Skaitovė A. Vilutytė ir saksofonininkas K. Jušinskas atvėrė poezijos mylėtojams V. Šymborskos kūrybos gelmes
Gegužės 18 dieną Elektrėnų miesto centre esančiame skulptūrų parke aktorė, diktorė, pedagogė, radijo laidų vedėja ir skaitovė Aldona Vilutytė improvizuojant saksofonininkui Kazimierui Jušinskui skaitė Nobelio premijos laureatės, didžiosios lenkų poetės Vislavos Šymborskos eilėraščius. Eilėraščius vertė Jeilio universiteto profesorius, Nacionalinės kultūros ir meno bei kitų garbingų premijų laureatas, literatūros mokslininkas ir poetas Tomas Venclova.
Filosofinė gelmė ir kandus humoras
Pavakarys. Lietaus nupraustas Elektrėnų priešistorę įamžinęs skulptūrų parkas su džiugesiu laukia žodžių – nugludintų ir svarių, besigrumiančių su likimu. Ir jie suskambo. Pirmas eilėraštis – „Trys patys keisčiausi žodžiai“: „Kai ištariu žodį Ateitis, / pirmasis skiemuo jau nugrimzta į praeitį. / Kai ištariu žodį Tyla, / ją naikinu. / Kai ištariu žodį Niekas, / sukuriu kažką, nesutelpantį jokioje nebūtyje.“
„Anksčiau galvojau, kad eiles reikia skaityti vienai, kad jos neskirtos skaityti garsiai. Tačiau, kai pradėjau dėstyti aktoriams, ėmiau eiles skaityti balsu. Ir man taip patiko, kad iki šiol tai darau“, – prisipažino A. Vilutytė.
Sodrus, išraiškingas ir įtaigus aktorės balsas kiekvienam atėjusiajam „papasakojo“ daugiau nei dvidešimt meistriškai surašytų V. Šymborskos poetinių istorijų, atskleidžiančių poetės gyvenimo vertybes. Kuklus ištikimų poezijos mylėtojų būrelis įdėmiai klausėsi eilėraščių „Galimybės“, „Gyvenimo aprašymas“, „Atradimas“, „Dangus“, „Truputį apie nieką“, „Ataskaita iš ligoninės“, „Nieko už dyką“, „Katinas tuščiame bute“, „Slapti ryšiai su mirusiaisiais“ ir kt. Juose poetė stebisi žmogumi, pasauliu ir priverčia mus susimąstyti, kad stebuklas esame ir mes patys, ir mus supanti erdvė. Viena garbaus amžiaus klausytoja net užsirašinėjo labiausiai patikusias (o gal sukrėtusias?) mintis. Kaipgi kitaip, eilėraščiai „Vietnamas“ ir „Teroristas“ sukrečia ne ją vieną. Keturios teroristo gyvenimo minutės: teroristas, įsiliejęs į aplinką, eina gatvėmis, o nieko neįtariantys praeiviai nė neįsivaizduoja, kad tuoj mirs. Eilėraščių vaizdinius papildo kartais dramatiškas ir skausmingas, kartais svajingas ir melancholiškas K. Jušinsko saksofonas. Nepastebimai pralėkė valanda ir suskambo vienas iš paskutinių eilėraščių – „Senas profesorius“. „<…> Paklausiau apie ateitį, / ar vis dar aiškiai ją mato. / Skaičiau per daug istorijos knygų / – atsakė.<…> Paklausiau jį, ar būna kartais laimingas. / Dirbu / – atsakė.“ Literatūrologo Mindaugo Kvietkausko žodžiais, V. Šymborska geba „sujungti, atrodytų sunkiai suderinamus dalykus – filosofinę gelmę ir kandų humorą, intelektualumą ir paprastumą“.
„V. Šymborska – mano poetė“
Paklausta, kada atrado V. Šymborskos poeziją, A. Vilutytė atsakė, kad tai įvyko labai seniai: „Dar tarybiniais laikais, kai buvau kokių 14 metų, man į rankas pakliuvo T. Venclovos verstų V. Šymborskos eilėraščių knygelė. Joje pirmasis eilėraštis, rodos, buvo „Pokalbis su akmeniu“. Jis man pasirodė keistas, bet paliko įspūdį. Todėl nutariau surasti šios poetės knygą. Nuo to laiko jau daug metų rengiu V. Šymborskos poezijos programas. Ji yra mano poetė, kalba tai, ko aš nemokėčiau suformuluoti, išreikšti. Man patinka, kad jos poezija yra asmeniška, ji turi savo poziciją. Išreiškia savo vidinį pasaulį tarsi rašydama dienoraštį. Kai aš ją skaitau gyvai, įvyksta pokalbis. Aš lyg dalijuosi savo vidiniu pasauliu.“
Kam kilo idėja papildyti poeziją saksofono muzika? „Iš tikrųjų, V. Šymborska pati turėjo tokią programą su trimitininku. Net yra išlikę įrašų. Todėl ir mes sukūrėme kažką panašaus. Šią programą pirmą kartą parodėme pernai liepą, minint V. Šymborskos 100-metį. Tuomet aš ir pasikviečiau Kazimierą. Elektrėnuose mes šią programą atlikome tik trečią kartą“, – pasakojo A. Vilutytė.
Laisvojo džiazo kalba
Pasak skaitovės, su K. Jušinsku jie susitiko prieš kokius penkerius metus, kai Kazimieras dar buvo studentas: „Tuomet aš Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvau sugalvojusi rengti Literariumus – literatūros vakarus, kuriuose susitikdavo aktoriai su poetais – gyvi ir jauni – ir pateikdavo ką nors scenai. Į tuos Literariumus kviesdavau ir muzikantus. Tuomet pirmąkart ir susipažinome su Kazimieru. Vėliau parengėme keletą programų su jo grupe. Viena iš programų buvo parengta pagal Juditos Vaičiūnaitės poeziją. Štai ten Kazimieras su savo kontrabosininku ir bosistu grojo tikrai magišką muziką. Mes sujungėme pagoniškus ritualus, užkalbėjimus, burtus su J. Vaičiūnaitės istoriniais eilėraščiais. Su šia programa du kartus dalyvavome festivalyje „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje.“
Į klausimą, kuri veiklos sritis – vaidyba teatre ir kine, poezijos skaitymas, dėstytojos darbas ar kino filmų įgarsinimas – labiau prie širdies, A. Vilutytė atsakė, kad iš esmės jai patinka šių veiklų visuma, nors visgi pirmenybę ji teiktų kinui ir teatrui. Tačiau K. Jušinskui vienareikšmiškai labiau prie širdies yra muzika: „Ir nekomercinė muzika, ir poezija nėra tokie tiesmuki dalykai, juos kiekvienas priimame asmeniškai, todėl toks menas suteikia daugiau kūrybinės laisvės. Tokia improvizacinė muzika – laisvasis džiazas – man labiau prie širdies. Ji, manau, yra prasmingesnė. Tokią muziką atlieka ir mūsų įkurta grupė „Ferry Good Company“.
Į vakarą debesys visiškai išsisklaidė. Išsiskirstė ir negausus, bet poeziją mylinčių klausytojų būrelis. Tačiau dar ilgai tarp Elektrėnų skulptūrų parko medžių, gatvėse ir skveruose sklandė ironiškos V. Šymborskos „Gyvenimo aprašymo“ eilutės: „Geriau kaina negu vertė, / pavadinimas nei turinys. / Geriau numeris batų, o ne kur jisai eina, / tas, kuriuo dedies esantis.“
Jeigu negalėjote atvykti į renginį, skubėkite į skulptūrų parką. Ten tikrai dar išgirsite, kaip kuždasi ant medžių šakų nutūpusios T. Venclovos plunksnos paliestos V. Šymborskos eilės.
Undinė Maceinaitė