Vievio gimnazijos pastatas po renovacijos
1928 m. vasario 8 d. Trakų apskrities taryba „pareiškė pageidavimą, kad nuo 1928 m. gegužės 1 d. Trakų apskrity būtų įvestas privalomas pradžios mokslas“. Išaugus mokyklų skaičiui ir ruošiantis įvesti privalomąjį pradinį išsilavinimą, apskrities mokyklų priežiūra padalinta į du rajonus. Kaišiadorių, Kietaviškių, Kruonio, Žaslių ir Žiežmarių valsčių mokyklos priklausė I rajonui, o Aukštadvario, Semeliškių, Vievio ir Onuškio valsčių mokyklas prižiūrėjo Trakų apskrities II rajono Pradžios mokyklų inspektorius, kuris rezidavo Aukštadvaryje. (Lukoševičius O., Trakų (Kaišiadorių) apskritis 1918–1940 m.: tarp valdžios ir savivaldos, 2019).
Trakų apskrityje privalomas pradžios mokslas įvestas 1931 m. Surašyti visi 7–14 metų amžiaus vaikai ir suskirstyti mokyklų rajonais, kuriuose jau buvo mokykla arba ją reikėjo įkurti. Tačiau, vien įvedus privalomąjį pradžios mokslą, visos švietimo problemos savaime neišsisprendė. Bet inspektorių vizitacijoje jau mažai kalbama apie mokyklų darbo sąlygas, nebent apie tvarką ir švarą. Pagrindinis dėmesys skiriamas mokymo metodikai, mokymo rezultatams ir vaikų auklėjimui. Mokyklos daug nuveikė organizuodamos kultūrinius renginius, valstybines šventes, veikė jaunųjų ūkininkų ratelių užsiėmimai, šeimininkių ir suaugusiųjų kursai. Didelė dalis mokytojų priklausė aktyviausiai apskrities visuomeninei organizacijai – Šaulių sąjungai.
1932 m. laikraštis „Skautų aidas“ rašė apie mokytojos Domicelės Kastantinavičienės, Vievio skautų rėmėjos, apdovanojimą Lietuvos skautų brolijos ordinu „Už nuopelnus“. O 1936 m. Trakų rinktinėje Prezidento vardu už nuopelnus Lietuvai ir Šaulių sąjungai ji apdovanota Šaulių žvaigždės ordinu. D. Kastantinavičienė būrio veikloje dalyvavo nuo pat jo sukūrimo, kai 1922 m. tapo jo sekretore, 1926 m. įstojo į šaulius. 1936 metais prie Vievio šaulių būrio įkūrus moterų šaulių būrį, ji tapo moterų skyriaus vade.
Vieviečiai tarpukariu lankę Vievio mokyklą su didele pagarba ir meile prisimena savo pirmąją mokytoją Domicelę Kastantinavičienę-Kastaitienę, mokytojus Buinevičius. Tai buvo miestelio šviesuomenė, lietuvybės puoselėtojai, tautiškumo ugdytojai. Jadvyga Lučiūnaitė-Zemlickienė gerai atsimena savo pirmąją mokytoją, su amžinu dėkingumu ir ašaromis akyse vadina ją savo antrąja mama, geriausiu žmogumi… Atsimena, su kokia meile ir dėmesiu mokytoja pasitiko klumpėtus, nedrąsius vaikus, atėjusius į pirmą klasę iš miestelio ir visų Vievio apylinkių. Dažnas pirmokėlis nemokėjo lietuvių kalbos. Mokytoja kantriai, švelniai aiškino lietuvių kalbos taisykles, naudojo vaizdinę medžiagą, dirbo su kiekvienu individualiai, norėjo, kad vaikai mokykloje kalbėtų tik lietuviškai…. 1930–1938 m. lietuviškoji Vievio mokykla užėmė keletą medinių namų abipus Semeliškių gatvės, netoli ežero buvo ir Vievio žydų pradžios mokykla.
Vievyje nuolatiniai D. Kastantinavičienės bendražygiai buvo mokytojai Jurgis Milančius bei Ona ir Vytautas Buinevičiai, mokykloje pradėję dirbti 1931 m. Baigę Kauno mokytojų seminariją, Buinevičiai visas savo žinias ir energiją skyrė jaunuomenės švietimui. Ona mokė jaunesnių skyrių mokinius, o Vytautas 5–6 skyrių mokiniams dėstė matematiką, istoriją, geografiją, žemės ūkio mokslus. Buvusios mokinės Stefanija Jalinskaitė-Norkūnienė ir Marytė Nenartavičiūtė-Juškienė prisiminimuose pasakojo, kad abu mokytojai buvo puikūs pedagogai, tikri savo tautos patriotai. Ona Buinevičienė mokė pradinukus rašyti, skaičiuoti, būti doriems, sąžiningiems, mylėti Tėvynę ir Dievą. Buvo nepaprastai gera, švelni ir kantri. Vadovavo virimo, mezgimo kursams, organizuodavo mokinių darbų parodas, aktyviai bendravo su jaunimu, kunigais, miesto inteligentais. Vytautas be pagrindinių mokymo dalykų, vadovavo jaunųjų ūkininkų rateliui, mokė skiepyti vaismedžius, auginti daržoves, aiškino sėjomainos svarbą. Mokytojas turėjo ir meninių gabumų, gražiai piešė, ruošė eskizus rankdarbiams. Marytė Juškienė atsimena, kad pagal Buinevičiaus eskizus ji su mokytoja išsiuvinėjo bažnytines vėliavas. Tačiau gabų, jauną, 31 metų vyrą pakirto tais laikais neišgydoma liga, 1936 m. jis mirė nuo džiovos. Palaidotas Vievio kapinėse. Ona Buinevičienė liko viena su dviem mažais vaikais. Jai ir jos artimiesiems atėjo sunkių išbandymų metas.
Šaulių būriai aktyviai veikė ne tik karinio pasirengimo srityje, bet ir visuomeniniame gyvenime, organizavo šventes, būrė teatrus ir orkestrus, užsiėmė sportine veikla, kūrė bibliotekas ir knygynėlius. Vievio šaulių būrys ypač pasižymėjo sporte. Tai rodo, kad mieste plito tautiškos idėjos.
Pasak B. Kviklio, 1933 metų birželio 29 dieną, per Šv. Petro atlaidus, Vievyje buvo suruošta didelė šventė, kurioje dalyvavo 12 000 apylinkės gyventojų ir svečių iš kitų miestų. Jos metu paminėtos Vilniaus Kalvarijos, kurių Lietuvos žmonės lenkų okupacijos metais negalėjo lankyti. Renginiui organizuoti buvo sudarytas organizacinis komitetas, programa. Po šv. Mišių Šaulių sąjungos atstovai surengė mitingą. Kapinėse ant žuvusių už nepriklausomybę kapų buvo padėti vainikai. Tuokart pagerbtas lenkų nužudytas Lietuvos pasienio sargybinis Jurgis Kybartas. Vakare Kaišiadorių jaunalietuviai parodė spektaklį „Laisvės pilis“. „Dainos draugijos“ choras atliko savo dainų programą.
Tvarkėsi, gražėjo ir pats miestelis. 1935 m. „Lietuvos aidas“ rašė: … „prasidėjo visame valsčiuje kelių taisymas. Pažymėtina, kad visų Vievio krautuvių ir amatininkų iškabos, su mažomis išimtimis, parašytos taisyklinga lietuvių kalba. Valsčiaus savivaldybės pastangomis prie visų namų prikaltos gražios emaliuotos numeruotos lentelės.“
Turgaus aikštę iškėlus nuo bažnyčios prasidėjo jos remontas. Ši aikštė turėjo Dariaus ir Girėno pavadinimą. Minėta aikštė ne vieną kartą pertvarkyta, yra ir šiandien. Buvo pradėta statyti naują areštinę, vis daugiau miesto gatvių apšviečiamos vakarais. Prasidėjo gatvių grindimas akmenimis.
1935 metais Vievyje švenčiama Tautos diena, kaip valstybinė šventė minėta kasmet rugsėjo 8 d. „Karys“ 1935 m. aprašė šaulių manevrus prie Vievio: „manevruose buvo atlikta kuopos judrus ginimasis ir stabdomosios kautynės. Po manevrų šauliai skaniai pasivaišino šaulių moterų paruoštais kaimiškais kopūstais. Dar ilgai skardeno šaunios šaulių dainos. Nors šioje apylinkėje dar yra nemažai lenkuojančio gaivalo, bet šauliai ryžtingai varo atlietuvinimo darbą gyventojų, ypač jaunimo tarpe ir susilaukia gražių vaisių“. Apie šias pratybas taip pat rašė ir „Lietuvos aidas“: „Vievyje įvyko devynių aplinkinių šaulių būrių manevrai. Per tokius manevrus vietos gyventojai gyvai pajunta tą nenutraukiamą ryšį tarp savęs ir savo brolių karių ir šaulių“.
„Lietuvos aidas“ 1938 m. birželio 20 d. Nr. 271 straipsnyje „Vievyje pašventintas pradžios mokyklos kertinis akmuo“ rašė: „Vievyje įvyko didelė šventė. Tą dieną pašventintas kertinis akmuo šešių komplektų mūrinės pradžios mokyklos. Valsčiaus mokyklų mokiniai susirinkusiai visuomenei išpildė keletą darnių sporto pratimų, dainų ir kt. Taip pat pagerbti kapuose žuvę už mūsų Nepriklausomybę kariai, kurių čia ilsisi nemaža. Šauliams padovanojo du šautuvus.“
Tais pačiais metais mokykla persikėlė į naujai pastatytą, dviejų aukštų, mūrinį pastatą. Mokykla buvo pertvarkyta į šešių skyrių pradinę mokyklą. Nors Lietuvoje buvo priimtas įstatymas dėl 7–14 metų vaikų privalomo mokymo, praktikoje jis nebuvo įgyvendintas. Vievio pradinę mokyklą lankė apie 100 vaikų. Dauguma tai buvo miestelyje gyvenantys vaikai. Varguolių vaikai nuo vaikystės turėjo samdytis piemenimis bei auklėmis, kad užsidirbtų duonai. Pastoviai mokyklą lankė tik žydų tautybės arba pasiturinčiai gyvenančių tėvų vaikai.
1940–1941 metais mokyklos lankomumas pagerėjo. Čia jau mokėsi 150 vaikų. Buvo ruošiamasi pertvarkyti ją į progimnaziją. Šį projektą sužlugdė fašistinės Vokietijos okupacija. Mokyklos pastate įsikūrė vokiečių kariuomenės padalinys. Ji buvo aptverta spygliuotos vielos tvora, priėjimas užminuotas, išorėje buvo įrengti du bunkeriai.
Mokykla buvo vėl perkelta į seną, medinį pastatą. Skyrių skaičius sumažėjo iki keturių, ją lankė 50–70 mokinių. Vedėju buvo Petras Balčius.
Kai vokiečių kariuomenė paliko Vievį, trejus metus trūkęs okupantų šeimininkavimas mokyklos pastate, neliko be pasekmių. Sienos apdaužytos, nulupinėtos, durys sulaužytos, stiklai sudaužyti, mokyklos archyvas, suolai, klasių lentos sunaudotos kurui, sunaikinta centrinio šildymo sistema.
1944 metų rugsėjo 1-ąją suremontuotoje mokykloje įsteigiama progimnazija, kurioje mokėsi 102 mokiniai. Atskirai nuo progimnazijos veikė ir pradinė mokykla. Čia mokėsi 165 mokiniai. Progimnazijos direktore paskiriama mokytoja Marija Abromaitytė, pradinės – Jonas Cibulskas.
Progimnazija plėtėsi, mokinių skaičius augo. 1948 metais progimnazijos kursą baigė 22 mokiniai. 1949–1950 mokslo metais progimnazija perorganizuojama į vidurinę mokyklą.
Mokinių skaičius vidurinėje mokykloje gausėjo. 1952–1953 mokslo metais jau buvo pirmoji baigiamoji vienuolikta klasė. Pavasarį išleidžiama pirmoji devynių abiturientų laida.
1959 metais mokėsi 487 mokiniai, 1961-aisiais – jau 563 mokiniai. Prie senos mokyklos, statytos dar 1938 metais, pristatomas priestatas su sporto sale, įrengtas sporto aikštynas. Kuriasi įvairūs būreliai. Gerų rezultatų pasiekia mokyklos sportininkai. Didėja saviveiklinių kolektyvų skaičius. Įsigyjami pučiamųjų orkestro instrumentai, tautiniai drabužiai šokių kolektyvams. Didelį darbą organizuojant chorus Vievyje atlieka muzikos mokytoja Aldona Pulauskienė.
1974–1975 mokslo metais mokykloje mokosi 1304 mokiniai, dirba 73 mokytojai.
1979 metais Vievio vidurinė mokykla persikėlė į naują, modernų pastatą. Mokykla turėjo puikią sporto salę, didelę aktų salę. 1980 metais mokyklą baigė 94 abiturientai.
2001 metais reorganizavus vidurinę mokyklą, įsteigta Elektrėnų savivaldybės Vievio pradinė mokykla. Ji įsikūrė senajame mokyklos pastate. Mokykla turi savo vėliavą, herbą. 2018 m. mokyklai suteiktas Jurgio Milančiaus vardas.
2005 metais Vievio vidurinei mokyklai suteiktas gimnazijos statusas.
Straipsnyje panaudota Eugenijaus Petrausko, Vievio bibliotekos vedėjos Janinos Vasilavičienės surinkta medžiaga. Nuotraukos iš asmeninio E. Petrausko archyvo, Vievio miesto Lazdynų Pelėdos bibliotekos kraštotyros fondo.
Spaudai parengė Vievio miesto Lazdynų Pelėdos bibliotekos vedėja Irena Senulienė