Julija Kirkilienė
Elektrėnietis literatas Leonas Baltrukėnas vaikystėje pažadėjo mamai parašyti knygą ir jai padovanoti suknelę.
Pažadą Leonas išpildė. Paskutinė mamai padovanota suknelė, kaip sako Leonas, buvo medinė, o knygą jis išleido jau antrąją. Į knygą „Prarasti toliai“, kuri Elektrėnų bibliotekoje buvo pristatyta vasario 11 d., Leonas sudėjo šio krašto žmonių likimus.
Septyniasdešimt devynerių elektrėniečiui rašytojui, kilusiam iš Pipiriškių kaimo, žmonės patiki savo gyvenimo istorijas. O Leonas jų nepasilieka tik sau, bet sudeda į apysakas, noveles, apybraižas, kad apie tai žinotų kuo daugiau žmonių, kad liktų istorijoje. Todėl ir į knygos pristatymą atėjo ne tik literatūros mėgėjai, bet ir aprašytų herojų artimieji, pažįstami.
Rašytojo gyvenimas taip pat vertas romano, bet knygoje jis aprašo tik trumpus gyvenimo faktus. Gimė jis Jonavoje, pašto tarnautojo šeimoje. Vėliau tėvai persikėlė į Vievį, arčiau motinos tėviškės, o baigiantis karui, persikėlė gyventi į Pipiriškes, motinos tėviškę. Šio krašto žmonių likimai ir tapo L. Baltrukėno kūrybos šaltiniais.
„Pradžios mokslus kandau Vievyje, septynmetę mokyklą baigiau Trakuose ir tais pačiais 1950 metais įstojau į Trakų mokytojų seminariją“,- apie mokslo kelią rašo autorius knygoje. Deja, seminarijos Leonas nebaigė, buvo pašauktas į tarybinę armiją. Neramaus būdo jaunuolis, paleistas atostogų, nutarė į dalinį negrįžti. „Dėl politinių įsitikinimų“,- sako. Už tai ir už eilėraščius „kvepiančius kontrrevoliucija“, buvo nuteistas 10 metų. Kalėjo neilgai, vos trejetą metų. Mirus Stalinui, parašė skundą ir buvo paleistas. Areštuotas buvo dar kartą, bet „bylos sufabrikuoti nepavyko ir mane paleido“.
Vėliau Leonas Vilniuje baigė statybos mokyklą, dirbo statybose įvairių padalinių vadovu, 1992 metais įstojo į savanorišką Krašto apsaugos tarnybą. Leonas apgailestauja, kad Nepriklausomos Lietuvos savanoriai liko išblaškyti ir nebereikalingi. O laisvalaikiu Leonas vis rašė. Už prozos kūrinius L. Baltrukėnas ne kartą buvo apdovanotas Rytų Lietuvos literatų konkursuose. Prieš dešimtmetį savo kūrybą sudėjo į pirmąją knygą „Už horizonto“.
Knygos pristatymo vakaras virto ne tik kūrybos aptarimu, bet ir artimų bičiulių, bendraminčių, knygos herojų pavakarojimu. Dar kartą Leonas prisiminė sutiktus žmones, jų likimus. Kaip sakė Janina Vasilavičienė, kurios anyta tapo apysakos „Žavioji“ veikėja, kiek kartų savo gyvenimo istoriją ji pasakojo vaikams, bet niekam nė į galvą neatėjo to užrašyti ateinančioms kartoms. O Leonas užrašė, dar ir su literatūrinėmis variacijomis.
Elena Vindrinskienė iš Juodelių kaimo atnešė lauktuvių nuo savo tėvelio, kurio gyvenimo istorija taip pat sudėta į knygą. Tėvelis dabar sunkiai serga, bet stiprybės jam suteikia tai, kad įvykiais turtingas jo gyvenimas neliks užmirštas. O pačią didžiausią duoklę Leonas mano atidavęs savo mamai, kuri išgyveno virš šimtą metų. Jis jai buvo pažadėjęs parašyti knygą ir parašė.
Septyniasdešimt devynerių elektrėniečiui rašytojui, kilusiam iš Pipiriškių kaimo, žmonės patiki savo gyvenimo istorijas. O Leonas jų nepasilieka tik sau, bet sudeda į apysakas, noveles, apybraižas, kad apie tai žinotų kuo daugiau žmonių, kad liktų istorijoje. Todėl ir į knygos pristatymą atėjo ne tik literatūros mėgėjai, bet ir aprašytų herojų artimieji, pažįstami.
Rašytojo gyvenimas taip pat vertas romano, bet knygoje jis aprašo tik trumpus gyvenimo faktus. Gimė jis Jonavoje, pašto tarnautojo šeimoje. Vėliau tėvai persikėlė į Vievį, arčiau motinos tėviškės, o baigiantis karui, persikėlė gyventi į Pipiriškes, motinos tėviškę. Šio krašto žmonių likimai ir tapo L. Baltrukėno kūrybos šaltiniais.
„Pradžios mokslus kandau Vievyje, septynmetę mokyklą baigiau Trakuose ir tais pačiais 1950 metais įstojau į Trakų mokytojų seminariją“,- apie mokslo kelią rašo autorius knygoje. Deja, seminarijos Leonas nebaigė, buvo pašauktas į tarybinę armiją. Neramaus būdo jaunuolis, paleistas atostogų, nutarė į dalinį negrįžti. „Dėl politinių įsitikinimų“,- sako. Už tai ir už eilėraščius „kvepiančius kontrrevoliucija“, buvo nuteistas 10 metų. Kalėjo neilgai, vos trejetą metų. Mirus Stalinui, parašė skundą ir buvo paleistas. Areštuotas buvo dar kartą, bet „bylos sufabrikuoti nepavyko ir mane paleido“.
Vėliau Leonas Vilniuje baigė statybos mokyklą, dirbo statybose įvairių padalinių vadovu, 1992 metais įstojo į savanorišką Krašto apsaugos tarnybą. Leonas apgailestauja, kad Nepriklausomos Lietuvos savanoriai liko išblaškyti ir nebereikalingi. O laisvalaikiu Leonas vis rašė. Už prozos kūrinius L. Baltrukėnas ne kartą buvo apdovanotas Rytų Lietuvos literatų konkursuose. Prieš dešimtmetį savo kūrybą sudėjo į pirmąją knygą „Už horizonto“.
Knygos pristatymo vakaras virto ne tik kūrybos aptarimu, bet ir artimų bičiulių, bendraminčių, knygos herojų pavakarojimu. Dar kartą Leonas prisiminė sutiktus žmones, jų likimus. Kaip sakė Janina Vasilavičienė, kurios anyta tapo apysakos „Žavioji“ veikėja, kiek kartų savo gyvenimo istoriją ji pasakojo vaikams, bet niekam nė į galvą neatėjo to užrašyti ateinančioms kartoms. O Leonas užrašė, dar ir su literatūrinėmis variacijomis.
Elena Vindrinskienė iš Juodelių kaimo atnešė lauktuvių nuo savo tėvelio, kurio gyvenimo istorija taip pat sudėta į knygą. Tėvelis dabar sunkiai serga, bet stiprybės jam suteikia tai, kad įvykiais turtingas jo gyvenimas neliks užmirštas. O pačią didžiausią duoklę Leonas mano atidavęs savo mamai, kuri išgyveno virš šimtą metų. Jis jai buvo pažadėjęs parašyti knygą ir parašė.