Jei nebūtų…

Jei nebūtų…
Julija Kirkilienė

Jei nebūtų šitų pievų,
Kur gi basas vaikštinėtum…
Jei nebūtų šito vėjo,
Kuo gi marškiniai kvepėtų…
(Jonas Jakštas)


Iš tiesų, jei nebūtų tų mūsų gyvenimo aistros persipildžiusių šviesuolėlių, kas tada būtų mūsų Tėvynė?

Kitaip negalėjau pradėti rašinio, stebėdama šiais metais gražų jubiliejų švenčiančios tautodailininkės, kanklininkės ir audėjos, Elektrėnų profesinio mokymo centro dėstytojos Onos Patronaitienės norą tęsti tūkstantmečių liaudies meno tradiciją, populiarinti vieną iš mėgstamiausių lietuvių moterų darbų – audimą. Žinias apie audimą paveldėjusi iš savo mamos, Vinco Kudirkos giminės vienos iš atšakų, Marcelės Žukauskienės, vėliau pasimokiusi pas sudėtingų audeklų audėją Antaniną Ulevičienę, smalsumą tenkinusi skaitydama įvairiausias knygas apie šią profesiją, dabar jaučia pareigą  žinias perduoti tiems, kurie domisi senuoju liaudies amatu – audimu. Tos mintys nenuoramos, ta kudirkiška meilė tėvynei pagimdė idėją audimo pagrindų išmokyti ir savivaldybės moteris. Neužteko O. Patronaitienei išleistos profesinio mokymo centre audėjėlių laidos, neužteko Lietuvos ūkininkų draugijos išleistoje metodinėje medžiagoje „Lietuvos tradicinių gaminių atlikimo technologija“ išspausdintos audimo pamokos, dar surinko ji darbščiąsias savivaldybės moteris į seminarą „Juostų audimas“. Ne, nerašė ji projekto, neprašė iš nieko pinigų. Susidėjo moterys po 10 litų ir, prisimindamos vaikystės dainelę „Esu dailiai išmokyta, moku gražiai  austi“, sėmėsi iš Onos Patronaitienės žinių, patirties ir meilės tam darbui, kurio trokšti, be kurio gyvenimas prasmės neturi…Pasak tautodailininkės, juk visada mažai buvo Lietuvoje moterų, kurios iš audimo gyveno, tik prisidurdavo pragyvenimui.
Į seminarą susirinko seniūnijų kultūros renginių organizatorės, kitos aktyvios savivaldybės moterys ir pradėjo nuo pirmos pamokos – juostų audimo, pagal O. Patronaitienės vaikystėje išmoktos dainos „Ausk, močiute, drobeles, o aš jauna – juosteles…“. O tų juostelių šiais jubiliejiniais metais tikrai daug reikės. „Bent kokių 50 metrų, kiek Elektrėnų miestui metų, tai jau tikrai…Kam taip brangiai kainuojančias juostas pirkti“,- išsako  viziją mokytoja.
Ir išaus juostų naujai išmokytos audėjėlės. Juolab, kad mažųjų staklyčių, tai ne didžiųjų, vienetinių, dovanotųjų, turi pakankamai. Nagingasis mokyklos stalius Gediminas Paliokas, taip pat savo amato fanas, prigamina. Kitas dalykas yra su didžiosiomis staklėmis. Jų O. Patronaitienė yra surinkusi šešerias ir patalpinusi į mokyklos muziejų. Vertingiausios staklės yra tos, ant kurių dabar nebeaudžia audėjėlės – 1510 metų  gamybos,  Onos Sidarienės, iš Lileišių kaimo, Kaišiadorių rajono, dukrų padovanotos. Jų autentiškumą patvirtino muziejininkė Marytė Stravinskienė. Ąžuolinės staklės  šimtmečius atlaikė, svarbu, kad per tuos šimtmečius ėjusios kartos jas išsaugojo. Kitos staklės, tai Onos mamos, Marcelės Žukauskienės – Kudirkaitės,  palikimas. Irgi nuo XIX amžiaus.  Jai stakles palikusi močekėlė. Močekėlė – tai Marcelę užauginusi senelio antroji žmona. M. Žukauskienės audiniai Tarybiniais metais net Maskvos žemės ūkio pasiekimų parodoje buvo eksponuojami. Dar ketverias stakles O. Patronaitienei padovanoję žmonės, sužinoję, kad staklės renkamos į mokyklos muziejų.
Tik muziejui šiuo metu iš vietos į  vietą kraustytis reikia. Profesinio mokymo centre ruošiamasi remontui. Mokytoja tiki, kad po remonto pirmajame aukšte muziejui atsiras patalpos. Pirmajame aukšte patalpų tautodailininkei reikia todėl, kad ji jau planuoja audimo mokyti neįgaliuosius. O be to, staklės didelės, beveik ant visų jau užmetimai padaryti, ant kiekvienų po 1500 siūlų…  
O kol mokykla bus remontuojama, O. Petronaitienė laikinose patalpose ne tik pati „vis prišokdama“ audžia kilimus, juostas, užuolaidas, kaišytines prijuostes ar  tautinius sijonus, bet ir mokines vis priima. Širdžiai mielo darbo išmokyti tautodailininkė pasiryžusi ne vieną elektrėnietę, o tas seminaras „Juostų audimas“ buvo pirmas, bet ne paskutinis.
Mokytis elektrėnietės tikrai turi iš ko: Onos Patronaitienės išaustais  tautiniais  kostiumais puošiasi  ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje, audinys su pačios išauginta žaliava – linų stiebeliais – buvo nominuotas etnografiškiausiu menininkų plenero kūrinių šventėje „Ievaro giemė“, juo papuoštas lietuviškas restoranas „Linelis“ Erfurte. Todėl ir norisi perfrazuoti poeto Jono Jakšto žodžius:  jeigu nebūtų šitų moterų, tai ar išliktų Lietuva?…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų