Eglė Butkutė
Iš Elektrėnų kilusios Indrės Kučinskaitės vardas yra gerai žinomas sportinių šokių pasaulyje. Kartu su šokių partneriu ir sutuoktiniu Edgaru Baltaragiu elektrėnietė penkis kartus yra tapusi dešimties šokių Lietuvos čempione, 2019 metais tapo Lietuvos čempionato standartinių šokių medalininke. Taip pat pora yra pasaulio reitingo penkiasdešimtuke. Indrė Kučinskaitė ne tik pati šoka, tačiau ir treniruoja bei savo patirtį stengiasi perteikti augančiai šokėjų kartai. „Turi mėgti tai, ką darai, turi stengtis dėl to. Tik per darbą, per didelį norą ir pastangas galima pasiekti rezultato. Čempionu gali tapti tik tie, kurie atkakliai siekia to, ko nori“, – sako Indrė Kučinskaitė.
Indre, papasakokite kaip pasirinkote šokius, o ne kitą veiklą?
Viskas prasidėjo nuo vaikystės. Dar kai buvau visai maža, tėvai mane atvedė į pirmąją šokių treniruotę, tada buvau vos penkerių. Visas mano šokių kelias prasidėjo Elektrėnų darželyje „Žiogelis“. Prisimenu, kad šokiai man patiko, todėl šia veikla užsiimu ir dabar. Rimtesnių bandymų užsiimti kita veikla nebuvo per visą karjerą. Aš visą laiką norėjau ir svajojau būti šokių trenere, apie tai galvojau dar tada, kai mokiausi pradinėse klasėse. Mano svajonės buvo susietos su šokiu, kažkada labai svajojau tapti ir pasaulio čempione. Man pavyzdys būdavo treneriai Remigijus ir Astra Suslavičiai, visada norėdavau būti tokia, kaip jie. Tuo metu jie ir patys šoko, ir treniravo. Manau, kad jie ir parodė man tą kryptį. Visada šia veikla užsiėmiau rimtai, bet paauglystėje galbūt buvo tokių tarpų, kad galvojau, ar visa tai tęsti ar vis dėlto ne. Buvo pasiblaškymo. Bet šias visas mintis visada išsklaidydavo mano treneriai ir tada man abejonių nekildavo.
Kaip pavykdavo treniruotes ir šokių veiklą suderinti su mokslais?
Neslėpsiu, būdavo tikrai sunku. Pačioje karjeros pradžioje mano partneris taip pat buvo kilęs iš Elektrėnų, todėl tada būdavo viskas tvarkoje. Treniruotės, mokykla vietoje, Elektrėnai nėra didelis miestas, todėl visus atstumus įveikdavau greitai ir lengvai. Bet vėliau aš šokau su partneriu, kuris gyveno Ukmergėje, ir tada man teko važinėti iš Elektrėnų į Ukmergę, o iš Ukmergės dar ir į Kauną. Tai namų darbai, kuriuos užduodavo mokykloje, būdavo ruošiami labai vėlai vakare.
Kaip atrodydavo Jūsų diena, kai dar buvote mokinė?
Pirmoje dienos pusėje, kaip ir visi mokiniai, eidavau į mokyklą. Kai tik grįždavau iš mokyklos, turėdavau trumpą laiką poilsiui, o vėliau reikėdavo važiuoti į šokių treniruotes. Kai važinėdavau į Ukmergę, mane nuveždavo tėtis. O grįždavau kartu su treneriu Remigijumi. Namo grįždavau maždaug devintą ar dešimtą valandą vakaro. Tada reikėdavo dar paruošti ir namų darbus. Tokia rutina nebūdavo kiekvieną dieną, toks grafikas būdavo porą kartų per savaitę. Stengdavomės suderinti taip, kad kelios treniruotės per savaitę būtų Elektrėnuose, o kitos kelios treniruotės vyktų Ukmergėje. Būtų buvę labai sunku, jei kiekvieną kartą reikėtų treniruotis tik Ukmergėje. O savaitgaliais vykdavo varžybos. Bet kai dabar prisimenu mokyklos laikus, tai čia buvo patys geriausi laikai, nes palyginus su mano grafiku ir užimtumu dabar, tada buvau labai laisva.
Kai baigėte mokyklą, viskas labai pasikeitė?
Jau kai buvau vienuoliktoje ar dvyliktoje klasėje aš sustojau su dar kitu šokių partneriu. Mano partneris, kuris dabar yra ir mano vyras, yra kilęs iš Kauno, tad tada viskas buvo dar kitaip: reikėjo važinėti tik į Kauną ir turbūt tada prasidėjo pats rimčiausias šokimas. Buvo atiduotos visos vasaros, atostogų beveik niekada nėra. Kitiems žmonėms tai galbūt atrodo labai sudėtinga, bet kai pats degi meile tam, ką darai, kai pats mėgaujiesi savo veikla, viskas atrodo visai kitaip. Šokių stovyklos, kuriose mes dirbame tikrai labai daug, man yra kaip atostogos, nes tokia veikla man teikia džiaugsmą. Aš taip atsipalaiduoju. Aš manau, kad esu visiškai savo vietoje, man patinka tai, ką darau.
Kokie pasiekimai šokių sporte Jums yra patys svarbiausi?
Per tiek daug metų tų pasiekimų ir laimėjimų buvo tikrai daug. Su dabartiniu partneriu kartu šokame apie dešimt metų. Per visą šį laikotarpį buvo visko – ir didelių pasiekimų, ir nesėkmių, buvo ir sunkių dienų, bet tai yra normalu. Didžiausi pasiekimai, sakyčiau, buvo pasiekti prieš penkerius metus Vokietijoje vykusiose varžybose „Rising Star“. Tada iškovojome trečiąją vietą. Tas turnyras vyksta kiekvienais metais rugpjūčio mėnesį, tik šiais metais jis neįvyko dėl koronaviruso pandemijos. Tada mes buvome treti, o tame turnyre dalyvavo apie trys šimtai porų. Tai buvo turbūt didžiausias pasiekimas. Ten viskas labai aukšto lygio – grojo orkestras, gyva muzika, begalė susirinkusių žmonių, visa atmosfera buvo labai gera. Taip pat penkis kartus esame tapę Lietuvos dešimties šokių čempionais ir standartinių šokių turnyre praeitais metais tapome treti. Taip pat praeitais metais Europos dešimties šokių čempionate buvome devinti.
Anksčiau dalyvaudavote ir standartinių šokių, lotynų šokių, dešimties šokių čempionatuose, o praeitais metais nusprendėte likti tik standartinių šokių srityje. Kas lėmė tokį sprendimą?
Taip, praeitais metais mes nusprendėme susitelkti tik į vieną programą. Daugelį metų šokome su dešimties šokių ir standartinių šokių programomis ir supratome, kad tam tiesiog fiziškai neužtenka laiko. Tačiau man patinka abi programos.
Užsiminėte, kad buvo ne tik laimėjimų, bet ir nesėkmių. Kaip su pralaimėjimais pavyksta susitvarkyti psichologiškai?
Visos karjeros metu buvo ir skaudžių nesėkmių. Neslėpsiu, su pralaimėjimais susitaikyti pradėjau gal tik dabar. Dabar aš suprantu, kad tai yra tik rezultatas ir viskas kardinaliai gali pasikeisti vos po kelių savaičių. Šokiuose taip yra – vieną kartą tu gali būti čempionas, o kitą savaitę jau gali būti labai blogai. Pradėjau tiesiog į tai nereaguoti, o atkakliai siekti tikslo. Dabar aš žinau, kad turiu užduotį ir veiksmus, kuriuos turiu padaryti per tam tikrą laiką. Su psichologiniais dalykais man labai padėjo susitvarkyti treneriai, kurie dabar dirba su manimi. Treneriai daug dirbo su mumis, kad pakeistumėme savo mąstymą. Dabar aš suprantu, kad reikia orientuotis ne į rezultatą, o į tai, ką tu padarei salėje. Ir tada tai veikia – savaime atsiranda ir rezultatai. Galiu pasakyti, kad kuo žemesniame lygyje aš buvau, tuo mažiau į tas nesėkmes reaguodavau, o kai lygis kilo, labiau išgyvendavau ir dėl pralaimėjimų. Anksčiau gal buvau labiau atsipalaidavusi, paauglystėje tikrai mažiau ir treniruodavomės.
Kas iš trenerių turėjo didžiausią įtaką Jūsų karjerai ir pasiekimams?
Mano dabartiniame kelyje yra labai daug trenerių, kurie visi prisideda prie tobulėjimo. Dabar yra trenerių grupė, kiekvienas treneris įneša kažką naujo, kiekvienas padeda eiti aukštyn. Mes einame bendru keliu. Aišku, didžiausią įtaką turbūt yra padarę patys pirmieji mano vadovai, kurie mane išmokė visų pagrindų, tai Astra ir Remigijus Suslavičiai. Pas juos treniravausi labai ilgą laiką ir jie man nurodė mano kryptį. O dabar atstovauju dviems klubams – „Rolo“ ir „Sūkurys“. Kiekvienam treneriui, kuris per visus šiuos metus su manimi dirbo, aš esu labai dėkinga ir vertinu tai, nes iš kiekvieno aš išmokau kažko naujo ir taip galėjau tobulėti.
„Rolo“ klube dabar ir pati treniruojate poras. Kada atėjo tas suvokimas, kad norite ne tik šokti, bet savo patirtimi pasidalinti ir su kitais?
Viskas atėjo labai savaime. Kai tik pradėjau šokti su Edgaru, vadovai mūsų paprašydavo vesti grupes, nes mes jau tada buvome pakankamai aukšto lygio ir galėjome tai daryti. Viskas nuo to ir prasidėjo. Vėliau pradėjome rinkti savo grupes ir treniruoti. Pačioje pradžioje pritraukti vaikus į šokį buvo kiek sunkiau, o ypač berniukus. Visada pačioje pradžioje masiškai ateina mergaitės, o berniukų būna mažiau. Bet kai vaikai įsisuka į tą šokių rutiną, tai dažniausiai jie ir lieka ilgam. Tačiau tam, kad jie įsisuktų į šokius, visų pirma jie šią veiklą turi išbandyti. Vaikus užkabina tas azartas, dalyvavimas varžybose, taškų rinkimas, siekis patekti į kitą lygį. Federacijoje yra organizuojamos ir pirmenybės vaikams. Vaikai tada turi tikslą ir nori jo siekti.
O žvelgiant iš trenerės pozicijos, su kokias sunkumais jau yra tekę susidurti?
Dirbdama trenere aš pastebėjau vieną dalyką, su kuriuo susiduria dažna pora – šokėjai nori rezultato tik ką sustoję į porą, sušokę vos kelias varžybas jie nori tapti pirmi. O kai nepavyksta taip greitai pasiekti tų aukštumų, jiems krenta motyvacija. Reikia suprasti, kad šokiai yra tokia sritis, kur laimėjimai greitai neateina, čia reikia viską atidirbti, siekti to. Vieniems tą pirmą vietą kartais pasiseka pasiekti po metų, o kitiems galbūt po ketverių, bet reikia išlaukti to momento. Tačiau viskas priklauso nuo to, kiek pats įdedi darbo, ar tą sezoną nebuvo jokių sveikatos problemų. Pora yra lyg komanda, kur turi stengtis abu. Šokiuose nuo pat mažens mažais žingsneliais reikia to rezultato siekti, šokiuose nieko nepasieksi greitai, bet vaikai dažnai to nesupranta. Tačiau ne viskas priklauso nuo vaikų, tėvai taip pat turi tai suprasti ir motyvuoti, laukti.
Sakėte, kad pačioje pradžioje daugiau į šokius ateina mergaičių. O ar susiduriate su stereotipu, kad šokiai yra daugiau moteriška veikla?
Labai sunku atsakyti į šį klausimą. Tačiau aš matau tai, kad jei berniukai įsitraukia į šokių veiklą, jie šoka ilgiau nei mergaitės. Jie įsitraukia sunkiau nei mergaitės, tačiau vėliau viskas pasikeičia. Dabar Lietuvoje yra labai daug gerai šokančių vaikinų, bet jie negali rasti sau partnerės. Jauname amžiuje šokyje būna daugiau mergaičių negu berniukų, tačiau vėliau viskas apsiverčia. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai stiprus šokėjas vaikinas netenka partnerės, Lietuvoje kitos neranda ir turi šokių poros ieškoti net užsienyje. Kai aš ir mano partneris Edgaras esame pora ne tik šokių aikštelėje, bet ir gyvenime, mums yra lengviau, bet kitais atvejais yra sunkiau. Būna ir taip, kad mergina ar vaikinas neranda sau naujo partnerio ir turi nutraukti šokių karjeras. Lietuvoje yra ne viena pora, kurioje šoka skirtingų tautų atstovai. Lietuvoje yra tikrai aukštas šokių lygis, todėl dauguma užsieniečių atvyksta čia šokti ir gyventi. Tad galiu pasakyti, kad toks stereotipas gyvuoja tol, kol vaikai patys nepabando šios sporto šakos.
Pasaulį užklupusi koronaviruso pandemija turėjo didelę įtaką šokių veiklai?
Žvelgiant iš savo pozicijos, tai koronavirusas tikrai labai palietė mus. Buvo atšaukti visi čempionatai. Lietuvos federacija dabar planuoja Lietuvos čempionatą, kuris turėtų įvykti spalio mėnesį. Tačiau visi Europos ir pasaulio čempionatai, tarptautinės varžybos yra atšauktos. Vaikams tai taip pat turėjo įtakos tobulėjimo prasme. Vaikai netenka motyvacijos, kai nėra varžybų. Karantino metu aš pati vaikus treniravau pasitelkusi technologijas, virtualiai. Bet kai pakalbu su kitais treneriais, kurie vaikų virtualiai netreniravo, tai suprantu, kad vaikai grįžo gerokai silpnesni fiziškai. Tačiau kai dirbi virtualiai, gali naudoti tik tiek vietos, kiek turi, vaikai negalėjo šokti savo brėžinių, tačiau darė atitinkamus pratimus, šokių elementus, kartojo detales. Jei kalbame plačiąja prasme, nemažai vaikų porų Lietuvoje po karantino į treniruotes negrįžo. Iš mano pačios grupės kol kas tik viena pora dar sprendžia, ar tęs savo veiklą. Su vaikais pradėjome šokti birželio mėnesį, liepos mėnesį padarėme stovyklą Elektrėnuose, o vėliau vaikams buvo atostogos. Tačiau rugpjūčio gale vėl grįžome į ritmą. Mums patiems karantinas motyvacijos tikrai nenumušė. Krūvis buvo mažesnis, fizinė forma yra kiek pakitusi, tačiau mes visą laiką dirbome įprastai. Karantiną mes išnaudojome kaip gerą laiką tobulėti, pasikeisti, ištobulinti tuos dalykus, kuriems nelikdavo laiko tada, kai būdavo įtemptas laikas ir daug varžybų.
Kaip ruošiatės varžyboms?
Daugiausiai atliekame fizinius pratimus, tačiau į sporto salę neiname, su svoriais nedirbame. Anksčiau ruošdavomės psichologiškai, tačiau pastaruoju metu šių užsiėmimų neturėjome. Didžiausią pasiruošimo dalį užima šokiai, tačiau tai nereiškia, kad ateini ir šoki savo brėžinius. Kiekvieną kartą ateini į salę su tikslu, treneriai duoda užduotis, o dabar jau ir patys matome, ko mums reikia ir kur turime patobulėti. Treniruotės metu mes susitariame, kokį elementą turime padaryti, tada tai atidirbinėjame ir rodome treneriui. Aš pati dar ir bėgioju. Bent šiuo metu, kai patys nežinome, kada vėl prasidės varžybos, savo šokių numerių, kuriuos atlikdavome varžybų metu, mes nedarome, leidžiame kūnui pailsėti.
Lietuvoje šokių pasaulyje konkurencija yra labai didelė?
Tikrai taip. Šiais metais mes turime standartinių šokių pasaulio čempionus. Šokių kartelė Lietuvoje yra labai užkelta. Lietuvoje, bent standartiniuose šokiuose, lygis yra labai aukštas. Kalbant apie konkurenciją varžybų metu, tarp mūsų suaugusiųjų visi yra draugiški. Nebūna taip, kad poros stengiasi piktybiškai vienos kitoms pakenkti. Aišku, viduje išlieka ta konkurencija, kiekviena pora varžybų metu nori nugalėti, nori aplenkti kitus. Bet santykiai tarp porų tikrai yra pakankamai šilti ir draugiški, mes vieni kitus suprantame. Tačiau vaikų lygyje būna visko. Būna, kad ir pasistumdo, jie nemoka nuslėpti, parodo aršumą.
Koks turi būti šokėjas? Ar kiekvienas gali šokti?
Šokti tikrai gali kiekvienas, tik, kaip ir visose srityse, turi būti to dalyko patriotas. Tai galioja kiekvienoje srityje – turi mėgti tai, ką darai, turi stengtis dėl to. Tik per darbą, per didelį norą ir pastangas galima pasiekti rezultato. Čempionu gali tapti tik tie, kurie atkakliai siekia to, ko nori. Tam, kad taptum čempionais, kartais reikia daug paaukoti. Kai tėvai mane nuvedė į pirmą treniruotę, jie taip pat negalvojo, kad pasieksiu tokį lygį, bet aš stengiausi.
Kokia yra ta auganti šokėjų karta?
Šiais laikais vaikai labiau išsiblaškę. Dabar yra labai didelis pasirinkimas veiklų, jie mėgsta blaškytis. Aš nesakau, kad reikia pasirinkti tik vieną veiklą ir tik ja užsiimti, bet vaikai būna labai apkrauti, kai jie lanko begalę būrelių. Dėl šios priežasties vaikai dažnai pasimeta ir patys nežino, ko jie iš tikrųjų nori. Tačiau yra ir tokių, kurie yra visiški savo veiklos patriotai. Autoritetai su amžiumi keičiasi, tačiau labai svarbu turėti tikslą ir jo siekti. Autoritetą svarbu turėti, tačiau tai nebūtinai turi būti žmogus būtinai iš tos srities, kuria užsiima ir vaikas. Gerai yra turėti pavyzdį tiesiog žmogaus, kuris siekia savo svajonių. Stengiuosi, kad ta auganti karta pamiltų tai, ką jie daro, kad jiems patiktų, nes tik tada galima pasiekti rezultatų. Reikia suprasti, kad ne rezultatas yra svarbiausias, o pats procesas. Aš labai stengiuosi savo auklėtinius berniukus išmokyti pagarbos mergaitėms, taip pat stengiuosi, kad mano auklėtiniai suprastų vieni kitus, gerbtų ir mokėtų gražiai bendrauti. Bendravimas ir pagarba yra labai svarbus šokiuose, nes pora yra komanda.
Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo