PRADĖKIME NAUJĄ GYVENIMĄ (III)

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis, Apaštališkasis vizitatorius Lietuvoje, 1926 m., Marijonų generalinis archyvas, Roma

Davė mums Viešpats, tiek amžių nešusiems svetimus jungus, savos valstybės nepriklausomybę. Dabar duoda mums savaimingą bažnytinę provinciją. Nuo šios dienos jau nebus Lietuvos baž­nyčia suskaidyta, padalinta, pri­klausoma svetimų arcivyskupų. Ji jau turės savo arcivyskupą metropolitą Kaune su keturiais vys­kupais, kurie valdys Telšių, su Klaipėdos prelatūra, Panevėžio, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijas. – Yra tai istorinės reikšmės įvykis Lietuvai, Bažnyčiai ir tautai. Dabar Lietuvos Bažnyčia, kaipo rimta vieneta įeina į Katalikų pasaulio šeimą ir stoja greta daugelio kitų bažnytinių provincijų, į naują gyvenimą. Be abejo ir suorganizuota, ir suvienyta Bažnyčia suvienys visų katalikų sielas ir juos padarys stipresnius ir galingesnius. Įsteigtos naujos vyskupijos bus naujais židiniais dvasinio gyvenimo. Ganytojai, turėdami kiek mažesnes vyskupijas, galės gerai jas pažinti ir valdyti ir katalikišku veikimu jas gaivinti. Gi stiprėjanti dvasia, be abejo, stiprys lietuvius ir kitais atžvilgiais, būtent tautiniu ir valstybiniu.
Vienykitės tarp savęs ir spieskitės apie savo ganytojus, stiprėkite dvasia. Niekame kitame, mano mieli, kaip atskiriems žmonėms, taip ir tautoms nėra išganymo, kaip tik Jėzuje Kristuje, Jo Evangelijoje, Jo įsteigtoje Bažnyčioje. Jis tik turi tikros gyvybės, nemirtingumo žodžius. Jis, sutrupinęs mirties galybę, keliasi garbingai iš numirusiųjų ir įžengia į dangų ir jau daugiau nebemirtingas viešpatauja danguje. Kas Kristumi remsis ir jo mokslo norės – nežus amžinai.
Ir mūs tauta ir valstybė, jei ji stengsis būt katalikiška, vienybėje su Bažnyčia, su jos galva Šv. Tėvu – nežus. Priešingai, semdamos gy­vybės žodžius, Kristaus idealus, jais gaivindama savo dvasią, semdamos viršgamtinių jėgų, degdama tikėjimu, kur kalnus kilnoja ir ta viltim, kur visa ką drįsta, ir Dievo ir artimo meile, kuri, sielą skaidrindama, žmones milžinais, tikrais didvyriais daro, pasieks ir tai, ko dar neturi ir bus kitų akyse garbinga. Kad tai įvyktų iš širdies ir nuo Jo Šventenybės, ir nuo savęs linkiu, ir Jo Šventenybės galia suteikiu visiems čia esantiems ir visai Lietuvai apaštališkąjį palaiminimą.
1926 m. gegužės 13 d., Šeštinės. Lietuvos bažnytinės provincijos įs­teigimo iškilmės Kauno katedroje. Kalba arkivyskupas Jurgis Matulaitis, Apaštališkasis vizitatorius Lietuvoje, pop. Pijaus XI sprendimu – Apaštališkosios konstitucijos „Lituanorum Gente“ vykdytojas, kaip, beje, nurodyta pačiame dokumente… Marijonų kongregacijos generaliniame archyve Romoje – keturi paskubomis prikeverzoti, gerokai pribraukyti lapeliai. Vietomis – sunkiai įskaitoma.
Juodraštis, apmatai. Gali būti, kad tądien iš tiesų kalbėjo plačiau, išsamiau. Nesvarbu. Esminė žinia aiški. O amžininkų atsiminimai, kad ir iš kito laiko ir vietos, leidžia beveik išgirsti arkivyskupą Jurgį: balsas žemokas, skambus, kalbėjo lėtokai, taip, kad girdėti kiekvienas žodis bet kurioje didžiulės bažnyčios vietoje. (Juozas Vaišnora MIC, Mačiau Dievo tarną: mano pažintis su arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu, Chicago, 1962, p. 13)
Lietuvoje įvykiai, susiję ir nesusiję su bažnytine provincija, anom savaitėm vijo vienas kitą, vos tilpdami kalendoriuje ir dienraščių puslapiuose: pirmiausia – naujųjų vyskupų konsekracijos Kauno katedroje (pats Apaštališkasis vizitatorius konsekravo du iš keturių – Kaišiadorių vysk. Juozapą Kuktą, gegužės 1 d., ir Vikaviškio vys­kupą koadjutorių Mečislovą Reinį, gegužės 16 d.), tada – ingresai savose vyskupijose ir, tuo pat metu, III Seimo rinkimai ir naujos vyriausybės suformavimas.
Arkivyskupo Jurgio laiškuose dar kovo pabaigoje, dar iš Romos, dar prieš Popiežiui patvirtinant bažnytinės procincijos įsteigimą – vis ta pati frazė, lyg koks psalmės priegiesmis: naujas gyvenimas.
Kaip ten bus su jo [Bažnytinės provincijos steigimo dokumento – s.V.] priėmimu, bet vis tik tai bus dokumentas didelės Lietuvai istorinės reikšmės. Esu įsitikinęs kad jis daug padarys ir naudos; jis sustiprįs katalikybę ir Katalikų Bažnyčią Lietuvoje, o taip pat ­tautą ir valstybę; po jo ir katalikų pasaulio akyse ir tarptautiniuose santykiuose kitaip Lietuva ir Lietuvos Bažnyčia išrodys. Gal Dievas duos, kad po jo prasidės naujas tikybinis gyvenimas Lietuvoje. (iš arkiv. J. Matulaičio laiško kun. ­P. Būčiui, 1926 m. kovo 29 d.)
Kaip bus, taip bus, bet vis tik prasidės Lietuvoje naujas bažnytinis gyvenimas“. (iš arkiv. J. Matulaičio laiško vysk nominatui K. Paltarokui, 1926 m. balandžio 7 d.)
Ir šiek tiek vėliau, jau iš Kauno – tas pats – naujas gyvenimas:
Katalikų visuomenė labai gerai priėmė visa tai, ką Apaštalų Sostas Lietuvai yra paskutiniu laiku padaręs. Visi džiaugiasi, kad jau Lietuvos bažnytinė provincija įsteigta ir, kad Lietuva gavo naujus, gerus ir energingus vyskupus. Tikiuosi, kad dabar prasidės Lietuvoje naujas bažnytinis gyvenimas. (iš arkiv. J. Matulaičio laiško kun. V. Kulikauskui, 1926 m. balandžio 26 d.)
Tas pats ir jau cituotoje Baž­nytinės provincijos įsteigimo iškil­mių kalboje Kauno arkikatedroje:
Dabar Lietuvos Bažnyčia, kaipo rimta vieneta, įeina į Katalikų pasaulio šeimą ir stoja greta daugelio kitų bažnytinių provincijų, į naują gyvenimą.
Ano meto dienraščiuose – Užsienio reikalų ministerijos komunikatas apie įvykusį faktą, džiugūs pranešimai ir dalykiški komen­tarai, padėkų Šv. Tėvui tekstai ir Šv. Tėvo atsakymai.
Štai „Ryte“, 1926 balandžio 21 d.: Šventojo Tėvo atsakymas į Kaišiadorių Vyskupijos padėką.
Roma, balandžio 19 d. Telegrama, Apaštališka delagatūra, Kaunas: Šventasis Tėvas su didžiausiu malonumu priėmė Kaišiadorių vyskupijos tikinčiųjų ir dvasiškijos pareiškimą ir, linkėdamas jųjų katalikybės augimui, apaštališkąjį palaiminimą iš širdies teikia. Pa­sirašo Kardinolas Gasparri, Vatikano valstybės sekretorius.
O vis dėlto, Lietuvoje nebuvo ramu. Pirmosiomis gegužės die­nomis, dar prieš bažnytinės pro­vincijos įkūrimo paskelbimo iškilmes, įvykę Seimo rinkimai radikaliai keitė situaciją ir nuo­taikas. Užtikau tame pačiame „Ryte“, 1926 m. spalio mėn. 15 ir 16 d. numeriuose, paskelbtas Leo­no Bistro, buvusio ministro pirmininko, publikacijas pavadinimu „Bažnytinės provincijos įkūrimas Lietuvoje“. Pasirodo – tai reakcija į naujos valdančiosios daugumos elgesį – bandymą apsimesti, kad bažnytinė provincija nebuvo įkurta, ar, tikriau, įkurta neteisėtai.
Skaitau: Yra nedovanotina ir už­sienio ministerio prestižui kenks­minga, kada p. Šleževičius, užsienio reikalų ministeris, oficialiai iš Seimo tribūnos pareiškia, kad bažnytinės provincijos įkūrimo faktas nebuvo akceptuotas buv. Vyriausybės. Šiandieną, kada visas pasaulis, bent jau katalikiškasis <…>, žino apie naujos bažnytinės provincijos įkūrimą Lietuvoje <…>, neigti teisėtos vyriausybės teisėtą žygį reiškia mažiausia savęs negerbti, Lietuvos prestižo negerbti.
O vienas ryškiausių šios nuo­statos pasireiškimų, kaip nurodyta publikacijoje, susijęs būtent su Kaišiadorių vyskupu Juozapu Kukta: vyskupui paprašius leisti iš užsienio savo daiktus parsigabenti ir pasirašius prašymą „Vyskupas Kukta“, p. Požėla [vidaus reikalų ministras] nerado galimu jo patenkinti, reikalaudamas, kad vyskupas Kukta pasirašytų „kanauninkas Kukta“ arba, pagaliau, tik „Kukta“, nes jis nežinąs vyskupo Kuktos. <…> Rusų žandarai šalindavo nepatinkamus vyskupus, siųsdavo Sibiran, pakeliui veždami nunuo­dydavo, bet ir jiems neateidavo į galvą teisėtai Katalikų Bažny­čios kanonais įšvęsto vyskupo sakros nepripažinti ir versti konsekruotąjį vyskupą išsižadėti savo šventimų, nevartoti savo teisėto titulo. Pa­vyzdys, kokiais šuntakiais veda partinis fanatizmas.
Nežiūrint nieko, pamatai nau­jam gyvenimui jau buvo padėti. Ir vėl – gerokai iš anksto, dar net neišvykęs iš Romos, arkivyskupas Jurgis jau dėliojo pirmus praktinius žingsnius, gal nė nenujaus­damas, kokią svarbą jie iš tiesų turės: Žinoma, padarysime ir vyskupų konferenciją; prašau pagalvoti apie dienotvarkę. (Iš arkiv. J. Matulaičio laiško vysk. J. Skvireckui, 1926 ­balandžio10 d.)
Vos grįžęs į Kauną nuosekliai vykdė tai, kas buvo suplanuota:
Buvau <…> sušaukęs vyskupų Konferenciją, ji labai gerai pavyko. Dabar rūpinamės katalikų organizavimu. Tikiuosi, kad greitu laiku pavyks įsukti organizavimos ratas ir paleisti jį ristis pirmyn. <…> Vyriausybė vis dar naujų vyskupų nepripažįsta <…>. Toks Vy­riausybės nusistatymas ir elgesys tik sukelia katalikų nepasitenkinimą, žadina jų dvasią ir juos ­vienyja; ne tik nesusilpnina Bažnyčią, bet dar ją stiprina. (Iš arkiv. J. Matulaičio laiško kun. J. Vaitke­vičiui, 1926 lapkričio 17 d.)
Taip. Situacija anuomet buvo daugiau nei sudėtinga. Vis dėlto, nepaisant nieko, buvo galima planuoti ir kurti naują gyvenimą. Nes Bažnyčia Lietuvoje jau turėjo aiškų, vieningą balsą. Ir prabilo. Drąsiai ir aiškiai, gal net šiek tiek pakeltu tonu: Pone Prezidente, susidariusioji Lietuvoje Katalikų Bažnyčios padėtis, kurią svarstėme savo Konferencijoje šių metų 7–9 spalių dieną, verčia mus, Lietuvos Vysku­pus, kreiptis į Tamstą, kaipo į Vals­tybės Pirmininką, ir pažymėti tos padėties pavojingumą mūsų šaliai.
Kaip tik susidarė Lietuvos Valstybė, tuo buvo jaučiama reikalas taip sutvarkyti Katalikų Bažnyčios gyvenimą, kad jis būtų nepriklausomas nuo nelietuviškų metropolitų. Ir net pati Vyriausybė jau 1919 m. dariusi žygių, kad būtų sudaryta Lietuvos savaiminga bažnytinė provincija ir padaugintas vyskupijų skaičius <…>.
1926 metais Ap. Vizitatorius drauge su Lietuvos Vyskupais ir ne be žinios ir pritarimo Vyriausybės pateikė Lietuvos Bažnytinės Provincijos sudarymo projektą, kurį Apaštalų Sostas įvykino Bulla „Lituanorum Gente“, išleista tais pačiais 1926 m. 4 balandžio dieną.
Tas Bažnyčios sutvarkymo Lietuvoje aktas yra pilnai teisėtas. Nes Katalikų Bažnyčia, būdama savaiminga ir savo srityje nepri­klausoma, gali tvarkyti savo reikalus sulyg savo Įstatais. Tą teisę jai pripažįsta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 83, kuriame pasakyta; „Visoms esamoms Lie­tuvoje tikybinėms organizacijoms Valstybė lygiai pripažįsta ­teises tvarkytis kaip jų Kanonai arba Įstatai reikalauja” ir 106, kuriuo paliekama galioje tik tie įstatymai, “kurie šiai Konstitucijai nesipriešina”. Veikiantieji Katalikų Bažny­čios Kanonai 215 ir 329 nustato, kad vien Šv. Tėvo dalykas yra steigti provincijas, dijecezijas, prelatūras ir k. p. ir nustatyti jų ­ribas bei ­skirti joms Ganytojus.
Tačiau, <…> iš pasikalbėjimų su kai kuriais Ministeriais paaiškėjo, kad dabartinė Vyriausybė nė įsteigtųjų dijecezijų, nė paskirtųjų joms vyskupų nepripažįstanti ir nelaikanti juridiniais asmenimis. Gi nepripažinimas kam nors Valstybėje asmens teisių yra lygus paskelbimui jo civilinės mirties. Šiuos Vyriausybės žygius negalima kitokiais laikyti kaip tik pradėtuoju su Bažnyčia karu.
Mes to karo nenorime ir numatome visą jo žalingumą ir pavojingumą ne tik Bažnyčiai bet ir mūsų tautai ir mūsų jaunai Valstybei. Bet mes vieni neturime galimybės jo sustabdyti.
Dėdami visą atsakomybę už tą pradėtąjį su Bažnyčia karą ir už to karo visas pragaištingas pasėkas ant Vyriausybės, kuri Tamstai prezidentaujant susidarė ir veikia, ­kreipiame Tamstos, Pone Prezidente, į tai dėmesį. (Apaštališkojo vizitatoriaus ir Lietuvos vyskupų laiškas LR prezidentui p. K. Griniui, 1926 m. spalio 8 d., pirmasis taisymas, rankraštis, Marijonų Generalinis archyvas, Roma).
Vos konferencijos posėdžiams pasibaigus, dar tą pačią popietę, Apaštališkasis vizitatorius arkivyskupas Jurgis Matulaitis sėdo į traukinį. Jis žinojo: su nauja valdžia vargu bus galima ką nors sutarti bažnytiniais reikalais. Eina kova. O Lietuvai labai reikia ramybės ir vienybės (iš arkiv. J. Matulaičio laiško kun. F. Kudirkai, 1926 m. rugsėjo 24 d.). Todėl tą rudenį norėjo būti ir buvo visur: kiekvienoje naujai įsteigtoj ­vyskupijoj. Kad pats pakviestų visus – vyskupus, kunigus, tikinčiuo­sius – visą Lietuvą – į naują gyvenimą. Į tą, kurio pradžia ir pamatas – kiekvieno žmogaus širdyje. Į tą, kuris vienintelis arkivyskupui Jurgiui iš tikrųjų ir rūpėjo: Spalių mėnesio 9 dieną 16.30 val. traukiniu iš Kauno į Kaišedorius atvyko Jo Eksc. arkivyskupas Jurgis Matulevičius, kun. prof. Rėklaičio lydimas. Stoties perone brangų Svetį sutiko Jo E. Kaišedorių Vyskupas Juozapas Kukta su vietos dvasiškija ir dviejų tūkstančių įvairių luomų ir amžiaus tikinčiųjų minia. Žmonės visi pasipuošę šventadienio rūbais. Visų akyse ir veiduose matyti džiaugsmo šypsena.
Kaišedorio bažnytėlė buvo gražiai išpuošta žalumynais ir pilna žmonių. J. E. Arkivyskupas pasakė labai gražų pamokslą, kurį žmonės išklausė su didžiausiu dėmesiu; paskui Jo Eksc. suteikė Šv. Tėvo palaiminimą. Sekmadienį, spalių mėn. 10 dieną 11 val. Jo E. Arkivyskupas darė iškilmingą ingresą Kaišedorių laikinon bažnyčion (Katedra statoma nauja iš plytų; dėl žinomų visiems priežasčių šiemet nė kiek darbas priekin nepastūmėta) ir laikė iškilmingas pontifikales Mišias. Pamaldoms pasibaigus, iš bažnyčios grįžo vietinėn klebonijon, kur priėmė Kaišiadorių parapijos katalikų organizacijų atstovų sveikinimus bei jų adresus, būtent, Katalikų In­teligantų, Katalikų Mokytojų Sąjungos, Lietuvių Krikščionių Dem. Part., Kat. Moterų, Abstinentų ir Tretininkų. J. E. Arkivyskupas visiems padėkojo už sveikinimus ir ragino visus prisidėti atvesti Kristaus Bažnyčion tuos, kurie nuo Jos yra atitolę.
Šv. Sosto Vizitatoriaus aplankymas J. E. Kaišiadorių Vyskupo­ turėjo tą tikslą, kad savo akimis pamatytų naują įsteigtąją vyskupiją ir tas sunkias apystovas, ku­riose reikia tvarkyti J. E. Kaišedorių Vys­kupui Juozapui Kuktai vys­kupijos gyvenimą; kad apie nau­jos ­vyskupijos padėtį, nuvykęs ­Romon, galėtų pasakyti Šv. Tėvui.
Aukštasai Bažnyčios Kunigaikštis Arkivyskupas Matulevičius atlikęs savo darbą spalių 11 rytą, J. E. Kaišedorių vyskupo Juo­zapo Kuktos ir vietinių kunigų palydėtas, išvyko Kaunan. („Šaltinis“, 1926 m. Nr. 34, spalio 28 d.)

Spaudai paruošė sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS