Dailiojo čiuožimo trenerė Gintarė Ašmenienė: auganti karta yra labai motyvuota

Dailiojo čiuožimo trenerė Gintarė Ašmenienė: auganti karta yra labai motyvuota

Eglė Butkutė

Gintarė Ašmenienė
Gintarė Ašmenienė

Vilniuje augusi ir gyvenusi dailiojo čiuožimo trenerė Gintarė Aš­menienė niekada negalvojo, kad savo gyvenimą sies su netoliese esančiu miestu – Elektrėnais. Savo sportinį kelią pradėjusi neįprastai vėlai – sulaukusi vienuolikos metų – sportininkė įrodė, kad įdedant daug pastangų ir esant begaliniam norui įmanoma viskas – net per kelerius metus pasiekti lygį sportininkų, kurie sportuoja daugiau nei de­šimtmetį. G. Ašmenienė, baigusi savo sportinę karjerą ir persikėlusi gyventi į Elektrėnus, čia įkūrė dailiojo čiuožimo klubą „Snaigės“ ir jau aštuonerius metus treniruo­ja šios sporto šakos sportininkus. „Tai, ką matau savo auklėtiniuose, mane labai džiugina. Galiu pasakyti, kad auganti vaikų karta yra labai motyvuota. Ypač motyvuota yra dabartinė mažųjų karta. Vaikai labai stengiasi, tikrai yra labai darbštūs. Treniruočių metu matau jų pastangas ir įdedamą darbą“,- sako dailiojo čiuožimo trenerė G. Ašmenienė.

Gintare, kaip prasidėjo Jūsų, kaip dailiojo čiuožimo sportininkės, kelias?
Mano istorija yra kiek kitokia, nei daugelio sportininkų. Dauguma sportininkų savo kelią pradeda labai jauname amžiuje, o aš pradėjau kiek vėliau. Mano močiutė ir mano mama buvo dailiojo čiuožimo sportinin­kės, o vėliau jos tapo teisėjomis ir tei­sėjaudavo respublikinėse varžybose. Prisimenu, kad man buvo vienuolika metų, tai buvo 2001 metais. Tada atidarė ledo rūmus Vilniuje ir mano mama ėjo teisėjauti į elementų varžybas. Tada aš pabandžiau pačiuož­ti, visai neblogai pavyko. Kartu su mama nutarėme, kad lankysiu dailiojo čiuo­žimo būrelį. Man labai patiko dailusis čiuožimas ir ši veikla mane labai įtraukė. Jau po poros metų pasiekiau lygį vaikų, kurie čiuožė nuo trejų ar ketverių metų. Kiekvienais metais man sekėsi vis geriau, vis rimčiau pradėjau į tai žiūrėti. Taip ir prasidėjo mano sportinis kelias.

Dailiojo čiuožimo karjeros pradžia
Dailiojo čiuožimo karjeros pradžia

Dailusis čiuožimas buvo vienintelė sporto šaka, kurią išbandėte?
Oi, tikrai ne. Iki dailiojo čiuožimo išbandžiau nemažai sporto šakų. Bandžiau ir plaukimą, ir lengvąją atletiką, bet šios sporto šakos manęs taip stipriai nesužavėjo ir neįtraukė taip, kad jas lankyčiau be sustojimų. Buvo taip, kad porą mėnesių palankydavau, pavaikščiodavau į tuos užsiėmimus ir viskas tuo baigdavosi. Turbūt tai nebuvo mano sporto šakos. Į dailiojo čiuožimo treniruotę eidavau atsakingai – į kiekvieną, į tai žiūrėjau rimtai. Čiuožti pradėjau vienuolikos, todėl ir vadinama pa­auglystė, kuomet vaikai pradeda nenorėti užsiimti veikla, kurią daro, man atėjo vėliau. Gal tik septyniolikos metų mane aplankė tas jausmas, kad gal čia jau ir nenoriu, gal noriu pabandyti kažką kito, bet aš nepasidaviau ir sportavau toliau.

Kaip atrodė Jūsų dienos, kai dar pati čiuožėte?
Pirmoje dienos pusėje eidavau į mokyklą, o po mokyklos važiuodavau tiesiai į treniruotę. Apie valandą ar kelias valandas treniruodavomės ant žemės, atlikdavome pratimus, o vėliau eidavome ant ledo. Čiuožimo treniruotė trukdavo valandą. Tada grįždavau namo jau vakare, apie 19–20 valandą, ruošdavau namų darbus, kuriuos užduodavo mokykloje, ir eidavau miegoti, o kitą dieną laukdavo tokia pati rutina. Varžybos vykdavo maždaug kas porą mėnesių, todėl reikėdavo treniruotis penkias ar šešias dienas per savaitę. Daug laiko čiuožimui ant ledo nebuvo, nes treniruotės buvo labai brangios, ledo nuoma kainavo labai daug. Tada išsinuomoti ledą Vilniuje kainuodavo maždaug tiek, kiek Elektrėnų ledo arenoje kainuoja mėnesis. O dar būdavo ir choreografijos pamokos bei kiti užsiėmimai.

Gintarė paauglystėje su pasaulio čempionu Aleksėjumi Tichonovu, trenere Violeta Baniene ir dailiojo čiuožimo kolegėmis
Gintarė paauglystėje su pasaulio čempionu Aleksėjumi Tichonovu, trenere Violeta Baniene ir dailiojo čiuožimo kolegėmis

Kokie laimėjimai yra patys svarbiausi Jums?
Tuo metu į varžybas užsienyje mes dažnai nevykdavome, o Lietuvoje esu laimėjusi ketvirtąją vietą Lietuvos jaunių čempionate. Kažkokio vieno pačio svarbiausio lai­mėjimo išskirti negalėčiau. Kiekvienos varžybos būdavo svarbios, nes ruošiantis joms įdėta labai daug laiko ir pastangų.

Koks žmogus padarė di­džiausią įtaką Jūsų sportinei karjerai?
Šis žmogus yra mano trenerė Vio­leta Banienė. Aš manau, kad yra labai sunku patikėti, kad į pirmąją treniruotę jau vienuolikos metų atėjęs vaikas gali pavyti visus tuos vaikus, kurie treniruojasi nuo trejų ar ketverių metų. Treneriai dažniausiai atsirenka jaunesnius sportininkus ir juos ugdo nuo mažens. O aš atėjau vienuolikos, kai kiti tokio amžiaus jau šokinėjo dvigubus šuolius. Bet ši moteris manimi patikėjo. Ji visada mane drąsino, ji skatino, kad net ir pabaigusi savo sportinę karjerą, aš tęsčiau savo kelią su dailiuoju čiuo­žimu, o ne su kokia kita veikla.

Į šį sportą atėjote jau pa­auglystėje. Iš kitų vaikų, kurie taip pat buvo dailiojo čiuožimo sportininkai, niekada nepajutote kažkokios diskriminacijos, kad viską pradėjote vėliau nei dauguma kitų sportininkų?
Tuo metu, kai aš pradėjau čiuožti, Vilniuje čiuožti pradėjo visi, nes iki to laiko nebuvo ledo. Todėl tokio spaudimo aš nejaučiau. Galbūt keistai jausdavausi tada, kai nuvažiuodavau į varžybas Kaune, nes ten vaikai čiuožė nuo trejų metų. Kai, pavyzdžiui, man buvo penkio­lika metų aš čiuožiau vienoje amžiaus grupėje su tais, kurie šia veikla užsiėmė jau daugiau nei dešimtį metų. Tada jutau skirtumą kalbant apie patirtį, jie jos turėjo daugiau nei aš, bet iš dalies tai ir gerai, nes man tai kėlė susižavėjimą, o tie vaikai tokia meile šiam sportui jau dažnai ir nespinduliavo. Manau, kad tai buvo mano pranašumas.

G. Ašmenienės ir jos auklėtinių pasirodymas, skirtas Vasario 16-osios progai
G. Ašmenienės ir jos auklėtinių pasirodymas, skirtas Vasario 16-osios progai

Esate kilusi iš Vilniaus. Kaip atsidūrėte Elektrėnuose?
Tai įvyko maždaug prieš aštuo­nerius metus. 2012 metais ar 2013 metų pradžioje Vilniuje mėnesį laiko pavadavau savo trenerę Violetą Banienę. Ten čiuožė ir kelios mergaitės iš Elektrėnų. Mes pabendravome ir jos mane pakalbino atvažiuoti į Elektrėnus dirbti su jomis. Aš, aišku, iš pradžių prieštaravau, sakiau, kad dirbsime Vilniuje, kaip ir dirbame, bet po truputėlį išbandžiau jų pasiūlymą ir atvykau į Elektrėnus. Susirinko nemažai vaikų, todėl ir pradėjau dirbti čia. Iš pradžių treniravau klube, vėliau gavau kelias valandas tuometinėje Elektrėnų sporto mokykloje, vėliau sporto mokykla tapo Elektrėnų sporto centru ir dirbu ten.

Kaip, manote, ar Elektrėnai yra tinkamas miestas jaunam žmogui?
Žiūrint kokia tai yra sfera. Jei tai yra sportas, tai šis miestas tikrai yra labai tinkamas. Čia yra sudarytos visos bazės, jos yra pritaikytos daugeliui sporto šakų. Visos galimybės yra pakankamai išplėtotos, todėl Elektrėnuose tikrai daug ką galima padaryti. Jei jaunas sportininkas dar mokosi mokykloje, tai šis miestas yra visiškai tinkamas, čia atstumai nedideli, viskas vietoje.

Trenerės kelią pradėjote nuo pavadavimo. O anksčiau taip pat norėjote treniruoti, ar tai įvyko neplanuotai?
Apie trenerės kelią aš jau galvojau ir anksčiau, nes tuo metu jau studijavau Kaune, Lietuvos sporto universitete kūno kultūros ir choreografijos specialybę. Jau ketinau tapti trenere, bet prisipažinsiu, kad tikrai tokios minties, kad trenere dirbsiu Elektrėnuose, nebuvo. Tuo metu galvojau tik apie savo gimtąjį miestą Vilnių.

G. Ašmenienė su dalimi savo auklėtinių
G. Ašmenienė su dalimi savo auklėtinių

Elektrėnuose įkūrėte dai­liojo čiuožimo klubą ,,Snaigės“. Kokie didžiausi iššūkiai buvo kuriant savo dailiojo čiuožimo klubą?
Pačioje pradžioje kuriant klubą buvo sunkiausias nuostatų rengimas, bet aš sulaukiau daug pagalbos. O vėliau didelis iššūkis buvo finansai. Reikėjo viską išlaikyti, plėtoti, nenustoti apie tai kalbėti, reikėjo vykdyti įvairius projektus, nuolat ieškoti ir pritraukti į klubą naujus vaikus. Reikėjo kurti bendruomenę, o tai nėra lengva. Juk vaikai auga, vieni išeina, kiti ateina. Vaikų kaita tikrai yra, todėl tai treneriams dažnai yra iššūkis.

Kaip vaikus pritraukiate į savo veiklą?
Tie būdai nėra kažkokie ypatingi. Mes skelbiame, kad renkame naujas grupes. Vieni vaikai atei­na išgirdę atsiliepimus iš pažįstamų. Taip pat kartais rašome straipsnius į laikraštį, kalbame apie savo pasiekimus varžybose, kai turime kuo pasigirti. Taip ir susirenka vaikai. Tokiame nedideliame mieste dailiojo čiuožimo sportininkų yra tikrai nemažai. Dabar pati treniruoju dvidešimt septynis sportininkus ir tai tikrai nėra mažas skaičius.

Ar vaikinai įsitraukia į šią sporto šaką?
Grupę sudaro didžioji dalis mergaičių. Kaip bebūtų gaila, berniukai pradeda dailųjį čiuo­žimą, pačiuo­žia iki kokių šešerių ar septynerių metų ir pereina į kitą sporto šaką, kuri Elektrėnuose yra numeris vienas – į ledo ritulį. Šiuo metu pas mane sportuoja du berniukai. Dauguma vaikinų į dailųjį čiuo­žimą ir ateina, kad išmoktų čiuožti. Dailusis čiuožimas yra labai tinkama sporto šaka, norint išmokti čiuožti, čia gaunami visi slydimo pagrindai.

Trenerė ir auklėtinės su apdovanojimais po varžybų
Trenerė ir auklėtinės su apdovanojimais po varžybų

Kokia yra dabartinė auganti dailiojo čiuožimo karta?
Tai, ką matau savo auklėtiniuose, mane labai džiugina. Galiu pasakyti, kad auganti vaikų karta yra labai motyvuota, ypač dabartinė mažųjų karta. Vaikai labai stengiasi, tikrai yra labai darbštūs. Treniruočių metu matau jų pastangas ir įdedamą darbą. Taip pat manau, kad auganti karta yra labai išauklėta, kultūringa, jie žino, ką reiškia pamoka, ką reiškia pagarba mokytojui, treneriui, tėvams. Aš pati labai džiaugiuosi tai matydama ir didžiuojuosi savo auklėtiniais. Tikiuosi, kad šių savybių laikui bėgant jie nepraras.

Kokie yra didžiausi Jūsų auklėtinių pasiekimai?
Greta Marija Čugunovaitė 2014 metais gruodžio mėnesį tapo Lietuvos jaunučių čempione. Šis pasiekimas buvo pasiektas prieš penkerius metus. Praeitais metais Šiauliuose Kamilė Kijanskaitė užėmė antrąją vietą jaunių grupėje, Aniceta Vilčinskaitė iškovojo pirmąją vietą „Chiks“ grupėje. Kotryna Kubiliūtė yra iškovojusi trečiąją vietą „Chiks“ grupėje Latvijoje vykusiose varžybose. Visais pasiekimais stengiamės pasidalinti ir pasidžiaugti su kitais, nuolat pasiekimus skelbiame internetinėje erdvėje. Kiti sportininkai taip pat yra perspektyvūs ir gabūs, tačiau daugelis jų nespėjo parodyti rezultato, nes sezonas nutrūko.

Ar pasaulį užklupusi koronaviruso pandemija ir karantinas turėjo įtakos auklėtinių pasiekimams, pasiruošimui ir motyvacijai?

Gintarė su auklėtine Greta Marija Čugunovaite
Gintarė su auklėtine Greta Marija Čugunovaite

Karantino metu mes bandėme dirbti nuotoliniu būdu, bet tai yra labai sunku šioje sporto šakoje. Tuo labiau, kad vaikams ir taip buvo didelis iššūkis mokytis virtualiai, tai kėlė didelį susirūpinimą ir vaikų tėveliams. Man pačiai taip pat tai buvo nemažas iššūkis, todėl nusprendėme, kad geriau tą laiką vaikai skirs poilsiui. Tačiau jau birželio mėnesį mes grįžome sportuo­ti. Visą birželio mėnesį ruošėmės fiziškai, atlikome fizinio pasirengimo treniruotes, liepos mėnesį atlikome fizinį pasirengimą ir tris savaites važiavome į Vilnių čiuožti ant „Akropolio“ ledo. Aišku, čiuožti važiuodavo ne visi. Kartu su kitomis trenerėmis nuomojomės ledą. Vienoje aikštelėje būdavo apie keturiasdešimt vaikų ir treneriai. Aišku, stengėmės laikytis atstumo. O rugpjūčio mėnesį vykdėme dailiojo čiuožimo stovyklą Elektrėnuose. Galiu pasakyti, kad dabar auklėtiniai jau yra ne tik pasiekę tą lygį, kuriame buvo prieš karantiną, tačiau žingsnis jau yra žengtas ir dar labiau į priekį. Tai mane labai džiugina ir nuteikia teigiamai. Manau, kad tai yra nebloga sezono pradžia.

O konkurencija Lietuvos dailiajame čiuožime yra didelė?
Taip, Lietuvoje yra daug ta­lentingų trenerių, daug gerų sportininkų, auganti karta yra stip­ri, todėl ta konkurencija tikrai yra. Aišku, labai liūdna, kad didelė konkurencija yra tik tarp jauno amžiaus grupių, o vyresnio amžiaus grupėse yra mažiau sportininkų. Nes kuo vyresni vaikai, tuo mažiau jų lieka šioje sporto šakoje. Labai sunku išlaikyti sportininkus nuo paauglystės, todėl ten konkurencija jau yra mažesnė.

Sakote, kad didžiausia konkurencija yra tarp jauno amžiaus sportininkų. Tad var­žybose dalyvauja daug čiuožė­jų ir nesėkmės taip pat yra neišvengiamos. Kaip mažieji sportininkai su pralaimėjimais susidoroja psichologiškai?
Vaikams pralaimėjimai visada yra skaudūs. Bet pralaimėti taip pat reikia išmokti. Aš visada sakau, kad sportas prasideda ne nuo to, kad sportininkas visada yra pirmoje vietoje, bet nuo to, kaip sportininkas sugeba iš paskutinės vietos pereiti į pirmąją vietą. Aš visada stengiuo­si įkvėpti savo auklėtinius, kad jei nepasisekė šį kartą, jau yra atskaitos taškas ir yra aišku, kiek reikia judėti į priekį, kad sportininkas būtų priekyje. Vaikai klauso ir supranta. Aišku, jie tai ir pamiršta, tada tai jiems primenu vėl ir vėl, jei reikia, tai ir kiekvieną dieną.

Jūsų manymu, treneris daž­nai tampa ir vaiko autoritetu?
Taip, aš manau, kad treneris yra tikrai didelis autoritetas. Dėl šios priežasties reikia stengtis vaikams rodyti kuo geresnį pavyzdį. Treneriai vaikams turi įskiepyti meilę sportui, nes jei vaikui nepatiks treneris, jei jam nepatiks treniruotės koncepcija, jam nepatiks sportas, tai galbūt ateityje tai padarys įtaką ir tam, kad vaikui nepatiks joks sportas ir jis nebus fiziškai aktyvus. Todėl kiek tik sugebu aš stengiuosi įkvėpti savo sportininkus, kad jie pamiltų šį sportą. Mano autoritetai taip pat buvo trenerės. Ir tai buvo ne tik mano trenerė, bet ir kitos, kurios dirbo klube. Aš startavau klube „Sidabrinė pačiūža“ ir visos tame klube dirbu­sios trenerės man kėlė susižavėjimą, aš stengiausi lygiuotis į jas, jos ir buvo mano autoritetais.

Su auklėtine K. Kijanskaite po varžybų Šiauliuose
Su auklėtine K. Kijanskaite po varžybų Šiauliuose

Kokias vertybes stengiatės perteikti savo auklėtiniams?
Labai stengiuosi vaikus išmokyti pagarbos treneriui ir mokytojui. Stengiuosi, kad jie jaustų mei­lę sportui, viską darau, kad vaikai kuo greičiau pamiltų dailųjį čiuožimą. Mokau savo auklėtinius atsakingumo, sportininkas turi suprasti, kad niekada negalima nuleisti rankų, kad reikia turėti sportinį ryžtą ir atkaklumą. O taip pat savo auklėtiniams visada akcentuoju draugiškumą. Nes draugiškas komandinis bendravimas yra neatsiejamas nuo dailiojo čiuožimo. Juk mes sportuojame visi kartu, turime palaikyti vieni kitus. Aišku, varžybų metu tie, kas nors ir kartu treniravosi, tampa konkurentais, tačiau konkuruoti mes mokomės taip pat garbingai.

Koks turi būti žmogus, norintis ateiti čiuožti?
Ateiti čiuožti tikrai gali visi. Bet olimpiniu čempionu tampa tik vienas. Norint rimtai užsiimti šia sporto šaka reikia turėti ir fizinius duo­menis, talentą ir norą. Bet labai dažnai kažkurio vieno iš šių trijų faktorių pritrūksta. Dėl šios priežasties čempionais tampa tik vienetai. Tačiau tai neturi būti rodiklis, kuris nulemia tai, kad vaikas nesportuoja. Kai labai ko nors nori, kai to tikslo sieki, įmanoma labai daug. O čiuožti ir sportuoti tikrai gali visi.

Ką Jums, kaip asmenybei, davė dailusis čiuožimas?
Dailusis čiuožimas mane išmokė atkaklumo. Ši sporto šaka mane taip pat išmokė nebūti per daug jautria ir užgrūdino, o tai padeda ne tik sporte, bet ir kasdieninio gyvenimo situacijose. Ši sporto šaka man suteikė supratimą, kad tikslas neturėtų būti vien tapti čempionu, juk svarbu ir pats procesas, kiekvienas atliekamas elementas, o jei bus įdedama labai daug darbo, jei svajonių bus siekiama ir dėl jų stengiamasi, tada tos svajonės gali virsti realybe.

 

Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų

Kultūra

Liaudies balsas

Policija informuoja

Projektai

Reklama

Šimtmečio portretai

Sportas

Verslas