Keturiasdešimt Totorių kaime – apie jo gyvenimą ir nuo Elektrėnų atsikėlusius totorius

Keturiasdešimt Totorių kaime – apie jo gyvenimą ir nuo Elektrėnų atsikėlusius totorius

Kone 50 kilometrų nuo Elek­trėnų ir vos 16 kilometrų nuo Vilniaus yra kaimas neįprastu pavadinimu – Keturiasdešimt Totorių. Teigiama, kad tai viena pirmųjų gyvenviečių Lietuvos totorių, ­greičiausiai įkurta XIV a. pabaigoje, kai į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę su savo šalininkų likučiais atvyko nugalėtas Aukso Ordos chanas Tochtamyšas. Esą šio kaimo ištakos buvo totorių karių stovykla, vėliau išaugusi ir suformavusi bajorkaimį.

Fatima Šantrukova prie tėvų namo

Beje, kai šiemet Semeliškių gimnazijos mokiniai, vadovaujami mokytojų Irenos Adomėnienės ir Jovitos Lėlienės, pagal pro­jektą „Pažinkime totorių kultūrą savo krašte“, lankėsi Keturiasdešimt Totorių kaime, Fatima Šantrukova (Ščuckaja) jiems pasakojo ne tik apie šio kaimo, bet ir iš Semeliš­kių į šį kaimą atsikėlusius totorius, su kuriais giminiavosi ir bičiu­liavosi jų šeima.

Keli padavimai
Teigiama, kad pirmieji totoriai šioje vietoje apsigyveno Vytauto Didžiojo laikais, kai jis, grįžęs iš karo, čia apgyvendino totorių. Viena versija teigia, kad jų buvo keturiasdešimt. Kita pasakoja, didysis kunigaikštis anuomet dovanojo totoriams žemes bei suteikė privilegiją – išlaikyti savo tikybą bei pa­pročius. Norėdamas, kad jų grei­čiau padaugėtų, leido daugpatystę. Vienas totorius vedė keturias žmonas, kurių kiekviena vyrui pagimdė po dešimt sūnų! Šie broliai ėmė ir subūrė kaimą, šiandien vadinamą Keturiasdešimt Totorių kaimu. Trečia sako, kad kaime pirmiausia apsigyveno 4 rotmistrai: Sabolis, Laškutis, Bairašas ir Tygušas. Šis padavimas susijęs su nuo seno šiame kaime gyvenusių totorių pavardėmis: Sobalevskiais, Bairaševskiais ir Togošiais.
Beje, pirmas žinomas kaimo pavadinimas kildinamas iš tiurkiško žodžio „kyrk“, reiškiančio keturiasdešimt. Kalbininkai teigia, kad galima ir kitokia pavadinimo kilmės versija, kuri nebūtų susijusi su konkrečiu skaičiumi, o sietųsi su kitu tiurkišku žodžiu „kyrklar“, reiškiančiu gausą, gausybę.

Istorijos detalės
Šis gatvinis kaimas, įsikūręs kalvoje, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas XV a. pirmoje pusėje. Šis bajorkaimis 1550 metais paminėtas lotynų kalba parašytame traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“. Istoriniuose dokumentuose buvo rasta informacijos, kad 1582 metais Keturiasdešimt Totorių kaimas į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystės kariuomenę pristatydavęs 24 raitelius, o 1631 metais – 19 raitelių.
Remiantis Ašmenos žemės raštininko Jano Kierdėjaus 1631 m. atlikta totorių valdų revizija, teigiama, kad Keturiasdešimt Totorių kaime buvo 42 totorių namai. Carinės Rusijos laikotarpiu kaimas tapo daugiataučiu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą atskirų religijų išpažinėjai gyveno skirtingose kaimo pusėse: namai šiaurinėje ­kaimo pusėje ir prie mečetės priklau­sė ­totoriams, o pietinėje kaimo dalyje gyveno krikščionys ir žydai.
Paskutiniojo 2011 metų visuo­tinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Keturiasdešimt Totorių kaime gyveno 451 žmogus, iš jų 130 totorių.

Kaimo ašis – mečetė
Atvykstantys svečiai pažintį su Keturiasdešimt Totorių kaimu pa­prastai pradeda nuo pačiame jo centre stovinčių medinių maldos na­mų – mečetės, kuri yra viena iš ketu­rių šiandien Lietuvoje veikiančių musulmonų šventyklų. Teigiama, kad Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė yra pati seniausia, pastatyta dar Vytauto Didžiojo laikais, tai rašoma ir ant jos sienos prikabintoje lentelėje. Ši mečetė – vienintelė Lietuvoje, kuri neturi mihrabo – ypatingo mečetės elemento, marmurinėmis ar keramikinėmis plytelėmis išpuoštos nišos sienoje, kuri pažymi kryptį į Meką. Nesvarbu, kuriame pasaulio krašte gyvena tikintieji, jiems privalu melstis veidu į Meką, musulmonų pranašo ir islamo įkūrėjo Mahometo gimtąjį miestą.

This slideshow requires JavaScript.

Mečetės sienas tradiciškai puo­šia kaligrafiškai arabų kalba užrašytos ištraukos iš Korano (muhirai), jos grindys išklotos margų raštų kilimais, ant kurių meldžiamasi atsi­klaupus, lenkiamasi iki pat žemės.
Napoleono žygio į Maskvą metu totorių maldos namai buvo sudeginti. Dabartinė medinė mečetė pastatyta 1815 m., ne kartą buvo remontuota. Šiemet taip pat buvo pakeista dalis mečetės stogo.

Vyrai ir moterys meldžiasi atskirtose patalpose
Kaip būdinga Rytų religijų maldos namams, vyrai ir moterys čia meldžiasi atskirai. Mečetė padalyta į dvi dalis – vyrų ir moterų. Vyrų dalis didesnė, atskirta nuo moterų pusės siena su niša viduryje, kurią dengia užuolaida. Į mečetę vyrai ir moterys įeidavo pro atskiras duris, taip yra ir dabar, tik po paskutinės restauracijos vietoj dviejų prieangių padarytas vienas bendras, kurį puošia fotografijų paroda. Nuotraukose – totorių šventikai, Keturiasdešimt Totorių kaimo tikinčiųjų gyvenimo ir švenčių vaizdai.
Beje, nuo 1996 m. Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė yra sakralinės reikšmės valstybės saugomas istorinis ir architektūrinis paminklas. Norint užeiti pasidairyti į Keturiasdešimt Totorių mečetės vidų, derėtų iš anksto susitarti telefonu su bendruomenės pirmininke.

Keturiasdešimt Totorių kaime
veda elektrą

Šio straipsnio autorei Keturiasdešimt Totorių kaime teko lankytis penktadienį, musulmonams šventą dieną, ir pažintį su kaimu pradėti būtent nuo pamaldų mečetėje. Labiausiai nustebino tai, kad pamaldose dalyvavo vos kelios moterys, o vyrų susirinko bent keliolika.

Net ketverios kapinės ir paminklinis akmuo Vytautui Didžiajam
Iš dviejų pusių mečetę supa musulmonų kapinės, vadinamos mizaru, kuriose, kaip pastebėjo Fatima Šantrukova, palaidoti šventikai, kariškiai, didikai ir kiti nusipelnę žmonės. Dauguma antkapinių akmenų – be jokio užrašo, nors kelis kapus jau puošia ir paminklai. Ant jų užrašai rusų, lenkų ir arabų kalbomis. Prie vieno tokių – imamo Jachja Aleksandrovičiaus – F. Šantrukova sustojo ilgėliau, ir palietusi antkapį ranka palinkėjo „Salamu alaycum“, kas reiškia „Ramybės Jums“ – šis šventikas ją krikštijo.
Moteris pastebėjo, kad Keturiasdešimt Totorių kaime yra ketve­rios kapinės, vienose palaidojimai siekia dar XV a. laikus, jose galima rasti užrašų senąja arabų kalba.
Netoli mečetės totorių ben­druomenė pastatė paminklinį ak­menį Vytautui Didžiajam. 1997 m., minėdami savo 600-ąsias apsigyvenimo Lietuvoje metines, taip totoriai pagerbė savo globėją. F. Šantrukova pastebėjo, kad čia buvo galvota statyti ir paminklą Vytautui Didžiajam, bet nukonkuravo Raižiai.

Tradicijos ragina į kapus ateiti tik su malda
Veikiančios totorių kapinės taip pat yra greta mečetės, vos įvažiavus į kaimą, bene ant aukščiausios kalvos visoje apylinkėje. Nemažai kapų ­juosia trys arba penkios eilės akmenų, paminklas atsuktas nuo kapo, gėlių – labai saikingai.

F. Šantrukova su mokiniais apie 1970 m.

Musulmonų mirusiųjų pager­bimų tradicijos ragina į kapus ateiti tik su malda. Musulmonai neturi ir į Vėlines panašios mirusiųjų pagerbimo šventės, savo artimųjų kapus lanko penktadieniais po pamaldų. Galioja taisyklė – į kapines einama tik dieną, jų po saulėlydžio negalima lankyti.
Vaikštant po kapines susidarė įspūdis, kad daugumą amžinam poilsiui čia atgulusiųjų F. Šantrukova pažinojo – ji vis vardina, kur žmogus gyveno, kiek vaikų užaugino, prie daugelio kapų prisiliečia ranka ir palinki „Salamu alaycum“ („Ramybės Jums“). Keturiasdešimt Totorių kaimo kapinėse palaidoti totoriai iš Lentvario, Grigiškių, Trakų, Semeliškių, Vievio ir kitų miestelių. Totorių kapinės veikia ir Raižių kaime, Alytaus r., Nemėžyje, Vilniaus r., Liepkalnio gatvėje, Vilniuje, Švenčionyse.

Tarsi kaimo enciklopedija
F. Šantrukova gimė ir užaugo totorių šeimoje Keturiasdešimt Totorių kaime, visą amžių Vilniaus krašte dirbo mokytoja, iš jų 31 metus – gimtajame kaime. Jos tėvas Jokūbas gimė ir užaugo Vilniuje, senelis Jonas išdirbinėjo odas, dirbo vokiečiui Kurtui priklausiusiame odų fabrike Vilniuje. Kiek susitaupęs pinigų nusipirko žemės Afindevičių kaime prie Grigiškių ir pradėjo ją dirbti. Dabar ten likusi tik gatvė tokiu pavadinimu ir keli namukai prie Vokės. Ir keturi vyriausieji Jokūbo vaikai gimė Afindevičių kaime, keturi jaunesni – jau Keturiasdešimt Totorių kaime.
F. Šantrukova teigė, kad totorių šeimos buvo gausios, jos seneliai užaugino šešis vaikus: tris dukras ir tris sūnus; ji pati užaugo aštuonių vaikų šeimoje – su penkiais broliais ir seserimi, dar viena sesuo mirė mažutė. Dabar moteris gyvena tėvų name Keturiasdešimt Totorių kaime Totorių gatvėje. Viename gale gyvena Fatima su vyriausia seserimi Aiša, kuri, regis, yra vyriausia kaimo gyventoja, jai jau 95 metai, o kitame – brolis Ibrahimas.
Kai su seserimis Fatima ir Aiša vartėme senus šeimos albumus, stebino puiki abiejų atmintis. Jautėsi, kad Fatima gali visą dieną be perstojo kalbėti apie totorių gyvenimą. Ką nors pasakodama, ji dažnai paklausdavo vyresniosios patikslinti, ši tai patvirtindavo, tai pataisydavo.

Totorės Fatima Šantrukova, Zita Milkamanovič ir Galina Šabanovič
kaimo bendruomenės namuose

O su F. Šantrukova vaikštant po Keturiasdešimt Totorių kaimą, susidarė įspūdis, kad jame visi pažįstami – mečetėje moteris­ pristatinėjo, kas tokie ir iš kur at­vyko pasimelsti, o su mumis važiuo­dama automobiliu nuo veikiančių kapinių iki namų vis pamojuodavo gatve einantiems žmonėms: viena – kaimynė, kiti – jos brolio Ibrahimo vaikai, treti – jos buvę mokiniai… Nors kuo čia stebėtis – F. Šantrukova yra vietinė, ji su seserimi apie Keturiasdešimt Totorių kaimą pasakoja ir etnologės Linos Leparskienės ir fotomenininko Arūno Baltėno knygoje „Vietiniai. Nepaprasta kelionė į Trakų kraštą“. Moteris dainuoja ir totorių folkloro ansamblyje „Ilsu“.

Apie tradicinį gyvenimo būdą
F. Šantrukova pasakojo, kad karta iš kartos totoriai laikė arklius ir vertėsi kailių išdirbimu, siuvo iš odos, garsėjo kaip puikūs daržovių augintojai. Odos išdirbimu vertėsi jos prosenelis ir senelis, vaikai jiems padėdavo dirbti, taip ir patys išmoko gerai išdirbti įvairias odas. O mo­terys augino daržoves, sėdavo jas anksti, dažna jų daigų prisiaugindavo ne tik sau, bet ir draugėms, kaimynėms ar pardavimui.
„Mūsų mama augino morkas, kopūstus, burokus, svogūnus, petražoles, moliūgus, griežčius, kuriuos­ mes, vaikai, labai mėgome kramsnoti žalius. Jie forma labai panašūs į burokus, tik labai skanūs žali – saldūs, traškūs. Mama pavasarį labai anksti sėdavo daržoves – iš savo ir gretimų kaimų ateidavo žmonių pas ją pirkti sėklų ir daigų“, – pasakojo Fatima.
Ji pastebėjo, kad totorių moterys labai mėgo ir rankdarbius, ypač siuvinėti ir megzti. Moterys visiems šeimos nariams primegzdavo šali­kų, kepurių, kojinių. O tam reikėjo pasirūpinti vilnonių siūlų, tad vilną karšdavo, verpdavo siūlus.

Ir apie Semeliškių totorius
F. Šantrukova (Ščuckaja) pa­stebėjo, kad jos tėvai giminiavosi ir bičiuliavosi su pora Semeliškėse gy­venusių totorių šeimų, visų pirma Ščiuckais, kurių Semeliškėse gyveno net trys šeimos. Romas Ščiuckas, gyvenęs Semeliškėse, kai jo namelis sudegė, atvyko su žmona Amelija į Keturiasdešimt Totorių kaimą pas žentą ir dukterį Ženią (Eugeniją), kurie gyveno jų kaimynystėje. Atvyko jau brandaus amžiaus, čia abu mirė ir palaidoti. Semeliškėse gyventi liko tik jų dukra Galina, iš­tekėjusi už totoriaus batsiuvio Ado Milkamanavičiaus. Jie abu vaikų nesusilaukė, gyveno Semeliškėse iki mirties, palaidoti Keturiasdešimt Totorių kaime. Iš aštuonių Romo ir Amelijos vaikų dar gyvos tik dukra Liusia, kuri gyvena Grigiškėse, jai jau gerokai per devyniasdešimt, moteris jau be kojų, ir jauniausio­ji Roza, kuri gyvena Balgarijoje. Iš būrio Romo ir Amelijos Ščiuckų vaikaičių Fatima gerai žino trijų likimus: Keturiasdešimt Totorių kaime prie mečetės gyvenančios Raisos, Vilniuje įsikūrusios Lenos ir Aišos, kuri, ištekėjusi už Tomo Jokubausko, gyvena Žodiškiuose, netoli Raižių.

Žvilgsnis į Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetę

Ir Semeliškėse gyvenęs Juozas Asanavičius, su žmona užauginę tris sūnus ir tris dukteris, buvo labai susijęs su Keturiasdešimt Totorių kaimu. Jų sūnus Semionas su draugais per karą kažkur rado šovinių ir bandė išrinkti, šie sprogo ir užmušė du draugus totorius – Stepą Asanavičių ir Semio­ną Ščiucką. Jie abu palaidoti Raižiuose. Dukra Milia, atvažiuodavusi pas gimines į Keturiasdešimt Totorių kaimą, ištekėjo už bulgaro ir gyvena Bulgarijoje. Kita dukra Felia, ištekėjo už Selimovičiaus, gyveno Grigiškėse, dirbo popieriaus fabrike, su vyru užaugino du sūnus – Joną ir Lio­nidą, pastarojo sūnus Konstantinas tapo šventiku – imamu. Beje, kai šio rašinio autorė lankėsi Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetėje, Konstantinas Selimovičius taip pat dalyvavo pamaldose.

Karšti vilnos važiuodavo tolimą kelią
Fatimos mama Marija Aleksandrova su kaimyne ar draugėmis prisikimšdavo maišus avių vilnos ir su autobusais važiuodavo jos karšti į Semeliškes. Ten atvykusios, priduo­davo karšti vilną į karšyklą, apsistodavo pas gimines, pabendraudavo, o kitą dieną, kai vilnos būdavo sukarštos, važiuodavo į namus. Marija Aleksandrova bičiuliavosi su Zinaida Lebedeva iš Semeliškių, tad ­dažnai apsistodavo pas ją.

This slideshow requires JavaScript.

„Ta Lebedeva su vyru užaugino keturis vaikus, dvi dukras ir du sūnus. Ištekėjusi Sonia gyveno Keturiasdešimt Totorių kaime, antra dukra Marija nutekėjo į Baltarusiją. Stiopa vedė merginą iš Keturiasdešimt Totorių kaimo, jie turi tris vaikus: dvi dukras ir sūnų. Zina Lebedeva buvo labai gera moteris – be savo vaikų užaugino dar dvi našlaites totorikes – Tanią ir Rozą. Tania ištekėjo už Asanavičiaus, gyvena Butrimonyse, užaugino keturis vaikus, viena jos dukra Tania atitekėjo į Keturiasdešimt Totorių kaimą, Roza – nutekėjo į Nemėžį, ten susilaukė dviejų vaikų, su šeima iš­vyko į Lenkiją, ten susilaukė dviejų vaikų. Sūnūs liko gyventi Lenkijoje, o dukros su tėvais grįžo į Lietuvą, į Nemėžį“, – pasakojo moteris.
Klausantis F. Šantrukovos pasakojimo, susidarė įspūdis, kad ji – tarsi viso Vilniaus krašto totorių enciklopedija. Į akis krito ir tai, kad jau praėjusio amžiaus viduryje Lietuvos totoriai daug drąsiau negu lietuviai keitė gyvenamąsias vietas. Tai pastebėjus, F. Šantrukova tarstelėjo: „Pasaulis platus, žmonės išsibarsto“.
Pati Fatima susilaukė dviejų sū­nų ir dukros. Ši ilgokai gyveno Italijoje, Romoje, bet prieš trejus metus grįžo į Lietuvą ir gyvena Pagiriuo­se, taip pat Vilniaus r. F. Šantrukova turi devynis vaikaičius ir devynis provaikaičius, vyriausiajam jų jau ­sukako penkiolika metų.
O šį rašinį labai tiktų baigti kiek modifikuota daugelio liaudies pasakų pabaiga: „Ir aš ten buvau, totoriško svetingumo ragavau, arbatos gėriau, šimtalapio valgiau”.

 

Daivos Červokienės ir F. Šantrukovos asmeninio albumo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų