Aivaro Veiknio portretai

Aivaro Veiknio portretai

Julija Kirkilienė

Elektrėniškis Aivaras Veiknys yra poetas, Rašytojų sąjungos narys, ir, kaip sako jo klasės draugė, bibliotekininkė Vida Baranauskienė, išlepintas apdovanojimais. Spalio 28 dieną Elektrėnų bibliotekoje vyko A. Veiknio ketvirtosios knygos „Mamuto medžioklė“ pristatymas. Simboliška, kad tuo pačiu metu bib­liotekoje vyksta ir fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus portretų paroda „Žmonės, kuriantys Lietuvą“. Tarp portretų Aivaro dar nėra, bet paskaičius jo eiles, ­pasiklausius jo minčių supranti, kad toks portretas bręsta ir ateityje tarp kuriančių Lietuvą žmonių jis atsiras.

Kūrėjo portretas

Poetas Aivaras Veiknys savo eilėraščius ne skaito, o deklamuoja

Aivaras neturi diplomo, nors aukš­tojo mokslo kursą praėjo. Nerašė baigiamojo darbo. Aivaras rašo tai, kas jam įdomu – eilėraščius. Jis sako net prozos nerašo todėl, kad tingi, nors yra parašęs ne vieną prozos kūrinį ir sulaukęs gerų atsiliepimų. Jo eilėraščiai klasikiniai: suskaičiuo­ti rimai, ritmai, skiemenys, kirčiai, o svarbiausia, kiekvienas eilėraštis turi prasmę. Ir dar… gražiausiai ir prasmingiausiai skamba paties autoriaus deklamuojama poezija. Ai­varas turi ypatingą atmintį. Kaip sakė viename interviu, naktį sukurtas eilėraštis užrašomas atmintyje, o ryte – ant popieriaus ar kompiuteryje. Bet statybose, kur Aivaras dirba, eilėraščių sako nekuriantis. Viename interviu Aivaras sakė nerimaudamas svarstantis, ar jis esąs statybose dirbantis poetas, ar poeziją rašantis statybininkas? Bet kūrėjas savo mintis visada nukreipia ten, kur dirba: jei statybose – į statybas, jei kūryboje – į kūrybą, jei virtuvėje – į maisto ruošimą. Vida sako, kad mokykloje Aivaras buvo geras matematikas, bet užaugo poetu. Eilėraštyje „Poezija“ jis rašo:
Aš niekad jos dorai neišmaniau,
mokykloje, sakykim, net nemėgau,
bet įpusėjus būti vis dažniau
man ją diktuoja debesys ir bėgiai,
per atlydį patvinęs šulinys
ir dilgėlynai kruopščiai nušienauti,
kulkosvaidžiu ataidantis genys.
Lenktinis peilis baravykams pjauti,
ir, dar svarbiau, trejybė kaminų,
virš gimto miesto smilkstančių
iš lėto-
jau visą amžių ten negyvenu,
tačiau sugrįžęs rasčiau šiltą vietą…

Poeto portretas
Vietą Elektrėnuose Aivaras surado. Jis su žmona Asta ir dvynukėmis dukromis Saule bei Upe, taip pat kuriančiomis eilėraščius, gyvena vienoame senojo Elektrėnų rajono bute. Todėl ir Aivaro kūrybos vakarą paįvairino Elektrėnų meno mokyklos mokinių ir mokytojų muzkiniai kūriniai. Renginio pradžioje Aivaras veltui jaudinosi, kad niekas į jo kūrybos vakarą neateis. Atėjo ir, keisčiausia, atėjo daug jaunų žmonių. Žinoma, atėjo jo klasės auklėtoja Augutė Liutkevičienė, kuri negalėjo neiš­sakyti pasididžiavimo savo vaikais.
Vakaro forma pasirinkta buvo pokalbio. Vida vis surado ko pa­klausti, nors per interviu gausybę respublikinėje žiniasklaidoje, atrodo, nebebuvo ir ko paklausti. Po knygos „Mamuto medžioklė“ išlei­dimo Aivarą pakalbinti progos nepraleido nė vienas dienraštis ar internetinis leidinys. Bet iš klasės draugų pokalbio elektrėniškiai sužinojo ir kažką naujo. Pavyzdžiui, kad Aivarui laimės daugiausia suteikia jam pačiam patinkantis sukurtas eilėraštis. Bet poetas nebandė slėpti, kad ir premijos, ir stipendijos gerai yra ne tik dėl to, kad nusipirkti ką nors gali. Premijos padeda geriau, drąsiau jaustis, duoda daugiau pasitikėjimo savimi, bet ir įpareigoja daugiau. Po apdovanojimų pačiam tenka sau kartelę vis aukščiau kelti. Ir neslėpė to keisto jausmo, renginiuose nugirstant šnabždesį: čia tas poetas Veiknys. Aivaras vertina sąžiningumą. Svarbiausia, su savimi. Sužinojome, kad tarp rašytojų irgi yra aštri konkurencija. Sako, ­net muštynių būna.

Žmogaus portretas

Renginio formatas – klasės draugų A. Veiknio ir V. Baranauskienės pokalbiai apie kūrybą, poeziją, gyvenimą

Aivaras daug kalbėjo apie savo vaikystę, per kurią jis pažįsta save, apie Elektrėnus, kuriuos jis laiko savo namais, skundėsi, kad jam trūksta to „velnio rato“, kaminų „trejybės“, jo vaikystės ežero, nes ir jis dabar kitoks… Vis dar jaunasis poetas, nors Jaunojo jotvingio premijos antrą kartą nebegaus, daug kalbėjo apie gyvenimo trapumą ir sakė branginantis tas akimirkas, kai dar suspėjo susipažinti, ranką paspausti jau išėjusiems dideliems poetams. Aivaras turi ir savo stagnatorišką požiūrį į eilėraščių skaitymą. Pasak jo, matydamas eilėraščio skaitymą iš telefono jis jaučia nepagarbą poezijai. O kartą taip atsitikę, kad vienai skaitovei beskaitant iš telefono, dingo internetas, ir eilėraštis liko neperskaitytas. Be to, Aivaras tvirtai įsitikinęs, kad vyro poeto eilių neturėtų skaityti skaitovės, o moterų – skaitovai. Eilėraščiai irgi turi lytį. Tobulas eilėraštis, pasak kūrėjo, yra tas, kai išėmus nors vieną žodį, eilėraštis sugriūna. Eilėraštis Aivarui yra išgyventas, todėl ir skaitovas turėtų jausti poeto gyvenimą ir išgyvenimus.
Apie savo naujosios knygos išgyvenimus A. Veiknys rašo: „Medžioklė truko septynerius metus – žingsnis po žingsnio, eilėraštis po eilėraščio sekiau mamutų bandos pėdsakais, svajodamas sumedžioti vieną jų. Gal net patį stipriausią – vedlį, vadą.
Jeigu tektų atsakyti, ar medžioklė pavyko, tik gūžtelėčiau pečiais. Nes ­šioje knygoje medžiotojas ir jo medžio­jamas mamutas – vienas ir tas pats veikėjas, tiksliau, metafora, laiko kilpomis šuoliuojanti iš čia į ten, iš ten į čia… Sumedžiok, ir būsi sumedži­tas. Nužudyk, ir mirsi…Iš čia ir visas ­dramatizmas. Iš čia ir visa poezija“.
Knygą „Mamuto medžioklė“ iš­leido Lietuvos rašytojų sąjungos lei­dykla, knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė.

Faktų portretas

Klasės auklėtoja A. Liutkevičienė turi kuo didžiuotis – jos auklėtinių portretai rikiuojasi tarp žmonių, kuriančių Lietuvą

Pirmoji A. Veiknio knyga „R aktai“ išleista 2007 m. „Paukštuko liudijimai“ – 2014 m., poema „Laumių vaikas“ – 2017 m., „Mamuto medžioklė“ – 2021 m.
2009-aisiais kaip žurnalistas lan­kėsi Afganistane. Apdovanotas­ „Poezijos pavasario“ jaunųjų skaity­muose „Sueiliuotas pavasaris“, 2009-aisiais „Poezijos pavasario“ orga­nizuojamų naktinių skaitymų antrosios vietos laimėtojas. 2008 metais kultūrinėje spaudoje pasirodė pirmosios eilėraščių publikacijos, palankiai įvertintos kritikų. Nuo tada pradėtas kviesti į svarbiausius Lietuvos literatūrinius festivalius „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“, „Literatūrinė Panevėžio žiema“ ir kt. 2011 metais Vilniaus mokytojų namų iniciatyva Vilniuje įvyko pirmasis į jaunuosius Lietuvos kūrėjus orientuotas festivalis „Literatūrinės Vilniaus slinktys“, vienas iš festivalio sumanytojų ir organizatorių. Taip pat 2011–2013 metais sudarė tris jaunųjų Lietuvos poetų ir prozininkų almanachus „Literatūrinės Vilniaus slinktys“. 2014 metais Kultūros tarybos prie LKM paskirta indivi­duali stipendija 2 knygų rašymui. Už knygą „Paukštuko liudijimai“ pelnė Jaunojo jotvingio premiją „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalyje. 2015 metais paskirta asociacijos LATGA stipendija.2015 metų pavasarį su „Poezijos pavasario“ delegacija aplankė lietuvių bendruomenes Šveicarijoje. 2015 metais buvo pakviestas dalyvauti tarptautiniame projekte „Versopolis“, jungiančiame vienuolikos Europos ša­lių literatūrinius festivalius, kaip vienas talentingiausių Lietuvos jaunosios kartos poetų lankėsi festivalyje Ledburyje (Jungtinė Karalystė), Gdanske (Lenkija), Zagrebe ir Splite (Kroatija).
Už poemą „Laumių vaikas“ 2017-aisiais pelnė Salomėjos Nėries premiją ir Lietuvos rašytojų sąjungos premiją už knygą vaikams. Tais pačiais metais dalyvavo Leipcigo knygų mugėje, kurioje su kitais poetais pristatė Lietuvos poezijos rinktinę. Keli A. Veiknio eilėraščiai įtraukti į pirmąsias graikų (2018 metais) ir kinų (2019 metais) kalbomis pasirodžiusias lietuvių poezijos antologijas. Eilėraščiai versti į anglų, vokiečių, rusų, lenkų, kroatų, grai­kų, kinų, flamandų ir kitas kalbas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų