjos primena mums, kad kiekvienas gali palikti pėdsaką, o maži darbai gali turėti didelę reikšmę.