Prisikėlimo vaikai

Pirmąsias lapkričio dienas siūlau pradėti pamąstymais apie gyvenimo prasmę… Perskaitykite straipsnį, išspausdintą www.bernardinai.lt

Paolo Curtaz. Prisikėlimo vaikai

 

Lapkričio 2-oji sužadina mūsų atmintyje seniai regėtų vaizdų, vaikystės prisiminimų: kapinės pilnos žmonių, sutvarkyti kapai, gėlės, žmonės ramiai šnekučiuojasi sustoję ant takelių, tyla, susikaupimo atmosfera.

Šis svarbus mūsų gyvenimo momentas, paprastai suplakamas su Visų šventųjų dienos popiete, suteikia progą susimąstyti apie mirtį – sunkiai priimamą, bet kartu ir šviesų slėpinį, netgi džiaugsmo kupiną slėpinį Dievo ieškotojams.

Šis slėpinys atrodo perdėm teoriškas ir šiek tiek trikdo tuos, kurie būdami jauni ir kupini jėgų žvelgia į šias apeigas atlaidžiu žvilgsniu, nes jos atrodo tokios tolimos ir nuobodžios. Mirtis jiems neįsivaizduojamai tolimas ir nežinia kada įvyksiantis dalykas.

Tačiau šis slėpinys yra labai konkretus ir skausmingas tam, kas, panašiai kaip aš, yra praradęs mylimą žmogų, staiga pasijuto esąs visiškai vienas po gyvenimo tarpsnio, kuris turėjo savo aiškiai nusistovėjusius įpročius, kas nešiojasi savo gyvenime per daug anksti išgyvento gedulo stigmas.

Prieštaravimai

Ši diena verčia susimąstyti, tačiau ją vis labiau persmelkia užmaršumo logika, raginanti „geriau negalvoti apie tai“. Artimas bičiulis, klebonaujantis Prancūzijoje, man pasakojo, kad jo miesto kapinėse, vidutinio miesto, kuriame gyvena pusė milijono gyventojų, tik ant nedaugelio kapų rasis gyvybės ženklas – koks gėlės žiedas, žvakelė…

Šiais mūsų slėpiningais ir šizofreniškais laikais apie mirtį kalbama blogai ir mažai: viena vertus, vakarieniaujame priešais televizoriaus ekraną, kuris į mūsų namus atgabena smurto proveržių ir kriminalinės kronikos faktų, kita vertus, importuojame tokias šventes kaip Helovinas, kuriose linkstama subanalinti mirtį, padarant iš jos dar vieną progą švęsti.

Tačiau žmogus, pažinęs mirtį, Anapus išlydėjęs tą, kurį mylėjo, į mirtį žiūri labai rimtai. Būtų galima pasakyti, kad atsakymas į mirties dilemą iš tiesų suteikia prasmę mūsų gyvenimui.

Memento mori (Atsimink, kad mirsi (lot.k.)

Nuo to, kaip žvelgiame į savo mirtį, brandaus – ne depresuojančio ar sarkastiško – žmogaus žvilgsniu, prasideda ir nuodugnesnė kiekvieno žmogaus gyvenimo slėpinio paieška.

Reikės mirti, tai vienintelė mūsų turima garantija greta dabar išgyvenamos akimirkos.

Mirtis prieštarauja Dievo buvimui?

Argi nesukyla mirties akivaizdoje pasipriešinimas ir pyktis?

Mirtis visada ne laiku. Jeigu turėtume nuspręsti, kas ir kada turėtų mirti, ištiktų tikra katastrofa… Dievas tyli apie mirtį, o žmogus yra vienintelė gyva būtybė, kuri mirtį priima kaip neteisybę. Bet kieno atžvilgiu?

Paradoksaliai šis pyktis atskleidžia giliąją mūsų asmenybės tapatybę, slėpinį, kuriuo esame kiekvienas mūsų.

Kur einame? Kas mūsų laukia? Yra gyvenimas po gyvenimo?

Gera žinia

Jėzus turi mums Gerąją naujieną apie mirtį, apie šį slėpiningą susitikimą, tą kiekvienam garantuotai įvyksiantį susitikimą.

Mirtis, sesuo mirtis, yra durys, per kurias įžengiama į gilesniąją plotmę, iš kurios esame kilę, neregimą plotmę, kuria tikime, dalykus, kurie išlieka, nes – kaip sakė išmintingasis Mažasis Princas – svarbiausi dalykai nematomi akimis.

Esame nemirtingi, bičiuliai, nuo mūsų pradėjimo akimirkos esame nemirtingi ir visas mūsų gyvenimas yra bandymas atrasti šio žaidimo taisykles, paslėptą lobį, – taip kaip įsčiose vaisius auga, kad vėliau išvystų dienos šviesą ir pasiektų pilnatvę.

Esame neišmatuojamai didesni, nei atrodome, didesni, nei galvojame esą.
Mūsų gyvenimas, nors ir pavykęs, kad ir kiek pasitenkinimo teikiantis, niekada negalės užpildyti absoliutaus pilnatvės poreikio, kurį nešiojamės savo viduje.

Jėzus tai patvirtina: taip, būtent taip, tavo gyvenimas tęsiasi, skleidžiasi, pražysta, auga. Ieškojimų pilnatvei ir visuotinumui, jei esi atradęs žaidimo taisykles; abejonių ir nerimo pilnam gyvenimui, jei užsispyrusiai atsisakydavai būti pasiektas.

Žinau, keistai skamba, tačiau pragaras – Dievo nebuvimas – egzistuoja, ir kiekvienas turime galimybę visam laikui atstumti Dievo meilę. Tai pagarbos ženklas. Be abejo, visi norėtume, jog jis būtų tuščias ir kad Dievas pasirodytų esąs toks užsispyręs, kad bet kuria kaina norėtų išgelbėti savo vaikus.

Highlander, arba Nemirtingumo išsipildymas

Amžinybė jau prasidėjusi, bičiuliai, gerai pasinaudokime ja, ne laukdami ar vengdami mirties, bet pagalvodami apie ją ramiai. Peržvelkime savo gyvenimą, kad pasakytume sau, kas jame svarbiausia, kad duotume kitiems tai, ką tikriausio ir geriausio turime savyje.

Mirusieji mūsų artimieji, kuriuos pavedame Dievo gerumui, pirmiau už mus išgyveno šį Dievo nuotykį.

Dievas nori kiekvieno iš mūsų išsigelbėjimo, – atkakliai, bet palieka mums laisvę, nes myli, atsiliepti į šią meilę arba ją atmesti.

Melskimės šiandien, bičiuliai, kad Mokytojas tikrai mums dovanotų ištikimybę Jo meilės planui.

Malda sujungia mus į bendrystę su mirusiaisiais, leidžia jiems patirti mūsų meilę, belaukiant naujo dangaus ir naujos žemės, kurie mums parengti.

Pagal www.lachiesa.it parengė S. Žiugždaitė

Bernardinai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų