Vasaros šventės

Vasaros šventės

Šeštinės – taikos, sveikatos ir derliaus maldavimų dienos. Šios dienos dar buvo vadintos Kryžiaus dienomis. Kadaise Lietuvos kaimuose visas tas dienas žmonių būriai giedodami litanijas eidavo melstis prie kaimo kryžių. Prieš Kryžiaus dienas merginos apvainikuodavo kryžius.

Sekminės baltų tikėjime (Beržų garbinimo šventė) – šventė, švenčiama sekmą (septintą) savaitę po Velykų. Jos metu garbinama gamta – augalija bei naminiai gyvuliai. Sekminių šventės ritualuose didelis dėmesys buvo skiriamas augalams. Gamta gegužės – birželio mėnesiais jau būna sužaliavusi, kupina vegetacinių galių. Žmonės lankydavo javus, dainuodami tam skirtas dainas. Javų lauke būdavo rengiamos vaišės, vadintos sambariais. Tikėta, kad laukų apėjimas atlieka apsauginę funkciją, juos pašventina, o vaišės javų lauke – tai auka žemei. Ypač didelis dėmesys skiriamas jauniems berželiams, kurie senovės baltų tikėjime laikyti žmogaus ir gyvūnijos protėviais. Beržas simbolizavo Visatos amžinumą, gimimą, mirtį ir atgimimą, taip pat ir visą pasaulį (šakos – dangų, kamienas – žemę, šaknys – požemį). Dėl to per Sekmines namai ir kiemas būdavo apkaišomi sužaliavusiais berželiais. Taip pat būdavo pinami vainikai iš beržų ir jais puošiamos karvės, kad duotų daugiau pieno. Šeimininkės už apvainikuotas karves atsilygindavo piemenėliams „melstuvėmis“: kiaušiniais, sviestu, sūriu, pyragu. Po to piemenys suruošdavo šventę, vadinamą piemenų pautiene.
Joninės. Senovėje ši vasaros šventė buvo vadinama Rasos, Kupolės vardu. Manoma, kad vasaros saulėgrįža švenčiama nuo labai senų laikų. Pasak Pranės Dundulienės, šios šventės susiformavo ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Rašytiniuose šaltiniuose apie jas pirmąkart užsimenama 1372 m. Senieji lietuvių papročiai išsilaikė iki XIX a. Dabar beveik neįmanoma atrasti autentiško baltiško saulėgrįžos šventės pavadinimo. Šaltiniuose minima Rasos šventė, Kupolės ir kiti pavadinimai išsaugojo esminius šventės momentus.  Pilypo Ruigio ir Gotlibo Milkaus XVIII – XIX a. pradžios žodynuose vasaros saulėgrąža vadinama Saulėmis. Kupolių pavadinimas siejamas su vienu iš seniausių apeiginių šventės elementų, taip pat su augmenijos klestėjimu, vešėjimu. Nors šventė buvo sukrikščioninta, senieji papročiai liko tie patys. Kai kuriuos jų Bažnyčia įtraukė į savo apeigas. Išlikę senieji elementai: vandens, ugnies, augmenijos simbolika, vainikų pynimas, meilės bei vestuvių burtai, žoliavimas ir kupoliavimas, paparčio žiedo ieškojimas, laužų kūrenimas, šokinėjimas per ugnį ir pan. Sukrikščionintose apeigose vietoj karčių – kupolių žolynais puošiami kryžiai, per pamaldas šventinamos vaistažolės, užuot deginus gyvulines aukas, naudojami gyvulių atvaizdai, statulėlės.
Žolinė vakaruose  minima nuo VI-VII a. Lietuvoje liaudiškas šios šventės pavadinimas – Žolinė, kadangi per iškilmingas šventės Mišias šventinami žolynai. Tai pati seniausia ir garbingiausia šv. Marijos šventė. Pasakojama, kad apaštalai atidarę Marijos kapą, nerado jos kūno – tik gėles. 1950 m. popiežius Pijus XII tikėjimą, kad Marija buvo paimta į Dangų su siela ir kūnu, paskelbė kaip dogmą. Senovės baltai žolinę skyrė apeigoms didžiajai Deivei gimdytojai Ladai atlikti ir jai atiduoti užaugusio ir subrendusio derliaus aukas. Iki tos dienos niekas nedrįsdavo valgyti naujojo derliaus vaisių .
Iš žmonių pasakojimų
Kryžiavos dienos
P1120156Pasakojo Bronė Pinelytė Brazienė iš Karkučių k.
Per Kryžiavas dienas eidava per visu kaimu giedodami nuo kryžiaus iki kapinių. Tadu ty meldžiasi. Per Jurgines, kai karves vara iš tvarta, tai visas apmuša su verba. Per adventu žmonės suveidava, vakaroja.
Pasakojo Veronika Venskutonytė Nasutavičienė iš Noškūnų k.
Pavasarį būna Kryžiavos dienos, tai per jas geriausiai sodyt’ bulves.
Labiausiai eidavo per Devintines, tada lankė kryžius, tai suveina visi: ir jaunimas, ir senesni, eina nuo kryžiaus prie kryžiaus melsdamiesi, giedodami. Ir bažnyčion ėjo, ir priocesija per miestelį prie visų kryžių, kaime taip pat.  Apie 40 sodybų ėjo.
Noškūnų k. – Veronika Venskutonytė Nasutavičienė, g. 1942 m.
Pasakojo Emilija Janavičiūtė Janavičienė iš Gilučių k.
Kaime dar buva mada per Kryžiavas dienas eit’ melstis, giedot’ in kryžius. Anksti ryte, tik prašvitus, tik saulei tekant’ ir aina giedodami nuo viena kryžiaus in kitu ir vis giedodami. Ką ty giedoja, nemenu. Tai Gudeliauskaitė buva pravadnykė.
Pasakojo – Ona Antanavičienė iš Jagėlonių k.
Per Šeštines kaimas eidava prie kryžiaus, prie kelia, giedoja litaniju iš ryto 3 dienas – pirmadienį, antradienį ir trečiadienį, o ketvirtadienį aidava jau  bažnyčion.
Pasakojo Ona Laimutytė Jančiauskienė iš Kudonių k.
Kudonių kaime stovėja trys kryžiai. Gale, link Ilgia ežera – Venskų, per vidurį –  Kačkauskų ir kitam kaima gale – Černiauskų. Seniau šventė Kryžiavas dienas, tai saułė dar tik teka, o jau ir aina giedodami in kryžius melstis. Tep tris rytus ėja. Tom dienom nieka negalima buva dirbt’ su siūlais, nei mest’, nei aust’, nei verpt’, saka, siūlai susikryžiavos, paskui neišvysi, neišnarpliosi. Dar iki 1962 metų tep ėja.   
Pasakojo Stasė Pranckevičienė iš Mustenių k.
Per Devintines aidava procesija per kaimą, aja an Kryžiavų dienų prie visų kryžių. Aina, gieda, meldžiasi suklaupį, gražu. Kai kaime stovėja kryžiai, tai praeinant’ reikėja kryžiu pasisveikyt, pasakyt’ “Garbė Jėzui Kristui”, atsiklaupt’, persižegnot’ ir pasimelst’.
Mustenių k. – Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m.
Pasakojo Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė iš Mustenių k.
Kaime kryžkelėj stovėja kryžius, paskui toliau stovėja dar vienas, tai kaimo žmonės per Kryžiavas dienas eidavo melstis prie kryžių, giedot’. Suveina visa kaimas, gieda prie vieno kryžiaus, paskui eina visi melsdamiesi prie kito, gražu buvo.
Pasakojo Stasė Grigonytė Tamkevičienė iš Pakalniškių k.  
Per Kryžiavas dienas vaikščiojam prie kryžių.  Gal savaiti giedoja.  Ajam prie kryžių.  Kryžiai buvo aptverti, gėlių pasodyta.  Poteriava ir giedoja.  
Pasakojo Ratkevičius Juozas iš Žikaronių k.
Dar kapinėsna aidava per Kryžiavas dienas. Aja tris dienas, ryte renkasi palei kryžiu kryžkelėj, tada giedodami litaniju aina iki kapinių, tenai dar pagieda, pasimeldžia ir isivaikščioja. Vakare vėl’. Taip tris dienas iš ailės – pirmadienį, antradienį ir trečiadienį. Sovietai kai užėja, pirminykas pradėja burčyt’, draust’, pasibaigė.
Sekminės
Pasakojo Stefanija Deržkutė Sabonienė iš Aliniškių k.
Sekminės – didelė šventė. Su pyragais, kiaušiniais, sūriais. Berželiais iškaišo pirkią, stato prie gonkų. Buva mada suptis. Buva pastatį didelas sūpuokles.
Šventės išvakarėse nukirsdavo berželių, kuriuos statydavo abipus vartų, durų. Beržo šakelėmis kaišydavo balkius, šventus paveikslus. Piemenys pindavo vainikus karvėms, už ką šeimininkė atsilygindavo kiaušiniais, sūriu, pyragu. Užšutintomis berželių šakelėmis buvo plaunamos galvos, kad plaukai geriau augtų, būtų gražūs. Sekminių berželiai buvo dedami į  klojimą šalinėse, kad pelės javų nekapotų.
Pasakojo Veronika Lankaitė-Sabonienė iš Kareivonių k.
Per Sekmines piemenys kepi kiaušinieni, vainikus karvim pyni, jaunimas aidava „po rugiais pažiūrėt’“. Nuveina laukuosna, susėda po rugiais, dainuoja, žaidžia.
Pasakojo Ona Grybauskaitė Kulbokienė iš Gilūšio k.
Sekminių ryte mes vaikai stengdavomės anksti atsikelt’ ir nupint’ vainikus karvėm. Pynėm ne tik savom, pynėm ir senelio Zigmo Ščerbavičiau karvėm, ir kaimyno Prano Sinkevičiaus karvėm, už tai gaudavom dovanų – sūrio, pyrago, kartais ir rublį.  Namai būdavo išpuošti beržo šakomis. Buvo toks pasakymas – negadink jaunų beržų, negausi bučkio nuo jaunų bernų. Senelis prašydavo, kad parneštume du berželius iš miško, juos statydavo į kibirus su vandeniu iš abiejų gonkų pusių, tada jie ilgai nevysta. Mama virdavo kiaušinių, dažydavo jaunuose žolynuose, beržų lapuose.
Pasakojo Aldona Žilinskaitė Federavičienė iš Grabijolų k.
Į Grabijolus per Sekmines seniau iš už Neries atplaukia minios žmonių, eina per kaimą, važiuoja visi į Sekmines, į Kazokiškes. Paskui jau grįžta, tai giminės sustoja, sako, eidavo į laukus, tenai valgė, dainavo, bet jau aš nepamenu.
Pasakojo onas Rosliakas iš Kazokiškių k.
Sekminės – Kazokiškėse dideli atlaidai, didelė šventė. Privažiuodavo vežimų, ienas aukštyn iškelia, arklius pririša, pilna visur. Trobas kaišė berželiais. Bažnyčioj irgi stovėjo berželiai, žmonės tikėjo, kad tų berželių lapai gydo, juos skynė ir prausėsi, plovėsi plaukus. Buvo mada eit’ procesija į Mitkiškes. Priekyje neša kryžių, paskui eina giedoriai, visi žmonės. Tenai meldžiasi, gieda prie akmenia.
Pasakojo Antanina Antanavičiūtė Bliujienė iš Jagėlonių k.
Per Sekmines tai rinkasi vakarieliai.  Berželiais iškaišiojam balkius pirkioj, palei gonkas pririšam iš abiejų pusių po berželį. Gražu, kvepia.
Pasakojo Ona Antanavičienė iš Jagėlonių k.
Per Sekmines piemenys pindavam karvim vainikus, žaisdavam. Piemenys labiausiai mylėja žaist’ akmenukais, rankom mėtyt’, žaisdavam kavonių,  mylėjam ristis nuo stačių Spenglos krantų. Popiet dažnai tėvai atleisdava nuo ganyma ir sekmadieniais irgi. Patys ar vyresnius palaisdava ganyt’.
Pasakojo Adelė Šimonytė Vėželienė iš Kakli niškių k.
Per Sekmines piemenys pyni karvėm vainikus, pareina karvės vainikuotos, tai gauni po kiaušinį už kiekvieną. Labai šventi didžiąsias metų šventes – Kalėdas, Velykas. Visada 4 dienas. Nedyrba, šventi, aja bažnyčion pirmu dienu, paskui vieni pas kitus, vakarieliai, dainos, vaišės, kaime linksma buva, mokieja ir dyrbt’, ir linksmytis. Dainos buva visur.
Pasakojo Vladislava Burevičiūtė Klimienė iš Malavolės k.
Sekminės – berželius statė prie gonkų, vainikus karvėm pynė. Kepė pyragus, darė sūrį, mušė sviestą, kiaušinius virė, kumpį, didelė šventė buvo. Ir šventėm tris dienas – sekmadienį, pirmadienį ir antradienį.
Pasakojo Stasė Pranckevičienė iš Peliūnų k.
An Sekminių kepi pyragus, daži kiaušinius, namus, šventus paveikslus kaiši berželiais. Berželius stati ir prie gonkų. Šventi keturias dienas, jaunimas suveidava, šoka, dainuoja, aina ratelius, kap ir per Velykas. Piemenys vainikuoja karves, jiem šeiminykis duoda kiaušinių, pinigų, vaišių.
Pasakojo Veronika Venskutonytė Nasutavičienė iš Noškūnų k.
Per Sekmines eidavo kaimynai ar  prie miško, ar prie ežero, susieidavo.
 Šventė Semeliškėse
Pasakojo Ratkevičius Juozas iš Žikaronių k.
Sekmines šventi dvi dienas. Kepi pyragus, šventi. Suveidava. Muzikantas buva Baranauskas iš Kriokšlių, su armonika grieži, tai pas jį daugiausiai ir rinkasi.  Buva ir žaidimų visokių, nelaukiam kol’ užgrieš, dainuojam, dainuojam, atsibosta, tai užvedam ratelius, ainam žiedus dalyt’, aklą vištą. Paskui vėl’ šokt’, taip iki ryta visu naktį.
 Joninės
Pasakojo Janina Sedlevičiūtė Baurienė iš Anykštos k.
Joninės tai saloj. Suplaukia daug, su šeimom, su vaikais, susineša maista, dainuoja, šoka, muzikantų pas mumį nebuva, atplaukia iš kitų kaimų. Gyvena mūs kaime toks senukas Ščerbavičius, suveinam, nėr kam graint’, tai nueinu pas Ščerbavičius, paprašau, dėde, sakau, kelkis, nėra kam griežt’, labai visi nori šokt’, tai jis su smuikeliu ir ateina. Tada jis čyrpina, o mes šokam, smagu buva. Bernų ateidinėja iš kitų kaimų: ir iš Kietaviškių, ir iš Geibonių, ir iš kitur.
Pasakojo Jonas Rosliakas iš Kazokiškių
Joninės su laužais. Buvo daug Jonų, jiems pindavo vainikus, nešė naktį, kad nematytų kas. Paskui gamtoj kur, pievoj rinkosi, kūreno laužus, šoko, dainavo.
Pasakojo Lionginas Sakalinskas iš Pakalniškių k.
Pipiriškėse an kalna gegužinės buva sekmadieniais. Per Jonines an Majoka kalna laužus kūrena. Nuo jo matyt’ labai toli, kelios bažnyčios. Šauliai dari. Priveža malkų, paskui žaidimai visokie, rungtynės,  medžių ty nebuva, tai kai užkuria laužu, ugni, tai lenkų pusėj žiūrėk, irgi kūrenasi.  Lietuva ir ty buva, koki ty lenkai. Nobarovščina – Nuobariškės, Navarėnai.
Petrinės
Pasakojo Vlada Burevičiūtė-Klimienė iš Karagėliškių k.
Per šventą Petrą negalima eit’ miškan, net uogaut’. Sako, dievas paleidžia net visas gyvates, žvėris, nieko net dirbt’ negalima. Didelė šventė.  
Oninės
Pasakojo Veronika Vėželienė iš Kakliniškių k.
Prieš Oną stengėsi prisipjaut’ šviežių rugių, su girnom namie susimalt’ ir iškept’ šviežios duonos. Nor ir turėja senų myltų, tai nor kelias saujas šviežių rugių inmaišydava.

Informaciją surinko ir paruošė
Ona rasutė Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų