Žmonių iš nuotraukos istorija – nuo kančių gete iki laimingo gyvenimo Amerikoje

Žmonių iš nuotraukos istorija – nuo kančių gete iki laimingo gyvenimo Amerikoje

Virginija Jacinavičiūtė

Praėjusią savaitę „Elektrėnų kronikoje“ publikavome nuo­trau­ką ir prašėme atsiliepti­ tuos, kas atpažins nuotraukoje įamžintus asmenis. Ačiū vieviškei Linai Maliauskienei, kuri nuotraukoje atpažinusi savo kaimyną Antaną Lučiūną, susisiekė su redakcija. Linos dėka išsiaiškinome, kas tie ant minkštasuolio įsitaisę žmonės, o iš jų artimųjų sužinojome, kokios drąsios ir pagarbos vertos asmenybės žvelgia į mus iš ­nuotraukos.

Nuotraukos paslaptis

Vladas Lučiūnas, Antanas Lučiūnas ir Morisas Korėnas Niujorke

Minėtą nuotrauką 80-ųjų Holokausto pradžios Lietuvoje metinių išvakarėse į redakciją atnešė literatė Ona Gražina Maleravičienė. Ji žinojo tik tiek, kad nuotraukos centre sėdinti jos anyta Ona Kazlauskaitė Maleravičienė išgelbėjo žydaitę, ku­ri buvo kalinama viename iš Seme­liš­kių getų. Ji spėjo, kad šalia anytos gali sėdėti toji išgelbėta mergaitė, ­žinojo, kad nuotrauka daryta viešbutyje „Lietuva“, kai išgelbėti žydai lankėsi Lietuvoje ir susitiko su savo gelbėtojais. Anytai gyvai esant, niekas gerai neišsiklausinėjo, kokia iš tiesų buvusi istorija.
Bet šį istorinį detektyvą išnarp­lioti padėjo Antano Lučiūno sūnūs – dvyniai Algirdas ir Vladas Lučiūnai.
Trejus metus Vievininkuose gyvenantis A. Lučiūnas papasakojo, kad nuotraukoje kartu su Ona Kazlauskaite Maleravičiene užfiksuotas tėtis Antanas Lučiūnas, tėčio brolis Jonas Lučiūnas bei du Vievyje gyvenę žydai – Mošė ir Benjaminas Korėnai. Šalia ant sofos sėdi Mošės žmona, Lenkijos žydė Roza, su ku­ria Mošė susipažino jau Niujorke.

Nuotrauka, nuo kurios prasidėjo istorijos paieškos. Stovi broliai Benjaminas ir Morisas Korėnai. Iš kairės sėdi Moriso žmona Roza,
Ona Kazlauskaitė Maleravičienė, Antanas ir Jonas Lučiūnai

Ši nuotrauka daryta praėjus beveik 50 metų po to, kai A. Lučiūnas ir O. Kazlauskaitė Maleravičienė iš Semeliškių geto išvedė ir nuo mirties Dargonių miške išgelbėjo 11-metę Mošės ir Benjamino sesę Liubą. Šiandien Mošė, kuris JAV tapo Morisu, ir jo brolis Benjaminas jau yra mirę, tačiau draugystę ­su Lučiūnais tęsia jų vaikai.

Iš muziejaus archyvų
Šios istorijos aprašas yra išlikęs Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje.
Cezaris Lučiūnas, našlys su penkiais vaikais – Antanu, Jonu, Elena, Mikalina ir Veronika – prieškaryje gyveno šalia Vievio, Mataučiznos vienkiemyje. Vievyje dervų ir terpentino fabriką turėjo Mejeris Korėnas, kuriame Cezaris Lučiūnas dirbo vežėju. Cezario sūnus Antanas Lučiūnas buvo Mejerio Korėno sūnaus Mošės bendraamžis ir draugas. Niekas ir įtarti negalėjo, kokių išbandymų abiejų šeimų nariams teks patirti karui prasidėjus.
Vos keliolikai dienų praėjus nuo karo pradžios, visi Vievio žydai buvo apsupti ir vežimais išvežti į Semeliškes. Semeliškėse jie buvo porą savaičių įkalinti, vėliau visi nužudyti. Prieš išvežant iš Semeliškių žmones sušaudyti, Mejerį Korėną iškvietė į policiją, nes jis buvo reikalingas vokiečiams kaip savo srities specialistas. Per tas porą savaičių, kol Korėno šeima gyveno viename iš Semeliškių namų, Mejeris Korėnas to namo rūsyje įrengė slėptuvę. Kuomet žmones pradėjo varyti iš namų, kaip vėliau paaiškėjo, sušaudyti, lemiamu momentu slėptuvėje pavyko pasislėpti Korėno sūnums Mošei ir Benjaminui, jų tetai Michlei Levinienei ir dar dviem žmonėms. Pasilikusi be vyro, Mejerio Korėno žmona Feiga nuėjo kartu su visais kitais varomais žmonėmis ir žuvo. Atėjus nakčiai, likę slėptuvėje Korėnų šeimos nariai, pasidarę iš skudurų virvę, pro namo stogą nusileido ant žemės ir per miškus atėjo į Vievį pas Cezarį Lučiūną. Čia jie rado savo tėvą Mejerį ir jo 11-metę dukrą Liubą, kurią Antanas Lučiūnas buvo atsivežęs iš Semeliškių kiek anksčiau ir paslėpęs savo namuose. Lučiūnų name buvo įrengta slėptuvė, kurioje besislaps­tantys Korėnai sėdėdavo ištisomis dienomis. Korėnai pragyveno Vievyje pas Lučiūnus 8 mėnesius. Jiems padėjo išgyventi ne tik šeimos galva Cezaris Lučiūnas, bet ir visi jų vaikai. Tik 1942-ųjų birželį, kai tapo pernelyg rizikinga visiems pasilikti Vievyje, Korėnai buvo priversti pakeisti slapstymosi vietą, tad trumpam apsigyveno pas kitus valstiečius. Kauno gete gyvenęs Mejerio brolis Tanchumas Korėnas

Tėvas Mejeris Korėnas su sūnumis Benjaminu ir Morisu

suorganizavo savo giminaičių pervežimą iš Vievio į Kauno getą, kuriame Korėnų šeimos nariai pragyveno nuo 1942-ųjų rugpjūčio 10 d. iki 1943-iųjų vėlyvo rudens. 1943-iųjų lapkričio pabaigoje Kauno geto pasipriešinimo dalyvis Muselis išvežė iš Kauno geto į Tarpumiškio kaimą (Kaišiadorių raj.) pas girininką Mykolą Šimelį 9 žmones – Korėno, Arnovskio šeimas ir savo žmoną Polią Muselienę, vėliau prie jų prisidėjo dar 5 žmonės. Pas girininką Mykolą Šimelį sulau­kė išvadavimo 14 besislapstančių žmonių, tarp kurių buvo ir Korėnų šeimos nariai. Vėliau Benjaminas ir Mošė Korėnai gyveno JAV, jų se­suo Liuba Korėnaitė Fišer – Izraelyje. Antanas Lučiūnas ir jo sūnus Vladas buvo išvykę pasisvečiuoti pas brolius Korėnus į JAV, o patys Korėnai taip pat kelis kartus buvo atvykę į Lietuvą. Nuo mirties išgelbėta Liuba į Lietuvą niekada nebuvo atvykusi.
2006 metais, lankydamasis­ Lietuvoje, Benjaminas Korėnas kreipėsi į Valstybinį žydų muziejų dėl Lučiūnų šeimos narių apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Šis apdovanojimas Cezariui Lučiūnui, Antanui Lučiūnui, Veronikai Lučiūnaitei, Mikalinai Lučiūnaitei-Kazakauskienei, Elenai Lučiūnaitei-Martinkėnienei bei Jonui Lučiūnui įteiktas 2008-aisiais. Apdovanota nebuvo tik jauniausia C. Lučiūno dukra Veronika, kuri tuo metu buvo dar maža. Šeima nuo jos slėpė, kad globoja žydus, kad netyčia kam neprasitartų. Apdovanojimą įteikė prezidentas Valdas Adamkus. Jo atsiimti Antanas Lučiūnas nespėjo, nes mirė 2007-aisiais.

Sūnaus prisiminimai
Muziejaus aprašyme nėra informacijos apie Oną Kazlauskaitę Maleravičienę, todėl V. Lučiūno klausėme, koks buvo jos vaidmuo šioje istorijoje? Vyriškis pasakojo, kad jo senelis Cezaris ir tėvas Antanas laikė puikius arklius ir tais laikais teikė pavežėjų paslaugas. Juos ir kunigai, ir policininkai samdydavo, per mėnesį uždirbdavę po 200 litų. Kartą bevežant policininkus Antanas Lučiūnas nugirdo, kad Semeliškių gete laikomi žydai rytoj bus vedami šaudyti. Nieko nelaukęs devyniolikmetis Antanas nuskuodė pas netoli gyvenančią Maleravičienę ir abu vežimu iš Vievio nudardėjo į Semeliškių getą gelbėti Korėnų. O. Maleravičienė išėjo kalbėtis su lietuviais baltaraiščiais, saugojusiais getą, o A. Lučiūnas laukė už pastato kampo. Šis getas buvo šalia mokyklos. (Įdomu tai, kad 1980 m. Algirdas Lučiūnas dirbo direktoriaus pavaduotoju Semeliškių vidurinėje mokykloje. Šalia stovėjo ir tas pastatas, kuriame buvo laikomi Korėnai. Pastate vėliau veikė mokyklos bendrabutis. Bet tuo metu šios sukrečiančios istorijos Antano Lučiūno sūnus dar nežinojo.). Į getą Maleravičienė ėjo ne tuščiomis, nešėsi naminės butelį, kurį išgėrę apsauginiai, nesusigaudė, kad į vidų įsmuku­si gelbėtoja už rankytės paėmusi išsivedė dešimtmetę Liubą. Sunku ir įsivaizduoti, kad gyvybės ar mirties klausimą sprendė vienas naminės butelis! Šienu apdengta mergaitė buvo nuvežta į Cezario Lučiūno namus ir paslėpta. Žydus išvedus šaudyti, broliai Korėnai pasislėpė tėvo paruoštoje slėptuvėje, o atėjus nakčiai, išlipo per langą ir slapstydamiesi grįžo į Vievį. Jų mama Feiga buvo silpnos sveikatos, sunkiai paėjo, todėl nė nebandė gelbėtis. V. Lučiūnas sako, kad motina pasisaukojo, baimindamasi, kad slėptuvėje neliks vietos, ji labiau norėjo išgelbėti savo vaikus. Jau kitą dieną (1941 m. spalio 6 d. ) ji buvo sušaudyta ir su 962 žydais atgulė Dargonių miške.

Antanas Lučiūnas su Moriso Korėno šeima Trakuose

Broliai Lučiūnai pasakojo, kad Korėnai iš pradžių buvo slepiami namie, po pervežimo iš Lučiūnų namų slapstėsi sudegusios po bombordavimo sodybos kluone, šiene. Antanas kelis kartus per savaitę pristatydavo maistą, vis kitu keliu, apsidairydamas, nueidamas tai į vieną, tai į kitą pusę nuo sodybos, kol įsitikindavo, kad saugu. Ateidavo tik perdavęs sutartą ženklą. Naktimis A. Lučiūnas lydėdavo Korėnus atlikti gamtinių reikalų. Vieną naktį jiems lauke esant, išdygo baltaraištis ir išgirdo šlapinimosi garsą. Jis klausė, kas čia per garsas, o Antanas atsakęs, kad neitų, nes ten jo sesuo Elena šlapinasi. Nelauktas svečias patikėjo ir abi šeimos išvengė skaudžios lemties.
Vėliau Korėnai slapstėsi miške, kur buvo įsirengę žeminę, buvo apsistoję ir Kaišiadoryse bei Kaune pas savo gimines. Slapstymasis baigėsi tik 1943 metais, kai prasidėjo kovos tarp rusų stalininio ir Vokietijos nacių okupacinių režimų. Tuo­met Korėnų šeima išvyko į JAV ir ten pradėjo gyvenimą nuo nulio.

Amerikietiška laimė
V. Lučiūnas sako, kad ten savo gyvenimą Korėnai pradėjo su 5 doleriais kišenėje, pas gimines dirbo taksistais, bet susirgus buvo išvyti, vėliau į gyvenimą kabinosi dirbdami mėsos fabrike išdarinėtojais. Darbo sąlygos buvo nepakeliamos. Korėnai nė nematė, kaip auga jų vaikai. Abu broliai vedė len­kų kilmės žydes. Vėliau broliai bandė kartu verslauti, įsteigė mezgimo fabriką, bet verslas nesisekė. Sėkmė aplankė tik tuomet, kai pradėjo dirbti atskirai. Morisas su kitu žydu atidarė sėkmingą mezgimo fabriką, suteikė darbo kitiems, o kuo užsiėmė Benjaminas atmintyje neužstrigo. Kad abiem broliams gyvenimas susiklostė gerai, liudijo įspūdingi namai, kurių dydis viršijo 600 kv. metrų.
Įsitvirtinę svečioje šalyje Korėnai ne kartą kvietė Lučiūnus į svečius ir patys ne kartą buvo atvykę į Lietuvą.

This slideshow requires JavaScript.

Kai 1988 m. lankėsi Lietuvoje, jiems buvo draudžiama važiuoti to­liau nei 15 km už Vilniaus, bet Lučiūnai surizikavo, prašydami neatkreipti dėmesio paragino kirsti Aušros vartus, įsisodino brolius į mašiną. Tąkart nuvežė juos į žudynių vietą, kur tragiškom aplinkybėm amžino poilsio atgulė mama Feiga, taip pat nuvyko į slapstymosi vietas Kaišiadoryse ir Kaune. Ši kelionė brolius Korėnus ­labai sujaudino. Išgelbėtoji žydė Liuba į Lietuvą niekada nebuvo atvykusi.
V. Lučiūnui įsiminė kartas, kai jis su tėvu Antanu lankėsi Mejerio Korėno namuose Izraelyje. Tą kartą M. Korėnas norėjo tėvui įteikti aukso ryšulėlį, bet tėvas neėmė, sakydamas: „Tau gyvenime gali jo labiau prireikti“. Jis pamena, kaip po šių žodžių verkė broliai Korėnai.
Ona Gražina Maleravičienė pamena, kad ir jos anytai Korėnai siūlę pinigų, bet ji atsisakiusi. „Aš visko turiu, man nieko nereikia“, – sakė ji.
1990 m. V. Lučiūnas į Niujorką buvo išvykęs su tėčiu. Korėnai priėmė labai svetingai, pas juos gyveno apie mėnesį ir per tą laiką apkeliavo nemažai šalies.
Pas Korėnus besilankant jau po tėvo Mejerio mirties, sūnus parodė įrašą, kur lenkų kalba ponas Mejeris prisiminė ir geru žodžiu minėjo Antaną Lučiūną ir jo šeimą. Šio įrašo kopijos Lučiūnai neturi.
Kai seneliui, tėvui, dėdei ir tetoms buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolių vardas, V. Lučiūnas buvo nuvykęs į Izraelį, pats matė artimųjų vardą iškaltą ant Teisingumo sienos „Yad Vašemo“ Teisingumo sode.
Šiandien broliai Korėnai jau atgulę amžinojo poilsio. Jie buvo ilgaamžiai, išgyveno beveik visą amžių. Korėnų ir Lučiūnų draugystę tęsia jau kita karta. Algirdo Lučiūno dukra ne kartą svečiavosi pas Korėnų sūnus Niujorke, nuolat ryšį palaiko elektroniniais laiškais.
Šiandien prisimindamas tėvą V. Lučiūnas sako, kad jis buvo ypatingai drąsus žmogus: aukojosi dėl draugų, nors paties šeimai grėsė pavojus. Antanas Lučiūnas drąsos, garbės ir pasiaukojimo etalonas ne tik artimiesiems, bet ir visiems Lietuvos piliečiams.
A. Lučiūnas palaidotas Vievio kapinėse šalia žmonos Janinos. Jo kapas pažymėtas Pasaulio tautų ­teisuolio medaliu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų