Tautinis šokis byloja apie išlikusį tautiškumą

Tautinis šokis byloja apie išlikusį tautiškumą

Adrija Kerbelytė,
VU komunikacijos fakulteto
studentė praktikantė

Elektrėnų savivaldybėje gimęs tautinių šokių kolektyvas „Vijūnas“ užaugino ne vieną elektrėniškių kartą. „Vijūnas“ – tai vyresnio amžiaus žmonių kolektyvas, jame sukasi šokėjai nuo trisdešimties iki šešiasdešimties metų. Pasak kolektyvo vadovės Angelės Pačėsienės, stebint jos šokėjus, amžiaus skirtumo neįžvelgsi, visi taip pat darniai atlieka šokio elementus. 
Kolektyvo vadovė jau beveik keturiasdešimt metų dirba šį darbą, Elektrėnų pradinėje mokykloje šokių moko jau 29 metus. Be kolektyvo „Vijūnas“, po Angelės Pačėsienės sparnu yra ir vaikų šokių kolektyvas „Vijūnėlis“ bei suaugusiųjų šokių kolektyvas Kaišiadoryse „Savingė“.  Tautos paveldą puoselėjanti šokių kolektyvų vadovė pripažįsta: „Aš gyvenu šokiu“.

Kaip prasidėjo „Vijūno“ istorija? Kaip augo kolektyvas?
Kolektyvo istorija prasidėjo pakankamai seniai. Kai buvau studentė ir mokiausi Vilniuje, atvykau į Elektrėnų kultūros namus atlikti praktikos. Baigusi Vilniaus konservatoriją, tuo metu ji vadinosi Vilniaus aukštesnioji kultūros mokykla, pradėjau dirbti Kaišiadorių rajone, Žaslių kultūros centre.
Maždaug 1987 metais įsidar­binau Elektrėnų kultūros centre. Tuo metu mano dukrai buvo 9 mėnesiai. Man reikėjo surinkti šokėjus ir tuomet pas mane atėjo visa aštuntokų klasė ir keli devintokai. Taip Elektrėnuose atsirado jaunimo šokių kolektyvas. Manau, būtent nuo šio momento ir turėtume skaičiuoti kolektyvo gyvavimo laiką.
Po to turėjau ir vaikų kolektyvą, kurį auginausi ir kuris užaugo iki „Vijūno“. Su jaunimu labai daug kur šokome, važinėjome po dainų šventes… 1999 metais buvo pristatytas mano kolektyvų koncertas „Supyniau pynimą“ ir po šio koncerto kolektyvas pasivadino „Vijūno“ vardu. Kolektyvo gimimas buvo gerokai ankstesnis, o vardas suteiktas tik 1999 metais. Šiame koncerte šoko ir 4–5 metų vaikučiai, šoko ir jauniai, jaunuoliai, jaunimas ir vyresniųjų grupės. Patys jauniausi buvo „vijūnėliai“, o vyresnieji – „vijūnai“.

Kaip kilo kolektyvo pavadinimas – „Vijūnas“? Kokia šio pavadinimo reikšmė?
Kolektyvo pavadinimas atėjo savaime. Na, jis vejasi, visas sukasi: „veja, veja, veja, pina, sukas“… Kažkaip iš šių žodžių pasąmonėje iškilo toks pavadinimas – „Vijūnas“.

Kokie yra didžiausi šio kolektyvo pasiekimai?
„Vijūno“ kolektyvas gavo Elek­trėnų miesto nominaciją: „Kolektyvas, kuris garsina Elektrėnų miestą“. O gavo dėl to, nes mes šokame ne tik visoje Lietuvoje, bet ir užsienyje. Šokome tarptautiniuose festivaliuose Vengrijoje, Bulgarijoje, Makedonijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Graikijoje, Juodkalnijoje, Kroatijoje, Olandijoje bei pasauliniame festivalyje ir dar daug kur kitur.
Prieš COVID-19 pandemiją ruošėmės išvykti į šokių šventę Filadelfijoje, Amerikoje. Turėjome pasiruošę repertuarą, bet, deja, sutrukdė karantinas. Dabar ruošiamės šimt­mečio Dainų šventei.

Angelė Pačėsienė

Kokia yra tautinio rūbo reikšmė?
Tautinį drabužį mes labai mylim ir saugom. Kadangi esam dzūkai (nors gyvenam ant to vadinamo rubežiaus (past., ribos), Elektrėnai juk paribys, už autostrados gyvena aukštaičiai, o mes šioje autostrados pusėje esame dzūkai). Aš pati nuo pat vaikystės labai mėgdavau žiūrėti, kaip mano audėja močiutė audžia: kokias parenka spalvas, siūlus ir raštus. Pavyzdžiui, tos visos skaros… Kai kolektyvui prie tautinių drabužių reikėjo skarų, mūsų tautodailininkams ir visiems, kas užsiima tautinių kostiumų atkūrimu ir siuvimu, atvežiau močiutės austas skaras ir parodžiau, kokios jos gali būti.
Mes labai gerbiam ir mylim tautinį rūbą, kostiumą. Dėvime jį per visas šventes ir koncertus, festivalius. Patikėkite, mūsų tautinis kostiumas yra toks gražus, kad kai mes nuvažiuojame į kitas šalis, žmonės prieina, nori kiekvieną drabužio detalę paliesti, pamatyti iš arčiau. Kartais net prašo kitą audinio pusę pažiūrėti. Užsieniečiams įdomu, kaip rūbas išaustas, jiems gražūs mūsų jaunimo galionai (past., lietuvių merginų šventinis galvos papuošalas), nes jie tikrai labai puošnūs. Jiems patinka ir mūsų marškiniai, siuvinėti adinuke (past., vienspalvis siuvinėjimas). Jiems net ir pasijoniai atrodo gražūs, ypač jeigu jie siuvinėti, mereškuoti (past., peltakiuoti, siuvinėti kiauraraščiu).

Šokate grojant gyvai muzikai ar dažniau naudojate fonogramas, muzikos įrašus?
Kaip bebūtų gaila, dabar šokame su muzikos įrašais. Jeigu turėtume kapelą ir kapelos vadovą, kuris surinktų grojančius žmones, mes mielai šoktume grojant kapelos muzikai.
Kai pradėjau dirbti, mano jaunimo kolektyvas šoko su  „Galvės“ kapelos, kuriai vadovavo Jurgis Gaižauskas, muzika. Tai šviesios atminties, nepaprastai didelės energijos žmogus, kurio visi klausėsi: tiek jo kapelistai, tiek mano šokėjai. O dabar mes šokame pagal muzikinius įrašus.

Kas yra tautinis šokis, kuo jis skiriasi nuo kitų šokių?
Tautinis šokis – tai toks šokis, kur aš jaučiu, kad šoku. Nesakau, kad šiuolaikinis šokis yra blogas, pavyz­džiui diskoteka. Aš ten taip neišsišoku, kaip šokdama tautinius šokius. Gal todėl, nes tai sielai artima muzika, galų gale – ji užkoduota kiekvieno lietuvio genuose. Tautinis šokis byloja apie išlikusį tautiškumą, kultūrą, kurią reikia ugdyti. Būtent todėl tautinis šokis yra išskirtinis.
Šiuolaikinį šokį gali šokti visi, o tautinį šokį reikia išmanyti. Turi žinoti, kaip pastatyti koją, kokį žingsnį atlikti, mokėti junginius, figūras, turi ne tik gražiai pašokti, bet ir vieningai su kolektyvu.

Koncertas Panevėžio rajone, Smilgių etnografinėje sodyboje

Kuo išskirtiniai lietuviški tautiniai šokiai?
Savo figūromis, raštais, muzika. Aš negaliu tiksliai jų išskirti, man jie tiesiog gražūs. O gražūs, nes savi.

Kokia yra tautinių šokių elementų, figūrų reikšmė?
Judesiais mes galime daug ką parodyti, papasakoti. Juk šokiai skirti nebūtinai pasilinksminimui. Mes matome viliojimo šokius, vestuvinius šokius, kurie pasakoja skirtingas istorijas savo judesiais. Šokiu vaizduojami paukščiai, tokie kaip gegutės…
Pavyzdžiui šokis „Jurgeli meist­reli“, kurį žino kiekvienas, kuomet vienas žmogus rodo, o vaikai pakartoja. Kiekvienu judesiu gali parodyti, kas tam šokiui yra būdinga.
Pagrindinis lietuvių liaudies šokis, manau, yra „Aguonėlė“: <…> „Klausė žvirblis – čiulbuonėlis, Pas tą pilką karvelėlį, Kaip, kaip aguonėlę sėja?“.  Šiame šokyje mes ir pavaizduojame, kaip aguonėlę kiekvienas sėjame. Ir pažiūrėkite, kiek yra kūrybiškumo, juk visi žmonės skirtingai tas aguonėles sėja. Per judesį, šokį mes kiekvienas galime atskleisti savo kūrybą ir papasakoti tam tikrą istoriją.

Esate šokių mokytoja, ar per pamokas mokykloje su vaikais šokate tautinius šokius?
Mokykloje aš stengiuosi, kad šokis patiktų vaikams. Be abejo, atsi­žvelgdama į vaikų pajėgumus, parenku šokius, rengiu jiems repertuarą. Taip mes ir mokomės. Aš noriu, kad kaip ir suaugusieji, taip ir vaikučiai, gerai jaustųsi šokdami, kad jiems būtų smagu. Jeigu jiems būna smagu, manau, kad man tą kartą pavyko. Juk dabar vaikai tokie, kad jiems daug kas neįdomu, svarbu tik turėti telefoną rankytėje, ir, galima sakyti, kad tuo metu jis pamiršta apie viską pasaulyje. Jeigu šokių metų vaikas rankose telefono neturi, savo noru šoka, jam smagu, jis žaidžia, dainuo­ja, tai man gražu žiūrėti. Aš manau, kad tuo metu pasimato į tą vaiką įdėtas indėlis. Ir ne tik mano, o kiekvieno mokytojo.

Kodėl vaikui yra svarbu mokytis šokio, o ypač tautinio šokio?
Juk šokis yra prigimtinis dalykas. Mes iš to atėjome, mes norime perduoti tai, ką dabar turime. Jeigu aš mokysiu ritmikos šokių, šiuolaikinių, linijinių šokių, taip aš tai, be abejo, darau ir to neneigiu, bet aš labiausiai stengiuosi tautinį šokį vaikams padaryti įdomų.
Parenku vaikams tokį repertuarą, kad jiems atrodytų, kad jie žaidžia, nors aš matau, kad jie šoka. Na, kad ir šokis „Milčius“. Vaikučiai šoka, „mala miltus“, laikydami maišelius. Ir jiems labai smagu: jie juos kilnoja, net ant jų sėdasi, apsikabina, juk jiems tai kaip žaidimas. Šokis pavirsta žaidimu, o tai ir yra tautinio šokio esmė.

O kuo tautinis šokis yra svarbus vyresnio amžiaus žmogui?
Aš manau, kad šokis nėra svarbus kiekvienam. Juk ne visi eina šokti, ne visi eina dainuoti, ne visi groja. Tiems, kuriems tai svarbu, jie ir puoselėja tuos šokius, senolių dainuotas dainas.
Manęs yra kažkada paklausę, kaip aš atsiradau tokiame darbe. Atsakiau: močiutė audė, ausdama dainuodavo liaudies dainas, prosenelis buvo kaimo muzikantas, grojo smuiku, o tėtis mano grojo armonika, mamytė turėjo nuostabų balsą ir dainuodavo. Šie visi žmonės jau šviesios atminties. Užaugusi tokioje aplinkoje, negalėjau būti kitokia.
Pavyzdžiui, mano abu vaikai: sūnui trisdešimt metų, jis šoka nuo penkerių, o dukrai – trisdešimt septyneri,  ji šoka nuo ketverių su puse metukų, abu šoka iki šiol tautinius šokius. Dukra, atvažiavusi pas mane, visada sako: „Mama, o tu mane priimsi į repeticiją, aš taip noriu prasišokti“. Tai vėlgi, yra tęstinumas. Labai noriu, kad mano vaikai nepamirštų šokio ir toliau šoktų.

Kokios vertybės atsisklei­džia per šokį?
Bendravimas vienas su kitu, bendrystė šokant. Šokio vertybė –tai bendravimas, buvimas kartu, kai žmones sujungia šokis su pora ar kolektyvu.

Kokia vertybė yra liaudies šokis būtent Jums?
Šokis yra mano gyvenimas. Aš jame gyvenu. Kas sykį pabando ir užsikabina, jis to šokio nepaleidžia. Mano pačios gyvenime visi šoka. Ir brolio, ir mano vaikai. Šokis nepalei­džia.
Labai myliu visus savo šokėjus. Tiek buvusius, tiek esamus. Noriu, kad tai tęstųsi ilgai, nors nežinau, kiek dar leis sveikata. Visada laukiu kiekvienos repeticijos, kada sustojam pasisveikinti, kada galima pamatyti kiekvieno akis ir nuotaiką. Aš juos visus matau. Aš labai myliu savo šokėjus ir žinau, kad ta meilė yra ir abipusė ir gal netgi tripusė, jeigu prijungsime ir šokį prie mūsų. Jeigu mes tame ratelyje būsime – aš, mano šokėjai ir šokis, žinau, kad mano gyvenimas prabėgo ne veltui.

Nuotraukos iš asmeninio fotoalbumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų