Septyniasdešimt metų su meškere

Algimantas Lebedžinskas

Gerai prisimenu dar tuos vai­kystės laikus, kai pirmą kartą pa­ėmiau meškerę. Tai buvo žilvičio šakelė su prie jos pririštu siūlu. Buvo vasara, netoliese tekė­jusiame upelyje matydavau ten plaukiojančių žuvyčių – dyglių. Ir štai ką aš sugalvojau: prie meškerės esančio siūlo pririšau sliekutį ir – į upelio vandenį. Kaipmat mano meškerę apsupo būrelis žuvyčių, dvi iš jų iš abiejų galų sugriebė mano pririštą slieką. Tada aš staigiai „kilst“ savo meškerėlę ir abu dygliukai atsirado ant kranto. Netrukus smėlyje padariau mažą tvenkinėlį ir paleidau žuvytes plaukioti. Baigęs žvejybą, aš juos paleidau atgal į upelį, galvodamas, kad jie dar maži ir turi paaugti. Maniau, kad užaugs. Tada man buvo aštuoneri. Nuo tada ir susirgau žvejybos liga.

Žvejybos pradžiamokslis
Kalvarijoje, eidamas per Šešupės tiltą, pamačiau plaukiojančias raudonpelekes kuojas. Tuomet jau tu­rėjau geresnę, kaip man atrodė, meškerę. Tai buvo lazdyno meškerkotis su žąsies plunksnos plūde ir kabliuku. Susirūpinau, ką panaudoti jaukui. Mamos paprašiau gabalėlio juo­dos duonos minkštimo ir nubėgau ant tilto meškerioti. Ant kabliuko uždėjau duonos rutuliuką ir nedelsdamas nuleidau į upės tėkmėje beplaukiojančių kuojų būrelį. Žuvys godžiai puolė jauką, o viena iš jų nėrė į šalį. Tada staigiai truktelėjau meškerę. „Yra“,- net ūktelėjau aš ir ištraukiau, tada man atrodė, didelę žuvį. Užmečiau meškerę dar kartą, jauką pagriebė didesnė kuoja. Aš ėmiau traukti žuvį iš vandens, bet ji suspurdėjo, nutraukė mano meškerės siūlą ir kartu su kabliuku plumptelėjo į vandenį. Labai nusiminiau. Parbėgau namo ir skundžiausi mamai, klausiau, ką daryti. Mama mane nuramino: „Sūnau, aš greitai nueisiu į parduotuvę ir nupirksiu tau kitą kabliuką“. Netrukus aš vėl turėjau naują meškerę ir vėl išbėgau žvejoti. Sunku dabartiniam žvejui suprasti, kad tada, pokario metais, parduotuvėse nebuvo nei meškerių, nei ričių, valo ar net kabliukų. Tų laikų sumanūs meškeriotojai valą darydavo iš arklio ašutų, kabliukus – iš paprastos vielos.

Žiobrių „medžioklė“
Bėgo metai. Jau būdamas paauglys Dzūkijoje, Nemune, meškeriojau žiobrius. Tada buvo laikai, kad žuvį gaudydavo kas norėjo, kada norėjo ir kaip sugebėdavo. Susiorganizuodavo 5–6 žvejų grupė, iš žilvičio šakelių nusipindavo apie 15 metrų ilgio tvorelę, įkaldavo į Nemuno dugną kelis kuolelius, prie jų pritvirtindavo tvorelę. Tuomet į aptvertą upės plotą valtimis atplukdydavo kiaušinio dydžio akmenukų ir jais nuberdavo aptvertos upės dugną. Susirinkdavo vakare, kai žuvys jau būdavo susibūrę paruoštoje nerštavietėje neršti, tada jas ir sugaudydavo. Du žvejai su traukiamu tinklu užtverdavo žuvims kelią pabėgimui, trys žvejai brisdavo į vandenį ir žuvis varydavo į tinklą. Belikdavo tik tinklą ištraukti į krantą ir skaičiuoti laimikį. O jis būdavo įspūdingas – ne 10–20 žiobrių, o keli šimtai. Mes, paaugliai, tokią žvejybą tik stebėdavome ir pavydėdavome. Tiesa, žvejai ir mums numesdavo po kelias žuveles. Tada žvejybai nebuvo jokių taisyklių, o dabar žmogaus veiklą reguliuoja įvairios taisyklės, įstatymai. Neaplenkė taisyklės ir mėgėjiškos žvejybos.

Naujos tradicijos

Prieš kelerius metus, kai aplinkos apsaugos ministru buvo Valentinas Mazuronis, Lietuvoje įvesta daug reikalingų ir nereikalingų taisyklių. Pavyzdžiui, labai gerai, kad žvejai pakrantėse nebešiukšlina. Žvejoji – būk malonus, penkių metrų spinduliu apie save šiukšles susirink, nesvarbu, jei ne tu, o kitas žvejys prišiukšlino. Bet nustatyti sugautos žuvies dydį žvejys ne visada gali. Sugriežtinti ir žvejybos būdai – žvejys mėgėjas turi žinoti, kada galima meškerioti ant slieko, kada ne.
Elektrėnų savivaldybės teritorijoje daug vandens telkinių, tad sukontroliuoti pažeidimus nėra lengva. Bet prie vandens telkinių atrastos naujos žvejybos tradicijos. Organizuojamos žvejų varžybos, karpininkų susibūrimai, kur žvejojamas didžiausias karpis. Pagavę jį pasveria ir paleidžia. Deja, vis dar pasitaiko išalkusių žvejų, kaip erelių žuvininkų, žvejojančių pagal savo poreikius, neatsižvelgiančių į gamtai padaromą žalą.

Vakarai žvejyboje
Vandens telkiniuose atstatyti gy­vūnijos pusiausvyrą bando Aplinkos ministerija, organizuodama ežerų ir upių įžuvinimą. Mūsų vandenų žuvys auga ilgai. Pavyz­džiui, užaugti iki 1 kg svorio lydekai reikia metų, lynui – 8–9 metų, karšiui – 7 metų, o 100 g šamiukas užauga tik per 5–6 metus. Per ilgus savo mėgėjiškos žvejybos metus esu sugavęs ne vieną įspūdingo dydžio lydeką, ešerį ar lyną, o Nemune, netoli Rambyno kalno, sugavau labai didelį šamą. Svarstyklių neturėjau, tad nepasvėriau.
Greitai bėga metai. Jau 70 metų, kai draugauju su meškere. Man žvejyba – ir sportas, ir poilsis. Anot kinų meditacijos teiginio, tas momentas, kai žvejys traukia žuvį, neįeina į jo gyvenimo trukmę. Smagu tylų vasaros vakarą iš valties stebėti, kaip lei­džiantis saulei supliuškena, sujuda visas ežero paviršius. Smulkmė gaudo prie vandens skraidančius vabalėlius, plėšriųjų žuvų gaudomos mažo­­sios žuvelės būreliais iššoka į vandens paviršių. Sujuda žuvų blaškomi meldai. O štai lelijų tankmėje atgal į vandenį bumbteli plėšrūnė lydeka. Dabar, jau praėjus lynų nerštui, reikia pabandyti sugauti žaliašonį gražuolį lyną. Jauniems žvejams papasakosiu, kaip tai reikia daryti.

Kaip pagauti lyną
Pradėti reikia nuo vietos pasirinkimo. Lynai gyvena beveik kiekviename vandens telkinyje. Geriausia pasirinkti žolėtą vandens telkinio vietą, su grėbliu išrauti ten augančią augmeniją. Žvejybai tinka apie 1–1,5 metro gylis, skersmuo apie 1–2 metrus. Po to dvi–tris dienas reikia pratinti lynus čia atplaukti. Maitinti lynus reikia specialiai paruoštu pašaru: pavirinti 0,5 kg skaldytų žirnių ir 0,5 kg stambių kruopų. Galima įberti truputį cukraus, nes lynas yra smaližius. Galima įdėti juodos duonos plutelių. Tokio kiekio lynus pamaitinti užtenka dviems–trims kartams. Bet per daug maisto į vandenį berti nereikia, nes surūgęs pašaras žuvis gali nubaidyti. Lynai mėgsta tamsą, tad juos geriausia žvejoti vakare arba anksti ryte. Valas turėtų būti 0,25–0,30 mm, kabliukas – 9 ar 10 nr. Lynas – stipri žuvis, papuolusi ant kabliuko, staigiai neria į žolyną, dažnai apsiveja už vandens augalų. Iškrapštyti iš ten padeda ir graibštelis. Nepamirškite, kad lynus galima gaudyti tik ilgesnius nei 25 cm, tai svers apie 800 g. Jaukas, kurį aš dažniausiai naudoju, tai ant kabliuko užmauti 2 konservuotų kukurūzų grūdai ir 2–3 musės lervos. Geltonus kukurūzų grūdus tamsiame dugne lynai greitai pamato, o musių lervos neleidžia jais lengvai pasmaguriauti.

Paukščiai irgi žvejoja

Žvejybą mėgsta ne tik žmonės, bet ir paukščiai. Labai sausa šių metų vasara pakenkė ir vandens telkiniams. Nuseko upės, ežerai, tvenkiniai ir kūdros. Čia pat Elektrėnuose, prie mano namų esančiame mažame tvenkinėlyje, žvejoti įniko gandras. Stebiu, kaip jis įbrenda į vandenį, išdidžiai žingsniuoja per jį, o savo snapu košia ten esantį vandenį. Ir ką jūs manote – snape staiga suspurdėjo žuvelė. Žvejoja gandras mano tvenkinėlyje kiekvieną dieną. Aš jam netrukdau – jo lizde gi laukia gausi šeimyna, o pievos ir pelkės išdžiūvę, net varlės vakarais nebekvarkia. Negaila man ten augusių kilograminių karosų. Atvirkščiai, džiaugiuosi, kad mūsų nacionalinį paukštį gandrą, kaip ir lietuvius pokario metais, nuo bado gelbsti žvejyba.