Šiuolaikinis menas Elektrėnuose padeda kurti ryšį su miestu

Elektrėnų skulptūrų parke improvizuojant saksofonininkui Kazimierui Jušinskui aktorė ir skaitovė Aldona Vilutytė skaitė Vislavos Šymborskos eilėraščius

Beatričė JAROŠEVIČIENĖ

Daugelis Lietuvos miestų gar­sėja įvairiais festivaliais: vieni­­ mėgsta teatrą, kiti – jūrą, treti – bardų, džiazo ar klasikinę muziką. Vienas iš jauniausių Lietuvos miestų Elektrėnai jau ketvirtus metus gegužės mėnesį irgi alsuoja išskirtine kūrybine dvasia – čia vyksta šiuolaikinės muzikos ir meno festivalis „Ars Nova“. Kada gimė šis festivalis,­ kuo jis ypatingas ir kodėl būti­na jame apsilankyti, kalbiname festivalio vadovę Gretą Garmašaitę-Balienę.

Jau ketvirtą kartą Elek­trė­nuose vyksta šiuolaikinės mu­zikos ir meno festivalis „Ars Nova“. Kas 2022 metais paska­ti­no jus imtis šios gana ambi­cingos ir Elektrėnų kraštui visiškai ­naujos iniciatyvos?
Mintis gimė iš labai paprasto poreikio – norėjosi, kad Elek­trėnuose atsirastų šiuolaikinio­ meno platforma, kuri nebūtų „atvežtinė“, o augtų čia, vietoje. 2022 metais jautėsi, kad miestas turi potencialo, bet trūks­ta drąsesnių, šiuolaikiškesnių ini­ciatyvų. Taip pat man labai rūpi regionai – tikiu, kad tokie išskirtiniai projektai turi vykti ne tik didmiesčiuose. Ne visi žmonės turi galimybę nuvykti į Vilnių, Kauną ar į užsienį, kur dažniau vyksta šiuolaikinio meno renginiai. Dėl to norėjosi, kad tokia patirtis atsirastų ir čia – Elektrėnuose, kad ji būtų prieinama vietos bendruomenei. Be to, norėjosi sukurti erdvę eksperimentui, dialogui ir naujoms patirtims – tiek menininkams, tiek žiūrovams. „Ars Nova“ atsirado kaip bandymas įkvėpti miestui kūrybinės energijos ir parodyti, kad šiuolaikinis menas gali būti artimas kiekvienam, nepri­klausomai nuo to, kur gyveni.

Ar Lietuvoje vyksta daug šiuolaikinės muzikos ir me­no festivalių? Kuo išskirtinis Elek­­­trė­nuose vykstantis „Ars Nova“?
Taip, Lietuvoje vyksta nemažai­ šiuolaikinės muzikos festiva­lių – tokių kaip „Gaida“, „Jauna muzika“ ar „Druskomanija“, tačiau jie daugiausia orientuoti į muziką ir kompozitorių kūrybą.
„Ars Nova“ išsiskiria tuo, kad tai nėra vienos srities festivalis. Jis jungia skirtingas meno formas – muziką, teatrą, šokį, literatūrą, vizualiuosius menus – ir leidžia joms veikti kartu, vienoje erdvėje ir vienu metu. Be to, festivalis ­išeina iš tradicinių scenų ribų – visas miestas tampa atvira galerija. Menas atsiranda ne tik kultūros erdvėse, bet ir kasdienėje aplin­koje, todėl žiūrovas su juo susiduria netikėtai, natūraliai.

Festivalyje „Ars Nova“ kasmet dalyvauja įvairių – ir vaizduojamųjų, ir scenos, ir literatūros, ir muzikos, ir tarpdisciplininių – menų atstovai. Kodėl pasirinkote tokį platų spektrą?
Platus spektras atsirado neatsitiktinai. Šiuolaikinis menas pats savaime yra tarpdisciplininis – šiandien ribos tarp muzikos, teatro, šokio ar vizualiųjų menų vis labiau nyksta, todėl natūralu, kad festi­valis tai atspindi. Tačiau ne mažiau svarbi ir regiono tema. Kadangi veikiame mažesniame mieste, jaučiu atsakomybę ne tik pristatyti meną, bet ir plėsti žmonių supratimą apie jį. Dažnai menas vis dar siejamas su gana tradicinėmis ­formomis – tapyba, peizažais ar klasikiniais darbais, bet šiuolaikinio meno formų yra gerokai daugiau – kartais jos net sunkiai paaiškinamos. Todėl festivalis tampa savotiška erdve pažinti – galimybe pamatyti, kad menas gali būti labai įvairus: nuo garso ar judesio iki instaliacijų netikėtose vietose. Norisi ne tik parodyti, bet ir paskatinti smalsumą, atvirumą, kartais net pakeisti įprastą požiūrį.
Žinoma, toks spektras nėra atsitiktinis. Kasmet stengiuosi atsirinkti kryptį ir išgryninti programą, kad ji būtų vientisa, turėtų temą ir aiškią idėją. Tad tai nėra „visko po truputį“, o labiau apgalvo­tas skirtingų meno formų dialogas.

Kasmet festivalis renkasi tam tikrą temą. Prieš dvejus metus palietėte susikalbėjimo ir migracijos temas, pernai menininkai kalbėjo apie klima­to kaitą, tvarumą, seksualinę prie­vartą ir Elektrėnų 65-metį. Kokią žinutę festivalio lankytojams ketinate perduoti šiemet?
Šiemet festivalio tema – kitoniškumas. Norisi kalbėti apie tai, kas yra kita, neįprasta, kartais gal net nepatogu ar sunkiai suprantama – tiek mene, tiek mūsų kasdienybėje. Kitoniškumą galima suprasti labai plačiai. Viena vertus, tai yra skirtingos meno formos, išraiškos, idėjos, kurios ne visada telpa į mums įprastus rėmus. Kita vertus, tai esame mes patys. Iš pirmo žvilgsnio visi esame labai panašūs – gyvename tuose pačiuose kūnuose, veikiame pagal tuos pačius biologinius principus. Tačiau mūsų patirtys, mąstymas, požiūriai gali būti visiškai skirtingi. Ir būtent čia atsiranda tas įdomiausias taškas – kai suvoki, kad vienu metu esame ir labai panašūs, ir labai skirtingi. Festivalis kviečia tą skirtumą ne tik pastebėti, bet ir priimti: skirtingas nuomones, patirtis, saviraiškas. Man atrodo, kad šiandien tai ypač svarbu – mokėti išbūti su tuo, kas nėra „kaip aš“, ir ne atmesti, o bandyti suprasti. „Ars Nova“ per meną bando apie tai kalbėti jautriai, bet kartu ir drąsiai.

Kasmet gegužę vykstančio festivalio parodos arba instalia­cijos džiugina festivalio lankytojus mėnesį. Tačiau kai kurie darbai, pavyzdžiui, Timotiejaus Norvilos-Morfai muralai „Ma­rių Nojus“, „Elektrėnų dangus“, Viktorijos Zubavičiūtės mažo­sios plastikos darbas „Švietimas“ arba Marijos Stanevičiūtės freska „Ledo ritulio dinamika“ jau tapo Elektrėnų paveldu ir pakeitė miesto veidą. Koks yra festivalio tikslas: puošti miesto kasdienybę meno kūriniais ar siekiate ir kitų tikslų?
Tikslas tikrai nėra vien tik papuošti miestą. Nors vizualinis pokytis yra svarbus ir matomas, mums svarbiau tai, kokį santykį sukuria menas ir žmogus. Elektrėnai yra palyginti jaunas miestas, kuriame dar tik formuojasi savitas kultūrinis veidas. Čia nėra susiklosčiusio stipraus istorinio ar architektūrinio paveldo, kuris natūraliai kurtų miesto identitetą, todėl atsiranda erdvė jį kurti dabar. Būtent dėl to festivalio metu atsirandantys kūriniai, ypač tie, kurie išlieka ilgesniam laikui, tampa svarbia šio proceso dalimi. Jie ne tik papildo miesto erdvę vizualiai, bet ir pradeda formuoti nau­ją kultūrinį sluoksnį – tokį, kuris kalba apie šiandieną, apie da­bar­tinius žmones ir jų patirtis.
Taip pat svarbu, kad tokie kū­riniai prisideda prie platesnių pro­cesų – skatina smalsumą, įtrau­kia vietos bendruomenę, o ilgainiui gali tapti ir kultūrinio turizmo traukos taškais. Daug miestų sąmoningai kuria savo identitetą per viešąjį meną, ir, man atrodo, kad Elektrėnai taip pat pamažu eina šia kryptimi. „Ars Nova“ šiuo atveju tampa viena iš platformų, kuri padeda šį pokytį inicijuoti – ne tik kuriant estetiką, bet ir kviečiant­ žmones kitaip pamatyti savo miestą.

Šiuolaikinės muzikos ir me­no festivalyje „Ars Nova“ jau dalyvavo daug garsių Lietuvos menininkų: violončelininkas ir smuikininkė Arnas ir Lora Kmieliauskai, objektų teatras „Stalo teatras“, Šeiko šokio teatras, aktorės, skaitovės Jolanta Dapkūnaitė ir Aldona Vilutytė, šiuolaikinio cirko artistai Konstantinas Kosovec ir Izabelė Kuzelytė. Kokių menininkų darbus bus galima pamatyti šiemet?
Gegužės 8 dieną festivalį pra­dėjo išskirtinis muzikos ir šokio sintezės performansas, kuriame ­susitiko perkusininkas­ Arkadijus Gotesmanas ir šokė­ja bei choreografė Stefanija No­sovaitė. A. Gotesmanas yra viena ryškiausių Lietuvos džiazo ir šiuolaikinės muzikos asmenybių, avangardinės scenos kūrėjas. Jo dalyvavimas festivalyje mums yra didelė garbė. S. Nosovaitė – tarpdisciplininio meno kūrėja, jungianti šokį, choreografiją ir vaizdo meną, Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto trupės artistė, taip pat kurianti ir kituose scenos projektuose. Jų bendras darbas – labai jautrus ir stiprus patyrimas.
Gegužės 15-ąją pristatysime dar vieną unikalų projektą – Elektrėnų poeto Aivaro Veiknio poezijos ir vaizdo menų sintezę. Vaizdo dalį kuria menininkė Dainora Aleksaitė, su kuria mus sieja ir asmeninė, ir kūrybinė patirtis. Tai labai jautrus, autentiškas projektas, kuriame susitinka skirtingos meno kalbos ir gimsta naujas pasakojimas.
Programoje taip pat numatytas teatras – gegužės 23 dieną spektaklį „Penkios minutės šlovės“ pristatys teatras „Pradžia“. Šis darbas skirtas jaunajai auditorijai ir kalba apie šių metų festivalio te­mą – kitoniškumą.
Gegužės 30 dieną festivalį uždarys kino vakaras po atviru dangumi – žiūrovai galės pamatyti režisierės Inesos Kurklietytės filmą „Drugelio širdis“. Labai svarbu yra tai, kad įėjimas į visus festivalio renginius yra nemokamas.
Be scenos programos, visą mėnesį mieste veiks ir menininkų instaliacijos – šiemet jose dalyvaus tiek patyrę, gerai žinomi kūrėjai, tiek nauji vardai. Tai leis sukurti įvairiapusę, gyvą ir nuolat kintančią festivalio patirtį visame mieste.

This slideshow requires JavaScript.

Festivalyje „Ars Nova“ gali dalyvauti ir neprofesionalūs menininkai. Gal per trejus metus pavyko atrasti vadinamųjų perliukų – meno grynuolių?
Taip, festivalyje gali dalyvauti ir neprofesionalūs menininkai. Nors dažniausiai kūrėjai jau turi tam tikros kūrybinės ar parodinės patirties, mums svarbiausia yra ne formalus statusas, o idėja, auten­tiškumas ir kūrinio stiprumas.
Per festivalio metus tikrai pavyko atrasti ir vadinamųjų perliukų. Vienas ryškesnių pavyzdžių – vietinė Elektrėnų kūrėja Leta Ge­dutienė, kuri festivalyje pristatė savo parodą „Popieriaus vytelių magija“. Ji daugeliui tapo tikru atradimu – jos iš popieriaus vytelių kuriami objektai – indai, formos, net baldai – išsiskiria ne tik estetika, bet ir neįtikėtinu kruopštumu bei preciziškumu. Džiugu, kad po dalyvavimo festivalyje ji buvo pa­kviesta pristatyti savo darbus „Aukso vainiko“ parodoje. Tai rodo, kad tokios platformos kaip „Ars Nova“ gali tapti svarbiu žingsniu kūrėjams – padėti jiems būti pamatytiems ir įvertintiems. Tokie atradimai yra viena gražiausių festivalio dalių.

Greta, gyvenate Vilniuje, tačiau dirbate Elektrėnų kultūros centre renginių organizatore. Maža to, vadovaujate Elektrėnų moterų chorui „Eldija“ ir be minėto festivalio dar esate viena iš kasmet Elektrėnuose vykstančio bliuzo ir džiazo festivalio „Jaunystė“ organizatorių. Atskleiskite pa­slaptį, kodėl Vilnių išmainėte į Elektrėnus? Kas skatina keisti mažo miesto kultūros veidą ir žmonių požiūrį į meną?
Nėra taip, kad Vilnių išmainiau į Elektrėnus. Vilnius išlieka svarbia mano gyvenimo dalimi – ten vyksta mano pedagoginė ir kūrybinė veikla, dirbu su vaikais, kuriu muziką, vystau savo projektus, tarp jų ir vaikams skirtą ciklą „Gar gar muzikinės kelionės“. Tačiau Elektrėnus matau kaip erdvę, kur galiu skleistis, eksperimentuo­ti ir realiai kurti pokytį. Vilnius, mano manymu, jau yra labai prisotintas – renginių, erdvių, iniciatyvų, kultūrinio gyvenimo. Elektrėnai yra kito masto miestas, ir būtent dėl to čia atsiranda galimybė kurti. Čia jauti, kad tavo iniciatyvos turi svorį, kad jos gali keisti aplinką, formuoti kultūrinį lauką.
Kas labiausiai skatina – tai žmonės. Yra bendruomenės dalis, kuri labai laukia pokyčių, yra smalsi, atvira, ir tai labai motyvuoja judėti į priekį. Man svarbu prisidėti prie regiono kultūros formavimo – ne tik kuriant renginius, bet ir plečiant žmonių santykį su menu. Ir man atrodo, kad būtent per tokius mažus, nuoseklius žingsnius atsiranda didesni pokyčiai.

Kokią matote festivalio „Ars Nova“ ateitį? Gal apsilankyti šiuolaikinio meno festivalio renginyje jau tampa madinga, kaip, pavyzdžiui, maudynės eketėje ar žygiai pėsčiomis?
Nuspėti ateitį visada sudėtinga, todėl labiausiai džiaugiuosi tuo, kad „Ars Nova“ vyksta čia ir dabar. Festivalis jau vyksta ketvirtus metus, ir tai leidžia matyti, kad jis po truputį įsitvirtina – žmonės laukia, domisi, klausia, kada vyks ir kokia bus programa. Man atrodo, kad „Ars Nova“ jau formuoja savo veidą ir tampa vienu iš išskirtinių Elektrėnų kultūros renginių. Natūraliai jis įsilieja į miesto gyvenimą ir, galima sakyti, šalia džiazo festivalio „Jaunystė“ atsiranda dar viena stipri kultūrinė kryptis.
Kalbant apie ateitį, daug lemia komanda. Labai džiugu, kad prie festivalio vis prisijungia nauji žmonės – tai leidžia augti ir stiprėti. Prie komunikacijos prisideda Beatričė Jaroševičienė, o menininkų kuravimo procese labai svarbi tapo menininkė Evelina Dapkutė. Dirbant kartu atsiranda daugiau skirtingų požiūrių, platesnis matymas, o pats procesas tampa ne tik lengvesnis, bet ir kūrybiškai įdomesnis.
Ar šiuolaikinio meno festivaliai taps tokie pat „madingi“ kaip kitos laisvalaikio formos – sunku pasakyti. Tačiau akivaizdu, kad pasaulyje kultūrinis laisvalaikis yra svarbi gyvenimo dalis. Tikiu, kad ir Lietuvos regionuose tai pamažu taps vis natūralesniu pasirinkimu. Jeigu žmonės žinos, kad gegužę Elektrėnuose vyksta „Ars Nova“, galbūt jie specialiai atvyks, o gal tiesiog sustos pakeliui. Man norisi tikėti, kad per meną galime ne tik auginti auditoriją, bet ir kurti ryšį su miestu.

Straipsnis buvo spausdintas žurnale „Savaitė“ 2026 m. gegužės 7 d.