Elektrėnų istorija poeto prisiminimuose ir nuotraukose

Poezijos ir muzikos vakaras „Vaikų pasaulyje“ drauge su Rimvydu Stankevičiumi ir Mindaugu Ancevičiumi (2025 m. rugpjūčio 22 d.)

Įvairūs laikmečiai geriausiai atsispindi per žmonių istorijas. Skaitytojams pristatome elektrėniškio poeto Aivaro Veiknio, kurio kūryba įvertinta Jaunojo jotvingio, Jurgos Ivanauskaitės, Bernardo Brazdžionio premijomis, nominuota Maironio ir Salomėjos Nėries premijoms, kurio eilėraščiai versti į anglų, vokiečių, rusų, lenkų, kroatų, graikų, ispanų, kinų, flamandų ir kitas kalbas, poetišką požiūrį į Elektrėnų miesto istoriją.

Aivaras Veiknys

Prieš kelerius metus, tvarkydamas nuo ilgų dešimtmečių pageltusius dokumentus ir jau nebegaliojančias šeimos sąskaitas, netyčia aptikau savo gimimo liudijimą. Jame parašyta, kad gimiau 1983-iųjų sausio 9-ąją ir kad motina lietuvė, o tėvas baltarusis. Niekad nesidomėjau giminės šaknimis. Net tuomet, kai dešimtoje klasėje vokiečių kalbos mokytoja uždavė vokiškai surašyti savo geneologinį medį, pusę senelių ir prosenelių sukūriau iš vaizduotės, vien tam, kad negaučiau neigiamo pažymio. Mama lyg ir nuo Ašakienių kaimo, lankė Kietaviškių mokyklą, mergautine Balsytės pavarde. O štai apie tėvą prisimenu miglotus pasakojimus, neva, kai statė elektrinę, seneliai pardavė savo namus kažkur Karelijoje ir atsikėlė į tuo metu kaip ant mielių augančius Elektrėnus, kad prisidėtų prie statybų. Tėvas 1956-ų gimimo, tad tuo metu turėjo būti dar visai mažutis. Vėliau lankė 2-ą vidurinę (rusų) mokyklą, dar vėliau tarnavo Mongolijoje, buvo tankistas. Kaip susipažino su mama, bijau sumeluoti, gal susitiko kokiuose kaimo šokiuose ar panašiai. Tiksliai žinau viena: babos (taip vadinome tėvo motiną, savo močiutę) pase, Lietuvai jau atkūrus nepriklausomybę, buvo parašyta Olgerda Veiknis. Tad iš tiesų turėčiau būti Aivaras Veiknis, o ne Veiknys. Kokios aplinkybės nulėmė, kad pavardėje vietoje „i“ atsirado „y“, žino tik mirusieji. Vienaip ar kitaip, jei ne elektrinė, šiandien manęs apskritai nebūtų.

GRYBŲ SEZONAS: DABAR IR TADA
Pirmasis spalio sekmadienis.­ Nors vakar žadintuvą nusistačiau šeštai valandai ryto, iš lovos išsi­krapštau šiek tiek po aštuonių. Paglostau šunį, šiltai įsisukusį į ­patalus: labas rytas, Kaštone. Šis šiek tiek pasimuisto, bet budintis dar neskuba. Einu virtuvėn, užkaičiu vandenį kavai, prisidegęs cigaretę žvilgteliu pro virtuvės langą: apniukę, termometras už stiklo rodo plius septynis, palangėn barbena lietaus lašai, kiek stiprokas vėjas drasko gelstančius beržų lapus. Po pusvalandžio paskambina brolis, buvom susitarę šiandien ­uždaryti grybavimo sezoną, tačiau kai toks oras, pradedam abejoti, ar verta. Galbūt kitą savaitgalį, tuo labiau, kad orų prognozės tam visai palankios. Vaikystėje grybavimo sezonas prasidėdavo gegužės pabaigoje, kai išdygdavo pirmosios voveraitės. Po to jau lepšiukai, raudonikiai, baravykai. Su jais ir kazlėkai, kurie gražiai atrodydavo mamos užmarinuoti stik­lainėliuose, bet kuriuos valyti būdavo (ir yra) tikra kančia. Rudenį kelmučiai ir zuikbaravykiai (šitų ypač daug rasdavom už geležinkelio). O visai sezono pabaigoje žaliuokės ir gruzdai, kuriuos tėvai sūdydavo žiemai ir pasūdytus laikydavo dideliame kubile su dangčiu, užspaustu akmeniu. Štai ir visi mūsų grybai, tiesa, nepraeidavom ir pro kokią tvirtesnę ūmėdę.

Grybauti keliaudavome su tamsa, kad pirmi spėtume apeiti vietas, kurias be mūsų žinojo ir kiti užkietėję miestelio grybautojai. Kirsdavome turgelį, tuomet garažų eiles ir štai mes jau pirmoje savo vietoje. Naudojome taktiką: jeigu svetimų nematydavome, visi drauge šukuo­davome tą pačią vietą, bet jeigu kažką išvysdavome, tuoj pasiskirstydavome ir lėkdavome į skirtingas dar neapeitas vietas. Mūsų šei­mos dienos rekordas – keli šimtai baravykų ir tiek pat raudonikių. Apie vidudienį pilnais kibirais žengiant atgal namo, tame pačiame turgelyje žmonės klausdavo, iš kur tiek grybų. Iš daržo, ­juokaudavome.

DŽEKIS SKERDIKAS
Beveik visados į mišką su mumis traukdavo ir mūsų šuo Džekis – dešimt kartų sumažinta vokiečių aviganio kopija trumpomis kojomis ir trumpai pakirpta uodega. Sykį mačiau, kaip Džekis miške paskerdė kurmį: kažkokiu būdu iškniso iš po žemių, stvėrė dantimis ir kelis kartus metęs į orą galiausiai pribaigė. Po daugybės metų to kurmio dvasia apsigyveno mano eilėraščių knygoje „Mamuto medžioklė“.

MISIJA: PABĖGTI IŠ DARŽELIO
Slogūs prisiminimai apie vaikų darželį, kurį nuo namų skyrė tik viena gatvė. Dar ir dabar vedžiodamas Kaštoną aplink „Perkūnkiemį“ (buvusio darželio pastatas) karčiai nusišypsau, prisiminęs piktą auklėtoją, su kuria sykį nusiridenau laiptais iš antro aukšto. Tuo metu darželį juosė tvora, o dabartinio skulptūrų parko vietoje buvo įrengtos visokios supynės, raketos ir panašūs žaidimams skirti dalykai. Jei atvirai, darželio nekenčiau iš visos širdies, nes ten liepdavo eiti pietų miego, o apsišlapinus ar dar blogiau, tempdavo į dušą ir kišdavo po verdančiu vandeniu. Todėl namie visad vildavausi, kad tėvai pramigs į darbus, ir man tą dieną niekur nereikės eiti. Tačiau kiekvieną rytą visos viltys duždavo į šipulius. Ir štai mes su mama vėl rakiname namų duris, vėl kertame Draugystės gatvę, vėl žengiame pro darželio vartelius. Iš pradžių tramdausi kaip tikras vyras, bet pusiaukelėje pradedu muistytis, visaip bandau išsilaisvinti iš tvirtos mamos plaštakos, šaukiu, kad manęs nepaliktų. Mamai su ašaromis akyse išėjus, auklėtojos kitiems vaikams liepdavo susikibti vorele ir saugoti duris, kad nepasprukčiau. O aš vis tiek, nutaikęs tinkamą akimirką, pasprukdavau. Išdumdavau į lauką, perlipdavau tvorą ir pusplikis pasileisdavau Ledo rūmų link, kur, žinojau, dirba tėvas. Sykį šitaip skuosdamas vos nepalindau po sunkiosios technikos ratais, ši, žviegdama kaip skerdžiama kiaulė, sustojo vos per pusmetrį nuo manęs. Atbėgus į Ledo rūmus, tėvas gerai mane atperdavo, o tada, užsisodinęs ant pečių, pėsčias grąžindavo atgal darželin. Storai ir piktai kaip ragana auklėtojai.

KAROSAI IR AUKŠLIŲ KOTLETAI
Šalia valymo įrenginių už elektrinės buvo tokia bala, kur kibdavo nedideli karosiukai. Vasaros savaitgaliais dažnai į tą balą ir traukdavom. Štai jums į atmintį įsirėžusi gyva nuotrauka: tėvas užmeta meškerę, o užmetęs prisidega cigaretę, tuo metu motina sėdi ant kažkokio akmens, žvelgia į krepšį ir klausia, ar dar nepraalkome. Dar ne, mama, atsakome. Ir tai tikriausiai viena šviesiausių vaikystės nuotraukų. Vėliau kažkas pamokė, kaip šilto kanalo pradžioje, iki kelių įbridus į vandenį ir stovint ant bloko krašto, gaudyti aukšles, kurių šimtai mirgėdavo silpnesnėje ar stipresnėje kanalo srovėje. Reikėdavo kelių metrų žilkos (tyčia sakau žilka, o ne valas), šiek tiek švino, nedidelio aštraus kabliuko ir gumulo greitomis užmaišytos tešlos. Žilką apvyniodavai aplink pirštą, ant kabliuko užmaudavai nago dydžio tešlos spurgelį ir visa tai drauge su švinu šveisdavai į srovę. Kai tešlos gabaliukas pradingdavo iš žvitrių it erelio akių, užtekdavo stipriau truktelti plaštaką, ir viskas – aukšlė tavo kibire. Šitaip per kelias valandas kibiriukas tapdavo pilnas. Mama namie tas aukšles su visais kaulais sumaldavo ir iš gauto faršo pakepdavo nuostabiausių kotletų.

VIENĄ VASARĄ DEGALINĖJE
Vadinamų vagnorkių laikai. Aš, brolis bei gretimoje daugiabučio laiptinėje gyvenantis antros eilės pusbrolis Valdelis anks­ti paryčiais išlendame į kiemą ir plačiai žiovaudami patraukiame degalinės link. Tuo metu degalinė mieste tik viena: tarp ilgų turgelio prekystalių ir garažų eilių, už kurių tvartai, daržai, miškas, geležinkelis. Su trimis ar keturiomis benzino kolonėlėmis. Okupuo­jame vieną kolonėlę ir laukiame pirmųjų vairuotojų. Šiems atvažiavus įsipilti degalų, įžūliai siūlome savo paslaugas: dėde, jūs nelipkite, mes už jus įpilsime, tik sakykite, kiek. Dėde, leiskite pavalyti jūsų mašinos langus, pamatysite, kaip blizgės. Dėde, sėdėkite, mes už jus nubėgsime ir sumokėsime, tik duokite pinigų… Ir bėgdavome, ir sumokėdavome, o grąža, jei pasisekdavo, likdavo mums. Tiesa, degalinės viduje dirbusi operatorė labai ant mūsų pykdavo, vis liepdavo dingti iš akių, kartais net pagrasindavo iškviesti policiją, tačiau mes taip lengvai nepasiduodavome. Vakare, po darbų eidami ravėti ir laistyti daržų, tėvai atnešdavo šio to užkrimsti. Šitaip per dieną surinkdavom kelis šimtus žvėriukų. Tačiau didžiausias laimikis buvo vienas amerikietiškas doleris, kurį sykį paliko kažkoks užsienietis.

VYRAI JUODAIS DRABUŽIAIS IR ŠOKOLADINIAI ZUIKIAI
Praėjusio amžiaus dešimtame dešimtmetyje Elektrėnuose pasirodė vyrai juodais kostiumais ir baltomis kaip sniegas marškinių apykaklėmis, vokiškai pasakojantys apie dievą ir žadantys mums amžiną išganymą. Kalbėdavo jie ne bažnyčioje, kaip kunigai, o didžiojoje kultūros centro salėje, nuo ryškiai apšviestos scenos, besišypsodami šaltomis šypsenomis ir žvelgdami į visus iš viršaus. Klausytis šitų kalbų eidavome praktiškai kas antrą savaitę, o atėję kas kartą net aikteldavome, kiek daug žmonių susirinko – seni, jauni, vaikai – tartum visiems staiga parūpo tikėjimo reikalai, tartum be jų nebūtų kitų rūpesčių. Ne, vokiečių dievas niekam nerūpėjo, bent jau man ir broliui tai tikrai, sėdėdavome eilėje tarp žmonių ir slapčia žiovaudavome, nekantriai laukdami pabaigos. Pabaigos būdavo smagiausios, mat visados už savo kantrumą eidami pro duris gaudavome šokoladinį zuikį ant pagaliuko. Štai dėl ko visi rinkdavosi – dėl šokoladinio zuikio ir ypač dėl lauktuvių iš Vokietijos, kurias gruodžio mėnesį dėžėmis dalindavo prie baseino.

PRAMOGINIAI ŠOKIAI, RANKINIS IR MIRTIS
Maždaug trečioje klasėje pra­dėjau lankyti pramoginius šokius. Jei atvirai, šito keblaus reikalo būčiau nė nepradėjęs, tačiau kartą po pamokų į namų duris kažkas paskambino. Atidaręs pamačiau klasioką Seriožą, kuris tuo metu buvo geriausias mano draugas, o su juo ir dvi klasiokes. „Gal nori lankyti šokius? – paklausė. – Jolantai trūksta partnerio“. Kadangi tuo metu iki ausų buvau įsimylėjęs Vigiliją, stovėjusią laiptinėje šalia Jolantos ir žvelgusią man į akis, ilgai nesvarstęs sutikau. Šitaip prasidėjo varginančios repeticijos kultūros centre bei visokie konkursai, į kuriuos dažnai išvažiuodavom. Beje, į vieną konkursą vežė pats Kęstutis Vaitukaitis – būsimas Elektrėnų miesto meras ir Vigilijos tėtis. Vis dėlto po poros metų su Serioža nusprendėm, kad šokiai ne mums. Metėm ir iš karto užsirašėm į rankinį pas trenerį K.Lekecką. Treniruotės vykdavo Elektrėnų sporto mokyklos salėje, du, tris kartus per savaitę. Sakyčiau, nieko ypatingo, tačiau sykį, laukdamas treniruotės, užlipau laiptais į viršų ir patekau tiesiai į šarvojimo salę. Pasirodo, kol salėje bumpsėdavo kamuoliai ir nuo trinties cypdavo grindys, tame pačiame pastate, tik keliomis pakopomis aukščiau, žmonės gedėdavo savo anapilin iškeliavusių artimųjų. Tokie buvo laikai, toks buvo miestas.

DŪMAVUŠKĖ
Sykį ir pats vos neatsidūriau šarvojimo salėje, karste tarp vainikų. O buvo taip: vienas draugas turėjo pasigaminęs taip vadinamą dūmavuškę. Po treniruotės nusprendėme ją padegti. Ir ne kur kitur, o devynaukščio prie dabartinės „Maximos“, tuo metu dėl savo blogos reputacijos ir dažnai mirksinčių švyturėlių vadinamo pentagonu, lifte. Viskas vyko tokiu scenarijumi: sulaukę lifto visas pulkas įeiname vidun, padegam dūmavuškę ir paspaudžiame mygtuką į devintą aukštą, liftas kyla lėčiau nei dūmai lifto kabinoje, kvėpuoti tampa beveik neįmanoma, o durys vis dar neatsirado. Žinant, kad liftas galėjo ir užstrigti, baisu ir pagalvoti apie pasekmes. Bet ko norėti iš dešimto dešimtmečio vaikų, desperatiškai ieškančių pramogų palyginus mažame provincijos miestelyje.

PAPARČIO ŽIEDAI
Vaikystės laikais Joninės irgi vykdavo prie „Vaikų pasaulio“, netoli dambos: padangę laižančios­ laužo liepsnos, dainos ir šokiai, daugybė įkaušusių vyrų, gurkšnis po gurkšnio tuštinančių alaus butelius. Tie buteliai mus labiausiai ir domindavo, jie buvo mūsų, vaikų iš Draugystės gatvės, paparčio žiedai: kaip kokie vilkai tykodavome jų iš tolo, o sulaukę akimirkos, kai tuščias butelis nusiridena ištrypta žole, pribėgdavome ir stverdavome laimikį. Sykį per vienas tokias Jonines kažkaip sugebėjau susipykti su broliu ir visais kiemo draugais, buvau išmestas iš komandos. Tačiau aš nebūčiau aš, jeigu nesukurčiau atsarginio plano: pradėjau stebėti, kur brolis ir draugai tuščius butelius slepia, o kai paslėpdavo pakankamai daug ir dingdavo iš akių, skubėdavau juos perslėpti kitur. Aišku, greitai mano gudrybė buvo išaiškinta ir net pareikštos pretenzijos į pavogtą turtą, net dėl jo susimušta. Kaip ten bebūtų, iki šiol į Jonines žvelgiu alkano berniuko, trokštančio tik tuščių butelių, kuriuos vėliau priduosiu supirkimo punkte, akimis.

KARVĖ IR PITBULIS
Pievoje ant šlaito, tarp Draugystės gatvės daugiabučių ir Elektrėnų marių, ganydavosi karvės. Tais laikais nieko ypatingo, kaip ir arkliu kinkytas vežimas ar du kartus į kiemą įsukanti ir jau iš toli pypsinti šiukšliavėžė, ku­rios gyventojai trypčiodami laukdavo su pilnais kibirėliais, o jeigu vis dėlto nespėdavo, lėkdavo į gretimą kiemą, po savimi barstydami kibirėlių turinį. Tačiau grįžkime prie tų nelaimingų karvių. Pamenu, vasara, man maždaug dešimt, stoviu drauge su kitais, rankoje laikau cukrumi apibarstytą juo­dos duonos riekę ir stebiu, kaip viena karvė pasišokinėdama tai priekinėmis, tai galinėmis kanopomis išdarinėja neįmanomus dalykus. O tuo metu jai į tešmenį įsikabinęs kažkoks pitbulis. Net ir tiems laukinių vakarų laikams kraupus vaizdelis.

OBUOLIAIS VAIŠINAMA VARLĖ
Gyvenime taip jau nutinka, kad vieną vakarą padoriai sėdi su šeimos draugais ankštoje virtuvėlėje ir loši kortomis, o kitą nė nepa­stebi, kad iki kaklo esi įklimpęs į juodą alkoholio liūną. O dabar įsivaizduokite dešimtmetį berniuką, kurio pusgirtis tėvas laksto po namus mosikuodamas kirviu ir grasindamas visus užmušti. Arba berniuką, kuris stovi kieme ir užvertęs galvą mato, kaip jo mama persisveria per balkoną ketvirtame daugiabučio aukšte bei viena ranka įsikibusi į turėklą šaukia, kad tuoj nušoks žemyn. Negana to, vieną dieną atvažiuoja kažkokie svetimi dėdės iš komunalinio ūkio ir už susikaupusias skolas atjungia elektrą, tad tėvams, tarkime, po Vėlinių tenka pėdinti į kapines miesto gale ir vogti iš mirusiųjų žvakes, kad namie būtų bent kiek šviesiau. Pamenu, vienos tokios žvakės išsilydžiusiu vašku, ruošdamas namų darbus, netyčia apliejau savo pažymių knygelę, todėl mokykloje stengiausi jos niekam nerodyti. Antraip, maniau, užbadys pirštais ir išjuoks ne tik klasiokai, bet ir mokytojai. Taigi iš gana aktyvaus ir energingo pradinuko, pertraukų metu koridoriuose spardžiusio bandeles ir tampiusio mergaitėms už kasų, maždaug šeštoje klasėje tapau uždaras ir kompleksuotas atsiskyrėlis, sėdintis galiniame klasės suole ir ilgesingai žvelgiantis pro didelį kvadratinį langą. Būtent tada ir susidraugavau su akmenine varle prie mokyklos. Pamenu, per ilgąsias pertraukas nulėkdavau į pusiau sulaukėjusį sodą prie ežero, pririnkdavau ten obuolių ir grįžęs vaišindavau jais varlę. Būdavo gera bent minutei atsiremti į jos akmeninį šoną ir pasvajot apie šviesią ateitį, kuri manęs laukia, vos baigsiu mokyklą. Beje, ta akmeninė varlė ir šiandien vis dar „Ąžuolyno“ progimnazijos kieme: taip, išrauta iš savo vietos, taip, nuversta ant šono, bet vis dar esanti, vis dar prisimenanti obuolius, kuriuos kitados jai nešiau mainais už nebylią draugystę.

NUO BERŽINĖS KOŠĖS IKI MINČIŲ NUSIŽUDYTI
Iki kokių 1994-ųjų gyvenome Draugystės gatvės keturioliktame name: tėtis, mama, aš su broliu, o kiek vėliau ir pirmasis mūsų Džekis, kurį tėvas nupirko iš kažkokio kaimiečio, vieną vasaros dieną dviračiu važiavusiu pro mūsų kiemą ir bagažinėje vežusiu visą vadą mielų šuniukų. Šiandien, eidamas pro šalį, visada žvilgteliu į langus ketvirtame aukšte, pro kuriuos­ prieš daugiau nei trisdešimt metų mama mus kviesdavo namo. Niekad neskubėdavome raginami, todėl po kokio trečio beprasmio kvietimo tėvas išlįsdavo į lauką, nusilauždavo kokią rykštę ir vanodamas per plikas kojas varu mus nusivarydavo namo. Priešingai nei šiandien, tuo metu toks buvo auklėjimas, gauti beržinės košės atrodė savaime suprantamas dalykas. Tuo metu baba su krikštatėviu gyveno Sodų penktame daugiabutyje, erdviame trijų kambarių bute. Vėliau išėjo taip, kad iš dviejų butų liko tik vienas dviejų kambarių butukas taip vadinamame Kremliuje, kur teko susispausti ir gyventi babai, krikštatėviui, mamai, tėčiui, man su broliu ir mūsų Džekiui. Tėvams eilinį kartą užgėrus, užsidarydavau vonioje ir sėdėdamas tamsoje bene primą kartą pradėjau galvoti apie savižudybę. Po kelerių metų pagaliau atsirado poezija.

STANKEVIČIUS, STANKEVIČIUS IR STANKEVIČIUS
Trečioje klasėje mano pradinių klasių mokytoja Gitana Ūselienė išėjo į dekretines, ją pavaduo­ti pradėjo Aušvydas Stankevičius, kuris turėjo labai kietą medinį raktų pakabuką ir kuris tarp visų penketų išvedė man vienintelį ketvertą už lietuvių kalbą. Įsivaizduokite vaiko apmaudą, kai kitų mokslo metų pradžio­je pirmūnus vedasi fotografuoti garbės lentai, o manęs tarp jų nėra. Dar ilgai ant mokytojo Aušvydo griežiau dantį. Po penkiolikos metų, 2007-aisiais, taip ir nebaigęs studijų, įsidarbinau elektrinėje. Dirbau katilų apmūrintoju, maišiau skiedinį ir padavinėjau plytas arba oriniu kaltu griaudavau katilų sienas. Skaldą kraudavom į konteinerius, kuriuos liftu reikėdavo nuleisti apačion. Tačiau vienas iš liftininkų buvo toks vyras vešliais bakenbardais, kuris sakydavo, kad mūsų konteineriai per sunkūs ir kad neleis mūsų į liftą. Keikdavom jį visokiausiais žodžiais. 2008-aisiais jau dirbdamas „Respublikoje“, vyresniam kolegai, poetui ir geram bičiuliui Rimvydui Stankevičiui papasakojau apie tą liftininką ir dar išvadinau jį kažkaip negražiai. Rimvis atsakė trumpai: ten mano tėvas. Akimirką buvo nejauku, o paskui ilgai juokėmės.

PRANAŠYSTĖ APIE SUGRIUVUSĮ TILTĄ
Kad žodis turi magišką galią, supratau būdamas dvyliktoje klasėje ir slapčia rašydamas pirmuosius eilėraščius. Prasti buvo tie pirmieji bandymai, tačiau aš ne apie tai. Kartą parašiau eilėraštį apie sugriuvusį vaikystės tiltą, o po savaitės jis išties paniro po vandeniu. Buvo, regis, ankstyvas pavasaris, žmonės kalbėjo, kad tilto kolonos neatlaikė tirpstančio ledo spaudimo. Iki šiol gailiuosi to tilto, bet dar labiau gailiuosi, kad taip ir nespėjau nušokti nuo dešimties metrų, nors visi kiemo draugai nušoko. Beje, dar vienas liūdnas nutikimas: vieną žiemą, vaikščiodama ledu šalia to tilto, įlūžo ir nuskendo jaunėlė vieno vaikystės draugo sesutė. Tiksliau, įlūžo šunelis, o ji bandė augintinį išgelbėti.

VAIKAI IŠ ELEKTRĖNŲ
Mes buvome daugiau nei vaikai: drąsūs, atkaklūs, pasiruošę įrodyti sau ir pasauliui, kad niekas negali mums pastoti kelio. Iš pa­skutinio trylikaaukščio aukšto mes spjaudėm ant žmonių ir mėtėm ant jų maišelius su vandeniu, mes eidavom į daugiabučių rūsius ieškodami spalvotų vielyčių, kurias išdraskę apvyniodavom jomis dviračių špikius, mes šokinėdavom nuo garažų stogų ir vogdavom braškes iš svetimų daržų, mes adatomis padirbinėdavom pirmuosius momentinės loterijos bilietus, nemokėdami plaukti mes šokinėdavom nuo tilto ir kažkaip išplaukdavom į krantą, mes įsmeigdavom adatas į langus ir ištempę siūlą barbendavom į močiučių langus, kol šios pradėdavo žegnotis, žiemą ledu mes pasiekdavom ne tik pusiasalį, bet ir salą tolumoje, mes važinėdavom dviračiais be rankų. O po to vienas mano draugas iš­krito iš devinto aukšto Pergalės gatvėje. Ir kai atvažiavo policija, jis dar nebuvo praradęs sąmonės. Ir kai jo policininkai paklausė, kas atsitiko, jis atsakė, kad pamiršo išsi­traukti sparnus. Taip, mes buvome vaikai, kurie gyveno šviesiausiame miestelyje tarp Vilniaus bei Kauno ir kurie turėjo sparnus, tik kartais pamiršdavo juos išsitraukti.

DAMBA

AKYS
Diena dienon vis vaikštau,
apeinu miestelio dambą – švendrai, akmenų susmegę kūnai,
prie vandens prikaltos
priekabios antys:
– pameni mus?
– ne…
verpetai, putos, skrodžiančios mane
lelijų akys didelės ir šaltos.

RAITELIS BE GALVOS
Aukščiau palipus – parkas: paryčiais
senoji liepa gūžteli pečiais,
vėl neatspėjus, ką prisėdęs
skaito mąslus berniukas…
įtariu, nes va –
iš puslapio ištrūkusi galva
smagiai pakrantėn šokčioja
nuo šlaito.

MIRKT MIRKT
Tik mirkt: ir sodas, ir jame renki
sultingus obuolius. vėl mirkt: nyki
vieta už parko, nuo kaitros išdegę
keli krūmokšniai…
baigiasi diena –
susimirksėt vos spėjam, ir gana,
vaikyste mano trumparege.

DŽEKIS
Pasaulis vienas, vientisas,
tačiau aplink vis vaikštant
dvejinas, greičiau
pasiekt namus, net jei nuo jų ir
skiria
ilgiausi metai,
ak, nebesvarbu –
štai glostau šunį ir žinau: abu
seniai, seniai pasauliui esam mirę.

NYKŠTUKAI
Blyškus vandens mirgėjimas,
antai –
medžiot atklydęs kiras iš aukštai
žemyn į šviesą neria sidabrinę,
bažnyčios bokšto kontūrai,
delčia ir tie – nykštukai? – nuo visų slapčia akis lelijų žiemai užrakinę.

VIETOJ PRIEDAINIO
Už lango sninga, pusė keturių:
kaip koks kajokas šypteliu, kuriu,
giliai krūtinėj muzikėlė skamba –
diktuoja ritmą, nenutyla, nes
kas dar norėtų, dieve, be manęs
šią sausio naktį apdainuoti dambą.

2025 sausio 8, Elektrėnai