Sąjūdžio žmonėms 1991 metų sausio 13-oji prasidėjo gerokai anksčiau. Įtampa prasidėjo dar rudenį. O aukščiausią įtampos tašką Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos santykiai pasiekė 1991 m. sausio mėnesį. Sausio 8 dieną prosovietiniams aktyvistams nepavykus įsiveržti į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmus perimti valdžios, buvo pasitelktos sovietinės karinės pajėgos. Sausio 10–12 dienomis Sovietų Sąjunga kėsinosi į svarbiausius Lietuvos valstybingumo, strateginius ir infrastruktūros objektus tikėdamasi visiškai perimti jų kontrolę, o ilgainiui atkurti Komunistų partijos politinę valdžią Lietuvoje. Buvo nusitaikyta į visoje Lietuvoje išdėstytus Krašto apsaugos departamento skyrius, užimti šios institucijos pastatai Alytuje, Šiauliuose, Kaune. Užgrobtas Vilniaus geležinkelio mazgas, karine technika blokuojami tarpmiestiniai keliai. Svarbiausios valstybingumo institucijos, buvusios Lietuvos sostinėje Vilniuje, netrukus tapo pagrindiniais agresorių taikiniais. Lietuvos Sąjūdis pradėjo organizuoti žmonių budėjimą. Žmonės iš visos Lietuvos vyko į Vilnių ginti savo nepriklausomybės. Sausio 11 d. Lietuvos Respublikos savanoriai Aukščiausiosios Tarybos rūmuose davė priesaiką. Tačiau sovietinės armijos kareiviai brutalia jėga užėmė Spaudos rūmus, Televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos pastatą. Perėmus žiniasklaidos objektus, netrukus buvo pradėta organizuoti okupantų propagandinė veikla, visuomenei transliuojanti melagingą informaciją.
Vyko daug Sąjūdžio organizuotų renginių, todėl jau gruodžio mėnesį po darbo skubėdavome į Vilnių. Sausio 11 d. budėjome prie bokšto. Buvo susirinkę nemažai žmonių. Atvažiavo rusų kariškių šarvuočiai, kažką stebėjo, bet jokių aktyvių veiksmų nesiėmė. Galima buvo manyti, kad tai buvo žvalgai, kurie planavo bokšto šturmo operaciją.
Tuo metu savivaldybės turėjo dviejų pakopų valdymo organus: aukštesnę rajono Tarybą ir vykdomąji komitetą ir žemesnius vietos (apylinkės, gyvenvietės, vietinės reikšmės miestų) Valdymo organus. Visose Tarybose buvo įvestas budėjimo režimas. Aš ir Aleksandras Klumbys, kaip Trakų raj. Tarybos nariai, sausio 12 d. nuo pačio ryto budėjome Trakų rajono administraciniame pastate. Sekėme įvykius, nes atmosfera buvo jau labai įkaitusi. Radijas paskelbė, kad iš Kremliaus išvyko Sovietų Aukščiausios tarybos delegacija į Vilnių aiškintis padėties. Kažkaip palengvėjo. Bent brutalios jėgos panaudojimo grėsmė lyg ir nutolo. Namo važiavome jau vėlų vakarą, oras buvo geras, nuotaika nebloga. Važiavome specialiai per Semeliškes, norėdami savo akimis įsitikinti, kad visur ramu. Grįžęs nusiprausiau, pavakarieniavau ir į lovą, nes kita diena turėjo būti labai sunki – vakare Trakų rajonas turėjo perimti budėjimą prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos. Mobilizavom maksimalų kiekį autobusų. Labai padėjo Kruonio HAE statytojai, kurie turėjo nemažai autobusų. Dėl visa ko nusitiesiau laidą iki lovos ir telefoną pasidėjau prie galvos.
Iš lovos išvertė telefono skambutis. Skambino Elektrėnų seniūnas (Vytautas Indrašius): „Rusai užėmė Aukščiausiąją Tarybą!“. Sunkiai dar susigaudžiau kas įvyko. Televizija neveikė, radijas taip pat. Nutarėm, kad būtina skubiai sušaukti visus valdžios atstovus pas viršaitį. Netrukus buvau vietoje. Gatvėse dar žmonių nebuvo. Bandžiau susiskambinti su Vilniumi, bet ryšio nebuvo. Pradėjo rinktis Elektrėnų gyvenvietės ir Trakų rajono tarybų nariai. Prisiminiau, kad Elektrėnų sąjūdžio būstinėje turim elektrinės telefono numerį. Energetikai turėjo atskirą ryšio sistemą, todėl pavyko prisiskambinti į centrinę Sąjūdžio būstinę. Ten buvo tik sekretoriato darbuotojos. Visi buvo išlėkę į Aukščiausiąją Tarybą. Ne ką ir jos žinojo. Sakė, kad buvo atakuojamas televizijos bokštas, yra aukų. Pačios sėdėjo prie atvirų durų ir laukė rusų kareivių. Sakė, kad duris laiko atidarytas, nes bijo, kad jų neišlaužtų. Paprašiau informuoti centrą, kad energetikų ryšys veikia ir yra galimybė susisiekti ne tik su Lietuvos, bet ir su kitų respublikų miestais.
Susirinko išrinkti Tautos atstovai. Juozas Janonis atvažiavo su žiguliais, kurie turėjo įrengtą garsiakalbį. Tai buvo didelis privalumas. Nutarėm, kad kas beatsitiktų, bet būsime valdžia iki tol, kol fiziškai įmanoma bus. Juk esame žmonių išrinkti demokratiniuose rinkimuose. Lauke pradėjo rinktis žmonės. Iš Vilniaus parvažiavo Elektrėnų gyvenvietės tarybos narys Kazimieras Karpavičius. Jis buvo prie bokšto. Šalia kaip tik prasiveržė rusų tankai. Pasakojo baisius dalykus. Žmogus buvo labai sukrėstas.
Atvažiavo pirmieji autobusai ir dalį žmonių išsiuntėm į Vilnių. Ten buvo reikalingas pastiprinimas. Pradėjo veikti Kauno televizija ir jau turėjome daugiau informacijos. Bet paskambino kažkas telefonu ir pranešė, kad už elektrinės pasirodė rusų tankai. Nusiuntėm žvalgus, bet tie nieko nerado. Po to kitas skambutis – rusų tankai prie Vaikų sanatorijos! Ten taip pat nieko neradom. Svarstėm, ar čia kažkam neatlaikė nervai, ar tyčinė psichologinė ataka, siekiant mus įbauginti.
Automagistrale Vilnius–Kaunas dideliu greičiu lėkė daug automobilių. Daugiausia tai buvo Kauno savanoriai. Supratom, kad būtina užtikrinti tų žmonių saugų patekimą į Parlamentą. Sudarėm grupę, kuriai vadovavo B. Pargaliauskas ir R. Griščenka. Ši grupė turėjo stebėti transporto judėjimą magistralėje. Jei kariuomenė uždarytų kelią, tai užduotis buvo nurodyti alternatyvų kelią į Vilnių.
Iš centro gavome komandą, kad daugiau žmonių nereikia, todėl atsakėm autobusus ir paleidom žmones namo pailsėti, nes vakare buvo mūsų budėjimas per visą naktį. Nepraėjo nei pusė valandos ir centras paprašė kuo daugiau žmonių prie Aukščiausiosios Tarybos. Mobiliųjų telefonų nebuvo. Dėl autobusų Aleksandras Klumbys sutarė. O kaip sukviesti žmones? Juozas Janonis išvažiavo į Parlamentą, o mums paliko savo žiguliuką su garsiakalbiu. Sėdom su Trakų raj. Tarybos nariu Vytautu Monkevičiumi į automobilį ir važiavom per kiemus, kviesdami žmones vykti ginti Parlamento. Žmonės dar nemiegojo, daugelis langų švietė. Bet kai tik pradėdavom kviesti, šviesos imdavo gesti. Pajutau, kad suspaudė gomurį. Negi niekas nevažiuos? Bet žmonių susirinko daug, autobusus užpildėme pilnai. Tuomet ir mes su Aleksandru Klumbiu kiek atsikvėpėm, sėdom į automobilį pas parapijos kleboną Joną Sabaliauską ir nuvažiavom prie Aukščiausiosios Tarybos. Jau švito. Akyse kilo barikados. Pastebėjau, kad daugelis vyrukų kažką turėjo po striukės skvernu. Šaunamųjų ginklų, aišku, neturėjo, bet buvo pasiruošę bent po armatūros gabalą ar montiruotę. Tbilisio pamokos, kur kareiviai kastuvėliais sukapojo beginklius žmones, buvo įvertintos.
Žmonių susirinko daug, aikštė buvo pilna. Buvo labai neramu. Bet pranešė, kad Kremliaus delegacija jau išvyko iš Minsko ir yra netoli Vilniaus. Kiek atsipūtėm. Tankai grįžo į kareivines. Dabar galima buvo grįžti namo, apsiprausti, pavalgyt, valandėlę numigti. Vakare budėjimas, per visą naktį. Labai šalo, bet nuotaikos jau buvo šviesesnės – atsilaikėm… Iš ryto į darbą.
Viktoras Valiušis. PRISIMINIMAI apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius
