Prisiminimuose – Dauciuliškių pradinė mokykla

Daučiuliškių pradžios mokyklos mokiniai su kunigu ir mokytoja Sofija Tutlaite. Vievio vlsč., Trakų apskr. 1940 m. Sofija Tutlaitė (1897–1965) gimė ir augo grafų Aleksandro ir Marijos Tiškevičių Kretingos dvaro tarnautojų Jurgio ir Rozalijos Tutlių šeimoje. Kaune baigusi mokytojų seminariją, gavo pradžios mokyklų mokytojos cenzą ir mokytojavo Aukštadvario apylinkėse. 1940 m. vasarą grįžo į Kretingą, dirbo pradinėje mokykloje ir gimnazijoje, iš kurios po karo buvo atleista kaip nepatikima sovietų valdžiai. Palaidota Kretingos II kapinėse. Šaltinis: Lietuva senose fotografijose
https://www.limis.lt/valuables/e/805661/146256315…

Buvęs Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas, 1965-1967 metais mokęsis Daučiuliškių pradinėje mokykloje sako: „Kai politikai kalba, kad jie neleis sunaikinti kaimo mokyklų, at­seit, tai jų kultūros, mokslo ir velniai dar kokie ten židiniai, norėčiau visų jų paklausti: ar teko tokiame židinyje praleisti ko gero svarbiausią savo „gyvenimo mokyklos“ etapą?“.
2021 m. gyventojų surašymo duo­menimis, Daučiuliškių kaime gyveno 7 gyventojai. O buvo laikas, kad Daučiuliškėse veikė pradinė mokykla, kurioje mokėsi 30 mokinių. Kai kurie iš jų gyvena tarp mūsų ir tuos laikus gerai prisimena.

Sveiki, esu Renė – Regina Kadasevičiūtė Damaškienė, 1958 m. pradėjau lankyti Dauciuliškų pradinę mokyklą.
Dabar kaimas vadinamas Daučiu­liškėmis ir jo ribos pasikeitusios.Tėvai dirbo ūkyje. Mokyklą pradėjau lankyti kartu su vyresniu broliu a.a. Boleslavu. Neturėjau dar šešerių, bet tėvai nutarė leisti kartu su broliu, nors, pasakysiu, kad mokslai man sekėsi nelabai, teko lankyti pataisas.
Mokytojas Pranas Radzevičius – neaukštas, su nedideliais ūseliais, sodraus balso, galife kelnėmis, auliniais batais. Mokė visus vienoje klasėje. Suolai mediniai, kiekvieną rugsėjį kvepėdavo dažais, pečius šildė ir klasę, ir gyvenamą mokytojo šeimos patalpą. Mokyklos pastatas stovėjo ant neaukšto kalnelio, tualetas lauke, šalia žaidimų aikštelė, kluonas ir didelis sodas. Į mokyklą eidavome takeliais per pievas, balas, ypač sunku buvo žiemomis, kai sniego pusnys užklodavo laukus ir teko klampoti.
Pamokos vyko tyliai, mokytojas ramiai aiškino, neprisimenu, kad būtų pakėlęs balsą. Pertraukas leidome lauke, žaidimų aikštelėje – kvadratas, miškelyje – slėpynės.
Laukdavome Naujųjų metų šven­tės, atostogų. Ruošėme vaidinimą, prisimenu, kaip piešiau didelius skaičius, juos siuvau ant suknelės ir vaidinau. Bet labiausiai laukėme dovanų. Tam iš dviejų lapų popieriaus siuvome maišelius, kuriuos Senelis mums atnešdavo jau pilnus. Buvo kažkas nerealaus rasti kelis graikinius riešutus, kelis mandarinus, saldainių. Mokytojas mus palepindavo, nusivesdavo į kluoną, iš šieno ištraukdavo geltoną kvepiantį antaninį obuolį ir iki šiol prisimenu jo kvapą, koks tai buvo skanėstas. Ir prisimenu liūdną akimirką, kai palydėjome mokytoją į Amžinybę.
Dabar ten tuščia, bet akyse ir atmintyje tebegyvena.
Tais laikais niekas kaimo vaikų nefotografavo, mokytojas taip pat, neprisimenu, kad būtų nuotraukų mokykloje. Vievyje gyvena mokytojo dukra Meilė Granickienė. Ji buvo vyresnė už mus, labai gražiai dainavo ir grojo akordeonu, vasaros vakarais skambėjo visa apylinkė.
Įdomus faktas, mūsų šeima, kaip ir visi tų kaimų gyventojai, buvome tuteišai ir kūmai mano vardą užregistravo Rėnė. Mokykloje užsirašiau savo sąsiuvinį, bet mokytojas pasakė, kad reikia rašyti lietuviškai. Perbraukė ir užrašė Regina. Taip ir likau toliau Regina, iki dokumentų raidės, kuomet jau dabartiniais laikais reikėjo visur jos laikytis. Sunkiai pripratau, neatsiliepdavau, jei kolegos kreipdavosi Rene. Kai pradėjau dirbti Vievio darželyje, direktorė, o ypač vaikai, kviesdavo Rene, taip per paskutinius penkerius metus beveik pripratau, nors gyvenime esu Regina.
O dar įdomesnis faktas tų laikų, kai mano pavardę tie rašytojai/beraščiai/ užrašė Kadasevičiūtė, nors tėvų ir brolių pavardė Chadasevičiai. Notarė suabejojo, kad esu brolių se­suo, bet pasakiau, kad jie gi neprieštarauja ir dalinasi su manim. Suprantama, kad galėjau bent 16 sulaukusi kažkaip susitvarkyti tuos reikalus, bet tuo metu tai niekam netrukdė.
Pagarbiai Renė.

Danas Arlauskas.
Prisimenu štai ką:
Buvo labai linksma. Vienoje patalpoje mokėsi keturios klasės, tad nuolatinis šurmulys buvo kasdienybė. Susikaupti aritmetikai, lietuvių kalbai ar istorijai buvo labai sudėtinga. Mokykla nebuvo pritaikyta švietimo reikmėms nes buvo tik pati klasė ir nedidelė virtuvėlė. Dar prisimenu, kad žiemą mokykloje būdavo šalta, nes plytų pastatas ir blogai šylanti krosnis nepajėgdavo apšildyti nemažos patalpos. Todėl kai būdavo labai šalta, mokytojas išvirdavo kibirą tamsios indiškos arbatos. Prisimenu, kaip praplėšdavo pakelį ir į kibirą išberdavo jo turinį, kuris skaniai kvepėjo. Patiko piešinukas ant pakelio – dramblys tarp medžių. Įjungdavau vaizduotę ir persikeldavau, žiūrėdamas į tą pakelį, į Indiją. Tokių minčių, kad kada nors galėsiu ten nukeliauti nebūdavo, nes ir išvyka į Kauno zoologijos sodą jau buvo kaip skrydis į kosmosą. Atvirai pasakius, mums toks mokymosi formatas patiko. Buvome kaip didelė šeima. Labiausiai patiko darbeliai ir fizinė kultūra, nes nereikėjo daryti namų darbų. Pradžioje mokė mokytojas P. Radzevičius, kuris buvo griežtas ir man jis nepatiko. Ypač po to, kai vieną kartą patikrino mokinių kuprines ir manojoje nieko nerado. Ji buvo tuščia. Tai jis iškėlė ją ir visiems parodė, pabrėždamas, kad tuščia, dar paklausdamas visų, kaip pavadinti tokį mokinį. O kuprinė buvo tuščia, nes mažoji mano trejų metų sesutė įlindo į ją ir viską suplėšė. O iš kur gauti naujų knygų ir sąsiuvinių? Dabar tai nors vežimu vežk. O tada nei pinigų, nei knygų. Iš elgesio turėjau ketvertą, kai visi kiti, išskyrus dar vieną, penketus. Kitaip tariant prie Radzevičiaus toje mokykloje nesijaučiau komfortiškai. Todėl savo nepasitenkinimą išreikšdavau vaikišku maištu. Po jo atkėlė mokytoją iš Trakų. Man ji patiko, nes nemažai pertraukų laiko praleisdavo kalbėdama su mano mama. Mokykla buvo šalia mūsų namo. Kartais būdavo taip, kad pamokos trukdavo kiek pertrauka, o pertraukos kaip pamokos. Ir ketvirtą klasę baigiau nepalyginamai geresniais pažymiais. Čia tas atvejis, kai tarp mokinio ir pedagogo užsimezga cheminis ryšis? Bet ar aš toje mokykloje ko nors išmo­kau? Abejoju, nes po pradinės, penktąją pradėjau Vievio vidurinėje. Ir iš karto pasipylė dvejetai. Pažymių knygelėje reikėjo, kad kiekvieną savaitę būtų kurio nors tėvo parašas. Išmokau už jį pasirašyti, kol manęs nedemaskavo dėdė, kuris atsitiktinai pamatė mano pažymių knygelę ir garsiai nusijuokė klausdamas: „Jonai (mano tėvukas), tai ką tavo sūnus lieka antriems metams?“. Iš kur jis galėjo žinoti apie dvejetus, jeigu net nežinojo, kad yra tokia knygelė, kaip pažymių. Gerai, kad buvau demaskuotas, nes ko gero būčiau likęs kartoti penktos klasės kurso. Beje, kiek prisimenu ir kitiems Dauciuliškių mokyklos auklėtiniams, kurie vėliau perėjo į Vievio vidurinę, sunkiai sekėsi penktoje klasėje.
Dauciuliškių mokykla pradžio­je buvo prie Zelvės ežero, kiek žinau Radzevičių name, kuris ir mokytojavo joje. Bet prasidėjus žemės reformai, kai žmones iš vienkiemių pradėjo perkėlinėti į gyvenvietes, šiai mo­kyklai, tiksliau Radzevičiams, pastatė naują pastatą Alesninkuose. Po kiek laiko į ją persikėlė Radzevičiai, todėl buvo pastatyta kita mokykla, labiau pritaikyta mokyklos reikmėms.
Reziumė: kai politikai kalba, kad jie neleis sunaikinti kaimo mokyklų nes atseit tai jų kultūros, mokslo ir velniai dar kokie ten židiniai, norėčiau visų jų paklausti, ar teko tokiame židinyje praleisti ko gero svarbiausią savo „gyvenimo mokyklos“ etapą?
Aš, Algirdas Jukavičius, Dau­ciuliškių pradinę mokyklą Ales­ninkų k. pradėjau lankyti 1964 m rugsėjo 1-ąja dieną. Mano pirmasis mokytojas buvo ilgametis tos mokyklos mokytojas Pranas Radzevičius. Daug metų iki tol ši mokykla veikė Dauciuliškių k. Tuo metu joje mokėsi maždaug 25 mokiniai. Buvo viena bendra klasė. Priešpiečius atsinešdavome iš namų. Arbatos gaudavome nemokamai. Nemokamai gaudavome ir naujus sąsiuvinius. Fizinio lavinimo pamokos vykdavo lauke. 1965 m. vasarą mokytojas Pranas Radzevičius mirė. Laidotuvių metu mes, buvę pirmokai, stovėjome prie karsto garbės sargyboje. Be to, dar važė mus į Kazokiškių mišką rinkti pataisų karstui ir automašinai papuošti. Antroje klasėje mus mokė mokytoja iš Trakų. Pavardės nepamenu. Pagal tautybę karaimė. Trečio­je ir ketvirtoje klasėse mokė moky­tojas Antanas Stanelis. Buvo geras mokytojas. Taip nutiko, kad trečioje klasėje slidinėdamas nuo stačių kalvų susilaužiau koją. Tris mėnesius nelankiau mokyklos. Mokiausi „nuotoliniu būdu“. Padėjo trejais metais vyresnė sesuo Irena. O mokytojas A. Stanelis ateidavo į namus, patikrindavo mano žinias, užduodavo naujų užduočių. Tokiu būdu sėkmingai perėjau į ketvirtą klasę. Pabaigus pradinę mokyklą vykom į ekskursiją į Kernavę. Per Nerį valtimi perkėlė vietinis gyventojas. Aplankėme ten veikusį etnografijos muziejų, apvaikščiojom piliakalnius, ant kurių tada radom daug didelių žemuogių. O mokytojas A. Stanelis pasakojo, kokia garbinga Kernavės praeitis. Tokie mano atsiminimai apie šią mokyklą, kuri stovi toje pačioje vietoje, tik ten dabar gyvena žmonės. Turiu išsaugojęs šios mokyklos 1965-66 m. ir 1966-67 m. dienynus.
Ilgą laiką Dauciuliškių prad. mokykla veikė Tarbiškių k. Apie 1960 m. Alesninkuose buvo pastatytas naujas pastatas, į kurį ir persikėlė Dauciuliškių pradinė mokykla. 1969 m. mokyklą perkėlė į perstatytą iš Tarbiškių kaimo pervežtą senos mokyklos pastatą Alesninkuo­se. O buvusiame mokyklos pastate apsigyveno buvusio mokytojo Prano Radzevičiaus šeima. 1993-94 m. Dauciuliškių prad. mokykla pervadinta į Alesninkų prad. mokyklą. 2000 m. dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus mokykla buvo uždaryta.
Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinėje – istorinėje apžvalgoje „Buvom“ (sudarytoja Ona Rasutė Šakienė) 250 psl. užrašyta Juozo Varankevičiaus, gim. 1920 m., prisiminimai: „Pradžios mokykla buvo Dauciuliškių kaime, mokino lenkiškai, buvo mokytojas Žukauskas. Jis ir išpažinties ruošė, nu pirmai komunijai. Vėliau jau mokytoja Mockevičienė (Keblaitytė) mokino lietuviškai, mokykla buvo perkelta Šumska namuosna, kai jis pabėgo Lenkijon. Antram aukšte, mūriniam name. Mokytojas vyras Monkevičius buvo Vievio pašta viršininkas, jie turėja sūnų ir Vytauta 500 metinių proga pavadino jį Vytauto vardu, už tai gavo 500 litų premiją“.

Apie Dauciuliškių pradinę mokyklą iš Janina Szumska – Wojdylo knygos „Šeimyninis pasakojimas“. psl. 97-101: „Koplyčia nebuvo paskutinis senelio (Vincento Šumsko. Red.) sumanymas. Jis turėjo tris anūkus ir pradėjo rūpintis, kad mūsų namuose būtų įkurta mokykla. Artimiausia mokykla buvo Dauciuliškėse, už geležinkelio bėgių su nesaugoma perėja. 1932 m. antrame aukšte jau veikė trimetė mokykla. Kuratorius Stanaitis netgi nori nupirkti mokyklai visą namą už šešiolika tūkst. litų, bet senelis nesutinka. 1932 m. Matukas (Vincento anūkas) eina į mokyklą. Mokytoja Minkevičienė, ar Monkevičienė, nemoka lenkų kalbos, nes yra kilusi nuo Klaipėdos. Už tad mama – Zofija Šumskienė – iš jos mokosi lietuvių kalbos, nes juk reikia kažkaip bendrauti, o gal ir pamokų ruošimas su sūnumi padėjo jai išmokti kalbą. Mama kalbėjo lietuviškai visiškai laisvai, ir tada buvo vienintelis suaugęs žmogus šeimoje kalbėjęs lietuvių kalba. Mano brolis su draugais dažnai klūpi ant žirnių, nes pamokos metu kalba lenkiškai, lietuviškai nemoka. Mama ištisus vakarus su juo prakaituoja prie lietuviško elementoriaus. Kai šiaip taip baigė tris klases ir turėjo eiti į ketvirtą klasę Dauciuliškėse, berniukas per visas atostogas eidavo pas poną Hrinkevičių mokytis lietuvių kalbos ir matematikos, nes nemokėjo lietuviškai skaičiuoti. <…>. 1936 metais atvažiuoja nauja jauna mokytoja Marija Macijauskienė, nors tuometinis Ausieniškių ir Dauciuliškių mokyklų vedėjas Kadžiulis labai stengėsi įsidarbinti Ausieniškėse, bet ten dirbo Macijauskienė. Ji buvo kilusi iš Kupiškio, baigė mokytojų seminariją pas vienuoles, turėjo visas pedagogines kvalifikacijas. <…>. Ausieniškių mokykloje kabojo didelis kryžius bei Jano Mateikos paveikslas „Žalgirio mūšis“ su Vytautu centre. Prie paveikslo vykdavo vaidinimai ir buvo daromos bendros nuo­traukos. Man mokykla, kuri buvo mūsų namuose, buvo kartu ir vaikų darželis. Nuo ankstyvos vaikystės, kai išmo­kau savarankiškai vaikščioti, ateidavau į klasę, atsisėsdavau į suo­lą, kažką piešdavau ir klausydavausi, ką moky­toja kalba vaikams. Tada ir pradėjau suprasti lietuviškai. Liko geri prisiminimai apie mokytoją Mariją Macijauskienę“.
Nuo redakcijos: Buvęs Dau­ciuliškių pradinės mokyklos mokinys Algirdas Jukavičius išsaugojo 1965-1967 m. mokymosi pažangumo žurnalus, tada vadinamus Dienynais.

Žurnaluose surašyta dėstomi dalykai, moksleivių pavardės, pažymiai, pamokų turinys, kas užduota namų darbams, kas keliamas į aukš­tesnę klasę. Taip pat dienyne surašyti mokinių adresai, tėvų darbovietės. Vieni tėvai dirbo tarybiniame ūkyje, kiti – Vievio paukštyne, malūne, geležinkelyje, būtinai parašyta kuo dirbo. Tarp 26 pavardžių du užrašyti tarnautojais, vienas – stalius, visi kiti darbininkai. Danas Arlauskas išsaugojo dienoraščius ir pasidalino nuo­traukomis. Buvusius Dauciuliškių mokyklos mokinius surasti padėjo Albina Grincevičienė. Visiems redakcija dėkoja už pagalbą ieškant medžiagos.
Išsaugotuose dienynuose ir žmonių prisiminimuose mokykla užrašyta Dauciuliškių. Bet Lietuvos adresų kataloge kaimas Elektrėnų savivaldybėje užrašytas Daučiuliškės. Tikėtina, kad ant c raidės varnelė uždėta buvo maišantis lenkiškoms, rusiškoms ir lietuviškoms kalboms.

Spaudai paruošė Julija Kirkilienė