Pamenate, prieš gerus daugiau nei pusę metų pasakojau apie savo susitikimą su Antanina iš Grabijolų kaimo Elektrėnų savivaldybėje?
Tąkart su dukra apsilankęs etnografiniame kaime, Grabijoluose, sužinojęs, kad charizmatiškoji Antanina, visą gyvenimą globojusi svetimus katinus ir užauginusi penkis vaikus, negauna valstybės pensijos, negalėjau tiesiog numoti ranka. Man atrodė neteisinga, kad žmogus, visą gyvenimą atidavęs šeimai, senatvėje dar turi vienas klaidžioti po biurokratijos labirintus.
Kreipiausi į „Sodrą“, kitas institucijas, aiškinausi, klausinėjau. Vėliau paruošiau klausimus Antaninos dukrai, kad ji galėtų kreiptis į „Sodrą“ ir išsiaiškinti, kas priklauso jos mamai.
Ir šiandien turiu gerą žinią – Antanina, sulaukusi 79 metų, pradės gauti valstybės pensiją.
Atrodo, tai tik dokumentai, pažymos ir formalumai. Tačiau už jų slypi labai paprasta žmogiška istorija. Antanina užaugino penkis vaikus, visą gyvenimą rūpinosi ne tik savo šeima, bet ir svetimais katinais, gyveno savo paprastą, bet labai gražų gyvenimą. Ir dabar jai pagaliau priklauso tai, kas priklauso pagal įstatymą. Ši Antaninos istorija priminė dar vieną svarbų dalyką.
Mamos, kurios Lietuvoje užaugino penkis ar daugiau vaikų, gali turėti teisę į antrojo laipsnio valstybinę pensiją, mokamą papildomai prie įprastos senatvės pensijos.
Pagrindinės sąlygos – motina arba įmotė turi būti išauginusi ne mažiau kaip penkis vaikus ir paprastai būti sulaukusi senatvės pensijos amžiaus. Taip pat vertinama, ar buvo įvykdytos kitos įstatyme nustatytos sąlygos. Tam reikalingi dokumentai, tarp jų – savivaldybės administracijos išduodama pažyma.
Nuo 2024 metų dėl šios pensijos kreipiamasi į „Sodrą“. Todėl noriu kreiptis į jus, mieli artimieji, jeigu jūsų mama ar močiutė užaugino penkis ar daugiau vaikų, pasidomėkite, ar jai priklauso ši pensija.
Galbūt ji pati nežino, galbūt nedrįsta klausti, o gal tiesiog nežino, nuo ko pradėti. Padėkite jai. Paskambinkite į „Sodrą“, prisijunkite prie elektroninių paslaugų, išsiaiškinkite, kokių dokumentų reikia, ir padėkite juos sutvarkyti. Kartais žmogui reikia ne pinigų ar didelių pažadų. Kartais reikia tiesiog žmogaus, kuris pasakytų: „Mama, aš tau padėsiu.“
O Antaninai iš Grabijolų linkiu gražios, ramios senatvės. Ir kuo daugiau tų dienų, kai galima nebesukti galvos dėl biurokratijos, o tiesiog pasidžiaugti gyvenimu, savo vaikais, anūkais, katinais ir tuo nuostabiu Grabijolų kaimu.
Robertas Šarknickas