Elektrėnų savivaldybės Semeliškių gimnazijos Jaunojo muziejininko neformaliojo švietimo grupės nariai 2022 metais pasirinko savo gyvenamajai aplinkai svarbų prioritetą ir konkursui „Tautos dvasios beieškant“ surinko medžiagą apie Semeliškių krašte veikusias ir uždarytas pradines mokyklas. Semeliškių gimnazijos etnografijos muziejus surinkta medžiaga pasidalino su laikraščio „Elektrėnų kronika“ skaitytojais. Už pasiūlymą surinktą informaciją viešinti Medijų rėmimo fondo finansuojamame projekte „Mokyklų pėdsakais: nuo spaudos draudimo laikų iki šių dienų“ dėkojame muziejaus vadovei Meilutei Rašimienei.
Tautos dvasios beieškant
Kaimiškojoje teritorijoje esanti mokykla visada buvo ir bus kultūros židinys.
Jaunieji muziejininkai bendradarbiavo su Semeliškių gimnazijoje dirbančiomis mokytojomis Ona Bukiniene, Daiva Šareikiene, Nijole Ustiliene ir daug gyvenimo metų mokyklai pašventusiomis mokytojomis Vladze Matoniene, Vladislava Kursevičiene. Mokytojos Ona Bukinienė, Vladzė Matonienė, Nijolė Ustilienė baigė Semeliškių mokyklą ir joje dirba. Pradinių klasių mokytoja Daiva Šareikienė dirbo pradinių klasių mokytoja Bagdononių pradinėje mokykloje, Vladislava Kursevičienė Daugirdiškių pagrindinėje mokykloje mokinius mokė rusų kalbos ir literatūros, po vyro Kazio Kursevičiaus mirties vadovavo šiai mokyklai. Sumažėjus mokinių skaičiui, mokykla buvo reorganizuota ir tapo Semeliškių gimnazijos skyriumi, o 2017 metais uždaryta.
Semeliškių muziejininkai sudarė aprašytų pradinių mokyklų maršrutus ir pradinių klasių mokytojos su mokiniais aplankė išlikusius buvusių mokyklų pastatus. Įdomu, ką prisimena buvę mokiniai? Galbūt ir jie papasakos savo istorijas… O ką prisimena ilgametė Daugirdiškių aštuonmetės mokyklos mokytoja, vėliau direktorė Vladislava Kursevičienė, mokytojos Nijolė Ustilienė, Vladzė Matonienė, Ona Bukinienė pateikiame laikraščio skaitytojams.
Mackonių (Baubonių) pradinė mokykla
Baubonių kaimo istoriją papildo ir tęsia pradinės mokyklos gyvavimas. Joje mokėsi aplinkinių kaimų vaikai. Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje (Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija.-Vilnius,1966.-T.1, p. 194) rašoma, kad „nuo 1939 m. kaime veikė pradinė mokykla, nuo 1954 m. – biblioteka“. Žurnalistė Daiva Červokienė straipsnyje „Prasmingi darbai vienija žmones: Semeliškių šaulių būrio vado pavaduotojo eigulio likimas“ (Elektrėnų kronika.- 2016, geg.20-26, p. 8- 9) rašo: „Baubonių kaime gyveno Andrius Sindaravičius (1899–1944) – stambus ūkininkas, eigulys, Lietuvos šaulių ir Lietuvos tautininkų sąjungų narys, vėliau ištremtas ir miręs Sibire. XX a. 4-ajame dešimtmetyje jų name veikė pradinė mokykla“.
Ona Unčiuraitė-Sinkevičienė (gim. 1926 m. lapkričio 22 d. Polionijos kaime) prisimena, kad kai ji mokėsi Andriaus ir Marijonos Sindaravičių name įsikūrusioje mokykloje, tuomet ji vadinosi Jokūbiškių pradžios mokyklos Baubonių skyriumi. Šiame skyriuje Ona baigė 1-ąją klasę. Kitais metais mokykla perkeliama į Novosiolkų kaimą, į Urbanavičių namus. Šis buvusios mokyklos pastatas nėra išlikęs. Jis stovėjo už Juozo Petravičiaus sodybos. Novosiolkuose metus dirbo mokytoja Orintienė. Deja, vardo Ona Sinkevičienė jau nebeprisimena. Tik jos atmintyje išliko rinktinis žirgas ir graži brička, kuria vyras iš Semeliškių atveždavo mokytoją į darbą.
Trečioje klasėje mažoji Onutė jau lankė Daugirdiškių pradžios mokyklą ir mokėsi pas mokytoją Stasį Dulkę, 1941 m. birželio 14 d. ištremtą į Sibirą. Mokytojas bendravo su Onutės tėvu Mykolu Unčiuru, dažnai aplankydavo jų šeimą, domėdavosi naujakurių sodinamu sodu, obelų veislėmis. Būdama ketvirtoje klasėje iki lapkričio mėnesio mokėsi Daugirdiškėse, o nuo lapkričio mėnesio vėl sugrįžo į Jokūbiškių mokyklos Baubonių skyrių, nes susirinko daug mokinių. Mokytojas Dulkė prašė Onos tėvų, kad paliktų gabią, gerai besimokančią mergaitę Daugirdiškėse, tačiau šie nesutiko. Sugrįžus į Baubonis, 1938 m. mokinius mokė mokytojas Ramanauskas, tačiau mokytojo vardo Ona taip pat neprisimena. Kiekvieną antradienį atvykdavo vikaras Alfonsas Petraitis (vikaras paskirtas į Semeliškes 1935 m. gegužės 15 d.) ir vesdavo tikybos pamokas: mokydavo tikėjimo tiesų, skaitydavo Šventąjį Raštą, klausinėdavo poterių. Pirmajai Komunijai vaikai ruošdavosi vasarą. Jie keletą savaičių lankydavo Semeliškių Švento Lauryno bažnyčią, dalyvaudavo Šv. Mišiose, mokydavosi, kaip atlikti išpažintį. 1939 m. birželio 9 d. Ona Unčiuraitė sėkmingai baigė Baubonių skyriaus 4 klasę ir gavo pradžios mokyklos baigimo pažymėjimą. (Onos Sinkevičienės prisiminimai, užrašyti 2010 m. liepos 24 d.).
Emilija Sadauskaitė – Sinkevičienė (gim. 1936 m.), Antanas Marcinkevičius (gim. 1933 m.) mokėsi Baubonių skyriuje. Jie prisiminė, kad juos mokęs mokytojas Stasys Kazlauskas. Vėliau pradinė mokykla buvo įkurta Marijonos Sindaravičienės namuose, Baubonių kaime, tačiau vadinama Mackonių pradine mokykla ir priklausė Daugirdiškių septynmetei, vėliau aštuonmetei mokyklai. Galbūt ji buvo perkelta iš Mackonių kaimo, todėl ir išliko šio kaimo pavadinimas.
Anot ilgametės Daugirdiškių pagrindinės mokyklos direktorės Vladislavos Kursevičienės, gim. 1942 m. sausio 5 d., 1958–1959 m. m. arba 1957–1959 m. ten dirbo Albina Ivoškienė ir Benediktas Ivoška. Jie buvo perkelti iš Pastrėvio septynmetės mokyklos. Apie 1950–1953 m. Kietaviškių mokyklos direktore buvusi Albina tapo Mackonių pradinės mokyklos vedėja. Ji baigė Kaišiadorių gimnaziją, o Benediktas Ivoška – suaugusiųjų „Saulės“ gimnaziją Kaune ir amatų mokyklą. Iš karto po karo Benediktas dirbo Kaišiadorių švietimo skyriaus inspektoriumi. 1959 m. rugsėjo 1 d. A. ir B. Ivoškai perkeliami į Daugirdiškių septynmetę mokyklą. Daugirdiškėse A. Ivoškienė mokinius mokė lietuvių kalbos ir literatūros, o B. Ivoška dirbo pradinių klasių mokytoju. Vėliau dėstė darbus, braižybą bei biologiją, netgi matematiką 5–6 klasėms. Po A. ir B. Ivoškų Mackonių pradinėje mokykloje mokytojavo Pranas Raulinavičius. Jis pradėjo dirbti 1959 m. rugsėjo 1 d. Kada išvyko iš Mackonių pradinės mokyklos – duomenų nėra.
Dar 1962 m. pavasarį jis nufotografuotas su savo mokiniais. Mokytojas Pranas buvo nevedęs, sakydavo, kad gerai mokąs prancūzų kalbą. Aldona Malakauskaitė-Dringelienė iš Daugirdiškių septynmetės mokyklos perkeliama 1968 m. rugsėjo 1 d. į Mackonių pradinę mokyklą. Mokytoja Aldona buvo baigusi Trakų pedagoginę mokyklą. (Vladislavos Kursevičienės prisiminimai, užrašyti 2012 m. vasario 20 d.).
Vladas Markevičius, gim. 1943 m. rugsėjo 25 d., gyveno Mackonių kaime. Jis augo pas senelius Juzefą ir Juozą Brazauskus ir apie 1950 m. pradėjo lankyti pradinę mokyklą. 1–2 klases baigė lietuvių kalba. Vėliau buvo pradėtos formuoti klasės lenkų kalba. Vladas 2 m. pasimokė lenkiškai. Po to vėl grįžo į 2-ą lietuvišką klasę, nes 2 m. pasimokęs lenkiškai jau buvo pamiršęs lietuvių kalbą. Taigi Mackonių pradinę mokyklą Vladas baigė po septynerių metų. Tuo metu mokėsi apie 20 mokinių. Jo prisiminimuose išliko mokytojas Stasys Kurgonas, mokęs lenkų klases, ir jo žmona Genė Kurgonienė, mokiusi lietuviškas klases. (Vlado Markevičiaus prisiminimai). Mokytojas S. Kurgonas mokykloje dirbo neilgai, jis išvyko mokytis į Vilniaus politechnikumą, o jo žmona pasiliko. Kai Stasys baigė mokslus, Kurgonų šeima išvyko į Žemaitiją ir ten kurį laiką dirbo.
Vėliau sugrįžo ir apsigyveno Vilniaus rajone. (Onos Sinkevičienės prisiminimai, užrašyti 2011 m. liepos 24 d.).
Tuo metu mokykloje mokėsi: Lionginas Sinkevičius, Stasys Mikulskas, Barusevičiūtė Stasė iš Lelyvos, Makūnas Juozas, Sinkevičiūtė Genė iš Mackonių, Makūnas Česlovas, seserys Danutė, Meilutė ir Birutė Grybauskaitės iš Baubonių kaimo. Jonas Karpavičius, gim. 1951 m. rugpjūčio 18 d., mokėsi Mackonių pradinėje mokykloje. Jis prisimena, kad jį mokė mokytojas P. Raulinavičius. Tuo metu 1–4 klasėse mokėsi: Aleksas Narkevičius, Jonas Karpavičius iš Baubonių, Jonas Barusevičius, Dana Sinkevičiūtė iš Lelyvos kaimo, Česlovas Narkevičius, Mikas Grincevičius iš Bradatiškių, Jonas Narkevičius, Stasys Salemonas iš Mackonių, seserys Jadvyga, Janė, Melanija Sadauskaitės, Edvardas Sadauskas iš Lajaus kaimo. J. Karpavičius pasakoja: „Mums reikėdavo prinešti iš šulinio vandens. Geriamojo vandens bakas stovėjo koridoriuje. Rudenį Sindaravičienės sode rinkdavome nukritusius obuolius ir nešdavome juos prie ūkinio pastato. Už nepaklusnumą ir išdykavimą mokytojas statydavo į kampą“. (Jono Karpavičiaus prisiminimai, užrašyti 2011 m. rugpjūčio 20 d.).
Vėliau mokykla buvo perkelta į Baubonių skyriaus kontorą. Tai buvo daugiafunkcis pastatas, pastatytas 1964 m. Šiame pastate buvo įsikūrusi Baubonių skyriaus kontora ir biblioteka, pradinė mokykla, vykdavo jaunimo šokiai. Ji pradėta vadinti Baubonių pradine mokykla ir priklausė Semeliškių vidurinei mokyklai. Mokytoja Aldona Malakauskaitė-Dringelienė išvyko į Vievį. 1971–1972 m. Baubonių pradinėje mokykloje pradinių klasių mokytoja dirbo Veronika Butkevičiūtė-Markevičienė, gim. 1947 m. balandžio 12 d., kilusi iš Medžionių kaimo, Prienų rajono. Ji pasakoja: „Mokiniams sunkiai sekėsi lietuviškai skaityti ir rašyti, nes daugelis jų kalbėjo vietine lenkų kalba. Tad pasilikdavome po pamokų ir mokydavomės. Kartais net iki tamsos. Prieš Naujuosius metus ruošėme naujametinį vaidinimą, deklamavome, dainavome. Nuolatinė mūsų pagalbininkė buvo mokyklos valytoja Marijona Sindaravičienė. Ji kartu vaidindavo, pokštaudavo. Be jos neapsieidavo nė vienas mokyklos renginys. Gražiai bendravome su bibliotekos vedėja Jane Ramanauskiene. Ji mums atnešdavo įvairių vaikiškų knygelių. Kai išvykdavo, palikdavo bibliotekos raktą, kad galėtume atsinešti trūkstamos literatūros. Dulkė Bronius vis dėkodavo, kad jo sūnūs Gintas ir Laimis išmoko gerai skaityti“. 3–4 kartus per metus atvykdavo švietimo skyriaus inspektoriai ir visą dieną stebėdavo pamokas. Mokykloje mokėsi: Algis Sinkevičius, Česlovas Dulkė, seserys Nijolė ir Janė Kazlauskaitės iš Mackonių kaimo, broliai Gintas ir Laimis Dulkės iš Dambruvkos kaimo, Rasa Sadauskaitė iš Baubonių, broliai Bronius ir Algis Ustilos iš Lelyvos kaimo, Čižaitė Danutė iš Bradatiškių kaimo. (Veronikos Markevičienės prisiminimai, užrašyti 2012 m. sausio 7 d.).
Grįžusi iš atostogų, pradinių klasių mokytojos darbą tęsė Stasė Markevičienė. Uždarius Baubonių pradinę mokyklą, šiame name ilgus metus gyveno po gaisro nukentėjusi Onos ir Algirdo Nedveckų šeima.
Pateikėja Nijolė Ustilienė (Samoilovaitė), gyvenanti Baubonių km.
Prūsiškių pradinė mokykla
Tai mano pirmoji mokykla. 1949 metai. Žiaurus pokaris. Tremtis.
Kovo 25-oji diena. Skaisčiai šviečia saulė, tirpdo dar gausų sniegą. Su tėveliu einame per ežerą į Semeliškių miestelį. Ledas dar storas, padengtas sniegu, kur ne kur telkšo balutės. Kitoje ežero pusėje keliu važiuoja vežimas, prikrautas ryšulių, sėdinčių žmonių. Tėvelis pasakė, kad tai Nenartavičių šeimą veža į Sibirą. Tada dar aš nieko nesupratau. Atėjo ruduo. Prūsiškių kaime išvežtų Nenartavičių name įkūrė mokyklą. Man jau buvo 7 metai. Tėvelis nuvedė į mokyklą. Jaunas mokytojas paklausė vardo, pavardės, įrašė į dienyną. Taip prasidėjo mano mokslai. Klasė buvo didžiajame kambaryje. Stovėjo 2 eilės suolų, lenta, ant sienos Stalino portretas.
Langai mažyčiai. Susirinko nemažai mokinių, įvairaus amžiaus. Buvo jau ir suaugusių merginų ir vaikinų. Mokėmės visi kartu: pirmokai, antrokai, trečiokai ir ketvirtokai. Už sienos buvo virtuvė.Ten gyveno sargienė su šeima. Kitame namo gale buvo kambarys, kur gyveno mokytojas. Kiekvienais metais keitėsi mokytojai. Pirmoje klasėje mokė Valentinas (pavardės neprisimenu). Vėliau buvo paimtas į kariuomenę. Antroje klasėje mokė mokytoja Kerbelytė, trečioje – Apokaitė, ketvirtoje – Jonas Buteikis. Mokytojai mokė šokti tautinius šokius: „Sadutę“, „Kalvelį“, „Kubilą“ ir kt. Net vaidindavome. Mokėmės S. Nėries poemą apie Staliną atmintinai. Net prisimenu dvi eilutes: „Stalino galingi pečiai/Laužia vartus į saulę…“.
Po pamokų su mokytoju Buteikiu pjovėme malkas, rinkome miške giles, tvarkėm mokyklos aplinką. Baigę 4 klases turėjom laikyti egzaminus Semeliškių vidurinėje mokykloje. Laikėm lietuvių kalbos egzaminą (rašėm diktantą), rusų kalbos ir matematikos. Tik išlaikę šiuos egzaminus galėjome mokytis 5-oje klasėje. Į Semeliškių vidurinę mokyklą įstojau 1954 m., į 5 klasę. Buvo net 3 penktosios klasės. Mūsų auklėtoja buvo M. Prazdeckaitė-Baranauskienė. Ji dėstė lietuvių kalbą.
Direktorius buvo Almantas, rusų kalbos mokytoja Stasė Ablačiauskaitė-Prazdeckienė, vokiečių kalbos mokytoja Bilienė, matematikos mokytojas Pranas Vaičiulis. Vyresnėse klasėse buvo mūsų auklėtojas. Labai reiklus, griežtas, bet mes jį mylėjom. Semeliškėse baigiau 11 klasių. Gavau brandos atestatą. Likimas taip susiklostė, kad po 5-erių metų grįžau dirbti į šią mokyklą. Iš pradžių mokiau pradinukus, vėliau, baigusi VVPI įgijau lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę, dėsčiau lietuvių kalbą ir literatūrą, kol išėjau į pensiją.
Pateikėja Vladzė Matonienė (Bartusevičiūtė) g. 1942 m. kovo 12 d., gyvenanti Semeliškių miestelyje.
Stelmošiškių pradinė mokykla
Baigiau Stelmošiškių pradinę mokyklą, kurioje mokiausi nuo 1955 iki 1959 metų.
Iki mokyklos buvo apie 2 km kelio, ėjau pėsčia. Žiemą, kai būdavo daug sniego, tai su draugais ilgai klampodavom. Mokykloje mokėsi apie 25–35 mokiniai. Visi mokėsi vienoje klasėje. Pamokos prasidėdavo dviem klasėms, tai matematika, skaitymas arba rašymas. Po dviejų pamokų prisijungdavo kitos dvi klasės ir kartu vykdavo dainavimas, darbeliai, fizinis lavinimas. Visus mokė vienas mokytojas, tai Urbonavičius, vardo neprisimenu. Jis su šeima ir gyveno mokykloje. Mokykloje mokėsi vaikai iš aplinkinių kaimų: Stelmošiškių, Haliampolės, Barboriškių, Anupriškių, Mazurankos, Ciruliškių. Kai kurių kaimų dabar jau nėra, nes neliko nei vieno gyventojo.
Mokykla buvo didelis medinis namas, kurio viename gale buvo mokyklos klasė, per vidurį mokytojo butas, o kitam gale – kultūros namai. Fizinis lavinimas visada vykdavo lauke. Priešais mokyklą buvo nedidelė aikštelė, kurioje mes žaisdavome.
Pateikėja Ona Bukinienė (Venskutonytė) g. 1948 m. gruodžio 13 d., gyvenanti
Semeliškių miestelyje
Mokytojos Marijos Speičytės-Motuzienės prisiminimai apie pradines mokyklas Semeliškėse:
„Apie Semeliškių mokyklos istoriją surinkta daug medžiagos, bet mažai kur užfiksuota, kad pokario laiku Semeliškių senojoje medinėje mokykloje vaikai mokomi buvo trimis kalbomis. Atskirai buvo klasės rusakalbiams, lenkiškai kalbantiems ir lietuviams. Kadangi mano mama buvo lenkė, todėl pradinę mokyklą lankyti pradėjau lenkiškoje klasėje. Po metų lenkiška klasė buvo uždaryta, o perėjus į lietuvišką klasę, I-os klasės kursą teko kartoti. Taip man ir kitiems kitakalbes pradines mokyklas baigusiems vaikams prisidėjo metai, todėl vidurinės mokyklos kursas truko net 12 metų. Buvusios mokyklos pastatas, stovėjęs už cerkvės, dabar jau nugriautas, nepalikus jokios informacijos apie veikusią mokyklą“.
Marija prisimena talentingus mokytojus, mokinius mokiusius ne tik dėstomų dalykų, bet ir tvarkos: „Pradinėse klasėse mokė mokytojos Rudalevičienė, Keršytė, Balšytienė, Balčiūnienė. Mokytojų vardų neprisimenu, nes mokytojų vardais nevadindavome. Ypač gerai prisimenu mokytoją Rudalevičienę, išmokiusią mus siuvinėti. Iki šių dienų esu išlaikiusi pradinėse klasėse išsiuvinėtą staltiesę. 1958 m. į Semeliškes atsikėlė ir Semeliškių vidurinės mokyklos direktore paskirta buvo Adelė Speičienė, vėliau tapusi mano broliene ir padariusi įtakos mano specialybės pasirinkimui“.