Stasė ir Stasys Uscilos bei Janė Makauskienė šioje Jokūbiškių mokykloje mokėsi, Stasys buvo mamos mokinys. O Janė tęsė Stasės darbą Laičių mokykloje, įsteigtoje jau kitame pastate
Virginija Jacinavičiūtė
Laičiuose, visai šalia kelio, stovi sodriai žalias namas. Daugeliui pravažiuojančių jis – tiesiog dar vienas kaimo pastatas. Tačiau vietiniai žino, kad kadaise čia kas rytą skambėdavo mokyklinis skambutis, pro vartelius į kiemą skubėdavo vaikai, o iš klasių sklisdavo raidžių, skaičių ir pirmųjų eilėraščių garsai.
Pastate išlikusios durys, langai ir kambariai, kuriuose kadaise buvo klasės. Net ir šiandien nesunku įsivaizduoti, kaip prie langų sėdėjo vaikai, kaip žiemą spragsėjo krosnis, o mokytoja ant lentos vedžiojo kreidą. O kaip iš tiesų buvo, sužinosite iš dviejų mokytojų, pusseserių Stasės Mažuolytės Uscilienės ir Janės Lazauskaitės Makauskienės pasakojimų apie Jokūbiškių ir Laičių mokyklas.
Mokykla, kurią sudegino
Pašnekovės pasakojo, kad prieš karą mokykla veikė toje vietoje, kur dabar stovi Laičių daugiabučiai. Janei Makauskienei mama pasakojusi, kad pastatai buvo gražūs, statyti pagal smetonišką architektūros braižą. Per karą ši mokykla buvo sudeginta, tad kurį laiką mokyklos kaime nebuvo. Vėliau mokykla atidaryta gretimame Klevinės kaime. Ji įrengta ištremtų dvarininkų Dulkių namo patalpose. Pastatas dėl karo padarinių buvo pusiau apgriuvęs. Mokykloje dirbo Pranciškus Marciševskij. Būtent šią mokyklą pradėjo lankyti pašnekovė Stasė Uscilienė, augusi Petro ir Juzės Mažuolių šeimoje, Laičių kaime, netoli mokyklos, kuri kiek vėliau buvo pastatyta. Jų namuose tuo metu veikė ir Laičių paštas. Staselė labai norėjo į mokyklą, todėl tėvai išleido ją mokytis kiek anksčiau – šešerių. Kelias iki Klevinės mokyklos, nors ir netolimas, žiemą mažai mergaitei buvo neįveikiamas. Žiemą iš laukų dukrą parsinešęs tėvas nutarė, kad mokytis dar ne laikas. Tai buvo 1951-ieji metai.
Dar kartą į pirmą klasę Stasė Mažuolytė išsiruošė kitais metais. Į naujai pastatytą mokyklą, veikusią visai netoli namų. Jos mokytojas buvo tas pats P. Marciševskij. Pirmokė buvusi gabi – po kelių mėnesių mokytojas ją norėjo perkelti į antrą klasę, bet tėvai neleido, manė, kad per maža.
Ilgą laiką Laičių kaimo mokykla buvo vadinama Jokūbiškių. Ant žaliosios mokyklos sienos visada kabėjo drožinėta medinė lentelė su užrašu „Jokūbiškių pradinė mokykla“ – ji išlikusi ir senose nuotraukose.
Nors Jokūbiškių mokykla buvo statoma Mažuolių kaimynystėje, Stasė to laiko neprisimena. Tuo laiku namus statėsi ir tėvai, todėl daugiausia laiko ji praleisdavo pas netoli gyvenančią močiutę. Žinoma, kad naujajai mokyklai medžiagos buvo paimtos išardžius didžiulį Paškevičių namą Senojoje Būdoje. Jų šeima buvo ištremta. Vėliau Paškevičiaus dukra buvo atvykusi iš Lenkijos apžiūrėti mokyklos, norėjo pamatyti, kaip atrodė jų namas.
Dvi klasės, dvi kalbos
Naujojoje Laičių mokykloje su pradinukais dirbo du mokytojai, kurie turėjo atskiras klases. Mokytojų vardai iki šiol išliko atmintyje – tai Pavel Semenkevič, kuris dirbo su 2–4 klasėmis, ir Pranciškus Marciševskij, dirbęs su 1–3 klasėmis. Daug prisiminimų apie mokytojus neišliko, išliko tik jausmas, kad mokytojai buvę geri. Kaip sakė Stasė, pati buvusi gera mokinė, gerbusi, mylėjusi ir klausiusi, todėl visi mokytojai jai patiko.
Tais laikais pradinukų ugdymas vyko tik lenkų kalba. Kada tiksliai buvo pereita į lietuvių kalbą, Stasė neatsimena. 1958–1959 metais dviem metais jaunesnis brolis Stepas Laičių pradinę mokyklą dar baigė lenkų kalba. Maždaug 1960 m. mokykloje jau dirbo ir lietuvių kalbos mokytojas.
Baigę pradinę mokyklą, Stasė ir jos brolis Stepas Mažuoliai toliau mokėsi Daugirdiškių aštuonmetėje mokykloje, kuri nuo namų nutolusi maždaug 5 kilometrus. Išliko įsimintinas įvykis, kai abu dviračiu skubėjo į pamokas ir, leisdamiesi nuo kalno, nukrito. Iš dviračio rato liko aštuoniukė. Teko grįžti namo. Brolis pasiliko, sakydamas, kad nenori mokytis lenkų kalba. Jis dar vienus metus lankė ketvirtą klasę Jokūbiškių mokykloje. Tik jau lietuvių kalba. O kitais metais perėjo į Daugirdiškes, kur taip pat įvesta ir lietuvių kalba.
O septintokė Stasė, nepaisydama incidento su dviračiu, suskubo mokyklon. Toks stiprus buvo jos noras mokytis ir atsakomybės jausmas.
Kiek vėliau Laičiuose ugdyti vaikus lietuviškai misija patikėta mokytojoms Veličkienei ir Skvarnavičienei. Jų vardai pašnekovių atmintyje neišliko.
Nuo mokinės iki mokytojos
Baigusi mokyklą, Stasė pasirinko pedagogo kelią. Mokytojos specialybę įgijo Naujosios Vilnios mokytojų institute. Baigusi studijas, metus dirbo Senakaimio aštuonmetėje mokykloje, kur mokė lenkų tautybės vaikus, o vėliau – metus Salininkų aštuonmetėje, kur mokiniai buvo rusai. Tais laikais iš Laičių nukakti iki darbo Vilniuje nebuvo lengva, reikėdavo nueiti 10 kilometrų iki autobuso stotelės, nes susisiekimas krašte buvo menkai išvystytas.
Apie 1964 metus Jokūbiškių mokykloje ėmė mažėti mokinių, čia liko dirbti tik viena mokytoja – Veličkienė, kuri dažnai pasiskųsdavo, kad mokytojos darbas jau ne pagal jėgas. Nuo kelionių autobusu pavargusiai Stasei norėjosi darbo arčiau namų, todėl ji nuvyko pas Trakų švietimo skyriaus vedėją Parnavą ir pasiprašė į mokytojos Veličkienės vietą. Vedėjas net apsidžiaugė – Laičiai, jo žodžiais, buvo tikras užkampis, kur autobusai nevažiuodavo ir niekas nenorėjo dirbti.
Tai buvo 1966 m. Stasė jau laukėsi pirmojo sūnaus, todėl galimybė dirbti šalia namų buvo tikra dovana.
Stasė pasakojo, kad Laičiuose visada dirbo pusantro etato, todėl krūvis buvo didelis. Sunku būdavo vesti ugdymą keturioms klasėms, todėl pamokos per dieną buvo išdėstytos taip, kad visoms keturioms klasėms būtų užtikrintas sklandus ugdymas. Dienos pradžioje sunkesnės pamokos dviem klasėms, paskui lengvesnės – tokios kaip muzika ir dailė, o dienos pabaigoje sunkesnės pamokos dar dviem klasėms, kurios ateidavo į trečią pamoką.
Gyvenimas mokykloje
Kadangi mokiniams pakako tik vienos klasės, kitoje pastato dalyje apsigyveno Uscilų šeima.
Čia vienas po kito gimė Stasės sūnūs Vytas ir Stasys. Kaip pasakoja pašnekovė, pradžioje gyventi teko gana kukliai, prie mokyklos net šulinio nebuvo, vandenį nešdavosi iš kolūkio kontoros. Vandens šulinys iškastas tik sūnums gimus. Kol sūnūs buvo mažesni, jais rūpinosi Stasės mama Juzė, kuri taip pat buvo mokyklos valytoja bei krosnių kūrikė. Prireikus padėdavo ir Stasės tėvas Petras. Kaip pasakojo Stasės sūnus Stasys, senelis prasirgo plaučių liga ir buvo silpnos sveikatos, tačiau buvo geras žmogus, savo namuose priglaudė žydus ir dar sovietmečiu už tai gavo apdovanojimą – paauksuotą medalį.
Įdomu, kad kai sūnūs paaugo, jie patys tapo Uscilienės auklėtiniais. Kelias į mokyklą buvo trumpiausias, koks tik gali būti – tereikėjo pereiti į kitą namo pusę. Kaip juokiasi Stasys, jie ilgai net nežinojo, kas yra mokyklinė kuprinė.
Vaikams, pasak Stasės, puikiai sekėsi klasėje atskirti mamą nuo mokytojos – ten jie elgdavosi kaip ir visi kiti mokiniai, kreipdavosi „mokytoja“. Buvo tik vienas kartas, kai per pamoką ištrūko žodis „mama“ – ir vaikas iškart labai susigėdo. Rodos, žodis išsprūdo tuomet, kai Vytukas nebuvo išmokęs pamokos, tad mokytoja-mama parašė jam trejetą. „Mama, parašyk penketą, argi gaila“, – tuomet tarstelėjo jis.
Kalbos ir knygos
Kai Stasė mokytojavo, Laičių krašte buvo plačiai paplitusios lenkų ir gudų kalbos. Prisimindama savo mokytojavimo metus, Stasė jaučiasi daug prisidėjusi prie kaimo vaikų lietuvinimo. Ji kalbėdavo su mokiniais ir lenkiškai, ir lietuviškai – kitaip vaikų tiesiog nebūtų pavykę nieko išmokyti. Mokykloje lankęsi inspektoriai ne kartą priekaištavo, kad pamokose girdima lenkų kalba, tačiau mokytoja aiškindavo, kad kitaip vaikai nesupranta, ko jų prašoma. Vėliau mokiniai jau suprasdavo lietuviškai, bet atsakydavo mieliau lenkiškai, pamokose jie nuolat klausinėdavo: „Co mówisz? Ką sakai?“. O per pertraukas kalbėjo tik lenkiškai.
Paklausta apie ugdymo priemones, Stasė pasakojo, kad knygas tais laikais parūpindavo Švietimo skyrius, ir vaikai jas saugojo kaip šventą daiktą – aplenkdavo laikraščiais ar tapetais. Vaikams ruošiant namų darbus, mamos švariai nuvalydavo stalus, kad tik knygos nesusiteptų. Jei kitais metais į mokyklą ateidavo daugiau vaikų, knygų pritrūkdavo, todėl reikėjo dalintis.
Tik ne siuvėja
Paklausta, kodėl pasirinko mokytojos kelią, Stasė pasakoja, kad visada patiko šis darbas, patiko dirbti su mažais vaikais. „Žiūri kaip angeliukai, klauso“, – prisimena S. Uscilienė. Baigus mokyklą, artimieji jai siūlė įgyti siuvėjos specialybę, bet ji tuomet atkirtusi: jei taps siuvėja, tegul jai iškart perka karstą. Meilė vaikams ir mokytojų darbui ją visuomet traukė, todėl niekada neatsakydavo, jei reikėdavo pavaduoti mokytojus Daugirdiškių mokykloje. Visada norėjusi vaikams gero. Pamena, kartą teko pavaduoti fizikos mokytoją: pamoką apie elektrą taip gerai išmoko, kad lig šiol prisimena. Po jos pamokos vienas silpniausių mokinių gavo penketą ir niekas tuo negalėjo patikėti. Dar kartą patikrinę žinias įsitikino, kad mokinys iš tiesų viską moka, ir buvo nustebę.
Daugirdiškių mokyklos direktorė Vladislava Kursevičienė mėgdavusi sakyti, kad mokytoja Uscilienė prieš pamokas visada šypsosi, todėl šypsosi ir jos mokiniai, bet pamokose ir mokytoja, ir mokiniai labai rimti. Kaip prisimena mokytoja Stasė, su mokiniais ji visada sutardavusi, gal todėl jie pamokose ir buvo paklusnūs bei drausmingi.
Ypatinga dovana
Kiekvieną dieną Laičių mokiniai buvo mokomi skaityti, rašyti, skaičiuoti, piešti, bet būdavo ir šventinių dienų. Mokyklose tuo metu buvo įprasta švęsti Naujuosius metus – buvo rengiami karnavalai, Gegužės 1-ąją bei Mamos dieną, kuri buvo minima kovo 8-ąją. Prieš Mamos dieną vaikai gamindavo mamoms dovanėles – vieną iš dovanų Stasė Uscilienė išsaugojo iki dabar. Jos sūnus Stasys, jau mokydamasis pradinėje mokykloje, ant medinės lentelės išdrožinėjo elnią, o kitoje pusėje užrašė: „Tu esi kaip saulė, man visam pasauly, tu mane sušildai, tu mane glaudi. Mamyte, sveikinu su kovo 8-ąja, linkiu geros sveikatos“. Ši dovana Uscilų namuose saugoma daugiau nei 50 metų. Stasys pasakojo, kad naudotis peiliuku jį išmokė senelis Petras, kuris taip pat mokėjo gražiai pjaustinėti, jo pagamintus rakandus močiutė veždavo parduoti į turgų.
Religinių švenčių mokykla nešventė, nes galėjo grėsti atleidimas iš darbo. Vienos mokytojos stalčiuje radus rožančių, ji darbo neteko. Tokio likimo kiti nenorėjo.
Mokytoja Stasė Uscilienė pasakojo, kad jai tokio streso nesinorėjo, ji ir taip buvusi jautri, išgyvendavusi, jei vaikai nedarydavo namų darbų ar neišmokdavo pamokų.
Naujas mokyklos etapas
Iki atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, Laičių mokyklai jau prireikė kapitalinio remonto. Ieškant sprendimo, kaip organizuoti ugdymą, mokykloje lankėsi švietimo profsąjungos atstovai – V. Jasiulionis, skyriaus vedėjas A. Mikiška, finansų skyriaus vedėjas Kožukas. Bet remonto darbai nejudėjo iš vietos, nebuvo skiriamas finansavimas. Padėtį išsprendė Daugirdiškių tarybinio ūkio pirmininkas Kosmičius. Jis pasakė, kad mokykla bus, liepė išsirinkti, kurioje kolūkio kontoros pusėje nori dirbti mokytojai. Tuo metu kolūkiai buvo sujungti ir atsilaisvino neseniai suremontuotos patalpos. Taip pietinė pastato dalis buvo perduota mokyklos reikmėms. Šioje mokykloje iš pradžių dar dirbo Stasė Uscilienė, o nuo 1996 m. mokytoja pradėjo dirbti Stasės pusseserė Janė Lazauskaitė Makauskienė, gyvenusi per kelią nuo naujosios mokyklos.
Mokyklai veikiant jau naujame pastate Jokūbiškių mokyklos vardas buvo pakeistas į Laičių, o to priežastis gana anekdotinė. Mokyklos tikrinti atvykusi inspektorė pravažiavo Laičių autobusų stotelę, nes manė, kad mokykla būsianti tolimesniame Jokūbiškių kaime. Ten mokyklos neradusi, pėsčiomis turėjo grįžti į Laičius. Po šio kuriozo mokyklos pavadinimas buvo pakeistas į Laičių.
Pusė amžiaus paskirta ugdymui
Janė Makauskienė, kaip ir pusseserė Stasė, mokėsi Jokūbiškių pradinėje mokykloje. Jos mokytojas buvo Grinevičius. Vaiko atmintyje neišliko daug prisiminimų, bet vienas įvykis įsiminė ilgam. Trečioje ar ketvirtoje klasėje vaikai su mokytoju naktį keliavo į Klevinės ežerą gaudyti vėžių. Tai buvo nepakartojama patirtis ir nuotykis.
Kaip įprasta, mokslus Janė tęsė Daugirdiškėse, o baigusi mokyklą galvojo tik apie mokytojos darbą. Dar maža būdama susisodindavo vaikus ir žaisdavo mokytoją. Pradinių klasių mokytojos specialybę Janė įgijo Marijampolėje, nes Vilniuje pradinių klasių mokytojai buvo ruošiami tik lenkų kalba. Pirmoji jos darbovietė buvo Vilniaus vaikų darželis Nr. 63. Kai žuvo tėvas, Janei reikėjo būti šalia mamos, todėl ji grįžo namo ir įsidarbino kaimyninėje Daugirdiškių kaimo mokykloje. Dirbo lietuvių kalbos mokytoja, kartais pavaduodavo direktorę Vladislavą Kursevičienę rusų kalbos pamokose.
Šeimoje mokytojų būta ir daugiau – rusų kalbos ir kūno kultūros mokytoju Senuosiuose Trakuose dirbo ir Janės brolis Pranas.
Pusseserės Stasės paraginta, 1996 metais Janė Makauskienė pradėjo dirbti mokytoja Laičiuose. Jai patiko, kad klasės buvo nedidelės, o vaikai ramūs, smalsūs ir draugiški.
Vaikų skaičiui mažėjant, 2006 metais mokykla buvo uždaryta. Janė tuomet įsidarbino Semeliškių gimnazijoje, kur ilgą laiką ugdė priešmokyklinio amžiaus vaikus. Pedagogo darbui ji paskyrė pusę amžiaus – ir tik pernai išėjo į užtarnautą poilsį.
Kaip sako pati Janė, po tiek metų reikia iš naujo išmokti nebebūti mokytoja – mintys ir širdis vis dar mokykloje. Reikia mokytis gyventi dėl savęs.
Sugrįžimas į apleistą mokyklą
Kartu su Jane apsilankėme jos buvusioje darbo vietoje – Laičių mokykloje, kuriai ji paskyrė 10 metų. Buvusios mokyklos raktą turi vietiniai gyventojai, nes pastatu kartais naudojasi vietos bendruomenė, čia rengiami susirinkimai.
Po kvapnia ir didele liepa merdintis pastatas šiandien dvelkia drėgme ir pelėsiu, bet užėjus vidun nesunku įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti diena mokykloje. Kairėje klasė, apšildoma dviem krosnimis. Bet krosnys seniai nekurtos, todėl grindys suiro, vaikštant linoleumu, baugu susmegti. Dešiniau – mažesnis kambarėlis, kuriame vis dar stovi senoji indauja. Čia buvo ir stalas, ant kurio vaikai valgydavo pietus. Kraštinis kambarys priklausė mokytojai – ten iki šiol išlikęs jos senasis darbo stalas. Viename iš stalčių kadaise buvo saugomas mokyklos metraštis, bet kažkas jį pasisavino – nuotraukų ir aprašymų albumas dingo be žinios, kartu su juo dingo ir sukaupta mokyklos istorija. Kabinete taip pat išlikusios senos lentynos, kuriose kadaise buvo nedidukė bibliotekėlė.
Besidairant po tuščias patalpas, į seną mokyklą sugužėjo vietiniai vaikai – jiems buvo smalsu pamatyti, kaip atrodo įprastai užrakintas pastatas. Jie apėjo visus kambarius, atidarė stalčius, spinteles. Janė juos pakalbino, pasakojo kadaise mokiusi jų tėvus, tetas ir dėdes.
Janė prisimena, kad dirbti taip arti namų buvo labai patogu – po pamokų ji parsivesdavo vaikus namo, pamaitindavo, kol šie laukdavo autobuso. Ir stotelė buvo visai netoli namų.
Mokykla šiandien
O žaliajai Laičių mokyklai pasisekė labiau. Joje lig šiol gyvena mokytoja Stasė Uscilienė su sūnumi Stasiu. Pastatą išsipirko Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Kaip pasakojo Stasys, pastatas išliko labai panašus į tą, koks buvo pradžioje. Tos pačios durys ir langai bei sodriai žalia pastato spalva, kuri visada patiko Stasei, buvo išsaugota. Viena klasė padalinta į du kambarius, kitas kambarys toks, kokia ir buvo klasė. Kur mokytojų kambarys, dabar – virtuvė, o buvusi vaikų rūbinė – koridorius, kuriuo gali patekti į visas namo erdves. Iš visų namo elementų pakeistas tik stogas. Pradžioje jis buvo skiedrinis, o dabar dengtas šiferiu. Mokytojos Stasės kambario palubėje vis dar kabo mokyklinis varpelis, kuris anksčiau kviesdavo vaikus į pamokas, o šiandien išliko prasmingu simboliu, primenančiu vaikų ugdymui paskirtus dešimtmečius. Stasė pasakojo, kad šį varpelį jai padovanojo dėdė, kai tik ji pradėjo dirbti. Tuomet jau nebereikėjo išėjus į kiemą šaukti „Vaikai, ateikit“.
O šalia namo auga didžiulė tuopa. Jai tiek pat metų, kiek ir pačiai mokyklai. Mokytojos sūnus Stasys pasakoja seną legendą: sodinant medį ant vienos šakelės buvo užmautas auksinis žiedas. Tikėtina, kad žiedas lig šiol tebėra kažkur aukštai tuopos viršūnėje. Per daugiau kaip šešis dešimtmečius jis tapo nebyliu visko, kas vyko Laičių mokykloje, liudininku – mokytojų darbo, vaikų juoko, pirmųjų raidžių, išleistuvių ir atsisveikinimų. Kai dingo mokyklos metraštis, atrodė, kad dalis istorijos išnyko. Tačiau svarbiausi prisiminimai liko žmonių atmintyje. O jei tikėti legenda – ir aukštai medžio viršūnėje, kur auksinis žiedas vis dar saugo mažos kaimo mokyklos istoriją.