Prasmingi lietuvių darbai Kipre

Julija Kirkilienė

Posakiu, kad žvirblį ir lietuvį visur sutiksi, dabartiniu laiku jau nieko nenustebinsi. Šį kartą rašysiu apie lietuvių bendruomenę mažesnėje už Lietuvą Kipro valstybėje, kurioje Lietuva žinoma dėl aktyvios lietuvių bendruomenių veiklos. Socialiniame tinkle „Facebook“ yra lietuvių bendruomenės paskyra, kuri vienija apie 4600 narių. Lietuvius Kipro saloje dažniausiai sutikti galima turizmo ir pramogų verslo srityje. Tarp jų sutikau tris elektrėniškes.

Svetingasis Kipras

Kipras – viena mažiausių šalių Europos Sąjungoje, turinti tris kartus mažiau gyventojų nei Lietuva. Lietuviai tą Viduržemio jūroje esančią mažą svetingą salą atrado, pamėgo ir čia jau sukūrė gausią bendruomenę. Surado Kiprą lietuviai ne tik dėl geresnio pragyvenimo, o ir dėl gražių orų visų metų laiku. Kipras ir Lietuva yra ir vienoje laiko juostoje, tad po 3,5 valandos skrydžio lėktuvu, laikrodžių persukinėti nereikia. Kaip sakė ekskursijų gide dirbanti Albina, kipriečiai nėra patenkinti emigrantų užimamomis darbo vietomis, todėl emigrantams ir atlyginimus skiria perpus mažesnius nei saviškiams. Bet trys lietuvaičiai, dirbantys padavėjais viešbučio restorane, sakė išsireikalavę 1000 eurų atlyginimą prie to, kad jiems nereikia mokėti už pragyvenimą ir maistą, o trys elektrėniškės čia rado ne tik geresnį klimatą, bet ir geresnį pragyvenimą.
Lietuvaičiams Kipre patinka požiūris į žmogų – jie dar neįprato praturtėti iš žmogaus gamtinių reikalų, todėl viešieji tualetai visoje šalyje, nors prižiūrimi darbuotojų, bet yra nemokami. Dar vienas gražus kipriečių paprotys – kavinėse ir restoranuose klientus pavaišinti vienu patiekalu, kuris neįtraukiamas į sąskaitą. Kipras patrauklus tiek jauniems, tiek vyresnio amžiaus tautiečiams dar ir todėl, kad čia susikalbėti galima tiek angliškai, tiek rusiškai. Todėl du kartus per savaitę po 200 keleivių skraidinantys lėktuvai iš Vilniaus ir 1 kartą iš Kauno ne visada savo keleivius susirenka kelionei atgal. Vieni čia atskrenda poilsiui, kiti – į darbą, treti – į svečius.

Lietutis Kipre

Larnakoje – mieste, kuriame lėktuvai leidžiasi, atrodo, tiesiai ant vandens, o į druskingąjį ežerą spalio mėnesį suskrenda žiemoti flamingai, prieš trejus metus įkurta lituanistinė mokyklėlė „Lietutis“. Trijų Kipro lietuvių, entuziasčių – Sandros Gritėnaitės (pradinių klasių mokytojos), Linos Lefteri (trijų vaikučių mamos ir Bumba Muna savininkės), Dianos Stasaitytės (Z.E.D.S. wood LTD įmonės administratorės ir Life’s colorist portalo kūrėjos) – pastangomis socialiniuose tinkluose pradėta skelbti naudinga informacija, susijusi su lietuvių kalba ir kultūra, organizuojamais renginiais. Kipro lietuviai netruko atsiliepti į gražią iniciatyvą steigti lietuvišką mokyklėlę. Kaip redakcijai sakė Diana Stasaitytė, tėveliai patys išrinko pavadinimą lituanistinei Kipro mokyklėlei. „Lietučiu“ pavadino gal todėl, kad Lietuvoje lyja per dažnai, o Kipras dažniausiai kenčia nuo sausros. „Sukūrėme paskyrą populiariame socialiniame tinkle „Facebook“. Atlikus ap­klausą, paaiškėjo, jog vaikučių amžius yra labai įvairus, todėl organizuo­jami renginiai yra skirti tiek patiems mažiausiems, tiek ir moksleiviams. Šiuo metu mokytoja Sandra Gritėnaitė organizuoja susitikimus kiekvieną sekmadienį „Paparazzi“ menų studijoje. Galerijoje yra įrenginėjama biblioteka, kuri pildoma lietuviškomis knygelėmis vaikams ir ne vaikams“,- pasakoja Diana. Lituanistinės mokyklėlės renginiuose dalyvių skaičius auga, jaučiamas didelis susidomėjimas. Lietuvių kalbos vieni nori nepamiršti, kiti nori išmokti, pavyzdžiui, mišrių šeimų antrosios pusės ir jų vaikai. „Šiuo metu renginiai organizuojami ne tik Larnakoje, bet ir Pafose, o atsiradus poreikiui, renginiai bus planuojami ir kituose salos miestuose bei miesteliuose. Mokyklėlei augant, planuo­jame ieškoti valstybės paramos, kad Kipro mažiesiems lietuvaičiams galėtumėme pasiūlyti daugiau paslaugų. Šiuo metu užsiėmimai vyksta tik pačių entuziasčių ir tėvelių lėšomis. Tiek žiemos, tiek vasaros sezonu tiesioginiai skrydžiai į Lietuvą gelbsti perkant lietuvišką literatūrą, pratybų sąsiuvinius ir kt. Pirkti ar nepirkti lietuviškų leidinių, sprendžia patys tėveliai“,- sako pietietišku temperamentu jau užsikrėtusi lietuvaitė Diana. Lietuvių bendruomenė Kipre jau kuria planus, kaip minės Lietuvos valstybės šimtmetį. Artimiausi planai – Sausio 13-ąją paminėti išvykoje į kalnus, Troodos kaimelį, o 2018-aisiais, valstybės atkūrimo 100-čio metais, Kretoje organi­­zu­­o­jamas Kipro ir Graikijos lietuvių susitikimas.

Lietuva Kipre

Mokyklėlę „Lietutis“ suradau prisiskaičiusi tokių gražių skelbimų, kokių ne visada rastume Lietuvoje: „Šį sekmadienį kviečiame kartu praleisti porą valandų žaidimų aikštelėje, kuri yra Tzeni Karezi gatvėje visai šalia Panagia Faneromeni bažnyčios Larnakoje. Tradiciškai rengsime interaktyvų knygos skaitymą, tik šįsyk po atviru dangumi. Šis skaitymo metodas skirtas lavinti vaikų kalbos raidą, žodyną bei literatūrinius įgūdžius. Su savimi turėkite daug geros nuotaikos, dar daugiau energijos, nes mažieji tikrai neleis sėdėti ilgai, ir būtinai į krepšį įsimeskite po kamuolį. Kadangi šalia aikštelės yra pavėsinės su stalais ir suoliukais, nepamirškite priešpiečių dėžutės su sveikais ir skaniais užkandžiais bei termosiuko arbatos. Būtinai pažymėkite, ar dalyvausite, ir nepamirškite, kad nuo ankstaus ryto Larnakoje vyks maratonas…“.
Arba:
„Lapkričio 25 d. vyks užsi­ėmimas, orientuotas į procesinę kūrybą ir meną. „Mažojo menininko studijoje“ vaikai turi visišką kūrybinę laisvę, galimybę netrukdomi realizuoti savo idėjas, mėgautis pačiu procesu. Procesinė kūryba ikimokyklinio amžiaus vaikams – pati tinkamiausia meninė veikla: dirba smulkioji motorika, lavinama rankų ir akių koordinacija bei kiti sensoriniai įgūdžiai, spalvos tiriamos visomis juslėmis, lavinama kūrybiška, atvira asmenybė ir kt. Svarbiausia, ką turime suvokti, jog kūrybos procesas – tai ne mokymas, kaip sukurti meną, o leidimas bei galimybių sudarymas vaikams patiems atrasti, bandyti, klysti, eksperimentuo­ti ir KURTI. Paradui vadovaus Achilleas Michaelides (Paparazzi ART Studio) – vienas žymiausių Kipro gatvės menininkų. Kadangi patalpos mažos, o veiksmo bus daug, būtina išankstinė registracija. Su savimi kaip visada turėkite daug geros nuotaikos. Reikalavimai aprangai: patariame apsirengti drabužiais, kurių nebus gaila sutepti…“. Ir kaip čia neprisiminti dabar Lietuvoje vykstančių diskusijų apie lietuvių tapatybės išsaugojimą. Atrodo, kad geriausiai tapatybė saugoma svetimose šalyse. Ir gal iš tikrųjų nėra ko labai dėl tos emigracijos nerimauti. Lietuva jau išėjo iš savo administracinės teritorijos. Ji yra visur, kur gyvena lietuviai. Svetimose šalyse gyvenantiems tautiečiams nelabai rūpi tos šalies, kurioje gyvena, politika, bet jiems rūpi išsaugoti lietuvybę.

Elektrėnai Kipre

Kipre gyvena ir trys elek­trėniškės: iš televizijos laidos „Emigrantai“ pažįstama buvusi mokytoja Nijolė Lešinskienė, darželio auklėtoja ir buvusi Elektrėnų sveikuolių pirmininkė Algima Palaimienė bei elektrėniškė Laura Sletkevičiūtė. Galima pajuokauti, kad Elektrėnų profesinio mokymo centras ruošia masažuotojas Kiprui ir taip prisideda prie socialinės atskirties mažinimo Lietuvoje. Abi pedagogės Kipre dirba masažuotojomis, o uždirbtus pinigus dažniausiai išleidžia Elektrėnuose. Laura dirba kavinėje. Įspūdžiais apie gyvenimą Kipre sutiko pasidalinti Algima. Išvyko ji į svetimą, bet svetingą šalį pakviesta pažįstamų lietuvių, prieš tai sužinojusi, kad jos pensija už 30 metų pedagoginio darbo metų Lietuvoje sieks tik apie 200 eurų. Apsvarsčiusi, kad iki pensijos dar turi per 10 metų, nutarė pati pensijai pasitaupyti. Algima sako, kad gyvendama svetimoje šalyje dar kartą įsitikino, kad lietuviai ir svetimoje šalyje yra lietuviai. Vieni stengiasi apgauti ir išnaudoti, kiti – širdį atiduos, kad tik padėti galėtų. Atvažiavusi padirbėti tik vasarai, Algima pasiliko ilgesniam laikui. „Dabar labai džiaugiuosi klimatu, nes yra daug šviesos, daug saulės. Iki šiol maudausi jūroje, vanduo šiek tiek vėsokas, bet dar visai nieko“,- įspūdžiais dalijasi elektrėniškė sveikuolė. Lygindama Kiprą su Lie­tuva Algima sako, kad Kipras puikiai išnaudoja savo turimas galimybes – gerą klimatą ir turistų srautą – pritraukdamas pinigų srautus, dėl to gyventojams gyventi čia ramu ir gera. Namus Algimai primena mandarinmedžiai bei apelsinmedžiai susodinti gatvėse, kaip pas mus, Lietuvoje, liepos.

Ar Kipras panašus į Lietuvą?

Kipras, išsivadavęs iš Britanijos kolonizacijos, ieškojo galimybių išlaikyti nepriklausomybę, deja… Kaip pasakojo gidė Albina, dalį Kipro, panašiai kaip Rusija nuo Ukrainos Krymą, atrėžusi yra Turkija. Kipras dar gyvena pagal anglų kolonizatorių paliktą Konstituciją: prezidentas turi būti graikų-ortodoksų tikėjimo, jo pavaduotojas – musulmonų tikėjimo. Kipre net 95 procentų žmonių save laiko tikinčiais, todėl čia daug cerkvių. Algima irgi sako aplankanti cerkves, dažnai uždeganti žvakutes už Lietuvoje likusius artimuosius. Lietuva, pavyzdžiui, vis diskutuo­ja pilietybės klausimais, o Kipre viskas paprasčiau: jeigu materialiai gali prisidėti prie krašto vystymosi, gali gauti ir pilietybę. Tuo noriai naudojasi turtingieji rusai, todėl Kipre legaliai gyvenančių rusakalbių priskaičiuojama beveik apie 30 proc. gyventojų. Kiek gyvena nelegaliai, statistikos nėra. Bet beveik kiekviena kavinė Kipre aptarnaujantį personalą samdo mokantį rusų kalbą. Tai sužinojau užėjusi į vieną kavinę, kurioje savininkas pasitiko, išsiaiškino, kokia kalba kalbame, ir pakvietė padavėją rusakalbį. Japonų turistams pakviestas buvo kitas padavėjas. Algima sako, kad Kipre valstybė remia šeimos verslą, todėl bene kiekviena šeima turi mažesnį ar didesnį verslą. Lietuva dėl paramos savo žmonėms galėtų daug ko pasimokyti iš Kipro, šalies, mažesnės už Lietuvą, bet turtingesnės.