Julija Kirkilienė
Senovės Lietuvoje laužai žmones įspėdavo apie artėjantį priešą. Pamatę dūmus, kaimo gyventojai mesdavo darbus, griebdavo kirvius, šakes, dalgius, kalavijus į rankas ir skubėdavo pasitikti priešų. Žmonės suprato, kad be žemės jie taps vergais, todėl nebijodavo ir gyvybę paaukoti gindami tai, kas jiem šventa. XXI amžiuje laužai deginami kviečiant žmones ginti savo maitintojus, žemdirbius, ne nuo išorės, o vidaus priešo – valdžios. Valdžia žemdirbius laiko, tarsi visų Lietuvos negandų kaltininkais, todėl juos apkrauna nepamatuotais, pertekliniais ir netgi neadekvačiais įstatymais ir reikalavimais.
Žemdirbiai varomi nuo žemės
Sausio 8 d. visoje Lietuvoje liepsnojo laužai įspėdami valdžią, kad žemdirbiai nesutinka su valdžios pasikėsinimu į lietuvių papročius, gyvenimo būdą, į žemę! Lietuva visada buvo žemdirbių kraštas, gyveno iš žemdirbystės, o dabartinė valdžia visa tai, atrodo, tyčia stengiasi sunaikinti, nuvaryti ūkininkus nuo žemės. Laužai, pasak Elektrėnų savivaldybės ūkininkų sąjungos pirmininko Algirdo Grotuzo, buvo tik pasitikrinimas, ar žemdirbiai yra vieningi. Laužų žemėlapis apėmė visą Lietuvą, Elektrėnų savivaldybę taip pat. Savivaldybėje ūkininkai prie laužų rinkosi iš visų seniūnijų. Tiesa, ūkininkus įspėjamojoje laužų deginimo akcijoje aplankė savivaldybės vadovai, sakė palaikantys žemdirbių reikalavimus ir savo apsilankymu žemdirbiams pakėlė nuotaiką. Dabar ūkininkai ruošiasi su sunkiąja technika važiuoti į Vilnių ir prašo žmonių supratimo, nes jie kitos išeities neturi. Žemdirbystės naikinimas kenkia ne tik ūkininkams, bet kiekvienam Lietuvos gyventojui, kuriam dėl neprofesionalių valdžios veiksmų brangsta ne tik šalyje gaminami maisto produktai, bet ir kitos prekės. Žemdirbiai primena, kad apsipirkimas kaimyninėse šalyse yra laikinas, kad sumažėjus galimybėms užsidirbti pinigų, nebus už ką apsipirkti ir Lenkijoje.
Dėl ko protestuoja?
Žemdirbiai turi valdžiai tokių reikalavimų, kuriuos suprasti turėtų kiekvienas Lietuvos žmogus. Pasak A. Grotuzo, žmonės iš pirmų lūpų turėtų išgirsti žemdirbius, o ne klausyti per Lietuvos televiziją, kad esą žemdirbiai labiausia kenkia gamtai ir teršia aplinką. Iš tiesų, žemdirbiai nori tik protingų valdžios įstatymų. Pirmasis neprotingas įstatymas yra dėl būtinų atkurti daugiamečių pievų plotų. Problema čia tokia: stojant į ES Lietuva įsipareigojo pievų plotų nemažinti daugiau nei 5 proc. Buvo apsižiūrėta, kad, lyginant su 2018 m., pievų sumažėjo daugiau nei 5 proc. ir esą gauta iš ES grasinimų sankcijomis, todėl ūkininkai pievas atstatyti privalantys savo lėšomis. Tiek Elektrėnų ūkininkų sąjungos pirmininkas Algirdas Grotuzas, tiek Kaišiadorių r. ūkininkų sąjungos pirmininkas Saulius Stirna vienu balsu tvirtina, kad pievų plotai išlaikyti nebuvo dėl blogos žemdirbystės politikos šalyje. Lietuvoje padaryta buvo viskas, kad mažėtų gyvulininkystė: sunaikinti kiaulininkystės ūkiai, dėl mažų pieno supirkimo kainų neišsilaikė pieno ūkiai, dėl brangių pašarų sumažinti galvijų ūkiai, todėl žemdirbiams mažiau reikėjo pievų, o daugiau teko sėti grūdinių kultūrų. Pievos irgi buvo panaudotos grūdinėms kultūroms auginti. Vieno didžiausių savivaldybėje pienininkystės ūkių savininkė Lina Girdžiūnienė pievų atstatymo reikalavimus vertina sarkastiškai: gal ponai iš Vilniaus galvoja, kad pienines karves galima akmenimis šerti. Ji dalyje pievų augino grūdines kultūras pašarams, o dabar esanti priversta tas pievas atstatyti, nors niekas nepaaiškina, kaip tai padaryti, kuo jas apsėti ir niekam nerūpi, kuo reikia šerti melžiamas karves, kad pieno litrą už 19 eurocentų parduodant, dar pinigų užtektų ir pašarams, ir vaistams nupirkti, ir už karvių priežiūrą nors minimalų atlyginimą išsimokėti. A. Grotuzas antrina, kad žemdirbiams neapsimokėjo laikyti gyvulių, gyvulininkystė traukėsi, todėl ūkininkai pradėjo arti pievas ir sėti javus. Tai pamatęs ministras, užsimojo suvaldyti „sofos“ ūkininkus, t.y. tuos ūkininkus, kurie žemes deklaruoja, bet patys jų nedirba, o nuomoja grūdų auginimui, suvaldyti. Bet pievų atstatymo naštą deda ne ant žemės savininkų, o ant tų žemdirbių, kurie nuomoja žemę ir augina javus. O jiems pievų atstatymo našta niekada neatsipirks.
Nekompetencijos
Pasak A. Grotuzo, ministras pademonstravo savo visišką nekompetenciją „didvyriškai susidorodamas“ su taip vadinamais „sofos ūkininkais“, kurie deklaruodavo pievas ir jas paprasčiausiai sumulčiuodavo. Ministras uždraudė pievų mulčiavimą, pareikalavo jas šienauti ir surinkti derlių (jokie ES reglamentai to nereikalauja). Kadangi tai daryti yra finansiškai neracionalu, tuos plotus perleido (išnuomojo) javų auginimui. Šis K. Navicko žingsnis drastiškai sumažino pievų plotus, kuriuos dabar pats reikalauja atkurti, visą naštą užkraudamas ūkininkams ar žemių savininkams. „Gyvulių nėra, aš žolės nevalgau, žmona irgi kategoriškai atsisako, jeigu kažkokiu būdu privers tas pievas atkurti, žinau tik vieną vietą kur tą derlių išvežti, tai ministro namų kiemas“, – sarkastiškai šmaikštauja Ūkininkų sąjungos pirmininkas.
Žino savo teises
Žemdirbiai reikalauja panaikinti įstatymą dėl telkinių, melioracijos griovių apsaugos – palikti 3–20 m apsaugos zonas nuo vandens telkinių. Juk dauguma Lietuvos žemių buvo melioruotos ir jos yra prie melioravimo griovių. Laikantis naujų nustatytų apsaugos zonų reikalavimų, ūkininkams dirbamos žemės plotai drastiškai sumažėtų.
Ūkininkai žino, kad saugotinų teritorijų, paviršinių vandens telkinių apsauginių juostų bei zonų plėtra negali būti vykdoma žemės savininkų sąskaita. Žemės paskirčių pakeitimai iš dirbamos žemės į šlapynę ar natūralią pievą turi būti pagrįsti ne įsakymais ar įstatymais, o naujausiais moksliniais tyrimais. Įvedami apribojimai varžo žemės savininkų teisę laisvai disponuoti savo turtu. Jei vienašališkai Valstybės iniciatyva yra keičiamos žemės ūkio paskirties žemės specialiosios naudojimosi sąlygos, kurios lemia žemės savininko finansinių rodiklių sumažėjimą, būtina už įteisintus apribojimus numatyti ir įstatymais įteisinti adekvačią kompensacinę išmoką.
Žymėtais degalais grūdų vežti negalima
Dar vienas žemdirbių reikalavimas – atšaukti žymėtų degalų panaudojimo naują tvarką ir palikti senąją. Nuo sausio pirmos dienos įsigaliojęs akcizų įstatymo pakeitimas draudžia žaliąjį dyzeliną naudoti transporto priemonėse, kurios gali būti panaudotos ne tik žemės ūkiui (pvz.: lengvieji ir krovininiai automobiliai, automobilių priekabos ir puspriekabės). Visų pirma šis draudimas tiesiogiai palies garsiomis kalbomis skatintas trumpąsias maisto tiekimo grandines ir smulkiuosius ūkininkus. Smulkiesiems maisto gamintojams tai bus ypač skaudus kirtis. Įsigaliosianti tvarka aplinkosaugos požiūriu yra nesusipratimas, kadangi neskatina rinktis efektyviausių ir mažiau taršių krovinių gabenimo transporto priemonių. Todėl reikalaujama palikti iki tol buvusią tvarką. Ūkininkai sako, kad ponams Vilniuje atrodo, kad ūkininkams degalai reikalingi tik į kombainus ar traktorius pilti. O jau derliaus vežti į supirkimo punktus žymėtais degalais nebegalima. Žymėtais degalais žemdirbiui nebus galima ir pirktų galvijų vežti ar galviją pas veterinarą nugabenti, kai visos biudžetinės įstaigos net kanceliarinių prekių pirkti valdiškais degalais važinėja. Ūkininkai mano, kad žymėtų degalų panaudojimo ribojimas yra perdėtas reikalavimas ir priimtas tik tam, kad paerzintų žemdirbius. Žymėtų degalų limitas nustatomas pagal dirbamos žemės plotus, o naudojimas dėl neaiškių priežasčių ribojamas. A. Grotuzas lygina degalų naudojimo taisykles Suomijoje. Ten ūkininkams draudžiama žymėtus degalus naudot tik prabangiuose lengvuosiuose automobiliuose, bet degalų kiekis neribojamas. Tad vienas iš žemdirbių reikalavimų yra grąžinti buvusias degalų naudojimo taisykles.
Rusiškų grūdų importas mažina grūdų kainas
Ir A. Grotuzas, ir S. Stirna, ir visi šalies ūkininkai turi rimtų įtarimų, kad Lietuva užversta pigiais rusiškais ir baltarusiškais grūdais arba vogtais grūdais iš Ukrainos. Jokių pesticidų kiekiai pigiuose grūduose netikrinami, o Lietuvos ūkininkams nustatyti pesticidų kiekių sunaudojimo limitai ir griežtai tikrinami. Lietuviški grūdai supirkimo punktuose superkami mažesne kaina nei savikaina. Pasak ūkininkų, grūdų importo nėra kam reguliuoti, o uostų perkrovėjai, vežėjai ir supirkėjai dirba pagal verslo principus – siekia tik pelno. Ir niekam šalyje nėra svarbu, niekas netiria, kokia grūdų kokybė, koks užterštumas. Rusiški grūdai plaukia ne tik į Lietuvą, bet ir į visą Europą, dėl ko ūkininkai streikuoja Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje. Ne tik Lietuva, bet ir kitos Europos valstybės su šia užduotimi nesusitvarko, todėl tik protestais galima atkreipti valdžios dėmesį, o svarbiausia, kad žemdirbių reikalavimus suprastų kiekvienas pilietis: jei Lietuvoje neliks žemdirbystės, pralaimės visa Lietuva.
Beprotiški akcizai dujoms
Norint palaikyti ūkininkus, reikia žinoti jų problemas. Šiuo metu įvairūs aktyvistai organizuoja antikampanijas prieš žemdirbius, o specialistų niekas negirdi. Žemdirbiai taip pat reikalauja sumažinti naftos dujų akcizus. Drastiškai padidintas akcizas visų pirma paliečia gyventojus, neturinčius galimybės kitokiu būdu gamintis maistą ar šildytis gyvenamuosius namus, didina ūkininkų išlaidas džiovinant grūdus, didina maisto ir pašarų savikainą technologinėse gamybos grandinėse, kuriose reikalingos dujos. Dauguma savivaldybės ūkininkų, turinčių javų džiovyklas, negali prisijungti prie gamtinių dujų sistemų, todėl naudoja suskystintas naftos dujas. Tų suskystintų dujų akcizas Lietuvoje nuo sausio mėnesio pakeltas iki 368 eurų už toną, kai kaimyninėse šalyse, pavyzdžiui Lenkijoje tas akcizas siekia tik – 13,14 euro už toną, Estijoje – 55 eurus, Vokietijoje – 45,45 euro, o Latvijoje jis netaikomas visai. Tas akcizas pakels visų pramoninių prekių kainas, maisto kainos kils daugiausia. Todėl žmonės galėtų suprasti, kad pigiau apsipirkti galima ir kaimyninėse šalyse, bet jei stos ne tik žemdirbystė, bet ir pramonė, tai ir svetur apsipirkti nebebus už ką. Šis mokestis žemdirbiams yra tikra nuobauda, nes dauguma neturi kito energijos šaltinio pasirinkimo. Tiesa, visada galima naudoti elektros energiją, bet ir jos kainų pokyčiai nėra prognozuojami. Kaip sako A. Grotuzas, po elektros rinkos liberalizavimo, tarpininkai savo lėšomis neįsuko nė vienos lemputės, bet už elektrą mokam beveik dvigubai.
Pasityčiojimas
Kai valdžia jau nežino, kaip iš žemdirbio pasityčioti, nustato jam ir mėšlo, ir srutų į dirvožemį įterpimo grafikus. Žemdirbiai dirvas tręšia pagal oro sąlygas. Pernai rudenį, kai šilti orai užsitęsė, o paskui staigiai atšalo, žemdirbiai nespėjo sutvarkyti ekologiška laikomos trąšos – mėšlo. Aplinkos apsaugos ministras organinių trąšų tvarkymą numetė savivaldybėms. Ūkininkai supranta, kad nespėjus laiku sutvarkyti organinių trąšų, jas teks pristatyti į valymo įrenginius.
Ir paskutinis žemdirbių reikalavimas – išspręsti pieno krizę. Iš žemdirbių pienas superkamas po 0,17–0,19 centų už litrą, o parduotuvėse parduodamas po 2 eurus, tai netelpa į jokius sveiko proto rėmus. Lietuva privalo prisidėti prie EK skirto 10,6 mln. Eur finansavimo 200 proc. iš nacionalinio biudžeto, kaip tą leidžia ES reglamentai. Pienininkystės ūkiai tiesiogiai prisideda išlaikant pievų plotus, tačiau pieno krizė vis dar neišspręsta, ūkiai ir toliau traukiasi iš gamybos. Per 11 mėn., lyginant su 2022 m. tuo pačiu laikotarpiu, pieno ūkiai prarado net 171 mln. Eur pajamų.
Stabdys žemdirbių šantažą
„Mes galėjome ištverti valdžios patyčias, biurokratų šantažą, tačiau dabartiniai valdininkai peržengė visas ribas! Jie pasikėsino į mūsų papročius, į mūsų gyvenimo būdą, į mūsų žemę! Išspręsti biurokratų sukurtą daugiamečių pievų problemą.
Sustabdyti apsauginių juostų bei zonų plėtrą ir vienašališką žemės paskirties keitimą be savininko sutikimo. Sustabdyti rusiškų ir baltarusiškų grūdų importą į Lietuvą. Ryžtingai ir amžiams išspręsti pieno krizę Lietuvoje. Grąžinti iki šiol galiojusias žymėto kuro naudojimo taisykles. Sumažinti naftos dujų akcizą iki kaimyninių šalių lygio.
Štai tokie reikalavimai yra mūsų valdininkams. Jie nėra vieninteliai, tačiau jie yra svarbiausi, nes jie gali nuvaryti ūkininkus nuo žemės“,- rašoma protestuotojų išplatintame pranešime. Protestą organizuoja Lietuvos žemės ūkio taryba, kuri vienija 10 narių: Lietuvos ūkininkų sąjungą, Ekologiškų mėsinių galvijų augintojų asociaciją, Lietuvos pieno gamintojų asociaciją, Lietuvos grūdų augintojų asociaciją, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociaciją, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociaciją, Lietuvos paukštininkystės asociaciją, Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociaciją, Lietuvos veislinių kiaulių augintojų ir gerintojų asociaciją, Lietuvos galvijų gerintojų asociaciją.
Protestas organizuojamas po to, kai išklausius Lietuvos žemės ūkio tarybos pranešimą žemdirbiams apie sausio 8 dienos susitikimą su Premjere, nutarta, kad Vyriausybės veiksmai ir retorika panaši į siekį vilkinti problemų sprendimą, o Vyriausybės nenoras konkrečiai įsipareigoti imtis veiksmų žemdirbių netenkina. Žemdirbiai vienbalsiai pritarė, kad žemdirbių technikos važiavimas į Vilnių neatšaukiamas ir prašo visų Lietuvos gyventojų supratimo.
Kuo padėti gali vietinė valdžia?
Protestuotojus aplankę savivaldybės vadovai apie žemdirbių problemas turi savo nuomonę ir norą jiems padėti. Mero klausėme: kaip gali savivaldybė padėti išspręsti ūkininkų problemas? Viena iš tokių problemų – srutų ir mėšlo įterpimo į dirvožemį laikas – palikta spręsti savivaldybės lygmeniu. Ūkininkai supranta, kad laiku nespėję organines trąšas įterpti į dirvožemį, mėšlą ir srutas turėtų vežti į valymo įrenginius… Ūkininkai taip pat mano, kad Elektrėnų savivaldybės valdančioji dauguma, kurios bendrapartiečiai yra ir Seimo valdančiojoje daugumoje, galėtų kažkaip daryti įtaką dėl naftos dujų akcizo sumažinimo, dėl pažymėtų degalų lankstesnio naudojimo, dėl apsauginių zonų prie vandens telkinių sumažinimo, dėl pievų atstatymo naštos ir kt.
Spausdiname mero Gedimino Ratkevičiaus komentarą:
Sakyti, kad klausimas dėl galvijų mėšlo ir srutų tvarkymo yra paliktas spręsti savivaldybės lygmeniu, būtų nevisai teisinga. Kadangi Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos iki galo nerado bendro sprendimo ir nebuvo pakeistas pagrindinis teisės aktas „Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašas“, reglamentuojantis laiką, kada galima įterpti srutas ir mėšlą į gruntą.
Esant lietingam praėjusių metų rudeniui, daliai Lietuvos ūkių nepavyko ištuštinti srutų talpyklų ir patręšti laukų iki teisės aktais nustatyto termino pabaigos. Todėl Aplinkos apsaugos ir Žemės ūkio ministerijos nutarė, kad srutų išpylimo į laukus poreikį turi vertinti savivaldybių ekstremalių situacijų centrai ir tas vertinimas turi būti individualus kiekvienam ūkiui atskirai. Todėl dabar, jeigu kartotųsi tokia situacija ateityje ir ūkiams iškiltų grėsmė nespėti ištuštinti savo srutų talpyklų iki teisės aktuose nustatytos datos, jie galėtų kreiptis į savivaldybę ir tuo atveju būtų kviečiamas savivaldybės ekstremalių situacijų centras, kurio sudėtyje yra ir aplinkosaugos atstovai. Toks konkretus atvejis būtų sprendžiamas individualiai.
Štai tokios tos savivaldybių galios spręsti šį klausimą.
Reikia pasidžiaugti, kad praėjusį rudenį ūkių, kuriems kiltų grėsmė nespėti įterpti srutų ar mėšlo į dirvą, nebuvo, ir savivaldybė tokių prašymų negavo.
Bet savivaldybė visada pasirengusi glaudžiai bendradarbiauti su vietos ūkininkais ir kaip galima greičiau spręsti iškilusias problemas į tai pažiūrėdama nebiurokratiškai, o paprastai, žmogiškai, kiek tai leidžia teisės aktai.
Problemas dėl žymėto kuro naudojimo, apsauginių zonų prie vandens telkinių sumažinimo, dėl pievų atstatymo naštos, iš žemdirbių gyvai išgirdome sausio 9 dieną vykusiose protesto akcijose. Pritariant liberalo Seimo nario V. Pranckiečio nuomonei, reikia pažymėti, kad privalome sprendimais ir aktyviais veiksmais palaikyti aktualius ūkininkų reikalavimus. Tačiau čia reikėtų didesnio visų šalies savivaldybių susitelkimo. Tikiu, kad nacionalinę politiką formuojantys politikai išgirs šiuos rūpesčius ir reikalavimus, o situacija pradės keistis žemdirbių naudai.