Vysk. nominatas Juozapas Kukta Kauno arkikatedros šventoriuje. 1926 m. gegužės 1 d. Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas.
Mielas Drauge, jau Lietuvos Bažnytinė Provincija sudaryta ir Šv. Tėvo Bulla jau paskelbta. Ap. Sostas daug palankumo rodė Lietuvai, taip skubiai steigdamas provinciją, nors tiek yra buvę iš visų pusių visokeriopų kliūčių. Iš esmės, rodos, visi lietuvių pageidavimai patenkinti.
Vilniaus dijecezijos dalis palikta nepadalyta, tik ji pavadinta dijecezija. Tamsta esi skirtas tos dijecezijos vyskupu. Labai džiaugiuosi, kad taip pasidarė ir visa širdimi linkiu Tau, Brolau, ilgiausių metų ir geriausios kloties.
Bažnytinės Provincijos įsteigimas ir hierarchijos sudarymas yra Lietuvai tikrai istorinės reikšmės įvykis, naudingas Bažnyčiai ir Valstybei. Manau, kad ir Lietuva tinkamai tą įvykį įvertins ir bus Šv. Tėvui už tai, ką jis yra padaręs, dėkinga. […]
Dar kartą linkėdamas Tau, mielas Drauge, visakeriopų Dievo malonių ir bučiuodamas Tave, pasilieku Tau visa širdimi atsidavęs. J. E. Arkivyskupas Jurgis Matulaitis, balandžio 7 d. 1926 m., Roma, Lungotevere Farnesina 40.
Tai Apaštališkojo vizitaroriaus arkivyskupo Jurgio Matulaičio laiškas Kaišiadorių vyskupui nominatui Juozapui Kuktai. Ne formalus pranešimas. Greičiau – bičiuliška žinelė. Tiesa, panašų tądien brūkštelėjo ir Kazimierui Paltarokui, Panevėžio vyskupui nominatui. Tik jame ne „mielas Drauge“ ir ne „Brolau“, o pagarbus ir formalus „Jūsų Ekscelencija“…
Čia jau proceso pabaiga, atomazga. O pradžios būta gan seniai. Kalbų Bažnyčios administracinės struktūros sutvarkymo ir santykių su Vatikanu tema retkarčiais pasigirsdavo jau nuo 1919-ųjų, tačiau, kol Lietuva neturėjo de jure pripažinimo, realiems žingsniams galimybės nebuvo. Vis dėlto 1923-ųjų rudenį šis tas nutiko: šaltiniai sako, kad tų metų spalio mėnesį Vatikanui vis tik buvo įteikta oficiali nota. O pora mėnesių anksčiau, 1923 m. rugpjūčio 7 d., vos grįžęs iš Ad limina vizito Romoje, Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis parašė laišką kanauninkui Juozapui Kuktai, Vilniaus vyskupijos dalies Lietuvoje administratoriui į Kaišiadoris: Mielasai Drauge! Iš visa ko, ką būdamas Ryme esu patyręs, sprendžiu, kad Lietuvai reikėtų pasiskubinti su Ap. Sostu padaryti Konkordatas. Prie progos, pakalbėjęs su kun. Būčiu, kuris drauge su manimi buvo Ryme, gal tą dalyką pajudintum ir aptartum su Vyskupais. Mano nuomone, ar nebūtų gera šie dalykai sutvarkius: 1. Klaipėdos kraštui būtų skirtas Apaštališkasis Administratorius; 2. Žemaičių dijecezija reikėtų padalyti į dvi: a.Kauno ir b. Šakių. – 3. Vilniaus dalis liktųsi kaip yra, kolkas. – Susidarytų Lietuvos Bažnytinė Hierarchija. – Dabar katalikai valdo, būt galima Bažnyčiai išgauti pilna liuosybė ir nepriklausomybė. – Reikėtų skubintis su Konkordato sudarymu. (iš vysk. J. Matulaičio laiško kun. J. Kuktai, mašinraštinė kopija: kun. P. Šulskio MIC archyvas)
Panašu, kad kanauninkas Kukta tąkart vyskupo Jurgio pavedimą bus sėkmingai įvykdęs… Tik įteiktoji nota taip ir nesulaukė atsako, kol 1925-ųjų pradžioje prasidėjo tikra „griūtis“: Vatikanas pasirašė konkordatą su Lenkija, pagal kurį didžioji dalis Vilniaus vyskupijos su pačiu Vilniumi pertvarkyta į arkivyskupiją ir priskirta Lenkijos bažnyčios administracinei struktūrai. Lietuvos politikai perpyko. Ne juokais įsižeidė ir nemaža dalis visuomenės. Šventąjį Sostą viešai kritikavo net kai kurie kunigai. O vyskupas Jurgis, priverstas atsistatydinti, paliko Vilnių ir išvyko į Romą, rūpintis marijonų vienuolijos reikalais – centrinių namų kūrimu…
Paskyrimą Apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvoje, kad ir labai netikėtą, vysk. Jurgis, regis, priėmė gana lengvai. Gal todėl, kad jau taip seniai „sirgo“ šiuo reikalu ir savaip buvo asmeniškai jo paliestas: Kaip tik gavau iš Vatikano pasiūlijimą ar nesutikčiau kuriam laikui važiuoti į Lietuvą Vizitatorium. Aš sutikau ir, jei gausiu Lietuvos vizą, atvažiuosiu. Jaučiu kad tą darbą Dievui padedant gal atliksiu. Čia galėčiau patarnauti Bažnyčiai, o ir Vienuolijai nebus skriaudos. Jei geri žmonės padės, Vizitatorium atvažiavęs padaryčiau kas reikia, paskui reikalai Lietuvoje eis. (iš vysk. J. Matulaičio laiško kun. P. Būčiui, 1925 m. lapkričio 3 d.)
„Jei gausiu Lietuvos vizą“. Negi tokia abejonė galėjo būti reali? Šame pačiame laiške, vos už poros pastraipų – šiek tiek daugiau detalių: Tikiuosi, kad greitu laiku gausiu žinią iš P. Černeckio ar man duos į Lietuvą vizą. Jei jie man kaipo Vizitatoriui neduotų, padarytų didelę klaidą. Štai kaip!
Reikalai Lietuvoje iš tiesų pasirodė esą tokie komplikuoti, kad smarkiai sujaudino vos į Kauną atvykusį arkivyskupą Jurgį, Vilniuje, rodos, sočiai patyrusį ir šalto, ir karšto: Čia atsiradau netikėtai. Šv. Tėvas mane paskyrė Apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai ir liepė tuojau ten važiuoti. Atvykau pačiu laiku. Tikrai tai buvo Dievo apvaizdos patvarkymas. Būdamas Vilniuje turėjau sunkų valandų: ne kartą vaizdavaus, kad gal mane puolė pragariškos galybės, bet čia turbūt susidūriau su pačiu Liucipierium. Dirbu dieną ir naktį, meldžiuos ir marinuos. <…>
Dievas mane veda nuostabiais keliais. Tebūnie garbinamas jo vardas! Juk kunigu įsišvenčiau tam, kad būčiau sunaudotas ir sudegčiau kentėjimų ir meilės ugnyje. Prašau atsidusti už mane, ar geriau tariant, už mano misiją, ir karštai pasimelsti… Kažkaip nuostabu: norisi raudoti ir negaliu sulaikyti ašarų“. (iš arkiv. J. Matulaičio laiško kun. L. Chaleckiui, 1925 m. gruodžio 22 d.)
Ir pirmasis pranešimas iš Kauno Vatikano valstybės sekretoriui – lyg pavojaus varpas: „Lietuvos Katalikų Bažnyčia yra tarsi be galvos, religinis gyvenimas ir veikla be vadovo.
Blogis, su kuriuo niekas nekovoja, gali plisti ir augti, leisti šaknis ir vešėti. Bažnytinė drausmė susilpnėjusi, gyvenimas demoralizuojamas ir griūna“. (iš arkiv. J. Matulaičio 1925 m. gruodžio 17 d. pranešimo J. E. kard. P. Gasparri, Vatikano valstybės sekretoriui)
Po poros mėnesių – vėl tam pačiam savo buvusiam kancleriui Vilniuje kun. L. Chaleckiui, ne tik ištikimam bendradarbiui, bet ir nuoširdžiam bičiuliui. Jau daug ramiau, dalykiškiau, tartum iš retrospektyvos. Ir su šviesiu žvilgsniu į ateitį: „Lietuvoje Bažnyčią radau daugeliu požiūrių baisios būklės. <…> Santykiai su Šv. Sostu beveik nutraukti, nesuprantamas priešiškas nusistatymas ir nepasitikėjimas Bažnyčios galva, ne kartą peraugantis į atvirą neapykantą. <…> Slapta šėtono ranka stūmė šią tautą veik iki apostazės [atsisakymo laikyti save Romos Katalikų Bažnyčios dalimi, pavaldžia Romos Popiežiui – s.V.]. <…>
Supratau, kad ši piktųjų dvasių padermė nesiduos kitaip išvaroma, kaip tik malda ir pasninku. Dievas palaimino mano pastangas. Viską Jo malonei priskiriu. Tik Jis gali perkeisti žmonių širdis. Ir man pačiam, prieš išvažiuojant, ir kitiems atrodė, kad galų gale ratas pradėjo suktis į kitą pusę. Daugeliu požiūrių įvyko didelės permainos į gera. Tegu Dievas būna už tai pašlovintas. Turiu vilties, kad, suorganizavus Lietuvos Bažnytinę provinciją, ten prasidės naujas bažnytinis gyvenimas. (iš Arkiv. J. Matulaičio laiško kun. Lucianui Chaleckiui, 1926 m. kovo 30 d.)
Beje, šitai arkivyskupas Jurgis jau rašė iš Romos, kur pristatė Lietuvoje vargais negalais suderintą Bažnytinės provicijos projektą. O procesas ir ten nebuvo lengvas. Ypač… dėl Kaišiadorių. Štai pora savaičių anksčiau, 1926 m. kovo 15 d., vysk. J. Skvireckui rašyto laiško fragmentai. Dalykiškas tekstas ir tikslus Kaišiadorių vyskupijos genezės pristatymas:
Ekscelencija, artinantis Jūsų Vardo dienai siunčiu Jums kuo širdingiausių linkėjimų – visokeriopų Dievo malonių <…>. Reikalus galima bus, rodosi, gerai atlikti. <…>. Šventasis Sostas nori, kiek tik bus galima, patenkinti ir Vyskupų, ir Valdžios pageidavimus. Ant visko sutinkama; tik labai daug sunkenybių sudaro Klaipėdos Kraštas, <…> dar daugiau sunkenybių yra su Administratio Apostolica Kaišedorensis [Kaišiadorių apaštališkoji administratūra – lot.]. Šito vardo jokiu būdu nesutinkama palikti. Griežtai pareikšta, kad negalima ir nenorima kištis į politiką ir sukelti kitur audrą; be to, ši formula galėtų būti blogai suprasta ir daryti įspūdžio, kad Administratio Kaišedorensis pro parte dioecesis Vilnensis [Kaišiadorių administracija Vilniaus vyskupijos daliai – lot.] paliekama po Vilniaus Arcivyskupo <…> jurisdikcija ir, kad jis galėsiąs kištis į jos reikalus. Nors administratyviu atžvilgiu esą visiškai nepatogu (nonsensas), tačiau tiek nusileidžiama, kad sutinkama iš tos dalies sudaryti atskirą dieceziją. <…> Apaštalų Sostas daug nusileidžia, nes palieka neliestą Vilniaus diecezijos dalį; visas skirtumas bus tik pavadinime: į vietą Administratio Apostolica [Apaštališkoji administratūra – lot.] bus dioécesis [vyskupija – lot.]. Aš dėl to pakeitimo nematau jokio pavojaus Lietuvai. Mano nuomone reikia šisai pasiūlymas priimti, nes nieko kito nebus galima pasiekti <…>. Gaila būtų, jei dėl pavadinimo šitas taip svarbus ir skubus reikalas nusitęstų.
Po dešimties dienų – ir vėl laiškas vysk. Skvireckui. Informavimas apie galutinius sprendimus: <…> Vilniaus diecezijos dalis tebeliks, tik, kaip rašiau, ji virs diecezija. Bus geriau. <…>
Paminėjimą politinių sienų visiškai apleisime, kad nebūtų nereikalingų ir netikslių aiškinimų.
<…> Toji redakcija, kuri bus priimta, rodosi Lietuvai nieko negalės pakenkti. Žinoma, opozicija norėdama ras ką kritikuoti, tegul ant manęs suvers bėdą, aš jau pratęs būt puolamas.
Ir, galiausiai, balandžio 6-ąją, Velykų dieną. Tartum atodūsis – jau!: Ekscelencija, jau „Acta Apostolicae Sedis“ spaudoje; ryt pasirodys. Lietuvos Bažnytinė Provincija jau sudaryta. <…>. Vyskupai jau paskirti. Siunčiu Jūsų Ekscelencijai depešą su jų vardais. <…> Paskyrimais labai džiaugiuosi; viskas išėjo taip kaip buvome kalbėję.
Džiaugiuosi ir sudaryta Bažnytine Provincija. Bulla suredaguota kiek kitaip, negu buvo manyta, bet grynai bažnytine dvasia. Daug vargo ir darbo, kol prieita prie tos redakcijos, iš įvairių pusių buvo kliūčių. <…>. Be abejo tai didelės reikšmės istorinis įvykis. Jis daug gero padarys ir Lietuvos Bažnyčiai ir Lietuvos Valstybei. Taip greitai ir tokia gražia forma leisdamas tą raštą Šv. Tėvas norėjo parodyti Lietuvai ypatingos meilės ir palankumo. Tikimasi čia, kad Lietuva ir Lietuvos valdžia mokės tinkamai įvertinti tą Šventojo Tėvo dokumentą ir žygį.
Arkivyskupo Jurgio laiškuose – greta pasitenkinimo dėl sėkmingai atlikto svarbaus darbo ir vilčių ateičiai – sudėtingos realybės suvokimas: Kad socijalistai ir masonai šėlsta del bažnytinės provincijos Lietuvoje įsteigimo ir dėl naujų vyskupų paskyrimo labai suprantama: pajuto, kad Bažnyčia ir katalikybė sustiprės. Bet nesuprantu, ko čia gali bijoti katalikai. Kaip tik, mano nuomone, tai kas įvyko, jie gali sunaudoti savo naudai. Tiek to. Bažnyčia negali visokių vėjų žiūrėti ir gaudyti, tur to žiūrėti, kas jai būtinai reikalinga ir pravartu. (iš arkiv. J. Matulaičio laiško arkivysk. J. Skvireckui, 1926 balandžio 16 d.)
Pačioms artimiausioms sieloms – dar atviresnė tiesa. Ir net mažutė humoro gaidelė. O greta – ir liudijimas apie naują paties arkivyskupo Jurgio dvasinės kelionės žingsnį: Esu įsitikinęs, kad Dievas bus patenkintas dėl to, kas padaryta, bet ar žmonės bus patenkinti?
Abejoju. Manau, kad Lietuvoje galiu gauti gerokai pylos. Nesvarbu. Svarbu tik, kad Dievo šlovė augtų ir Bažnyčia stiprėtų. Šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad Katalikų Bažnyčia yra mano vienintelė tėvynė, ir jaučiu, kad vis labiau tampu jos vienintelės patriotas. (Iš arkiv. J. Matulaičio laiško seserims Švč. Jėzaus Širdies tarnaitėms, 1926 kovo 31 d.)
O štai ir pirmasis Kaišiadorių vyskupo Juozapo Kuktos laiškas savo ganomiesiems – trumputis Kaišiadorių vyskupijos gimimo istorijos ir Apaštališkojo vizitatoriaus arkivyskupo Jurgio vaidmens joje pristatymas: Nereikia klausti, kuriais sumetimais vadovavosi Šventasis Tėvas, įkurdamas Kaišedorių Vyskupiją, nes aišku, kad ne kitais kaip tiktai tais, kurie paeina iš Viešpaties žodžių, pasakytų Š. Petrui Apaštalui, kaipo savo vietininkui ant žemės, t.y. Visuotinos Bažnyčios Regimajai
Galvai: „ganyk mano avinėlius, ganyk mano avis“ (Jn 21, 15-16). <…>
Negalėdami galimybės susisiekti su savo mylimu Ganytoju, Vyskupu Jurgiu, dėlei politinių linijų, dar labiau atjautėme sunkią savo padėtį, į kurią pasižiūrėjus, kuomet iš vienos pusės matos atkaklus organizuotas užpuldinėjimas Katalikų Bažnyčios ir tikėjimo, iš kitos gi pusės stoka tos organizacijos ir savo Vyskupo – Vado, ne vienam teko susirūpinti Katalikų Bažnyčios likimu mūsų Vilniaus Vyskupijos dalyje.
Šv. Tėvas Pijus XI giliai atjausdamas mūsų Lietuvos Katalikų reikalus, susirūpinęs jais, atsiunčia savo atstovą Apašališkąjį Vizitatorių Garbingąjį arkivyskupą Jurgį Matulevičių Lietuvon, su jais susipažinti, ištirti ir jų sutvarkymą paruošti. Po to, Lietuvos valdžiai pritariant, Šv. Tėvas įsteigia Lietuvos bažnytinę provinciją, paliekant buvusiąją Vilniaus Vyskupijos dalį neliestą, kaip to pageidauta iš lietuvių pusės, bet pakeliant ją į Kaišiadorių Vyskupiją su Vyskupu priešakyje, kad tuo būdu davus jos tikintiesiems reikalingas sąlygas savo katalikiškąjį gyvenimą gyventi. <…>
Kreipiuosi į jus, mano mieli, Bažnyčios ištikimieji vaikai, primindamas, kad kas iki šiam laikui Lietuvoje padaryta Bažnyčios reikalais, tas tapo padaryta tam, kad jūsų sielų išganymui padėti. (Ganytojiškasis Kaišedorių vyskupo raštas, vysk. Juozapas Kukta, Kaišedorys, Švč. Trejybės šventėje, gegužės 30 d., 1926 m.)
Spaudai paruošė sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS