Deimantė Jančiūnaitė
Fotografija atsirado 19 a. pradžioje. Per kelis šimtmečius ji sparčiai tobulėjo, o šiandien tai neatsiejama mūsų gyvenimo palydovė. Fotografijos dėka mes įamžiname reginį, sustabdome akimirką, taip tarsi perfrazuodami garsiąją J. V. Gėtės filosofinės tragedijos frazę – „Sustok, akimirka žavinga!“. Ak, kad gyvenime būtų kuo daugiau akimirkų, kai norėtume tai ištarti. Nuotrauka išties mums suteikia galimybę keliauti laiku, dažnai pamačius fotografiją atgimsta emocija, iškyla daug priminimų, kartais net kyla noras susisiekti su senai matytais draugais, artimaisiais ar pažįstamais. Senose nuotraukose matome ne tik kaip bėga laikas, bet ir kaip viskas sparčiai keičiasi, auga ir tobulėja. Vilnius, miestas, įkurtas prieš daugiau nei septynis šimtus metų, garsėja Gedimino laiškais, kurie yra miesto įkūrimo simbolis. O kas galėtų tapti Elektrėnų dokumentu-identitetu, kas galėtų papasakoti miesto trumpą (lyginant su Vilniumi), bet greitai besikeičiančią istoriją? Vieno aiškaus ir trumpo atsakymo nėra ir negali būti. Jei pasvarstytume, tai gal tai galėtų būti nuotraukos, fiksavusios įvairių metų, sezonų Elektrėnų miestą, jo pastatus, juose gyvenančius, dirbančius, besimokančius, poilsiaujančius žmones. Nuotrauka yra vertinga tik tuomet, kai ji yra nenuklota dulkių sluoksnio, galbūt kažkas yra užrašyta kitoje jos pusėje. Dar geriau, jeigu yra kas gali papasakoti apie tą laiką, kuris yra užfiksuotas toje fotografijoje.
Prieš penkerius metus iš Elektrėnų kilusi žurnalistė, gidė Ramunė Kerdokaitė-Vlasenkienė „Facebook“ socialiniame tinkle sukūrė grupę „Elektrėnų istorija nuotraukose“, taip pakviesdama suteikti dar vieną gyvenimą nuotraukoms, susijusioms su Elektrėnais. Šioje grupėje žmonės vieni su kitais bendrauja: vieni dalijasi fotografijomis, kiti prisiminimais, dar kiti prisimena vaikystės ir jaunystės metus. Yra ir tokių, kurie naujai susipažįsta su miesto, esančio tarp keturių sostinių, istorija per nuotraukas.
Profesinis kelias, padiktavęs idėją sukurti grupę „Elektrėnų istorija nuotraukose“
Paklausta apie tai, kaip kilo mintis sieti savo gyvenimą su žurnalistika, Ramunė Kerdokaitė-Vlasenkienė pastebi, jog kai ji buvo moksleivė į Elektrėnus atvažiuodavo daug įdomių žmonių, kurie lankydavosi mokyklose ar kultūros namuose. Vienas iš jų – a. a. žurnalistas Algimantas Čekuolis, tuo metu aktyviai dirbęs bei keliavęs aplink pasaulį. Susitikimas su a. a. Algimantu Čekuoliu Ramunei paliko gilų įspūdį, kadangi jis žmogus-asmenybė, turėjęs puikų gebėjimą pasakoti. Turbūt tai tapo postūmiu plačiau pasidomėti žurnalistikos sfera, o gal net ir išbandyti savo jėgas. Tuo metu Elektrėnai savo leidinių neturėjo, kadangi priklausė Trakų rajonui. Ten buvo leidžiamas laikraštis „Galvė“. Į Trakus pas laikraščio redaktorių Juozą Vercinkevičių Ramunė nuvyko palydėta mamos. Jis „palaimino“ Ramunės norą rašyti ir neužilgo dienos šviesą išvydo pirmieji jaunosios žurnalistės straipsniai, o nagrinėjamos temos nuo mokyklos aktualių pamažu plėtėsi ir į didesnius žurnalistinius laukus. Ramunė prisimena, kad „Galvės“ redakcijos kolektyvas buvo draugiškas, malonus, visada pasikviesdavo į išvykas. Pabandžius „žurnalistinio amato“ Ramunei pasirodė, kad šios profesijos atstovų gyvenimas ir darbas yra labai įdomus – kas kartą sužinai daug naujo, susipažįsti su naujais žmonėmis, todėl ji nusprendė sieti savo gyvenimą su šia profesija. Ramunė Kerdokaitė-Vlasenkienė prisimena ir mokytojus, kurie visada palaikė ir skatino rašyti. Mokėsi tuometinėje 1-oje vidurinėje mokykloje (dabar „Ąžuolyno“ progimnazija), kurioje buvo sustiprinta lietuvių kalba ir literatūra. Direktorius Vytautas Mizeras, didelė asmenybė, bei mokytoja Daiva Balčėnienė skatino Ramunę, palaikė rašyti ir toliau. Tai buvo dar vienas impulsas, rodantis, kad yra einama teisinga gyvenimo kryptimi.
Ramunės susižavėjimas žurnalistika iš tiesų tapo neatsiejama gyvenimo dalimi – dirbo žurnaliste apie septyniolika metų. Buvo smalsu išbandyti ir kitą kelią, todėl bedirbama Ramunė baigė ir atstovo ryšiams su visuomene specialybę Vilniaus universiteto komunikacijos fakultete. Įgytos žinios buvo panaudotos ne tik teoriškai, bet ir praktiškai – trejus metus dirbo vienos įmonės atstove ryšiams su visuomene. Ramunė pasakoja, jog vienu metu atėjo mintis, ką ji dar galėtų išbandyti gyvenime. Nesinorėjo radikaliai keisti profesijos, bet norėjosi atrasti save dar vienoje srityje, kirbėjo mintis, jog gal dar kažkur slypi nepanaudotas potencialas. Istorijos disciplina visada buvo įdomi Ramunei. Pasirodo, jog tada, kai teko stoti į Vilniaus universitetą, tuo metu buvo ne komunikacijos, o istorijos fakultetas. Ramunei kilo mintis, jog būtų smagu ir įdomu pasižiūrėti į gido profesiją giliau. Galbūt tam įtakos darė ir jos aistra kelionėms, kadangi ji daug keliauja ir su šeima, ir su draugais. Kelionės būdavo įvairios, todėl tekdavo pasinaudoti ir gidų paslaugomis ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Gido profesijos žmonės Ramunę žavėjo, kadangi kiekvienas profesijos atstovas apie tą patį įvykį, objektą gali papasakoti skirtingai. Kodėl? Todėl, kad kiekvienas žmogus turi skirtingą išsilavinimą, asmeninį požiūrio tašką. Ramunei pasidarė įdomu, o koks gi būtų jos požiūrio taškas, todėl baigė visus gidui privalomus mokymus ir pradėjo dirbti Kaune. Taip susiklostė, jog neužilgo prasidėjo Covid-19 pandemija, dėl kurios reikėjo laikinai sustabdyti pradėtus darbus. Ramunė, norėdama laiką išnaudoti naudingai bei neprarasti gido kvalifikacijos, dėmesį dar labiau sukoncentravo į Kauno istoriją, ypač tarpukario laikotarpį, kuriame ir specializuojasi. Ji prisijungė ir prie įvairių su Kaunu susijusių grupių, esančių socialiniame tinkle „Facebook“. Kelios iš jų jungė žmones, kurie mėgo senas fotografijas. Pradedančiajai gidei tai buvo naudinga, kadangi daug reikiamos informacijos, atsakymų į klausimus pavyko gauti fotografijų dėka. Ramunei sukirbėjo mintis, kad gal ir Elektrėnus galima būtų labiau pažinti per nuotraukas, skaičiuojančias daugiau nei kelis dešimtmečius.
Taip ir gimė „Facebook“ platformoje grupė „Elektrėnų istorija nuotraukose“, šiandien vienijanti virš devynių tūkstančių žmonių bendruomenę. Kaip pasakoja Ramunė, pirminė grupės vizija – sukurti virtualią vietą žmonėms, kuri suvienytų juos ir tame Covid-19 pandemijos uždarume jie galėtų leisti laiką kartu ir dalintis senomis fotografijomis, bendrais prisiminimais. Grupė viršijo lūkesčius – pasirodo tokio dalyko pandemijos metu žmonėms reikėjo. Po metų nuo grupės įkūrimo, kai šiek tiek atsilaisvino pandemijos ribojimai, ne vienas žmogus dalijosi su Ramune, kad dėka šios grupės pasikvietė bendraklasius į susitikimus, susitiko su savo mokytojais, atgaivino prarastus ryšius su draugais, pažįstamais. Galima sakyti, kad grupė atsirado tinkamu laiku, tinkamoje vietoje. Grupę „Elektrėnų istorija nuotraukose“ sudaro ne tik vietiniai gyventojai. Nemažas procentas žmonių yra emigrantai, šiuo metu gyvenantys Anglijoje, Norvegijoje, Danijoje ir kitose šalyse, bet nepaisydami tūkstantinių atstumų aktyviai seka bendruomenės gyvenimą. Ši grupė jiems vienu „mygtuko“ paspaudimu leidžia grįžti į gimtąjį miestą bei prisiminti vaikystės, jaunystės metus. Ne vienas emigrantas Ramunei rašė, jog kai grįš atostogoms į Lietuvą, į Elektrėnus, būtinai važiuos pas tėvus perversti albumų bei pasidalins fotografijomis virtualiai ir su kitais grupės bendraminčiais. Kiti dalijasi su Ramune, jog jiems patinka Elektrėnai, juos supanti aplinka bei mėgsta atvažiuoti prie Elektrėnų marių, todėl jiems yra įdomu, kaip ir kuo gyvena Elektrėnai, kokia yra miesto istorija, kaip jis toliau kuriasi. Yra ir tokių, kurie Elektrėnuose nei gimė, nei augo, bet čia sukūrė šeimas, kuria šiame mieste gyvenimą dabar, todėl domisi, kuo miestas gyveno anksčiau. Grupėje yra susirinkusi marga publika, tačiau kiekvienas joje atranda kažko, kas sužavi, kas pripildo gerų emocijų.
Kiekviena pradžia prasideda nuo savęs / tavęs
Ramunė savo gyvenime turėjo ir turi daug įvairių projektų, todėl, kaip sako, yra supratusi, kad pradžia visada yra nuo paties savęs. Vos sukūrusi grupę, pirmiausia ji pervertė albumus ir susirado tinkamas publikuoti nuotraukas. Taip pat per socialinius tinklus kreipėsi ir į bendraklasius, paprašė jų prisidėti prie bendruomenės „Elektrėnų istorija nuotraukose“ ir didinti jos sklaidą – pasidalinti savo archyvais, įkeliant archyvinę nuotrauką į grupės „sklaidos kanalą“ bei rekomenduoti ją draugams, artimiesiems. Įvyko geometrinė progresija – žmonės pradėjo grupe dalintis vieni su kitais, narių skaičius augo, vis daugiau buvo keliama fotografijų. Ramunė pasakoja, kad buvo toks laikas, kad jai beliko dirbti tik administracinį darbą – patvirtinti naujus narius, jų keliamus įrašus, stebėti, kokiais kadrais žmonės dalijasi. Grupė parodė žmonių norą bendrauti, burtis į bendruomenę, o nuotraukos taip pat atliko kai kur ir psichologinį vaidmenį.
Grupėje svarbus kiekvieno asmens indėlis prisidedant ne tik prie grupės aktyvumo, dalinantis nuotraukomis ar jas komentuojant, bet ir kuriant grupėje tolerantišką, gerą atmosferą. Kad kiekvienas narys jaustųsi saugiai, dalindamasis savo asmeninėmis nuotraukomis, prisiminimais, naujas žmogus, norintis patekti į grupę, turi sutikti su taisyklėmis, jog leidžiami tik etiški komentarai, draudžiamos patyčios, neapykanta, reklama, politinė agitacija, šlamštas ir kt. Čia taip pat skatinama draugiška, pagarbi komunikacija bei privatumo gerbimas. Jei žmogus pažeidžia, kurią nors taisyklę, gauna įspėjimą, o jei dar kartą tai pasikartoja žmogus yra pašalinamas iš grupės. Taip yra, kad žmonės socialinėje erdvėje dažnai nefiltruoja savo pasisakymų, yra drąsesni parašyti įžeidžiančią repliką nei pasakyti ją tiesiai į akis. Todėl elementariausios taisyklės padeda kontroliuoti, kad grupėje bendravimas vyktų tolerantiškai, pagarbiai bei, kad žmonės nebijotų kelti savo prisiminimų, jaustųsi saugūs. Tą atliepia ir paragrafas: viskas prasideda nuo tavęs, kokia bus grupė, ar joje ne tik tu, bet ir aplinkiniai jausis saugūs, o grupė teiks malonias emocijas.
Grupėje „Elektrėnų istorija nuotraukose“ galima rasti ne tik asmeninių žmonių nuotraukų. Ramunė fotografijų, susijusių su Elektrėnais, ieškojo ir plačioje internetinėje erdvėje, pasitelkdama „Google“ paiešką, įvairius archyvus. Kaip sako pati Ramunė, jau daug medžiagos jos pačios yra išžvejota, išieškota. Nuotraukų, kuriose yra vaizduojami Elektrėnai, rasta įvairiuose spaudiniuose, kuriuose buvo fiksuotas jauno miesto augimas, plėtra, įamžinti nauji statiniai. Pavyzdžiui, Ledo arena buvo užfiksuota ne tik lietuviškoje spaudoje. Nemažai nuotraukų yra rasta ir savu laiku ėjusio žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ rinkiniuose. Dar vienas Ramunės hobis – skaitymas, todėl yra prisiregistravusi įvairiose socialinių tinklų grupėse, susijusiose su knygomis. Ten besilankydama pastebėjo, jog žmonės turi įvairių praėjusių dešimtmečių Elektrėnų albumų, kuriuose miestas užfiksuotas dar kitomis akimis.
Visada svarbu atminti, jog dalijantis ne savo asmeninėmis nuotraukomis, svarbu nurodyti fotografijos autorių, bei patartina nurodyti metus, kada buvo užfiksuota fotografija, bei tai, kas joje yra vaizduojama. Nors apie autorines teises yra vis garsiau kalbama, tačiau dar ne visi yra akis į akį susidūrę, kai taisykles reikia pritaikyti realioje situacijoje. Todėl grupės dėka galima išmokti ir tokių elementarių dalykų kaip autorių teisės.
Konkursas „Trys kaminai“
Vienas didžiausių grupės organizuotų projektų – konkursas „Trys kaminai“. Prabėgus metams nuo grupės įkūrimo buvo vis garsiau kalbama, jog elektrinė neteks dviejų kaminų – liks tik vienas. Kaip sako Ramunė, elektrėniškių liūdesys buvo suprantamas. Jis ypač palietė tuos, kurie gimė ir žengė pirmuosius žingsnius apsupti kaminų. Elektrėnų kaminai buvo matomi ne tik kaimyninėse seniūnijose, bet ir nuo paties Vilniaus televizijos bokšto, jei būdavo palanki, giedra diena. Bet staiga baigiasi šis gyvenimo etapas, o juk paleisti nėra lengva, kiekvienas paleidžiame vis kitaip. Ramunei tai buvo postūmis suorganizuoti grupės „Elektrėnų istorija nuotraukose“ bendraminčiams konkursą „Trys kaminai“. Žmonės buvo kviečiami įamžinti tris kaminus bei jų fotografijomis pasidalinti grupėje. Konkursas sulaukė didelio susidomėjimo, žmonių įsitraukimo. Elektrėnų turizmo informacijos centras, įsteigtais prizais su Elektrėnais susijusia atributika, prisidėjo prie konkurso – buvo skirti trys prizai, dėl kurių žmonės keldami nuotraukose įamžintus tris kaminus ir varžėsi. Visų dalyvių nuotraukos buvo sukeltos netgi į 4 albumus grupėje „Elektrėnų istorija nuotraukose“. Daivos Urbonavičiūtės pasidalinta nuotrauka, kurios autorius yra jos tėtis Rimantas Urbonavičius, tapo konkurso „Trys kaminai“ nugalėtoja. Joje vaizduojami žmonės žaidžiantys ledo ritulį ant marių ledo, o peizaže puikuojasi Elektrėnų kaminai. Kilus idėjai suorganizuoti konkursą Ramunė nemanė, jog visi organizaciniai dalykai, susiję su konkursu, pavyzdžiui, nuotraukų sisteminimas, atims daug jėgų bei asmeninio laiko. Tačiau žmonių džiaugsmas, teigiamos emocijos tą darbą atperka keleriopai.
Koks objektas yra Elektrėnų vizitinė kortelė?
Paklausus, koks objektas dažniausiai pasikartoja elektrėniškių nuotraukose, Ramunė įvardija elektrinę, palygindama ją su Saule visatoje – pirmiausia yra Saulė, o planetos sukasi aplink ją. Taip ir su Elektrėnais – pagrindinėje fokusuotėje yra elektrinė, o tik po seka Elektrėnų marios, Ledo rūmai, „Vaikų pasaulis“, kintantys kultūros namai, žmonių namai, pirmosios mokyklos ir mokytojai – žmonės, kurie nešė kultūrą. Kaip žinome, statyti Elektrėnų atvyko įvairių tautybių žmonės – pirmiausia buvo statoma elektrinė, po to jau miestas. Iš fotografijų matyti, kad žmonės gyveno ne tik darbu, bet ir pramogomis, sveikatinimusi, kadangi čia pat buvo marios arba, kaip mėgsta sakyti vietiniai, Elektrėnų ežeras. Žinoma, labiausiai buvo fiksuojama maloni arba iškilminga akimirka – gimimas, įsiamžinama ir su gydytojais, mokymasis, įsiamžinimas su mokytojais, abiturientų išleistuvės, mokslų baigimas ir taip toliau. Grįžtant prie objektų, Elektrėnuose atidarius atrakcionų parką „Vaikų pasaulis“, jis taip pat buvo gausiai įamžinamas ne tik elektrėniškių, bet ir miesto svečių. Ramunė dalijasi prisiminimais: „Kai mes dar būdami vaikai nuvažiuodavome į Palangą, pasižiūrėdavome į jų apžvalgos ratą, mums jis nedarydavo didelio įspūdžio. Atrodė, kad Elektrėnuose jis yra didesnis. Čia mes turėjome ne tik nuostabų apžvalgos ratą, bet ir daug įvairių karuselių. Nei vienas miestas tuo negalėjo pasidžiaugti. Žmonės iš visos Lietuvos važiuodavo į Elektrėnus. Kai kurie bendraamžiai, sutikti vėliau gyvenime, pasakodavo, kaip juos tėvai atveždavo į Elektrėnus, į „Vaikų pasaulį“, į Ledo areną“. Vėliau 1989 metais pastačius Elektrėnų baseiną, jis taip pat buvo mėgiamas vietinių. Ramunė prisimena, jog atidarius baseiną, kūno kultūros pamokos vykdavo jame. Svarbūs buvo ir kultūros namai, kuriuose elektrėniškiai žiūrėdavo to laikmečio filmus, spektaklius. Dar vienas simbolis ir Elektrėnų jachtklubas, gyvuojantis bei tęsiantis veiklą ir šiandien. Tokie tie pagrindiniai objektai, dažniausiai atsidūrę žmonių foto objektyvuose.
Elektrėnai – miestas, įamžintas nuotraukose
Elektrėnai gali pasigirti tuo, kad žmonės galėjo įamžinti pačius pirmuosius miesto kūrimosi etapus – elektrinės statymo darbus, daugiabučio „kilimą“ ir patį miesto augimą. Kaip sako Ramunė, dėka šios grupės ji pradėjo mąstyti, iš ko yra sudaryti Elektrėnai, koks yra miesto DNR, koks yra elektrėniškio žmogaus DNR. Tačiau, kaip pastebi Ramunė, nėra taip paprasta rasti atsakymą, nes miesto pradžia labai multikultūrinė, kadangi į Elektrėnus suvažiavo labai įvairių tautybių žmonės, kurie pasižymėjo įvairiais interesais. Kai kurie iš jų čia neužsibuvo, kiti čia suleido šaknis ir tapo vietiniais. Be to į Elektrėnus atsikėlė ir tie, kurių namai buvo „palaidoti“ marių ar iš tremties grįžę žmonės. Buvo laikas, kai žmonės buvo komandiruojami iš visos Sovietų sąjungos. Buvo tokių, kurie nusprendė čia apsigyventi. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, kai Elektrėnai skaičiavo trisdešimtmetį, miestas dar kitaip vystėsi, augo, plėtėsi. Ramunė sako, kad Elektrėnus galima būtų palyginti su jaunais kalnais, kurie kuo jaunesni, tuo juose daugiau judėjimo, išsiveržimų, drebėjimų. Taip ir su Elektrėnais – dar tik miestas formuojasi. Senosios, miesto augimą ir gyvenimą atspindinčios fotografijos, išryškėjantys dešimtmečiai, kaip ir kalnuose, dedasi klodas po klodo, stiprina miesto pamatus, siekiant, kad miestas būtų tvirtas ir ant tų pamatų būtų galima kurti ir vystyti miestą, taip, kaip ir Vilnius, skaičiuojantis šimtmečius. Žinoma, žmonėms norėtųsi, kad viskas vyktų greičiau, bet tam reikia laiko. Ramunė dalijasi savo mintimis apie šiandienio žmogaus indėlį į miesto, į istorijos kūrimą: „Kadangi mes gyvename čia šiandien, nuo mūsų tik ir priklauso, kokį indėlį mes įdėsime šioje laiko atkarpoje, kokiu jausmu, emocija mes užpildysime šio laikmečio Elektrėnų DNR. Tai liečia ne tik elektrėniškius, bet ir kitų Lietuvos miestų gyventojus, kiek tenka bendrauti, ypač savanoriaujant, žmonės dažnai tikisi, kad kažkas už juos kažką padarys. O iš tikrųjų viskas pasidaro tik darymo būdu, tik pačio asmens pastangomis, indėliu. Pirmiausia, kad gautum, reikia duoti.“ Grupė „Elektrėnų istorija nuotraukose“ taip ir funkcionuoja: pirmiausia žmogus žengia žingsnį – įkelia nuotrauką, pasidalija akimirka, kuri ką tik buvo asmeniška, su kitais, taip sukeldama(s) kitiems prisiminimus, geras emocijas, o dar kitiems tai leidžia pažinti miesto istoriją. Kaip sako Ramunė, etiški, gražūs atsiliepimai su prisiminimais, po kitų bendraminčių įkeltomis nuotraukomis, yra didelis ir neįkainojamas turtas. Kai kam, tie pasakojimai apie praeitį yra lyg enciklopedija.
Elektrėnai gali pasigirti nuotraukų gausa, kurios yra užfiksuotos ne tik paprastų žmonių, bet ir tokių fotomenininkų, kaip pavyzdžiui, Vytauto Suslavičiaus, kuris savu laiku gyvendamas Elektrėnuose fiksavo miestą bei jo žmones. Nors pats menininkas orientuotas į džiazo festivalius, kurie vyksta ir Elektrėnuose, bet miestui švenčiant 60-tį Vytautas Suslavičius išleido fotografijų rinkinį „Elektrėnų albumas“, kur Elektrėnų kūrimasis yra išdėstytas laikmečiais. Patys elektrėniškiai, kaip pastebi Ramunė, turėjo gerus fotoaparatus, kuriais fiksuodavo gyvenimo akimirkas. Buvo mėgstama fotografuoti mokyklose. Ramunė prisimena, kad jeigu vykdavo kokia nors šventė, tai ją tikrai įamžindavo fotografas, o kartais būdavo jų net ir keli. Mokyklose taip pat veikė fotografijos būreliai, kuriuose mokiniai gaudavo reikalingų įgūdžių, norint išgauti kuo profesionalesnes nuotraukas. Ramunė Kerdokaitė-Vlasenkienė nori padėkoti Liudmilai Felčinskajai, kuri gyvendama Elektrėnuose fiksavo ir fiksuoja miesto gyvenimą, įvairias progas, šventes bei paties miesto keitimąsi. Ji taip pat yra suskaitmeninusi ne vienos elektrėniškių šeimos juostinį archyvą, taip įkvėpdama nuotraukoms naują gyvenimą bei neleisdama įamžintoms akimirkoms pradingti laiko tėkmėje.
Ateities vizija
Šiandien Ramunė mąsto, kad grupė turėtų įgauti visai kitokį pavidalą, tik kirba klausimas, ar žmonėms to reikia, ar jiems tai įdomu. Grupė šiandien atlieka švietėjišką veiklą, bet galbūt aplinkybės pasisuks taip, jog ateis išganinga mintis, rėmėjas, o gal prie grupės administravimo prisidės bendraminčių, kurie norės kartu rutulioti bendrą projektą ir grupė „Elektrėnų istorija nuotraukose“ įgaus visai kitą kūną. Ramunė keliauja ir Lietuvoje, aplanko daug smagių miestų ir miestelių ir džiaugiasi, kai jie turi gilią savo istoriją, o nuotraukose įamžintas miestelio gyvenimas mini ne tik praėjusį amžių, bet ir tuos laikus, kai fotografija buvo ką tik atsiradusi. Ramunė mano, jog būtų vertinga pasinaudoti kitų miestų pavyzdžiu, ir skydų ar kitų priemonių pagalba „iškelti“ archyvines, senąsias fotografijas tam tikroje miesto erdvėje. Kad jomis gyvai gerėtųsi ne tik vietiniai, bet ir miesto svečiai. Tokia mintis Ramunei kilo, kai jai teko lydėti svečius aplink Elektrėnus ir supažindinti juos su jos gimtuoju miestu. Pagalvojo, kad būtų nuostabu, jog atrinktos Elektrėnų senosios fotografijos būtų eksponuojamos su kelių eilučių prierašu „Vaikų pasaulio“ pasivaikščiojimo take. Su šiuo pasiūlymu vienais metais Ramunė kreipėsi į Elektrėnų savivaldybę, bet reikalai nepajudėjo. Galbūt skaitytojai, perskaitę šį straipsnį, nuspręs prisidėti prie Ramunės iniciatyvos, jog „Vaikų pasaulio“ take atsirastų ir stendų su fotografijomis. Juk kiekvienas turime prisidėti prie to, jog vieta, kurioje gyvename, būtų patrauklesnė, dar malonesnė gyventi ir leisti laisvalaikį.
Mūsų laikraščio puslapiuose grupės „Elektrėnų istorija nuotraukose“ įkūrėja Ramunė Kerdokaitė Vlasenkienė norėtų išreikšti padėką grupės bendraminčiams: „Norėčiau asmeniškai padėkoti visiems grupės „Elektrėnų istorija nuotraukose“ nariams, ypač tiems, kurie dalinasi nuotraukomis ir prisiminimais, tai labai turtina Elektrėnų bendruomenę. Išskirtinė padėka Liudmilai Felčinskajai, Antanui Stasaičiui, Sergejui Bakinui, Gintarui Bajerkevičiui, Mindaugui Verbylai ir daugeliui kitų grupės narių.“