Kažkas yra protingai pasakęs: „bet kurį darbą atliksi gerai, kai myli tai, ką darai“.
Gyvenimas dažnai mums parūpina duoti iššūkių, kartais ir skausmo, pozityvumą, džiaugsmą palikdamas susikurti patiems. Todėl, kai po kasdienės savo rutinos prisėdau prie rašytojos Vilijos Dobrovolskienės knygos „Jurbarko krašto dvarai: istorija ir legendos“, pajutau tą tikrąjį pozityvumą ir lengvumą.
Pažinojau šią talentingąją kūrėją Viliją nuo seniau ne tik kaip plataus profilio kūrėją, bet ir kaip knygų redaktorę, pedagogę, kūrėjų klubo „Strėva“ pirmininkę, kaip charizmatišką renginių moderatorę. Be to, ji dar yra mama savo dukroms ir rūpestinga močiutė anūkams, puoselėjanti gražų vertybinį šeimos ryšį. Ir sau pamaniau – šios darbščios moters para nesibaigia ties 24-a valanda.
Susipažinusi su knygos turiniu, padariau išvadą, kokie svarbūs mūsų kraštui yra žmonės, vadinsiu juos metraštininkais, atgaivinantys gyvąją krašto istoriją, padedantys suprasti, kuo gyveno mūsų protėviai, kaip jie mąstė, kokie buvo jų papročiai, tegul ir apipinti kartais šiurpokomis legendomis. Būtent jiems – kūrėjams kaip darbščioms bitelėms tenka surinkti medžiagą po kruopelę sulipdant ją į korį, į knygą, kuri visada turės išliekamąją vertę. Tą padarė ir Vilija, negailėdama laiko, energijos ir sveikatos resursų.
Renginį Kauno švietimo inovacijų centre sklandžiai moderavo pati rašytoja Vilija, pasitelkiant į talką koleges, rašančias poeziją, prozą. Visi gavome užduotį paskaityti po ištrauką iš Jurbarko dvarų istorijų. Ant stalo degė 10 žvakelių (įdomus sumanymas), tiek buvo skaitovių, tarsi pamaloninant ir dvarų vėles. Po skaitymo kiekviena privalėjom žvakelę gesinti, nes gal niekas netrokštų, kad po to vaidentųsi personažai iš legendų ir sakmių.
Rašytoja Vilija dalijosi savo vaikystės, jaunystės prisiminimais, išvaikščiotais, išbėgiotais takais, takeliais savo gimtajame krašte.
Ir tai tik vienos pusės Panemunės dešimt dvarų istorijų. Jose dažnai dominuoja nelaimingos meilės leitmotyvas. Legendas rašytoja kūrė, pasitelkdama lakią vaizduotę ir neribotą fantaziją. Aš manau, kad visose legendose yra tas racionalusis ir tikros realybės grūdelis. Nes jos perduodamos vietinių žmonių iš lūpų į lūpas ir kartais skamba, net šiurpina taip tikroviškai.
Dvarų istorijose labiausiai dominuojantis leitmotyvas – nelaiminga meilė, neišsipildžiusios viltys, tragiškos baigtys. Tai bus nusiskandinusi grafaitė dėl nuožmaus tėvo grafo užmačių, išskirta su mylimuoju ir klajojanti per pilnatį. Istorija apie Napoleono lobį, tebeslypintį dvaro parko žemėje, kuris visiems teberūpi. Jurbarko krašto upės Imsrė, Mituva, Nemunas taip pat apipintos gausiomis istorijomis ir legendomis. Kaip antai, bronzinis varpas, skambantis parke kartą per metus, per Vėlines.
Arba paslaptingas dvaro veidrodis, kuriame gali išvysti savo likimą. Arba gali išgirsti smuikininko Mykolo muziką, pučiant stipriam vėjui parke. Tai galėtų būti ir sielvartaujantis dailininkas, sumaišęs savo dažus su mylimosios krauju, kad ji išliktų paveiksle gyva amžinai.
Įvairūs paslaptingi simboliai kaip žvakės, veidrodis, kartais gėlės žadina lakią žmonių vaizduotę, taip kartais gimsta šiurpios istorijos ir pakursto žmonių baimę, o kartais tos istorijų žodžiai labai pamokantys.
Kiekvienas dvaras, ar jis išlikęs, ar suardytas laiko ir vėjų, savitas, sukurtomis žmonių istorijomis.
Jurbarko krašto Belvederio dvaro rūmai, stovintys ant aukšto Nemuno kranto, statyti grafo B. Tiškevičiaus 19 a. kažkada tviskėjo prabanga. Čia išlikusi legenda, kad besileidžianti saulė tarsi stabteli dėl čia esančios gamtos grožio, tarsi užsibūna. Tačiau netrūksta ir šiurpių istorijų apie paslaptingus laiptus į Nemuną, pradanginančius žmones, apie sklindančią iš dvaro vargonų muziką, nors niekas jais negroja. Apie šnabždančią Nemuno dvasią, kuri kužda: „kas myli iš tiesų, to širdis žvelgs kaip upė pirmyn ir niekada atgal“.
Lapgirių dvaras, kadaise buvęs gražus ir klestintis. Graži istorija apie ypatingą dvaro krosnį, kvapnią duoną, kurios visiems pakakdavo, ir net elgetoms. Ir net užgesus krosniai duona iškepdavo, nes manyta, kad duona turi sielą. Kepama su meile ji iškepa ir be ugnies.
Vadžgirio dvaras neišlikęs. Sakoma, čia girdimas medžių pulsas tiems, kas moka jo klausytis. Ir vėlės, tebeklaidžiojančios dvaro griuvėsiuose.
Veliuonos dvaras, kurį Žygimantas Augustas užrašė savo gyvenimo meilei Barborai Radvilaitei. Jame kažkada buvo didžiulė biblioteka. Legendos leitmotyvas yra apie atverstą knygą, kurioj parašyta: „žinios be širdies, akmenys be vandens“. Sakoma biblioteka tebelaukia žmonių, ieškančių ne žodžių, o jų prasmės. O mistinė Veliuonos dvasia neatleidžia blogų poelgių, nes už viską gyvenime reikia atsakyti. Šalia tekantis Nemunas, apgaubtas mistine aureole, ir jis „išsaugo ne kūnus, o balsus, kurie kalba iš širdies“. Arba kartais pasisavina besityčiojančio veidą. „Nesijuok iš to, kas gilesnis už tave“.
Padubysio dvaras – belikę tik menki griuvėsiai. Ir klajojanti negailestingos Dubysos dvasia, kasmet pasiimanti po vieną geriausią plaukiką. O pats dvaras lyg ir gyvas su blyksinčiomis ugnelėmis kaip besivaidenančiomis šmėklomis ir vėjy girdimais balsais.
Daugėlių dvaras su vis dar ramia, bet budria dvasia, laukiančia, kol kas nors atkurs senąją dvaro šlovę.
Zamkaus dvaras taip pat nestokoja mistinių istorijų, iš kurių vieną skaičiau knygos pristatyme. Tai graži vienuolės ir dailininko meilės istorija, ir apie tos meilės simbolį – piliarožę, kasmet išaugančią ir žydinčią prie vienuolyno sienos.
Raudonės pilis – viena gražiausių ir paslaptingiausių atnaujintų pilių Raudonėje. Čia vėlgi išnyra meilės istorija iš praeities apie paslaptingą raudonąją mergelę, tebelaukiančią mylimojo, kol jį atneš Nemunas. Ir kita istorija apie Velnio varpą, suskambantį upės dugne, praeinant melagiui pro šalį.
Tai mistinės istorijos, dažniausiai auklėjančios, kaip svarbu gerbti savo istorinį paveldą ir elgtis pagarbiai ir padoriai.
Autorė neatsitiktinai užsimena knygos pabaigoje ir apie geruosius vaiduokliukus, apsigyvenusius Raudonės pilies bibliotekoje ir čia žaidžiančius. Apie juos autorė rašė ir knygelėje vaikams „Mažieji Abromiškių vaiduokliukai“.
Kita istorija apie Gedimino ąžuolą, jei prie jo užmigsi gali susapnuoti savo likimą. Ir net trenkus žaibui į jį, kai dalis medžio sudegė, iš jo kamieno ataugo šaka. Ir „ kol auga šaka iš širdies, tol gyva Lietuva“.
Vytėnų pilis dabar restauruota ir prikelta naujam gyvenimui. Graži istorija apie kunigaikščio Vytėno kardą, apgynusį nuo kryžiuočių, apie narsią merginą – žvalgę Mildą, apie kasmet pražystančias kosmėjas dvaro kieme kaip meilės ir ilgesio simbolius. Ir dar viena istorija apie kunigaikštytę Austrą ir kryžiuotį belaisvį Konradą – tai lyg Romeo ir Džiuljetos meilės istorija.
Tai tik gal dalelė Jurbarko krašto dvarų istorijų ir legendų. Kai kurios šiurpinančios, o kai kurios labai pamokančios ir paliečiančios sielą. Aš tikiu, kad kūrybingoji rašytoja Vilija kada nors atskleis ir kitos Nemuno pusės dvarų ir pilių paslaptis. Lauksime, linkėdami jai didelės kūrybinės sėkmės.
Angelija Kubilienė,
LNRS ir „Kūrėjų menės“ narė