Talentu tapo, nes nebuvo, ką veikti

Talentu tapo, nes nebuvo, ką veikti

– Kiek daug talentų turite, – po pokalbio stebisi žurnalistės.

– Na, tai gyvenu daug metų, – atsako keturiasdešimt septynerių Raimondas Franckevičius, gyvenantis Bukiškių kaime.

Nors metų jam ne tiek jau ir daug, tačiau talentų išties galybė: Raimondas ir piešia, ir rašo, ir meistrauja, ir dainuoja, ir groja. Tiesa, paskutiniųjų dviejų jau beveik atsisakė po pasirodymo talentų konkurse „Dvi minutės šlovės“. Nepatiko menininkui ten: ir korupciją jautė, ir gerklė dainuojant iki pat plaučių išdžiūvo.

Ineta BRICAITĖ

Pradėjo nuo Lenino galvų

Mokslus Raimondas iškeitė į romantiškus Trakų pilies vaizdelius ir ideologinius plakatus.  Dirbo jis apipavidalintoju Trakų rajono statybos organizacijoje ir ten piešdavo viską, ko tik paprašydavo: ir paveikslus, ir komunistinius šūkius, ir plakatus darbo liaudžiai. Nors, kaip sako dailininkas, ir tiko tada beveik viskas, nes parduotuvių lentynos buvo tuščios, o paveikslu papuošti namų sienas norėjosi daugeliui.

R. Franckevičius pasakoja, kad meno tuose piešiniuose buvo mažai: „nupieši kokią Trakų pilį, matai, kad patinka žmonėms, ir tada jau štampuoji paveikslą po paveikslo, ranka įgunda, ir jau nebežiūri, kaip pieši“.

Dar dabar kasdien Raimondui apie Trakų pilies piešimo laikotarpį primena ir namie kiekviename kambaryje, ir netgi lauke ant seno tvartelio pakabinti romantiški „prištampuoti“ vaizdeliai.

Su 1991 metų laisvės vėjais Lietuvoje laisve pulsuoti pradėjo ir dailininko kūryba. Jis pradėjo piešti karikatūras. Įrodydamas savo karikatūrų populiarumą, Raimondas iš stalčiaus ištraukia ir ant stalo padeda šūsnį laikraščių: kiekviename jų puikuojasi vis kita jo iliustracija. O talpina visas jas tokie satyros ir humoro leidiniai kaip „Šluota“,  „Vakarinės naujienos“, „Sargyba“, „Klaikraštis“… Menininko kūriniai publikuoti buvo ir Trakų rajono laikraštyje  „Galvė“ bei kriminalų laikraštyje „Akistata“.

Modernėjant technologijoms, karikatūristas taip pat neatsilieka – kuria karikatūras ir kompiuteriu. Apie darbą kompiuteriu jis juokauja, kad sunkiausia dirbant kompiuteriu – klaviatūroje surasti reikiamą raidę.

Dalyvavo Raimondas ir ne vienoje karikatūrų parodoje ar konkurse. Šiuo metu jis ruošiasi balandžio pirmąją vyksiančiai parodai „Už vienodą darbą – vienodas atlygis“.

Raimondas džiaugiasi, kad jo gabumus paveldėjo piešiantis sūnus Marius.

Kūrybą sudėjo į „Skaitliukus“

Raimondas pieštuką naudoja ne tik piešimui, bet ir rašymui. Rašo jis apie gyvenimą, apie buitį, apie keistas lietuvių kaimo tradicijas ir įsitikinimus. Tik žiūri į tai su humoru, ironija, įsijaučia į savo herojų kailius.

2005 metais Raimondas sumanė išleisti savo miniatiūrų knygą „Skaitliukai“, iliustruotą jo paties karikatūromis. Pasak rašytojo, nedideliu tiražu išleista knyga atnešė daugiau nuostolių nei pelno, tačiau jau greit po pirmosios knygos išleidimo, jis pradėjo rašyti ir piešti antrajai knygai. Ir šiuo metu jis jau turi viską, ko jai reikia – tik išleisti knygą belieka. Tačiau menininkas dar gūžčioja pečiais, paklaustas, kada dienos šviesą pamatys antroji knyga. „Gal ir niekada“, – abejoja Raimondas.

Kad ir kaip keista bebūtų, namuose Raimondas netgi neturi savo leidinio. „Daviau kažkam paskaityti, tai taip atgal ir neatnešė“, – teisinasi autorius. Tačiau jis duoda paskaityti savo neišleistos knygos užrašus. Knygos centre – vėl kaimo gyvenimas. Autorius ironiškai nupasakoja Jono ir Janinos gyvenimo istorijas taip atskleisdamas kaimo kasdienybę. Autorius leido pasidalinti keliomis ištraukomis iš jo galbūt kada nors knyga tapsiančių užrašų.

Ištrauka iš miniatiūros „Kiaulė“:

Kiaulė – kriuksintis padaras riesta uodega, kurios gyvenimo prasmė: augti, augti ir dar kartą augti, o priaugus pakankamai kilogramų – būti paskerstai. Gyvenimas turiningas. Ji visuomet prie lovio, net pavydėti galima. Gulėti ir ėsti – toks jos gyvenimo tikslas, o mirtis paprasta ir visoms kiaulėms vienoda – peilis į šoną. Paskui kaip pas žmones: depiliavimas, skrodimas, ir balius po mirties, tik ne šermenys, o skerstuvės vadinasi.

Pavasaris. Janinos ir Jono ūkinis pastatas tuščias. Nėra ten kriuksinčių paršiukų, todėl moteriškei nostalgija.

Ištrauka iš miniatiūros „Batai“:

Batai – apavas, kad kojoms būtų patogiau. Bet ne visada. Prieškarinės Lietuvos kaime, batai buvo naudojami tik tam, kad pasipuošus jais įžengtum į šventorių. Kelias iki bažnyčios buvo įveikiamas basom kojom, apavą nešantis rankose. Ne kiekvienas turėdavo batus, o kas turėjo, saugojo juos labiau nei sveikatą.

Jauna pora, kaimo keliuku eina į bažnyčią. Kojos basos. Kiek pakeltoje rankoje, kad visi matytų, moteris nešasi batelius. Vyras – savuosius aulinius tarpusavyje surišęs virvute ir persimetęs per petį. Abu skuba į pamaldas. Nepastebėjusi išsikišusio iš žemės akmens, moteris didžiuoju savo kojos piršteliu spiria tiesiai į jį. Didžiulis skausmas privertė griebtis už kojos pirštų. Atsitūpusi, dejuodama moteris pakėlė akis, pažvelgė į vyrą ir tarė:

– Laimė, kad neapsiavusi buvau.

kubiliusMedis pasako, kuo jis nori būti

– Ar yra pas jus namuose pirktinių baldų? – paklausė žurnalistė, įsitaisiusi ant sofos, pagamintos iš Žigulio sėdynės.

– Na, paieškojus, gal ir rastume, – šypteli Raimondas.

Po apipavidalintojo darbo, menininkas dešimt metų dirbo staliumi. Ten išmoko apdirbti medį ir tai jam labai patiko. Dabar jis meistrauja tik savo malonumui. Raimondas pasakoja, kad pamėgo meistrauti iš kreivų šakų. Jis nulupa šakų žievę, tada palieka jas džiūti. Kai šaka tampa tinkama apdirbti, Raimondas paima ją į ranką ir sprendžia, ar šaka bus tinkama anūko lovytei, ar kiemo pavėsinei, ar krėslui – ir iškart mato, kurioje vietoje ir kaip ją pritvirtins.

Meistras netgi pasidirbo gitarą, kuria grodamas pasirodė televizijos šou „Dvi minutės šlovės“. Nors pats ja nėra ypatingai patenkintas: „Na ne taip gerai skamba, kaip pirktinė“.

Paklausus Raimondo, iš kur jis turi tiek daug talentų ir iš kur jis imasi įkvėpimo, šis trumpai atsako: „Žiema įkvepia. Užsninga, šalta – ką dar daugiau namie daryti?“

Raimondas su žmona gyvena atokiau nuo kitų – Bukiškių kaime, esančiame kitame Vievio ežero krante. Išties žiemą čia veiklos nėra labai daug, tačiau džiugu, kad Raimondas žino, ką veikti šaltomis žiemos dienomis.

Toks ir yra tas Raimondas Franckevičius – paprastas kaip trys kapeikos gyvenime, tačiau subtilus ir įmantrus kūryboje. Ir nesvarbu, kokia tai kūryba: ar medžio apdirbimas, ar karikatūrų piešimas, ar humoreskų rašymas, ar dainavimas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų