Kovo 1 d. Alesninkų bendruomenės namelyje vyko diskusija „Karui – ne Ukrainoje“, skirta aptarti karo padarinius Ukrainoje ir galimybes prisidėti prie pagalbos nukentėjusiems. Renginys iš dalies finansuotas Elektrėnų savivaldybės, tačiau jo tikroji vertė – tai galimybė bendruomenei iš pirmų lūpų išgirsti apie tikrą karo kasdienybę ir paramos teikimą. Diskusijoje su alesnikiečiais dalyvavo Elektrėnų savivaldybės meras Gediminas Ratkevičius, administracijos direktorė Jekaterina Goličenko, tarybos narys Vaidas Ratkevičius, Vievio seniūnijos seniūnė Kristina Vitartė.
Renginio metu Toma Žilinskytė pasakojo apie tikras žmonių tragedijas: sunaikintus namus, prarastas šeimas, nuolatinę baimę ir kasdienę kovą dėl gyvybės. Klausytojai galėjo pajusti, kaip karo siaubas paliečia kiekvieną šeimą, kiekvieną bendruomenę, kokią reikšmę turi net menkiausios pagalbos iniciatyvos. „Žmonės dažnai nemato, kiek daug kasdieninių iššūkių kyla teikiant paramą, – pasakojo Toma, – net paprastos paramos siuntos logistika kartais sudėtinga“.
Diskusijos metu buvo aptarta, kaip sunku organizuoti pagalbą: mobiliojo ryšio sutrikimai, paramos siuntų pervežimas per sienas, viena iš sudėtingiausių akcijų buvo ligoninės pervežimas iš Norvegijos į Ukrainą. Taip pat buvo pristatyta pirmoji iniciatyva – tai žvakių gamyba Elektrėnuose, kuri tapo ne tik bendruomenės užsiėmimu, bet ir būdu surinkti paramą Ukrainos gyventojams.
Svarbi dalis buvo suorganizuota akcija su „Moki-veži“, kurios metu buvo surinktos senos automobilių vaistinėlės ir suteikta galimybė įsigyti naujas su didele nuolaida. Surinkus tūkstančius vaistinėlių, jas teko rūšiuoti, atrinkti ir paruošti siuntimui – darbas, reikalavęs daug laiko ir kruopštumo. Tačiau organizatoriai atkreipė dėmesį, kad tokios akcijos kartais atneša netikėtus atradimus: vienoje vaistinėje buvo rasta kalio cionido, tai primena, kad pagalbos iniciatyvos gali susidurti su pavojais ir reikalauti atsargumo.
Diskusijos metu dalyviai taip pat diskutavo apie paramos teikimo sunkumus ir bendruomenių įsitraukimo svarbą. „Karo kasdienybė nėra tik naujienų antraštė – tai tikros tragedijos, kurioms reikia ne tik finansinės paramos, bet ir žmonių empatijos bei aktyvaus įsitraukimo“, – akcentavo Toma ir Daiva. Buvo pabrėžta, kad veiksmai, tokie kaip vaistinėlių surinkimas ar žvakių gamyba, gali tapti svarbiu vilties spinduliu tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos.
Renginys paliko stiprų emocinį įspūdį: bendruomenė pamatė, kiek daug pastangų reikia, kad parama pasiektų reikiamus žmones, kaip svarbu išlaikyti empatiją bei solidarumą. Diskusijos metu atsiskleidė, kad tik tikras bendruomeniškumas, organizuotumas ir dėmesys gali padėti tiems, kurie patiria karo siaubą ir praranda viską.
Irina Kazlauskienė