Janina Girsė
Jei šiandien besidomintis Lietuvos praeitimi pilietis, sužinojęs, kad į Elektrėnų savivaldybėje esantį Beižionių bažnytkaimį patektų nuvažiavęs per 18 km į vakarus nuo Semeliškių, tai, visų pirma, ant vietinės dvarininkės Kornelijos Tanskaitės Ostrovskienės dovanotos žemės išvystų medinę Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią, įkurtą 1926 m. Pasigrožėjęs ja ir aplankęs apylinkių piliakalnius, pasigestų mokslo įstaigos, nors linksmą vaikų juoką čia išgirstų. Mokyklos jau senokai nėra, bet žmonių pasakojimuose bei rašytiniuose šaltiniuose gausu informacijos.
Istorija knygoje
Sakoma, kad Beižionių kaimo pavadinimas toks, koks šiandien, turėjęs dvejopą prigimtį ir įvairiuose istoriniuose šaltiniuose buvo rašomas nevienodai: tarpukario dokumentuose rašoma „Beižonys“, o Lietuvių kalbos institute užfiksuota „Beižionys“. Vietiniai gyventojai dažnai laikosi tarpukario įvardijimo.
Yra teigusių, kad Beižionyse pirmoji pradžios mokykla buvo įkurta 1903 metais, tačiau šiam faktui įrodymų nerasta. Todėl būtina remtis dokumentais.
Artimiausiu laiku visuomenei bus pristatoma knyga „Kai žmonės statė ne tik bažnyčią. Beižionių istorija ir žmonės. Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios 100-mečiui“. Jos autorė – beižioniškė Audra Gudeliūnienė ir jai talkinusi Janeta Ališauskienė. Įvadiniame straipsnyje autorė teigia, kad šis leidinys gimęs iš noro išsaugoti, kas brangu. Knygos sudarytoja pateikia dvi priežastis, dėl ko rašė šį veikalą: pirmoji – noras išsaugoti gyvųjų atminties saugotojų prisiminimus, antroji – grįžti prie dokumentų, archyvų, žmonių liudijimų ir atkurti, kas iš tikrųjų vyko.
Taigi šio straipsnio „Apie švietimą Beižionių krašte“ autorei pavyko gauti ką tik iš leidyklos išėjusią knygą su tiksliais faktais ir, autorei leidus, trumpai atpasakoti vieną iš knygos skyrių „Švietimo pradžia Beižonių krašte“, vėliau – pakalbinti buvusius direktorius ir kitus asmenis praturtinant „Elektrėnų kronikos“ projektą apie mokyklas Elektrėnų savivaldybėje.
Mokyklų pradžia
Tikslesnė Beižionių mokyklos istorija pateikiama nuo 1922 metų, kai buvo priimtas Pradžios mokyklų įstatymas. Nuo rugsėjo Čižiūnuose pradėjusi veikti pradinė mokykla nebuvo pirmoji, Beižionyse pradžios mokyklos veikla archyviniuose dokumentuose fiksuojama nuo minėtų metų pradžios. Kur buvo ši mokykla, istorijos šaltiniuose napažymėta. Vaikus mokė jauna mokytoja Ona Puišinytė. Lapkričio mėn. mokyklų inspektorius fiksavo, kad mokykloje mokėsi 23 vaikai – 17 berniukų ir 6 mergaitės.
Po trejų metų mokykla gavo nuolatines patalpas, čia mokymas vyko apie dešimtmetį.
Kaip atrodė Beižionių pradžios mokykla?
Trakų apskrities inspektorius teigė, kad mokykla stovėjo maždaug 400 metrų į pietus nuo Beižonių kaimo, pastatas buvo medinis, dengtas šiaudiniu stogu. Jame buvo dvi klasės, drabužinė ir raštinės kambarys. Mokykla buvo šildoma krosnimis, apšviečiama lempomis, neturėjo nei vandentiekio, nei kanalizacijos, o patalpos buvo vėdinamos per langus.
1923 metais minima nauja mokytoja K. Jankauskaitė. Per pusantrų mokyklos gyvavimo metų mokykloje atsirado daugiau mokymo priemonių, knygų, žemėlapių. Veikė tėvų komitetas.
Po metų minimas mokyklos vedėjas – Antanas Vitartas. Jis rūpinosi ne tik mokinių, bet ir suaugusiųjų švietimu. Ypatingą vietą užėmė mokyklos biblioteka. Mokymo priemonių gausa rodė, kad mokykla tapo svarbiu vietos švietimo centru.
1924 metų rugsėjį dirba nauja mokytoja – Ona Rajeckaitė. Ji praneša Trakų apskrities pradžios mokyklų inspektoriui, kad mokslui sąlygos netinkamos. Gyvendama Beižionyse, mokytoja aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, o 1925 metais buvo priimta į Beižionių šaulių būrį.
Mokytojos likimas
Ona Rajeckaitė 1924–1940 m. priklausė Lietuvos šaulių sąjungai, buvo XII Beižionių šaulių būrio sekretorė, V Trakų Rinktinės Semeliškių valsčiaus 12 Beižionių šaulių būrio valdybos narė, 1939 m. kovo 26 d. įsteigto Ginklų fondo komiteto narė. Dažniausiai šaulės O. Rajeckaitės iniciatyva šaulių būrys Žikaronių, Klieriškių, Vaitkūnų kaimo pradžios mokyklose rengdavo Beižionių šaulių būrio viešus vakarus, kurių metu vaidindavo dramos veikalus. 1944 m. rugpjūčio 13 d. buvo suimta Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) Trakų aps. skyriaus. Kalinta Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) kalėjime Nr. 2 Vilniaus m. Lietuvos SSR NKVD kariuomenės Karo Tribunolas 1945 m. sausio 31 d. nuteisė O. Rajeckaitę už komunistų, komjaunuolių ir sovietų aktyvistų registravimą ir duomenų perdavimą sukilėliams, Vokietijai 1941 m. birželio mėn. okupavus Lietuvą, paramos Vokietijos kariuomenei – šiltų drabužių – rinkimą 10 metų laisvės atėmimo pataisos darbų lageryje. Atlikti bausmę 1946 m. vasario 1 d. išvežta į SSRS vidaus reikalų ministerijos (MVD) Šiaurės geležinkelių statybos pataisos darbų lagerį (Sevželdorlagą) Komijos ASSR, 1954 m. rugpjūčio 13 d. O. Rajeckaitė iš lagerio paleista, grįžo į Lietuvą.
Ona Rajeckaitė buvo iniciatorė pastatyti šauliams atminti kryžių. Jis buvo pastatytas Žikaronių kapinėse, buvo paruošta didelė šventė su vaidinimais.
Tarpukario pedagogai
1927 m. mokyklai vadovauti ėmė Zigmantas Juknys. Dabar mokykla turėjo nuolatinį turtą, gausią biblioteką. Po metų mokyklą jau lankė 68 mokiniai, tačiau dar 46 mokyklinio amžiaus vaikai jos nelankė, dažniausiai dėl per tolimo atstumo iki mokymo įstaigos.
1929 m. mokyklos pradžios mokytoja ir vedėja buvo paskirta Marija Čivytė, gimusi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ji mokyklai vadovavo apie 10 metų.
Nuo 1931 metų Beižonių pradžios mokykloje kartu su Marija Čivyte-Ramanauskiene pradėjo dirbti mokytojas Juozas Kazakevičius. Po dvejų metų, tapo mokyklos vedėju, dirbo iki 1936 metų.
1936 metais mokyklos vedėju paskirtas Petras Kursevičius. Tai buvo perspektyvus pedagogas, po metų Švietimo ministerijos įsakymu jis buvo pakeltas į I laipsnio mokytojus, o dar po metų jam buvo paskirtas tarnybos priedas už ištarnautus metus. Šis mokytojas Beižonyse dirbo neilgai. Su jo išėjimu baigėsi Beižonių istorijos etapas. Daug dėmesio skyrė lietuvybės stiprinimui, jaunimo ugdymui ir visuomeninei veiklai.
Naujas etapas susijęs su pedagogu Antanu Kolyta. Jis priklausė tai tarpukario mokytojų kartai, kuri jau buvo įsigijusi universitetinį išsilavinimą. Mokytojas apibūdintas kaip pakankamai gabus pedagoginiam darbui, geros bendrosios kultūros, besidomintis profesine literatūra. Jo vadovavimo laikotarpis apėmė itin sudėtingus karo ir pokario metus. 1940 metais mokykloje dirbo du mokytojai – Antanas Kolyta ir Ona Dapkūnaitė. Mokyklą lankė 70 mokinių.
Karo metai
Beižionių bibliotekos kraštotyros skyriuje saugomi Švietimo pirmūno, fizikos ir darbų vyr. mokytojo, pensininko Viktoro Sabaliausko, besimokiusio Antrojo pasaulinio karo metais (1941–1943) prisiminimai apie mokyklos pastatą, aplinką, mokytojus, mokinius, ugdymą:
„1941–1943 metų laikotarpyje mokykla buvo erdviame mediniame dviejų kambarių – klasių, su koridoriumi, name, kuris stovėjo už kelių šimtų metrų nuo gyvenvietės, šalia vieškelio į Aukštadvarį. Anksčiau čia, atrodo, būta sodybos, nes greta buvo sodelis ir erdvokas tuščias kluonas. Už mokyklos buvo Kuliešaus tėvelių sodyba. Mokyklos namas buvo apkūrenamas malkomis. Pastate žiemos metu buvo pakankamai šilta. Klasėse stovėjo mokykliniai suolai, mokytojos stalas ir nedidelė spinta. Ant sienos, priekyje kabojo klasės lenta, virš šios kabojo portretas. Jokių vaizdinių priemonių, jokio mokymo inventoriaus nebuvo. Mokytojo „vaizdinės priemonės“ buvo jo paties kalba, kreida ir klasės lenta.
Mokė mokytojai Pranas Paulauskas ir Albinas Žukauskas – 1-4 skyrių mokinius ir Antanas Kolyta – 5-to, vėliau 6-to skyriaus mokinius (mus). A. Kolyta buvo šios mokyklos vadovas – vedėjas. Tikybą dėstė parapijos klebonas, kunigas Juozapas Jaruševičus. Mokytojai P. Paulauskas ir A. Žukauskas gyveno gyvenvietėje. Šeštadieniais po pamokų retkarčiais eidavo pėstute į jų tėviškes link Žiežmarių. Vedėjas A. Kolyta gyveno klebonijoje.
Mokinių ir mokytojų santykiai buvo geri. Bendravimas – nuoširdus. Mes nesivaržėme paklausti, ko nežinojome. Drausmė buvo, suprantama, labai gera. Mokyklos vienoje kasėje buvo 1–4 skyrių mokiniai. Iš šių vieno skyriaus mokiniai buvo mokomi gyvenvietėje, nes čia netilpo. Mūsų, 5-to, vėliau 6-to skyriaus, pamokos vyko atskirai, kitoje klasėje. Tik retkarčiais, nesant vieno mokytojo, skyrius sujungdavo. Dėstė visiems vienas mokytojas.
Aš mokiausi 5-me, vėliau 6-me skyriuose. Šešis skyrius baigiau 1943 m. birželio mėn. Visų dalykų mus mokė mokyklos vedėjas Antanas Kolyta. Gerai išaiškindavo, labai nuoširdžiai mokė. Pamokose daug mokėmės, atsakinėjom. Turėjom ir rašėme dienoraščius. Aprašydavome savo dienos darbus, nuotaiką, mintis. Laukelyje dar kai ką nupiešdavome. Gavus pažymį, mokytojas įrašydavo šį ir į dienoraštį. Retkarčiais įrašdavo recenziją. Pagirdavo už tvarkingumą, meniškumą, tautiškus piešinius. Mokytojas A. Kolyta buvo Lietuvos patriotas, vietos šaulių organizacijos vadas. Prisimenu, kaip grakščiai, gražiai mokytojas atrodė per atlaidus vasarą Beižionyse su šaulių organizacijos uniforma. Toks pasitempęs, tiesus karininkas.
Mokykloje mokytojas visada vilkėdavo švarką (civilinį) ir žalsvos spalvos kelnes. Žiemą į mokyklą ateidavo vilkįs trumpais rudos spalvos kailinukais. Kepurė buvo tos pačios medžiagos.
Kartą savaitėje dėstyti tikybą ateidavo parapijos klebonas, kunigas Jaruševičius. Mokė bažnyčios istorijos, liturgikos, giedoti bažnytines giesmes. Klebonui einant į mokyklą, mokiniai bėgdavom pasitikti. Kun. Jaruševičiaus balsas – skambus bosas – labai visiems patiko. Tikrai būdavo malonu klausytis jo aukojamų Šv. Mišių, kai kunigas garsiai lotyniškai meldėsi. Tuo metu Šv. Mišios vyko vien lotynų kalba. Per pamokas mus mokė, žinojome pagrindinių sakinių reikšmes lietuvių kalboje. Klebonui paprašius, mūsų klasės berniukai, vadovaujant mokytojui A. Kolytai, iš miško parnešėme medelių, kuriuos pasodinome prie klebonijos.
Mūsų klasėje mokėsi Jonas Bekešius (vėliau pedagogas) iš Dzidzerauliškių k., Vanda Klimašauskaitė (vėliau medikė), Albinas Naudžiūnas iš Kaukinės k., Česlovas Ogulevičius iš Beižionių, Vaclovas Rudelevičius iš Klėriškių k., Viktoras Sabaliauskas (vėliau pedagogas) iš Klėriškių k., Feliksas Sirevičius (vėliau pedagogas) iš Naujalaukio k., Antanina Simanavičiūtė (vėliau pedagogė) iš Klėriškių k., Bronius Ščerbavičius, Pranas Šiumeta iš Klėriškių k., Jonas Žardelevičius (vėliau, sovietmečiu – politinis kalinys) iš Žydiškių k. Geriausiai mokėsi Antanina Simanavičiūtė, ji stipriausia matematikoje, Vanda Klimašauskaitė, Jonas Bekešius.
Žemesnėse klasėse mokėsi Antanas Kuliešius, vėliau matematikas, ilgametis Širvintų vidurinės mokyklos direktorius, Edvardas Bekešius, Stepas ir Petras Šiumetos, Vanda Šiumetaitė, Kostas Rudelevičius, Naudžiūnai, Jakubauskai, Šepuraitis, broliai Grigaravičiai ir kt.
Baigę šioje mokykloje 6 skyrius, J. Bekešius, V. Klimašauskaitė, V. Sabaliauskas, F. Sirevičius, A. Simanavičiūtė, išlaikę stojamuosius egzaminus, įstojo į Aukštadvario progimnaziją, mokėsi ir ten baigė jau visą gimnaziją – vidurinę mokyklą. Kiek vėliau įstojo, mokėsi ir baigė Antanas Kuliešius.
Pradinė mokykla buvo atramos taškas, pradžia siekiant aukštesnių mokslų.
Mūsų, buvusių šios mokyklos mokinių, mokslo ir darbo keliai kai kur panašūs, bet saviti, skirtingi. Kiekvienas suradome savo vietą gyvenime. Buvome sau, savo šeimai, žmonėms, Tėvynei naudingi“.
A. Kuliešiaus prisiminimai
Beižioniškis Antanas Kuliešius, kuriam 1969 metais buvo suteiktas Lietuvos Nusipelniusio mokytojo garbės vardas, savo prisiminimuose pasakoja, kad jo gimtinės žmonės tarpukariu ne tik mokėjo sunkiai dirbti, bet ir gražiai linksmintis. Mokykloje iš lentų pasidarydavo paaukštinimą – sceną ir ten vaidindavo. Žiūrovų susirinkdavo tiek daug, kad klasėje visi netilpdavo. Spektaklius režisuodavo mokytojai. Per Jonines vaidinimai vykdavo ant piliakalnio. Kunigas Steponas Rudžionis į juos pasikviesdavo svečių net iš Kauno.
Pokaris
Pokario metais mokyklos veikla keitėsi. Įstaiga buvo perkelta į buvusio dvaro ir parapijos pastatus, o vėliau tapo septynmete mokykla. Joje mokėsi ir vyresni mokiniai iš platesnės apylinkės, veikė bendrabutis iš tolimesnių kaimų atvykstantiems mokiniams, buvo organizuojamas ir suaugusiųjų mokymas. Taip mokykla tapo platesniu vietos švietimo centru, skirtu ne tik vaikams, bet ir mokytis norintiems suaugusiesiems.
1959 m. pradėjus įgyvendinti visuotinį aštuonmetį mokslą, septynmetės mokyklos buvo pertvarkomos į aštuonmetes. Ši reforma neaplenkė ir Beižionių – mokykla tapo aštuonmete. Ji aptarnavo ne tik Beižionių, bet ir aplinkinių kaimų vaikus, todėl didėjantis mokinių skaičius ir platesnės ugdymo programos kėlė vis didesnius reikalavimus mokymo sąlygoms.
Po 1984 m. SSRS švietimo reformos aštuometės mokyklos buvo pertvarkomos į devynmetes. Šie bendrojo lavinimo mokyklų pokyčiai palietė ir Lietuvos mokyklas.
Nepriklausomybės mokykla
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, keitėsi visa šalies švietimo sistema, tačiau Beižionių mokykla ir toliau išliko svarbi vietos bendruomenės gyvenimo dalis. Joje mokėsi Beižionių ir aplinkinių kaimų vaikai, vyko įvairūs renginiai, susitikimai ir kita bendruomeninė veikla.
Nuo 2002 m. mokykla veikė kaip Beižionių pagrindinė mokykla. Ji buvo ne tik ugdymo įstaiga, bet ir svarbi vietos kultūrinio bei visuomeninio gyvenimo erdvė.
2013 m. įstaiga reorganizuota į Beižionių mokyklą-daugiafunkcį centrą. Greta ugdymo veiklos čia buvo sudarytos sąlygos kultūriniams renginiams, neformaliajam švietimui, bendruomenės susitikimams ir kitoms vietos gyventojams skirtoms veikloms.
2016 m. Elektrėnų savivaldybės tarybos sprendimu Beižionių mokykla-daugiafunkcis centras buvo reorganizuotas ir prijungtas prie Semeliškių gimnazijos, tapdamas jos ir Beižionių daugiafunkciu skyriumi. Taip baigėsi savarankiškos Beižionių mokyklos istorijos etapas, prasidėjęs dar 1922 metais. Tačiau mokykloje dirbusių mokytojų darbai, kelių kartų mokinių prisiminimai ir beveik šimtmetį kurtos švietimo tradicijos liko svarbia Beižionių krašto istorijos dalimi.
Prisiminimai.
Veronika Čiurienė
Ilgametė Beižionių mokyklos direktorė Veronika Mikulytė-Čiurienė prisimena, kad pokario metais mokyklai vadovavo direktorius Radzevičius, kurio vardo ji neprisimena, o mokytoju tuo metu dirbo Kazimieras Žukauskas. Vėliau mokyklos direktoriumi tapo Barišauskas, o jo žmona Giedrė Barišauskienė dirbo mokytoja.
Pati Veronika Mikulytė-Čiurienė mokyklos direktore pradėjo dirbti 1957 m. ir jai vadovavo iki 1985 metų. Jos vadovavimo laikotarpis truko beveik tris dešimtmečius ir sutapo su vienu reikšmingiausių mokyklos raidos etapų.
1966 m. pradėjo veikti naujas Beižionių mokyklos pastatas. Veronikos Čiurienės prisiminimu, tais metais mokykloje mokėsi apie 170 mokinių – tai buvo didžiausias mokinių skaičius per visą jos vadovavimo laikotarpį.
Šiandien garbaus amžiaus ir šviesaus proto Veronika Čiurienė gyvena pas savo dukterį Loretą Čiuraitę-Ramauskienę Medinių Strėvininkų gyvenvietėje. Maloniai sutiko papasakoti apie savo gyvenimą. Į Beižionis buvo paskirta dvidešimties. Daug metų dirbusi neprisimena, kad kaimą įvardintų su minkštumo ženklu, dokumentus rašydavo Beižonių pavadinimu.
Veronika – ne vietinė. Jos gimtinė – Našlėnų kaimas, šalia Paparčių, Kaišiadorių rajone. Mergaitė gimė 1930 metais gausioje aštuonių asmenų šeimoje. Tėvas buvo Paparčių apylinkės seniūnas, prieš tai – savanoris, o mama – namų šeimininkė. Abu mylėjo ir dirbo žemę. Iš šešių atžalų tik Veronika pasirinko pedagogės kelią. Kitų vaikų gyvenimo keliai susiklostė įvairiai.
Paklausta, iš kur ta jos išmintis, Veronika Čiurienė pamini savo tėvą. Sako, kad dėl jo užimtumo mažiau bendraudavusi, tačiau protas iš jo. Apgailestauja, kad pasimirė jaunas, vos keturiasdešimties. Jis prie caro buvo baigęs 6 klases, rusų kalbą gerai mokėjo. O mama tik pradinę buvo pabaigusi. Veronika Čiurienė ir panaši į tėvą – jis mokėsi ir ji siekė mokslo.
Pradinė mokykla buvo kaime ir netoli, ir mokslai Veronikai sekėsi. Po šešių klasių Paparčiuose dvejus metus nesimokė, nes vyko karas, o vidurinę pradėjo lankyti Žasliuose. Sudėtingas laikotarpis buvo, tik jaunam žmogui noras mokytis tapo svarbiausias. Iki Žaslių 12 kilometrų, kasdien neprivaikščiosi. Gyveno išnuomotame kambarėlyje. Šeštadieniais, po pamokų, su drauge grįždavo į savus namus, per keletą valandų sukorusios nemažą atstumą. O sekmadieniais – atgal, vos ne vos panešdavo savaitei prikrautą maišą maisto. Vilkų nesutiko, tik kartą (tą baimę prisimena ir šiandien) miškelyje sustabdė milicininkas. Liepė iškratyti viską iš maišo (ieškojo degtinės), po to leido susikrauti viską atgal. Baimė sukaustė mergaitę, nes pareigūnas dar ją akylai stebėjo.
Mokslai vidurinėje Veronikai sekėsi. Tačiau baigusiųjų liko mažiau nė pusė – tik septyniolika. Septyniolika ir susitikdavo draugiškai kasmet, gaila, kad metai daro savo – iš aukštybių į Verutę, kaip galingą liepą, žvelgia išėjusieji.
Buvo 50 metai. Mokytojų pokario laikmečiu labai trūko, tai ir net nebaigus vidurinės galėjai dirbti. Dvidešimtmetė Veronika Mikulytė paskiriama į Beižionis. Mokymo sąlygos skurdžios, pamokos vykdavo pas žmones namuose. Vienus metus mokytojavusi Beižionyse, jaunoji mokytoja trejus metus išdirba Aleksandriškėse ir sugrįžta į Beižionis. Ateitį Veronika įsivaizduoja šviesesnę ir neakivaizdiniu būdu baigia pedagoginio instituto programą, įgydama biologijos ir chemijos specialybę.
Dalykams mokyti nebuvo jokių priemonių, ypač chemijai. Išmokyti reikėjo, o klasėje 42 mokiniai ir vienas sviedinys. Senose pirkiose buvo klasės, nebuvo mokyklos.
1966 m. pastatė naują mokyklą: atsirado naujų vaizdinių priemonių ir visos sienos pasidabino plakatais. Mokytojų dirbdavo aštuoni, kartais devyni. Kolektyvas labai draugiškas. Švietimo skyriaus vedėjas buvo Mikiška. Jis rūpinosi mokymu ir mokyklų inventoriumi, vizituodavo. Visi mokiniai mokėsi, visi klausė ir lankė mokyklą. Tik pradžioje buvo kiek sunkiau, prasidėdavo ruduo, ganymas, mokiniai praleisdavo ištisas dienas.
Kai 1957 metais Veroniką paskyrė Beižionių mokyklos direktore, ji turėjo 12 biologijos ir chemijos pamokų.
Kasmet nauji veidai, remontai, naujos programos, džiugesys dėl laimėjimų, šeimos pagausėjimas – ir nepastebimai praskriejo beveik treji V. Čiurienės direktoriavimo dešimtmečiai. Liko dar penkeri mokytojavimo metai, šiltas bendravimas su mokytojais, Beižionių ir aplinkinių kaimų gyventojais, su Bražinskų šeima, Danute Bušeikiene iš Kietaviškių, Jadvyga Balasevičiene ir kitais.
Laiko ratai skriejo skaičiuodami kitus mokytojos dešimtmečius. Beižionis pakeitė Trakai, čia, Trakų pilyje, iki septyniasdešimties Veronika dirbo muziejaus eksponatų prižiūrėtoja. Dabar ji mama, senelė ir prosenelė. Nūnai pas dukrą mėgaujasi ramybe, skaito knygas apie pasaulio įdomybes, akelėmis pervers ir kelis naujausius „Elektrėnų kronikos“ laikraščių puslapius.
Po Veronikos Mikulytės-Čiurienės mokyklai vadovavo Vilmandas Palčiauskas, vėliau Teresa Kurkul-Seržantovič. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu mokyklos vadovais buvo Aldutė Malevičienė-Jaseliūnė, Virginijus Juknevičius ir Janina Bekešienė. Jų prisiminimus spausdinsime kituose numeriuose.