„Mokykla po karo (gal tai Pirmasis pasaulinis karas 1914 m.) buvo Koncepte, tai eiti buvo toliau. Teko pasidirbti klumpes, kurių viršutinę dalį labai gražiai išmezgė motina. Klumpes darė ir iš senų batų aulų, bet po karo ir tų nebuvo. Sunku buvo, net duonos neturėjom, namuose grūdus maldavo girnom, buvo duonkepės krosnys“. Taip apie pirmąją mokyklą prisimena Jaronimas Gudelis (g. 1908 m. Gilučių k.).
Gilučių kaime Vinco Medzikausko namuose 1915–1919 m. veikė mokykla. Lietuviško rašto kaimo vaikus mokė jų dukra Pranė Medzikauskaitė. Medzikauskai buvo labai apsišvietę žmonės, gyveno pasiturinčiai, todėl už mokymą neėmė užmokesčio. Vaikai galėjo mokytis, kai baigdavosi ūkio darbai, kai nereikėjo padėti tėvams, likdavo laisvo laiko mokslui. Todėl ir mokslo metai tetrukdavo keletą mėnesių. To pakakdavo šiek tiek išmokti rašyti ir skaityti. Tik turtingesnių ūkininkų vaikai galėjo siekti aukštesnio mokslo, o kiti mokėsi 2–3 metus.
Vėliau gilutiškių tėvų vaikai lankė mokyklą, kuri buvo pas Romasių Vaiciukevičių. Mokė jo žmona Katriutė. Vaikų tokiose mokyklėlėse buvo nedaug. Viename namo gale gyveno savininkai, o kitame, paprastai viename kambarėlyje, vykdavo pamokos.
„Gabriliavos dvare jau prie Lietuvos buvo mokykla, aš ją lankiau. Buvo keli kilometrai nueit, tai žiemą tėvas paimdavo arklį, susodindavo mus su seseria an arklio ir nujodydavo mokyklon, bet dažniausiai mes vaikščiojom pėsčios.
Dvare dar koks tai dvarininkas ar savininkas gyveno. Kambariuose stovėjo gražios krosnys, koklinės su statulėlėm žmonių, ale viskas jau buvo labai apleista, kampai lyg mūriniai, aptrupėję labai ir tarpuose buvo mūro, langai prasti, žiemą buvo labai šalta, net rašalas užšaldavo. Kūreno krosnis, gal malkų nebuvo, kas ten. Menu, kaip sėdėjom sušalę prie lempų, dar nebuvo elektros.
Prie dvaro buvo labai gražus parkas. Vėliau, kai čia apie 1951 metus atėjau mokytojauti, pradėjo dvaro medžius kirsti“. Prisiminimai Monikos Brazauskaitės Kubilienės (g. 1929 m. Gilučių k.).
1928 m. Gabriliavos dvaro patalpose atidaryta Gilučių pradinė mokykla, kuriai priklausė trijuose aplinkiniuose kaimuose esančios mokyklos: gilutiškio Bernardo Gudelio, Pūstakiemio kaime pas Joną Kundrotą ir pas Joną Alkoviką.
Administraciniu atžvilgiu mokykla priklausė Kaišiadorių apskrities Liaudies švietimo skyriui ir tiesiogiai Žaslių valsčiaus Liaudies švietimo skyriui. Vėliau Gilučių septynmetė mokykla (esanti Gabriliavos kaime) perėjo Vievio rajono Liaudies švietimo skyriaus žinion.
„Gilučiuose Bernardo Gudelio namas buvo dviejų galų, tad galėjo tilpti ir mokykla. Nors vietos buvo mažai, bet mokytoja Skarbauskaitė, kilusi iš Žaslių geležinkelio stoties gyvenvietės, netgi šventes suruošdavo vaikams. Bernardas turėjo penkis vaikus. Mažai ką menu, tik kad buvo šalta ir tamsu“. Prisimena Aleksandra Gudelienė (g. 1930 m. Gilučių kaime).
1949 m. Gilučių pradinėje mokykloje dirbo keturi mokytojai: direktorius – Klemensas Grublys, mokytojai – Aleksandra Navickaitė Grublienė, Marija Stankūnaitė ir Marijonas Eidrigevičius.
Mokykloje mokėsi 34 mokiniai: pirmoje klasėje – 11 mokinių, antroje – 11, trečioje – 8 ir ketvirtoje – 4. Iš jų 31 sėkmingai baigė mokslo metus, o du buvo palikti kartoti kurso. Vienam atidėti lietuvių kalbos egzaminai rudeniui.
Pūstakiemio kaime esančioj mokykloj mokėsi I–IV klasių 42 mokiniai. Jono Kundroto namuose esančioj mokykloj mokytojai dirbo dviem pamainom – antroje pamainoje mokėsi 19 penktokų.
Iš viso 1949 metais Gilučių pradinę mokyklą lankė 136 vaikai.
1950 m. naujus mokslo metus Gilučių pradinėje pradėjo nauji mokytojai. Jų buvo 6: direktorius Antanas Stanelis, mokytojai – Petronėlė Ringaitytė, Vanda Skarbauskaitė, Albina Karpavičiūtė, Stasys Jazulevičius ir Vykantas Cibulskas. Mokytojai keitėsi ir per mokslo metus. Išvyko A. Karpavičiūtė ir V. Cibulskas, o atvyko A. Kanevičius ir Justina Semežienė.
Tais metais mokykloje buvo jau šešios klasės. Pirmokų buvo 17 mokinių, antrokų – 27, trečiokų – 34, ketvirtokų – 22, penktokų – 32 ir šeštokų – 21 mokinys.
Klasėse mokiniai buvo įvairaus amžiaus, šalia mažųjų mokėsi ir paaugę vaikai. Kadangi ne visi turėjo galimybę mokytis, ėjo į mokyklą kai tik galėjo. Mokytojai keitėsi labai dažnai, ne kiekvienas galėjo ir norėjo gyventi užkampyje. Nebuvo kur apsigyventi, turėjo nuomotis kambarius pas vietos gyventojus. O ir darbas buvo ne iš lengvųjų, kai mokiniai tokio skirtingo amžiaus.
1951 m. mokykla persikraustė į vienas patalpas – buvusį Gabriliavos dvaro gyvenamąjį namą. Pradėta dirbti viena pamaina, patalpų užteko, netgi buvo įrengtas butas mokyklos direktoriui.
Direktorius Antanas Stanelis įdėjo daug pastangų, kad patalpos būtų suremontuotos ir tinkamos mokyklai. Iki tol gyventojai jau buvo pradėję dvare laikyti gyvulius. Buvo sutvarkytas kiemas, pasodinta gėlių. Aplinkiniai gyventojai labai gerbė ir pasitikėjo direktoriumi. Jis mokė ne tik vaikus, bet dirbo ir švietėjišką darbą, skleidė žinias, kėlė visuomenės sąmoningumą ir kultūrą.
1951 m. dirbo 9 mokytojai: direktorius – Antanas Stanelis, mokytojai – Vanda Skarbauskaitė, Stasys Byla, Teodora Bylienė, Marijona Ketvirtienė, Petrė Rimgaitytė, Monika Brazauskaitė, Petras Kanevičius ir S. Jezukevičiūtė. Mokyklos komplekte buvo keturios klasės, o septynmetėje mokykloje – septynios. 1951 m. septintoji klasė buvo sukomplektuota pirmą kartą. Gilučių komplekte mokėsi 34 mokiniai. Gabriliavos kaime esančioje mokykloje – 162. Septintą klasę baigė 26 mokiniai. Pasitaikė, kad kitose klasėse buvo paliekami silpnesni moksle vaikai kartoti klasės kurso.
1952 m. direktorius A. Stanelis išvyko, o vietoj jo pradėjo dirbti Pranas Radzevičius.
1953 m. į Gilučių mokyklą atėjo dirbti mokytojas J. Geiga, kuris kitais metais sėkmingai baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą (Užsienio kalbų fakultetą).
1955 m. rugsėjo pirmąją į mokyklą susirinko 128 mokiniai. O mokslo metų pabaigoje liko 115. Trylika mokinių dėl įvairių priežasčių metė mokyklą. Tais pačiais metais, vadovaujant direktoriui P. Radzevičiui, prie mokyklos buvo pastatytas ūkinis pastatas. Be to, Vilniaus valstybinis Vinco Kapsuko universitetas pradėjo remti „Salomėjos Nėries“ kolūkį ir pačią mokyklą. Atvykę studentai padėdavo mokytojams, rengdavo popamokines veiklas vaikams, atveždavo knygų. Universitetas teikė paramą ruošiant vietos klubo-skaityklos renginius, tvarkant aplinką.
Nuo 1956 m. pasikeitė mokyklos direktorius – vietoj Prano Radzevičiaus direktoriaus pareigas pradėjo eiti buvęs mokytojas Julijonas Geiga.
1957 m. mokykloje buvo atliktas kapitalinis remontas. Vienoje klasėje pakeistos lubos, visur perdažytos durys, langai. Prie mokyklos buvusioje pirtyje įrengtos dirbtuvės. O pavasarį vaikus vežė į Kauną. Jie aplankė zoologijos ir botanikos sodus, zoologijos muziejų. Būtent mokytojai buvo kaimo šviesuliai. Jie dvaro patalpose kartu su apylinkės jaunimu ir atvykstančiais Vilniaus universiteto studentais statė spektaklius, rengė vaidinimus ir gegužines, nes dvare virė pagrindinis „Salomėjos Nėries“ kolūkio kultūrinis gyvenimas. O spektakliukas „Kiškio namai“ buvo rodomas ne tik vietos gyventojams, bet ir Žebertonių septynmetėje mokykloje per susitikimą.
1958 m. iš Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto buvo atvykę literatų būrelio atstovai. Jie padovanojo mokyklai knygų, skaitė savo kūrybos eiles. Susitikimas praėjo labai iškilmingai, visų nuotaika buvo pakili. Lietuvių kalbos katedros dėstytojas Juozas Pikčilingis jaunuosius skaitovus apdovanojo knygomis. Taip pat buvo organizuota ekskursija į Kauno muzikinį dramos teatrą – autobusą išvykai atsiuntė teatro administracija, šitaip labai nudžiugindama vaikus ir mokytojus. Tais pačiais metais klasė, geriausiai baigusi mokslo metus, už mokyklos lėšas buvo nuvežta į Vilniaus valstybinį operos ir baleto teatrą. Ten visi žiūrėjo baletą pasaką „Dvylika mėnesių“. Ekskursijai vadovavo Universiteto istorijos dėstytoja Gustaitė.
Metai buvo kupini ne tik kultūrinių renginių. Mokiniai mielai mokėsi prižiūrėti gražuolius triušiukus. Šie gyvūnėliai buvo pradėti auginti todėl, kad vaikai galėtų patys kurti gerbūvį. Mokyklos mokiniai užaugino 1,56 ha kukurūzų, pakelėse pasodino apie 80 medelių. Buvo praplėstas triušių ūkis, išaugintas 61 jauniklis, gauta 1200 rublių pajamų. Nesikratydami ūkio darbų, vaikai džiaugėsi savo pasiekimais.
1958 m. Gilučių mokykloje labai sumažėjo mokinių, liko tik 88, nes Mijaugonių kaime buvo atidaryta nauja mokykla, ir vaikai, kuriems buvo artimesnis tas kaimas, pradėjo lankyti naująją mokyklą.
1959 m. mokslo metais mokiniai jau gaudavo šiltus priešpiečius – arbatą su cukrumi, sausainių. Jiems patiems reikėjo valyti klases, pjauti malkas, tvarkyti aplinką. Tokia buvo kasdienybė.
Gilučių mokykla Gabriliavos dvaro pastato patalpose veikė iki 1973 m., o tada atėjo didžiųjų pokyčių metas. Gilučių gyvenvietėje buvo pastatyta nauja mokykla. Ir prieš pat naujuosius mokslo metus iš buvusio dvaro visas mokymuisi skirtas inventorius buvo perkeltas į šį pastatą. Mokyklos vedėju dirbo Albinas Pacevičius. Tais metais I–III kl. mokėsi 13 mokinių.
Mokytojas Albinas Pacevičius gimė 1928 m. vasario 1 d. Vievio valsčiaus Peliūnų kaime. Mokėsi Semeliškių valsčiaus Peliūnų kaimo pradžios mokykloje. O 1948 m. baigė Trakų mokytojų seminariją, įgijo pradinės mokyklos mokytojo kvalifikaciją. Ir prasidėjo Albino Pacevičiaus nuostabus ir sudėtingas bei atsakingas mokytojo kelias. Reikėjo išauklėti ir užauginti naujos kartos vaikus, kurie galėtų gyventi šviesesniame ir geresniame pasaulyje.
Gilučių pradinėje mokykloje mokytojas Albinas Pacevičius išdirbo iki 2000 m. Pablogėjus sveikatai išėjo į užtarnautą poilsį. Mirė 2007 m., palaidotas Gilučių kapinėse.
Šis mokytojas į gyvenimą išleido kelias kartas gilutiškių. Jis buvo aktyvus saviveiklininkas, įvairių renginių vedėjas, mėgiamas ir gerbiamas ne tik mokinių, bet ir visų gyventojų. Šis pėdsakas neištrinamas, nes jis įspaustas vaikų širdyse: tai išmoktas gerumas gyvybei, pagarba duonai bei gimtajam žodžiui ir meilė savo kraštui.
1974 m. mokykla dirbo pusantros pamainos, joje mokėsi 18 mokinių.
Kai Žaslių vidurinėje mokykloje vykdavo sporto šventės, varžybos, dalyvaudavo ir Gilučių mokyklos mokiniai. 1974 m. 8 mokiniai dalyvavo rungtyse ir iškovojo antrą vietą tarp pradinių mokyklų. Tai buvo didelis pasiekimas kaimo vaikams. Visi labai džiaugėsi.
1976 m. mokykloje mokėsi tik 12 vaikų.
Nuo 1985 m. mokykloje pradėjo dirbti mokytoja Jadvyga Antanavičienė. Ji buvo priimta mokyti šešiamečių, vadinamų nulinukų. Jadvyga Antanavičienė (Ližaitė) gimė 1923 m. vasario 15 d. Ukmergės apskrityje, Taujėnų valsčiuje, Laviškių k., vidutinio valstiečio šeimoje. Keturis skyrius baigė 1941 m. Laviškių pradinėje mokykloje. Dvejus metus niekur nesimokė. 1943 m. baigė Laviškių pradinės mokyklos penkis skyrius ir įstojo į Taujėnų progimnaziją, kurioje baigė keturias klases. 1947 m. įstojo į Ukmergės mokytojų seminariją, baigė 3 kursus. 1951 m. įstojo į Kauno pedagoginės mokyklos neakivaizdinį skyrių ir dirbo Vievio rajone Jagėlonių pradinėje mokykloje. Jos mokytojavimo žemėlapis gana nemažas. 1957 m. dirbo Paparčių septynmetėje mokykloje. 1958 m. persikėlė dirbti į Dainavos septynmetę mokyklą, kurioje išdirbo 3 metus. O 1961 m. pradėjo dirbti Mijaugonių aštuonmetėje mokykloje. Jadvyga Antanavičienė 1964 m. dar dirbo Mijaugonių dvare, mokė pradinukus. Gilučių pradinėje mokykloje išdirbo iki 1989 m. Mirė 1990 m., palaidota Mijaugonių kapinėse.
1987 m. į mokyklą atėjo mokytojauti J. Antanavičienės dukra Rasutė Jarockienė. Jauna ir aktyvi mokytoja įnešė gerų pokyčių į mokyklos gyvenimą. Rasutė Jarockienė (Antanavičiūtė) gimė 1964 m. rugpjūčio 22 d. Mijaugonių kaime, Kaišiadorių raj. Mijaugonių k. aštuonmetėje mokykloje baigė 6 klases ir toliau mokėsi Elektrėnų vidurinėje mokykloje, ten baigė 11 klasių. 1982 m. įstojo į Šiaulių K. Preikšo pedagoginį institutą, Pradinio mokymo pedagogikos ir metodikos fakultetą. Studijas baigė 1986 m. Įgijo pradinių klasių mokytojos kvalifikaciją. Nuo 1986 m. rugsėjo 1 d. iki 1987 m. rugsėjo 1 d. ėjo Kaišiadorių raj. Gilučių k. vaikų darželio vedėjos pareigas. 2003 m. vykdant mokyklų reformą, Gilučių pradinę mokyklą priskyrė Elektrėnų pradinei mokyklai. Ir mokykla tapo Elektrėnų pradinės mokyklos Gilučių skyrium.
1990 m. Gilučių pradinėje mokykloje pradėjo dirbti Aldona Svioklienė, kaip pavaduojanti mokytoja. Aldona Svioklienė (Vabolytė) gimė 1955 m. kovo 4 d. Alytaus rajono Punios seniūnijos Padvariškių kaime. Baigusi Tauciūnų aštuonmetę mokyklą, įstojo į Kapsuko O. Suchockienės pedagoginę mokyklą. Po mokslų dirbo Varėnos rajono Kabelių aštuonmetės mokyklos pradinių klasių mokytoja. 1980 m. su savo šeima atvyko gyventi į Gilučių kaimą. Čia dirbo Gilučių kolūkio vaikų darželio vedėja, kol buvo pakviesta į Gilučių mokyklą. O jau 1994 m. pradėjo dirbti Kaišiadorių rajono Pajautiškių pradinės mokyklos mokytoja. 2000 m. kai vykdant Lietuvos teritorinių administracinių vienetų reformą buvo įsteigta nauja Elektrėnų savivaldybė, Gilučiai buvo prijungti prie Elektrėnų savivaldybės, A. Svioklienė grįžo dirbti į Gilučių pradinę mokyklą. Joje dirbo iki 2018 m.
Iki 1998 m. besimokančiųjų skaičius svyravo nuo 20 iki 28 vaikų.
2003 m. mokykla persikėlė į Gilučių seniūnijos pastatą.
Pradėjo veikti jungtinė ikimokyklinio/ priešmokyklinio ugdymo grupė. Su mažaisiais vaikais dirbo pedagogė Inga Stašaitienė. Vėliau šios grupės vaikučius ugdė Jolanta Gudeliauskaitė.
2008 m. į Elektrėnų pradinės mokyklos Gilučių skyriaus jungtinės ikimokyklinio ugdymo grupės klasę atėjo dirbti pedagogė mokytoja Rita Povilavičienė. Pagrindinis šios mokytojos uždavinys – padėti vaikui saugiai atsiskirti nuo tėvų, sukurti emocinį prieglobstį ir pasitikėjimo aplinką. Tai laikotarpis, reikalaujantis didelės šilumos, auklėtojos kantrybės, jautrumo ir motiniškos meilės. Čia auklėtoja tampa pirmuoju mokytoju, mokančiu vaiką savarankiškai valgyti, apsirengti, išreikšti savo emocijas ir žengti pirmuosius socializacijos žingsnius.
Mokytoja Rita Povilavičienė (Kraujelytė) gimė 1961 d. rugpjūčio 27 d. Molėtų rajono Paaisetės kaime. Lankė Labanoro aštuonmetę mokyklą, vėliau mokėsi Molėtų vidurinėje mokykloje. Baigusi vidurinę mokyklą įstojo į Vilniaus pedagoginę mokyklą, įgijo ikimokyklinio ugdymo pedagogo kvalifikaciją. Dirbo Vilniaus miesto vaikų darželiuose, o vėliau sukūrusi šeimą, atvyko gyventi ir dirbti į Gilučių kaimą. 1987–1991 m. dirbo Gilučių kolūkio vaikų darželio vedėja.
Šios mokytojos darbas – tai daugybė pasektų pasakų, nuvalytų ašarų, su meile ištartų raminančių žodžių, šiltų apkabinimų. Be viso to dar organizuota įvairių švenčių: Vaikų velykėlės, rudenėlio šventės, valstybinės šventės. Ji skatina mažuosius stebėti pirmuosius gamtos stebuklus: lietaus lašus, rudenį krentančius lapus ar žolėje ropojantį vabalėlį, taip nuo mažens sėjant pagarbą gyvybei. Rita Povilavičienė visada informuoja tėvus apie vaiko savijautą, elgesį ir visus dienos džiaugsmus bei rūpesčius. Ji labai didžiuojasi auklėtinių pasiekimais.
Vėlesniais metais vaikų pradėjo mažėti, kol 2025 m. rugsėjį, nesusirinkus reikiamo mokinių skaičiaus, I–IV klasių mokiniai išvyko mokytis į Elektrėnus, o Gilučių mokyklos patalpose liko tik Elektrėnų pradinės mokyklos Gilučių skyriaus jungtinė ikimokyklinio ugdymo grupė.
Visi Gilučių pradinės mokyklos mokytojai buvo atsidavę pedagogai, skleidė mokslo šviesą ir stengėsi, kad maža kaimo mokykla savo ugdymo kokybe nenusileistų miesto standartams. Keičiantis ugdymo programoms ir metodikoms, nepakitusi išliko pagrindinė vertybė – pagarba vaikystei ir meilė savo profesijai, kurią mūsų mokytojai įrašė į kiekvieną šios įstaigos gyvavimo puslapį.
Panaudota medžiaga:
1. Žmonių pasakojimai (E. Janavičienės, M. Šližienės, R. Gerbutavičiaus, A. Šimonio).
2. Vievio rajono Gilučių septynmetės mokyklos kronika (kas rašė šią kroniką nežinoma).
3. Gilučių pradinės mokyklos isrorija (rašė mokyklos vedėjas A. Pacevičius).
Veronika Tamošiūnienė, Elektrėnų viešosios bibliotekos
vyresnioji bibliotekininkė,
Gilučių skyriaus vadovė