A. Reklaitienės gyvenimo vėrinys: mokyklai ir žmonėms paskirti metai

Šimtmečio proga mokyklos kieme atidengtas paminklinis akmuo.
Akmenį atidengia mokyklos direktorė Alma Reklaitienė ir Vievio seniūnas Zenonas Pukėnas. 2018 m.

Virginija Jacinavičiūtė

Ilgametė Vievio pradinės mokyklos direktorė Alma Rek­laitienė sako, kad jos gyvenimas kaip vėrinys. Jame įpinta daug ryškių ir šiltų prisimini­mų, sutiktų žmonių, asmeninio augimo, tikslų siekimo, kūrybiš­ku­mo, įžvalgų… Gyvenimo vėrinyje svarbią dalį užima 20 metų, kuriuos ji vadovavo Vievio pradinei mokyklai, kurioje pati mokėsi ir davė sau vaikišką, bet lemtingą pažadą, kuriam buvo lemta ­išsipildyti.

Šeima – vertybių pamatas
Almos Reklaitienės tėvai – Petras ir Janina Petkevičiai. Iš Paparčių kilęs tėtis buvo architektas, kuris savo darbinę veiklą pradėjo kaip inžinierius Vievio kelių valdyboje, kur projektavo ir braižė kelių brėžinius. Įgijęs patirties tapo architektu restauratoriumi ir ne vienus savo gyvenimo metus skyrė paminklosaugai. Vievio kelių valdyboje P. Petkevičius sutiko žmoną, buhalterę Janiną, kilusią iš Kakliniškių. Alma pasakoja, kad šeima apsigyveno viename pirmųjų Vievyje mūrinių namų, kurį projektavo tėtis. Alma džiaugiasi, kad vaikystės name gyveno ir jį puoselėjo brolis Evaldas su šei­ma. Deja, šviesios atminties vyresnysis brolis, ilgametis Elektrėnų meno mokyklos direktorius, prieš porą metų iškeliavo Amžinybėn.
Savo mamą Alma prisimena kaip bendraujančią ir išmintingą, o tėtį kaip pamaldų ir kūrybišką žmogų. Inteligentiškoje ir dvasingoje šeimoje vaikams buvo palanki terpė augti, bręsti ir formuotis kaip asmenybėms.

Gražus darželio gyvenimas
Alma pasaulį išvydo Abro­miškių dvare. Ten veikusioje li­goninėje gegužės pabaigoje gimė trys mergaitės, kurios po kiek laiko susitiko toje pačioje darželio grupėje, o vėliau pradėjo lankyti pirmąją klasę Vievio pradinėje mokykloje. A. Reklaitienė savo darželį puikiai prisimena. Prisiminimai atrodo tokie aiškūs, kad jų beklausant tarsi matai kalbančiojo akimis. Vievio darželis veikė stačiatikių cerkvei priklausančiame pastate, kuris lig šiol stovi šventyklos pašonėje. Mama į darželį Almą vesdavo ilgu taku, kuris atrodė toks šviesus ir smėlėtas. Įsiminė diena, kai mama išleido dukrą į darželį vieną. „Labai didžiavausi, kad esu jau tokia didelė. Darželio virtuvėje, kuri buvo šalia darželio mažame namelyje, maistą gaminusios­ virėjos mane pastebėjo, klausė, ar nieks nepalydėjo. Jos žinojo visų vaikų vardus, kas jų mamos, todėl jautėmės saugiai. Ten gyvenome tikrą gyvenimą, visi šnekindavo, rodydavo dėmesį ir rūpestį“. Darželio pastatas buvo žalias medinis, vėliau pastatė mūrinį priestatą į geležinkelio pusę. Įėjus dešinėje buvo malkomis kūrenamas vedėjos kabinetas, kuris Almai atrodė labai paslaptingas. Jame vaikai susirinkdavo tik tuomet, kai atvykdavo fotografas. Tądien ir mergaitės, ir berniukai būdavo puošiami apsiaustėliais su baltomis apykaklėmis. Mergaičių drabužė­lis buvo raudonas, o berniukų mė­lynas. Kiekvieną vaiką nufotografuodavo, o nuotraukos tuo metu buvo nespalvotos, todėl vėliau tose nuotraukose buvo paraudoninami skruostukai ir lūpos.
Darželio pastate buvo nedidelis žaidimų kambarys, kuriame buvo daug spintų, spintelių, žaislų ir kilimas, o didelė renginių salė taip pat buvo ir miegamasis su išskleidžiamomis lovelėmis.
Labiausiai Almą su draugais viliojo šalia darželio esantis sodas, kuris vaikui atrodė kone stebuklingas. Dėmesį traukė pievos, raistas su savo augalija ir žydinčiom geltonom purienom. Sode vaikai jautėsi laisvi, galėjo gulėti žolėje, žiūrėti į dangų ir kalbėtis. „Tame sode kartais apimdavo jausmas, kad esi vienas begaliniame gražiame pasaulyje“, – žodžiais tarsi spalvomis atsiminimus piešė Alma.
Vėliau prie žalio medinuko buvo prilipdytas mūrinis priestatas, kuriame buvo įrengtas vaikų miegamasis. Kai gyveno Kaune, pašnekovė darželio vedėją buvo ­sutikusi Švietimo skyriuje. Abi ­viena kitą pažino. Su dėkingumu atsimena plepią su dideliais akiniais auklėtoją Zofiją Bulotienę ir tuo metu jauną šviesiaplaukę auklėtoją Irutę, kurios pavardė jau išsitrynė iš atminties.
A. Reklaitienė prisimena, kad Vievyje, Vilniaus gatvėje, kur dabar įsikūręs gėlių salonas, veikė ir lopšelis, kuriame buvo prižiūrimi kūdikiai nuo 3 mėnesių. Tik tiek laiko mamos galėjo paskirti vaikams, jei reikėjo grįžti į darbą. Čia buvo auginamas ir brolis Evaldas.

Ritualinis veiksmas
Įsimintinas karoliukas gyvenimo vėrinyje Almai buvo pirmoji klasė. Kad artėja pirmoji klasė, vaikai suprasdavo iš susitikimo su Vievio muzikos mokyklos direktore, žymiąja chorvede Aldona Pulauskiene. Šis susitikimas būdavo tarsi ritualinis veiksmas, kuriame ji visiems vaikams patikrindavo klausą, balsą, muzikinę atmintį. Pagal savus kriterijus ji atrinkdavo vaikus ir pasiūlydavo lankyti muzikos mokyklą. „O tai reiškė, kad išeini į mokyklą“, – pasakoja Alma ir priduria lankiusi pianino pamokas pas jauną ir madingą mokytoją iš Vilniaus Laumenskaitę ir garsųjį mokyklos chorą, su kuriuo ir Dainų šventėje dainavo. Prisime­na savo pirmąjį koncertą senuo­siuose Vievio kultūros namuo­se, kur dviem rankomis grojo „O kai aš, o kai aš pas močiutę buvau“, ir nesuklydo. O Dainų šventė neapsiėjo be įsimintinų nuotykių. Kai jau visi lipo į autobusą, Alma įsikabarojo į čiuožyklą ir ėmė diriguoti taip, kaip matė darant dirigentus šventėje. „Aš tau padiriguosiu“, – sakė A. Pulauskienė, pamačiusi paklydėlę, kurios nerado autobuse. Bet pykčio tuose žodžiuose nebuvo. A. Pulauskienė buvusi šiltas ir energingas žmogus, labai mylėjo vaikus, muziką ir viską, kas su ja susiję. „Ji buvo atlaidi, neatsimenu supykusios, ji tarsi sakydavo griežtai, bet atrodydavo kaip pajuokavimas, jos nebijojome nė kiek, jausdavomės labai saugiai“, – pasakoja Alma.

Nuspręstas likimas
Neeilinė mažajai Almai buvo pirmoji diena mokykloje. Čia ne tik susidūrė su keistomis tradicijomis, bet ir davė sau pažadą, kuriam buvo lemta išsipildyti. „Rugsėjo pirmajai mama padarė gražią savo sode užaugintų rausvų kardelių ir jurginų puokštę ir nuvedė mane su uniforma į pirmą klasę. Mes žinojome, kad šių gėlių negalima pa­duoti mokytojai. Su jomis turėsime prabūti visą šventę, o paskui visa mokykla eis prie bažnyčios ir padės gėles prie karių kapų. Man buvo keista, kad neduodame gėlių mokytojai. Pirmais metais dariau kaip visi, bet visas kitas rugsėjo pirmąsias gėles duodavau tik mokytojai“, – apie šiandien neįprastas tradicijas pasakojo Alma.
Rugsėjo pirmosios šventė vyko sporto salėje. Alma prisimena stovėjusi tarp didelių dvyliktokių, prisimena jų smailus baltus batelius ant mažyčio kulniuko, pusilges uniformas, su kuriomis mokinės buvo tokios gražios ir į kuodą susuktus šviesius plaukus. Vaikai rikiavosi mokyklos sporto salėje, o mokytojai, pavaduotojai ir direktorė buvo balkone. Kas buvo kalbama šventėje pašnekovė neprisimena, bet gerai prisimena sakinį „O dabar kalbės mokyklos direktorė Birutė Lančinskienė“. „Nežinau kas buvo, bet kaip koks žaibas mintis praskriejo. Aš tą pačią akimirką žinojau, kad aš būsiu šitoj mokykloj direktorė“, – pasakojo Alma, kuri tądien parėjusi namo mamos išsiklausinėjo, kas yra tas direktorius. Išgirdusi, kad direktorius mokytojų mokytojas, mažoji Alma manė, kad dirbti nieko nereikės. Tuomet mama šalia pasisodinusi dukrą davė pirmąją vadybos pamoką, kurioje rimtu tonu paaiškino ir patarė niekada negalvoti, kad direktorius nieko nedirba. Dirbsi daugiau nei visi, tuomet aiškino mama, ir tai labai atsakingas darbas.
Alma mokėsi „b“ klasėje, kurios auklėtojas buvo mokytojas Vytautas Žvirblis. Įdomu, kad pradinėje mokykloje tuomet buvo daugiau mokytojų vyrų – „c“ kasei vadovavo mokytojas Kostas Korsakas, kurio dukra vėliau irgi tapo pradinių klasių mokytoja. Alma prisimena, jog buvo labai smagu mokytis mokykloje kartu su vyresnių klasių mokiniais, matyti mokytojus, kurie nešiodavosi į pamokas vaikui įdomius daiktus: žemėlapius, didžiulius trikampius, gaublius… Mergaitei visada buvo smalsu, kas vyksta mokytojų kambaryje, ta aplinka atrodė labai jauki ir ypatinga. Įdomu, kad ugdymas Vievio vidurinėje mokykloje buvo vykdomas ir trimis pamainomis, vėliau dviem pamainom. Toks ugdymo modelis buvo taikomas iki dabartinės Vievio gimnazijos pastatymo.
A. Reklaitienė mano, kad senasis mokyklos pastatas turi ypatingą dvasią: „Matyt, daug gero tame pastate nutiko, todėl toks geras jausmas joje ir branginami prisiminimai. Šią mokyklą baigė vievietis, buvęs dabar jau a.a. vokiečių kalbos mokytojos A. Adomaitienės auklėtinis, kuris vėliau dirbo ministru. Jis yra sakęs, kad sunkiais momentais atvykdavo prie mokyklos, nes čia pabuvęs atsigaudavo“.

Įkvėpimas
Paklausta apie savo pirmąjį mokytoją V. Žvirblį pašnekovė kalbėjo, jog jis pats labai domėjosi tuo, ką darė, todėl nereikėjo specialiai ieškoti kelių į vaikų širdis. Temas aiškino ramiai, buvo kantrus, nors girdėjai pirmą kartą, negalėjai nesuprasti. „Užtikrintumas, vidinis mokytojo entuziazmas skatino mūsų drąsą mokytis, pažinti. Daug kur eidavom, keliaudavom, dalyvavom to meto ren­giniuose. Pasuki galvą, yra mokytojas – ramu. Neprisimenu, kad būtume sulaukę priekaištų, pykčio ar moralizavimo“, – sako Alma. O mokyk­los direktorė B. Lančinskienė, kuriai dabar per 90 metų, tik neseniai išėjo iš darbo mokyklos bibliotekoje, visada inteligentiška, pasitempusi, santūri ir turi puikų humoro jausmą.
Pasak A. Reklaitienės, dabar mokinius sudominti mokslu yra sunkiau, nes aplinkoje daug daugiau galimybių, daug informacijos, gyvenimo tempas labai didelis.
„Anksčiau televizorių buvo galima žiūrėti tik nuo 18 val., nes tik tada prasidėdavo televizijos transliacijos. Žmonės net ledo ritulio varžybas JAV žiūrėdavo su­sidomėję, nes norėjosi bent akies krašteliu pamatyti tos kitos šalies gabalėlį, salę, aprangą, žmones. Gyvenom lėčiau, bet mokėjom branginti, kas arti mūsų: šeimą, brolius, kaimynus… Mokėjom įsiklausyti į save ir vienas kitą. Net maži dalykai buvo ypatingi, visur ieškojom to didingumo ir dvasingumo.“, – svarsto pašnekovė. O vienu ryškiausių didingumo pavyzdžių A. Reklaitienei išliko pirmoji Mokytojo diena, kurią visus pasitiko akordeonu grojanti mokytoja A. Pulauskienė. „Vėliau dirbdama direktore visada siekiau tarsi atkartoti tą pirmą mokytojų dieną. Supratau, jog renginiai turi praturtinti dvasią, auginti, todėl visada su mokytojais organizuodavom originalius renginius, kurie visiems dovanodavo džiaugsmą, suburdavo, buvo nepakartojami ir savo išraiška nesikartodavo“, – pasakojo A. Reklaitienė, nejučia primindama, kiek daug įtakos žmonių gyvenimuose kartais turi paprasti, bet dvasią paliečiantys nutikimai.

Svajonės išsipildymas
Alma baigė tuo metu trimetę Vievio pradinę mokyklą, kuri jai visada atrodė tokia nepaprasta ir tada gyvenimo sūkurys Petkevičių šeimyną nukreipė į Kauną, kur tėtis gavo naują darbą, o brolis Evaldas įstojo mokytis į Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą.
Almai Kaune patiko. Draugės pakviesta ji įsitraukė į moksleivių liaudies teatrą, vėliau į Kauno profsąjungų rūmų K. Binkio liaudies teatrą, kurie nepaprastai plačiai atvėrė pasaulėžiūrą. Kūriniai, jų interpretacijos, autoriai, bendravimas su kūrybingais žmonėmis, socialinių, moralinių ir filosofinių klausimų nagrinėjimas ir kt. pasėjo dar didesnę žingeidumo sėklą ir padėjo sutikti savo gyvenimo žmogų, vyrą Kęstutį. Šiandien A. Reklaitienė sako, kad tarp teatro ir mokyklos yra daug sąsajų, nes tai visapusiškos, įvairius gyvenimo aspektus apimančios sritys. Patirtis teatre buvo impulsas pasirinkti lietuvių kalbos ir literatūros studijas VU Kauno fakultete. Vėliau sekė šeimos sukūrimas, sūnaus Mindaugo ir dukros Kotrynos gimimas, vasarojimas su vaikais gimtajame Vievyje. O vaikams paaugus pašnekovė tęsė savo karjerą. Kaune dirbo mokytoja, darželio metodininke (dabar tos pareigos vadinasi pavaduotojos). Kad darželis galėtų specializuotis, baigė logopedijos studijas ŠPI, bet galiausiai darželis buvo uždarytas, tuomet dirbo „Atžalyno“ vidurinėje mokytoja ir direktoriaus pavaduotoja (dabar KTU progimnazija), o galiausiai grįžo į Vievį ir ėjo Vievio vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojos ugdymui pareigas ir tais pačiais metais dukrą Kotryną išleido į pirmąją klasę. Tada dar niekas negalvojo apie tai, kad užaugusi dukra pasirinks gydytojos profesiją, o sūnus Mindaugas pasuks senelio keliu, taps architektu, bus Venecijos bienalės kūrėju, VILNIUS TECH dėstytoju.
Vykdant švietimo sistemos per­tvarkas ir siekiant Vievio vidu­rinei mokyklai tapti gimnazija, reikėjo atskirti pradines klases nuo vidurinės mokyklos. Taip pirmoje klasėje rugsėjo 1-osios šventėje aplankiusioms mintims buvo lemta išsipildyti – laimėjusi konkursą A. Reklaitienė tapo savo pirmos ir mylimos pradinės mokyklos direktore.

Tarp statybos ir kūrybos
„Kaip ta Alisa Stebuklų šalyje, papuoliau į sūkurį ir tapau direktore“, – filosofiškai apie savo karjeros pokytį kalbėjo direktorė. Prisimena, kad pradėjus vadovauti buvo daug iššūkių, nes mokykla prašėsi ne tik kosmetinio remonto, bet ir didesnių investicijų – po lietaus rūsyje telkšojo balos, šviestuvų gaubtai buvo tie patys, kaip pradėjus jai lankyti pirmąją klasę, mokykloje nebuvo šiuolaikiškų tualetų ir kt.
Būtinieji darbai buvo svarbus iššūkis, kuris neatrodė toks didelis dirbant darniame ir draugiškame kolektyve. „Kolektyve mačiau prieraišų ir brangintiną santykį. Kiekvienas su meile širdyje savo mokyklai, kuri stiprino ir drąsino. Iš tiesų mokytojams buvo svarbu kokia aplinka mokykloje, bet užvis svarbiau buvo tiesiog būti ir dirbti savo pasirinktą darbą, svarbūs buvo vaikai, kuriems mokytojos pašventė savo gyvenimus. Tai dar labiau stiprino motyvaciją gražinti aplinką, nudažyti fojė grindis, iš pagarbos mokytojo profesijai sutvarkyti mokytojų kambarį, apsodinti mokyklos kiemą medžių sodinukais. Kiekvienais metais atsinaujindavome, gražinome aplinką ir kiekvienas pokytis didino bendruomenės orumą, kėlė pasididžiavimą mokyk­la, suteikė daugiau komforto ir patogumo visai mokyklos bendruo­menei, kūrėme mokyklos aplinką, kurioje mūsų mokiniai galėtų tinkamai augti ir mokytis“, – prisimena A. Reklaitienė. Vienas iš didžiausių projektų mokykloje – valgyklos priestato pastatymas, kuris leido mokyklai tapti savarankiška ląstele, nes vaikams nebereikėjo keliauti į gimnazijos valgyklą. A. Reklaitienė dėkinga savivaldybės administracijai, kuri visada girdėjo mokyklos poreikius, todėl buvo pakeistas stogas, atnaujinta šildymo sistema, pakeisti langai ir kt. A. Reklaitienės vadovavimo metais įvyko dar vienas reikšmingas įvykis – mokyklai suteiktas lietuviškos mokyklos Vievyje pradininko Jurgio Milančiaus vardas. A. Pulauskienės įkvėpimas ir patirtis teatre skatino ieškoti naujų įsimintinų švenčių formų. Stengtasi mokyklos istoriją kurti akcentuojant tai, kas svarbu: įvairias sukaktis, valstybines šventes ir reikšmingas šaliai datas. Atsisukta į mokyklos istoriją, surinkta medžiaga ir išleista knyga apie J. Milančių. O minint naujai atkurtos pradinės mokyklos 20 metų gyvavimo sukaktį visos mokyklos bendruomenės pastangomis mokyklos kieme ant pastato buvo sukurtas sienos piešinys „Gyvoji knygnešystė“ su žinute – „Istoriją prisimenant, istorijai paliekant“, kuri pabrėžia mūsų pastangas iš kartos į kartą visais įmanomais būdais perduoti gyvą gimtąjį žodį, saugoti savo kalbą.

Mokslas – vertybė
Nors materialūs dalykai gyvenime yra svarbūs, tačiau gyvenimui daugiausiai vertės suteikia tai, kas pinigais neskaičiuojama, mano A. Reklaitienė. Tai žmogiškosios vertybės, žmonės, iš kurių gali mokytis, kuriems gali perduo­ti savo patirtį ir žinias. O svarbios ne tik dalykinės žinios, bet ir gebėjimas matyti širdimi. Tik šis gebėjimas padeda užauginti talentus, pastebėti moksleivių gerąsias savybes ir jas sustiprinti. „Kai žmogus atranda savo pašaukimą, tai laimė ne tik žmogui, jo šeimai, bet ir valstybei, nes geriausias specialistas yra tas, kuris dirba iš pašaukimo“, – sako A. Reklaitienė.
O A. Reklaitienei viena di­džiausių vertybių gyvenime buvo mokslas, kuris gyvenimo vėrinyje užima mažiausiai keturis karoliukus. Dirbant vadovaujantį darbą, A. Reklaitienė jautė norą papildyti vadybos žinias, todėl savo iniciatyva pasirinko vadybos magistro studijas ISM. Sako, kad dėstytojai buvo nustebę, kai verslininkų grupėje ­atsirado biudžetinės įstaigos vadovė. Ko gero tai buvo impulsas aukštajai mokyklai parengti projektą bei pakviesti mokytis ne tik verslo žmones. Vadyba mokslai nesibaigė. Mirus mamai, iškilo daug dvasinių klausimų, o brandus protas reikalavo atsakymų, todėl kilo noras studijuoti teologiją. „Pasakiau sau, kad negaliu nugyventi gyvenimo neperskaičius Biblijos. Tai tūkstančius metų iš kartos į kartą rašyta ir perduota, plačiausiai tiražuota, į daugiausiai kalbų išversta didžiausios Išminties knyga. Negaliu juk būti tokioje puikybėje, kad ją atmesčiau“, – dialogą su savimi vedė A. Reklaitienė, rinkdamasi teologijos magistro studijas VDU.
Turėdama keturis aukštojo mokslo diplomus pašnekovė sako, kad mokymasis buvo nuostabi gyvenimo kelionė. Ir nė vienų moks­lo studijų nenorėtų atsisakyti, nes kiekviena jų praturtino, suteikė supratimo apie žmones ir santy­kius, pasaulio suvokimo. „Man tai yra viena iš tų vertybių, dėl ko verta gyventi“, – sako A. Reklaitienė.
20 metų paskyrusi Vievio pradinei mokyklai šiandien A. Reklaitienė vadovauja Žiežmarių darželiui „Vaikystės dvaras“, kur renka naują gyvenimo patirtį, sutinka naujus žmones, įgyvendina naujas idėjas.
Tačiau niekada nepamiršta Vievio J. Milančiaus pradinės mokyklos kolektyvo, kuris savo dvasia, pagarbiu bendravimu, empatija ir kitomis žmogiškomis vertybėmis priminė šeimą. A. Reklaitienė akcentuoja, kad šie metai mokyklai išskirtiniai. 2001 m. reorganizavus vidurinę mokyklą, vėl pradėjo veikti Vievio pradinė mokykla, todėl šių dienų pradinė mokykla švenčia 25-metį. Nuoširdūs sveikinimai visai bendruomenei gražios ir prasmingos sukakties proga!

Asmeninio archyvo nuotr.