Praeitis randa kelią į šių dienų kasdienybę

Praeitis randa kelią į šių dienų kasdienybę
ELEKTRĖNAI
Kadaise Perkūnas,
Galybę parodęs,
Išdaužė čia priešų pulkus.
Perkūnkiemio mitų
Bylota didybė
Atėjo į mūsų  laikus.
Tarp Vilniaus ir Kauno
Prie ežero žydro,
Papuošto pušynų ūku,
Išaugo išaugo
Balti miesto mūrai –
Išaugau ir aš čia kartu.
Kur bočių gyventa,
Kur pilkapiai rymo,
Kur aukštumos dzūkų
Šaltiniais ištryškę,
Kur šventvietės senos
Istoriją mini,
Kalvose, kur ošia
Ramybę sau miškas,
Išaugo išaugo
Balti miesto mūrai,
Išaugau ir aš čia kartu.
Atėjo žmogus,
Pasiėmęs kantrybę,
Perkūno malonę
Ir sielos grožybę.
Ir kaimai pasipuošė
Miesto rūbu –
Baltom naujom gatvėm
Grąžinom gražiausius
Būtuosius vardus.
Išaugo išaugo
Balti miesto mūrai,
Išaugau ir aš čia kartu.
Ona Rasutė Šakienė


„Strėvos vandenų išliūliuota, ąžuolų šakose išsūpuota, basų kojų pėdas įspaudusi vaikystės paežerių smėlyje susuko baltoji paukštė savo gūžtą Elektrėnų marių pakrantėje. Krykštauja, rypuoja, virkauja – atgal sugrįžti kelių nėra.“

Tai korektorės Marijos Dainienės žodžiai Onos Rasutės Šakienės eilėraščių knygos „Po medžiais“ pradžioje. Taigi laiko atgal neatsuksi, kad ir kaip norėtum. Tačiau praeitis atgyja eilėraščiuose, žmonių pasakojimuose, dainose. Net patys nepastebime to, kaip praeitis randa kelią į šių dienų žmogaus kasdienybę.
Kraštietė
Ona Rasutė Šakienė užaugo netoli Elektrėnų – Senosiose Kietaviškėse. Rašytoja pasakoja, kaip būdama vaikas, dviračiu apvažiuodavo apylinkes. Teko stebėti Elektrėnų statybas: matyti, kaip statomi kultūros namai, net užsiropšti ant naujų daugiabučių namų stogų.
Iš ten atsivėrusi panorama – dirbtinis vandens telkinys ir didžiulė elektrinė – graži galėjo pasirodyti tik tuometinės ideologijos šviesoje. Po vandeniu atsidūrė vaikystės pušynai, kuriuose rašytoja vaikščiojo, Perkūnakiemio kaimas, kuriame lankydavo gimines. Ir vaikystėje buvusi srauni ir skaidri Strėva užtvenkta pasikeitė – susidrumstė, užsiteršė:
Strėva, sesuže,
Matau – tu sužeista.
Kur tavo vandenys skaidrieji,
Kai per dienas,
Pakrantėje gulėję,
Namo parnešdavom
Tik šviesą ir skaidrumą
Akyse.
<…>
(ištrauka iš O. R. Šakienės eil. „Po medžiais“)
Nostalgija senajam, nesutechnologintam kraštui yra tarsi styga, kurią užkliudžius liejasi eilėraščiai. O. R. Šakienės eilėraščių žmogus dažnai dairosi į dangų, medžius, kreipiasi į dievybes, protėvius, upę, tarsi ko klausdamas ar prašydamas.
Kaip rašo M. Dainienė, rašytojos eilėraščiuose juntamas gilus ryšys su protėviais ir gimtąja žeme, ryškūs tautosakos motyvai. O. R. Šakienės eilėraščiuose medis, kaip mūsų protėviams, reiškia gyvybę, pasaulio sandarą, o paukščiai jų šakose – žmones. Rašytojos eilėraščiai nuves į mums pažįstamas vietoves: Kietaviškes, Strėvos pakrantes ar kregždžių skardį, ir privers mus į jas pažiūrėti kitaip – taip, kaip mato iš čia kilę žmonės.
Įkvepia archeologija
Poezijai O. R. Šakienę įkvepia ne tik nostalgija, kylanti iš praradimo, kurį jaučia ir nemažai krašto senbuvių. Kūrybos polėkio šaltiniu rašytojai tampa ir mūsų istorijos tyrinėjimai.
Elektrėnus supa akmens amžiaus stovyklavietės, vėlesnių laikų gyvenvietės, pilkapiai, piliakalniai… Kaip tik čia – lietuvių genties žemė, kaip sako pati O. R. Šakienė – tikroji Lietuva. Be to, Elektrėnų apylinkėse archeologų vykdomi kasinėjimai kasmet atskleidžia vis daugiau mūsų praeities: galima daryti prielaidą, kad kaip tik čia vyko Strėvos mūšis.
O. R. Šakienė pasakojo, kad iš pradžių padėdavusi mokslininkams, ir vėliau domėjosi jų darbu. „Kai grįždavau namo, apimdavo noras eiles kurti“, – sako rašytoja. Iš tiesų, matant, su kokiu entuziazmu ir pasididžiavimu ji pasakoja apie tyrimus ir archeologų keliamas teorijas, nekyla abejonių, kad O. R. Šakienei praeitis – ne tik dulkės ir antikvarinės vertybės. Ji gyva ir skleidžiasi ne tik rašytojos kūryboje, bet ir kituose darbuose.
„Ar meni tų ažerų“
Pernai dienos šviesą išvydo naujausia O. R. Šakienės sudaryta knyga „Ar meni tų ažerų“. Tačiau tai – ne kūryba. Rašytoja atliko titanišką – tiek savo apimtimi, tiek reikšme – darbą: rinko Elektrėnų krašto tautosaką ir išleido storą dainų, pasakojimų, sakmių rinktinę, dedikuotą vyrui Algimantui Šakiui.
Tai, kas eiliniam žmogui atrodo kaip pasaka, mokslininkams yra tarsi praeityje ištartų žodžių aidas. Praeitis kalba šių dienų žmonių lūpomis: naujas miestas ir modernėjanti visuomenė nėra kliūtis senosios kultūros tyrinėjimams.
Rašytoja pasakojo, kad tautosaką rinkti ir praeitį tyrinėti ją paskatino šitokie klausimai: kodėl kaimas, kurio vietoje dabar elektrinė, vadinosi Perkūnakiemiu? Koks šio vietovardžio ryšys su senovės lietuvių tikėjimu? Autorei buvo svarbu įrodyti, jog prieš pastatant elektrinę šiose vietovėse ne dykuma plytėjo, o klestėjo senoji kultūra, gyveno dvasiškai turtingi žmonės.
Tik mūsų savivaldybėje etnokultūrai ypač trūksta dėmesio. Nors gyvename vietovėje, kuriai, anot dr. Vykinto Vaitkevičiaus, praeities gali pavydėti daugelis kitų Lietuvos regionų centrų, neturime nei kraštotyros muziejaus, nei skyriaus, nei specialistų…
Tačiau svarbiausia, kad praeitis rado kelią į šių dienų žmogaus kasdienybę: tegu tik per O. R. Šakienės eilėraščius ir pasakojimų rinkinį, bet ji gyva. Joje slypi suvokimas, kas yra mūsų Tėvynė ir iš kur mes kilę.

Gražina Radzvilavičiūtė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų