Etnokosmologijos muziejuje 40 m aukštyje choras „Salve“ jau buvo pasirengęs skrydžiui į kosmosą
Rugpjūčio 9–10 dienomis Elektrėnų švč. Mergelės Marijos Kankinių karalienės parapijos kamerinis choras „Salve“ (vadovė Laima Mažuolytė) leidosi į septintąją piligriminę-pažintinę kelionę. Šiemet choro misija – pagiedoti šv. Mišiose Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje ir susipažinti su Utenos krašto dvasiniu bei kultūriniu paveldu.
Etnokosmologijos ir astronomijos aukštybės bei gelmės
Jau beveik 300 tūkst. metų Protingieji žmonės (Homo sapiens) kasdien kelia akis į dangų: vieni meldžiasi, kiti atlieka mokslinius tyrimus, likusieji tiesiog džiaugiasi gražiu dangumi. Žmogaus santykis su kosmosu – be galo įdomi ir turtinga kultūros istorijos žinių sritis. Nerdami į naujai užgimusios etnokosmologijos gelmes, 1990 metais fizikas, gamtos mokslų dr. Libertas Klimka ir astronomas, fizinių mokslų dr. Gunaras Kakaras Molėtų rajone, Kulionyse, šalia 1980 metais įkurtos Molėtų astronomijos observatorijos, įsteigė pirmąjį ir vienintelį pasaulyje Etnokosmologijos muziejų. Prieš dešimtmetį šis muziejus visiškai pakeitė savo veidą – dabar jis primena modernią kosminę stotį. Čia ir buvo pirmoji mūsų kelionės stotelė. Pusantros valandos, praleistos su gidu be galo moderniose, interaktyviose salėse, mėgavimasis vaizdais į apylinkės ežerus iš 40 m aukštyje „nutūpusios“ skraidančios lėkštės ir kavos puodelis su astronautų užkandžiais kosminio erdvėlaivio viduje paliko neišdildomus įspūdžius visam kolektyvui. Į kosmosą skristi mes jau tikrai buvome pasirengę.
Pasigrožėję šalia Etnokosmologijos muziejaus įrengtu vieninteliu Lietuvoje megalitinio tipo kalendoriniu akmenų ratu „Lietuvos Saulė“, kurio skersmuo 30 metrų, ir aplink jį sudėliota visa Saulės sistema, nukeliavome į visai šalia esančią Molėtų observatoriją. Čia dirbantis astronomas labai įdomiai papasakojo, ką veikia šiuolaikiniai astronomai, leido pažiūrėti per teleskopą į Saulę, parodė įspūdingas įvairių ūkų, žvaigždžių spiečių, galaktikų, žvaigždžių ir kitokių kosminių kūnų nuotraukas, kaip atrodo 1,65 m skersmens teleskopas – didžiausias mokslinės paskirties įrenginys Šiaurės Europoje, ir kaip jis valdomas. Atsakęs į visus mūsų užduotus klausimus, astronomas negalėjo tvirtai atsakyti tik į vieną – patį svarbiausią: „Ar yra gyvybė kitose galaktikose?“ Kol kas šio fakto nepatvirtino ir nepaneigė nė vienas pasaulio mokslininkas. Tad su viltimi, jog gyvybės esama ne tik Žemėje, išvykome į Uteną.
Vienintelė pasaulyje
Uteniškiai labai nori, kad jų miestas būtų paskelbtas Aukštaitijos sostine, todėl moka pagaminti skanių aukštaitiškų patiekalų. Šio krašto žmonės nuo seno mokėjo nebrangiai, bet sočiai pavalgyti. Lietiniai su penkiais skirtingais dažiniais: spirgais pagardinta bulvių koše, troškintais kopūstais, česnakinės varškės padažu, uogiene ir grietine – penki patiekalai viename. Be to, skanu ir sotu. Dar pridėkite agurkinę sriubą, o desertui – trupininį pyragą su juodųjų serbentų uogiene ir kmynų gėrimą. Tokiomis aukštaitiškomis „patrovomis“ mus vaišino Utenos pakrašty seniai gyvuojanti kavinė „Abu“.
Kuo gi, be aukštaitiškų patiekalų, dar garsėja Utenos kraštas? Teks pavažiuoti iki Vyžuonų ir stabtelėti prie bažnyčios. 1406 m. statyta Vyžuonų šv. Jurgio bažnyčia yra ne tik seniausias pastatas Utenos rajone, bet ir vienintelė tokia šventovė pasaulyje – bažnyčios sienoje įmūryta saulės-žalčio kulto liekana – akmuo, vadinamas žalčio Vyžo galva. Tokia katalikų ir pagonių „draugystė“ išties unikali. Galbūt kada nors šis išskirtinis faktas išgarsins Vyžuonas ir čia plūs piligrimai iš viso pasaulio?
Kadangi dabar šiame miestelyje nematyti nė vieno turisto, buvo puiki galimybė paėjėti iki Rašytojų kalnelio ir prisėsti prie skulptoriaus Henriko Orakausko (šiuo metu gyvenančio ir kuriančio Kernavėje) sukurto paminklo dviem talentingiems vyžuoniškiams: poetui, literatūros kritikui Antanui Masioniui (1941–1974) ir prozininkui Broniui Radzevičiui (1940–1980; 1991 m. jam suteikta Lietuvos nacionalinė premija). Šalia sraunios Vyžuonos ir pušynėlio labai smagu paskaityti šių rašytojų kūrybos ir pamatyti Aukštaitiją jų akimis. Anksti į Amžinybę išėjusiems tragiško likimo literatūros kūrėjams ir skulptoriui H. Orakauskui suteikti Vyžuonų miestelio garbės piliečių vardai.
Stebuklingas vanduo
Toliau kelias vedė į Užpalius. Šiame miestelyje stovi ir gražus paminklas šv. Florijonui, ir raudonplytė Švč. Trejybės bažnyčia, bet į Užpalius visi traukia pasisemti vandens iš stebuklais garsėjančio Krokulės šaltinio. Čia 1903 m. net buvo pastatyta mūrinė koplytėlė. Pasakojama, kad vieną vasaros rytą piemenėliams šioje vietoje pasirodė Kristus, apsuptas spinduliais. Nusigandę vaikai suklaupė ant kelių ir ėmė melstis. Kristus palaimino juos ir išnyko, o Krokulės šaltinis kaip tryško taip ir trykšta – kas sekundę pasipildo 7 litrais vandens, kurio temperatūra tiek žiemą, tiek vasarą išlieka 7–9 °C. Šis vanduo garsėja nepaprastomis savybėmis gydyti įvairias ligas, teikti laimę, saugoti nuo Perkūno. Tik spėjome atsigaivinti, žiū, o jau kiti ištroškę keliautojai stovi prie vartelių. Ką gi, šaltinis išties stebuklingas.
Šalia didingojo Alaušo
Utenos rajonas turtingas vandens telkinių: iš 193 ežerų čia yra ir giliausias Lietuvos ežeras Tauragnas (giliausias vieta – 62,5 m) ir skaidriausiuoju kadaise pretendavęs tapti dešimtas pagal dydį šalyje (plotas 1071,8 ha) Alaušas. Šis ežeras – tikra šių kraštų puošmena ir žmonių maitintojas. Ne šiaip sau jo pietinėje pakrantėje esančio Sudeikių miestelio herbe pavaizduotos trys raudonos seliavos. Lietuvoje yra tik keliasdešimt ežerų, kuriuose galima žvejoti šią vertingą žuvį.
Trumpam stabtelėjome prie Alaušo vakarinio kranto. XV a. čia esančiame iškyšulyje, dabartiniame Bikuškio kaime, Radvila Astikaitis, Užpalių pilies viršininko sūnus, pastatė dvarą. Daug savininkų valdė Bikuškio dvarą, tačiau labiausiai jis suklestėjo XVII–XIX a. Išskirtiniam, tais laikais, mūriniam dvarui priklausė septyni aplinkiniai kaimai, daugiau nei 500 ha žemės, veikė spirito gamykla, didžiulė kalvė. Džiugu, kad atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, dvarą paveldėję Dalia ir Gintaras Gruodžiai prikėlė jį naujam gyvenimui: Bikuškio dvare vyko dailininkų ir skulptorių plenerai, profesionalaus teatro spektakliai, simfoninės muzikos koncertai. Dabar šiose valdose jau trečius metus šeimininkauja optimizmo kupinas Marius su šeima. Pusvalandį mielo bendravimo su dvaro savininko šeima vainikavo choro atlikta daina.
Sodyba „Alaušynė“, kurioje nakvojome, taip pat įsikūrusi Alaušo pakrantėje. Seliavų negaudėme, bet sutemus nuvykome pasižiūrėti Utenos miesto fontano muzikinio šou. Dauniškio ežere sumontuotas fontanas, kuris kasdien vidurdienį ir penktadienių bei šeštadienių vakarais linksmina uteniškius ir miesto svečius 40 minučių trukmės muzikine programa. Šaunuoliai, uteniškiai. Labai romantiška.
Žirgų pavilioti
Ankstyvą sekmadienio rytą mūsų choro vadovės Laimos Mažuolytės ir Utenos vargonininkės Aušros Rinkevičienės vadovaujamas jungtinis choras jau dalyvavo šv. Mišiose. 1884 metais pastatytą plytų mūro Kristaus Žengimo į dangų bažnyčią lanko daug tikinčiųjų, todėl buvo smagu jiems, kartu su mūsų giedamomis giesmėmis, padovanoti dalelę šventės. Kunigas labai džiaugėsi, kad šio sekmadienio Mišios yra išskirtinės.
Po šv. Mišių mūsų naujieji bičiuliai pakvietė mus pasisvečiuoti vargonininkės A. Rinkevičienės sodyboje-žirgyne. Drąsiai ir su meile į gyvenimą žvelgiantys Aušra ir Leonardas Rinkevičiai prieš vienuolika metų įsigijo buvusį Utenos veislininkystės ūkį ir įkūrė čia Žirginio sporto klubą. Žirgyne gyvena 25 žirgai, didžiulis pulkas triušių, ožkų, įvairūs naminiai paukščiai – nuo vištų iki egzotinių stručių nandu porelės, tačiau žirgyno veikla yra gerokai įvairiapusiškesnė. Šalia yra Ąžuolų pieva ir Ąžuolijos pažintinis takas, todėl čia labai patogu organizuoti įvairias etnokultūrines ir edukacines vaikų stovyklas, kalendorines šventes, žygius ir net vargonininkų rezidencijas. Maža to, čia veikia vaikų darželis, o ponas Leonardas yra ekologinės žemdirbystės ūkio ir pusšimčio galovėjų veislės galvijų šeimininkas. Smagu buvo pasisvečiuoti, pajodinėti ant žemaituko, pralėkti žirgų traukiamame vežimaityje su varpeliais ir daina. Negalėjai atsistebėti, kokie veiklūs, kūrybingi ir kilniadvasiai yra Aušra ir Leonardas. Tokius žmones turime labai branginti, nes jie yra Lietuvos turtas.
Trys „drambliai“
Atsisveikinę su širdį sušildžiusiais Aušra ir Leonardu, suskubome į ekskursiją po Uteną. Vietoje planuotų dviejų, ji užtruko tris valandas. Rūpestingoji gidė, kraštotyrininkė Roma Jančauskienė, labai profesionaliai ir įdomiai papasakojo Utenos miesto įkūrimo istoriją, parodė bažnyčiose (Utenoje yra ir antra Dievo Apvaizdos bažnyčia, pastatyta 2005 m.) esančius lobynus, net turėjome išskirtinę progą pasivaikščioti šimtamečiu bruku ir sužinoti, kokie trys „drambliai“ laiko Uteną. Manote, kad tai istorikas Adolfas Šapoka, farmacininkė-žolininkė Eugenija Šimkūnaitė ir poetas Antanas Miškinis? Neatspėjote. R. Jančauskienės nuomone, tai Nemeikščiuose užaugęs poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas (1919–2015), Vyžuonėlės dvare „Blagodat“ daug paveikslų nutapiusi, Europoje garsi ekspresionizmo atstovė Mariana Veriovkina (1860–1938) ir iki 14 metų Utenoje augęs gydytojas kardiologas, Nobelio premijos laureatas (1985) Bernardas Lounas (tikr. Boruchas Lacas; 1921–2021). Prisipažinsiu, dvi pastarosios asmenybės man buvo džiugus atradimas. Grįžusi namo pasidomėjau jų nuveiktais darbais. Ypač daug emocijų sukėlė dramatiškas M. Veriovkinos gyvenimas. Kai tik pasitaikys proga, būtinai nuvažiuosiu į Vyžuonėlės dvarą. Tik gero gido dėka tampi galva aukštesnis.
Susitikimas su karaliumi
Lietus kiek pakoregavo mūsų dienotvarkę, todėl neužsukę ant Norkūnų piliakalnio nuvažiavome tiesiai į mūsų mylimo poeto Algimanto Baltakio gimtuosius Leliūnus. A. Baltakis jau iškeliavo Anapilin, tad šiandien šį miestelį garsina kitas be galo kūrybingas, entuziazmo ir išminties kupinas menininkas – trečios kartos keramikas, Lietuvos puodžių karalius Vytautas Valiušis. Jo iniciatyva 2001 metais nenaudojamas ir nugyventas dviaukštis senosios mokyklos pastatas pavirto vieninteliu tokio dydžio Lietuvoje Vytauto Valiušio keramikos muziejumi, įtrauktu į šimto geriausių bei įdomiausių keramikos muziejų Europoje sąrašą. Va čia tai bent! Muziejuje, pasak Vytauto, eksponuojama 7 000 eksponatų: tradicinės taikomosios keramikos dirbinių (puodų, puodelių, puodynių, ąsočių, palivonų, lekų, lauknešėlių, terlių, dubenų, žvakidžių, aguontrynių, vazų ir kt. indų) ir kitų įvairiausių formų bei skirtingos paskirties molinių dirbinių, nužiestų ir prieš šimtmetį, ir šiandien. Juos Vytautas surinko iš skirtingų Lietuvos vietovių, kad parodytų šio amato raidą. Taip pat muziejuje eksponuojami ir nuostabaus grožio autoriniai keramikos darbai. Ypač mane sužavėjo Linos Bekerienės ir Romualdo Aleliūno kūryba. Be nuolatinių ir laikinų ekspozicijų bei parodų, muziejuje ir meno centre vyksta įvairios edukacinės programos, organizuojami renginiai, įgyvendinami kultūrinio bendradarbiavimo projektai ir keramikų simpoziumai, į kuriuos atvyksta menininkų net iš Japonijos. O kaipgi kitaip, juk Vytauto menas įvertintas ne vienoje parodoje: I vieta VI tarptautinėje liaudies meno parodoje Čenstakavoje (2009), Lietuvos nacionalinio kultūros centro apdovanojimas geriausiam liaudies meistrui „Aukso vainikas“ (2015), Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2017), o taip pat suteiktas Utenos krašto garbės piliečio vardas bei įteikta Utenos rajono kultūros ir meno premija. Apžiūrėję visą moderniai ir skoningai įrengto muziejaus ekspoziciją ir mes turėjome galimybę nužiesti puodelį savo rankomis. Tačiau prie žiedimo staklių prisėdusi Leta greitai suprato, kad molis – visai kitokia medžiaga nei, pavyzdžiui, jos gerai įvaldytos popierinės vytelės, iš kurių ji piną įvairius dubenėlius, vazas ir net papuošalus bei baldus. Norint „sutramdyti“ molį, reikia labai daug dirbti.
Vakarėjo, o važiuoti namo visai nesinorėjo. V. Valiušis su meile kalbėdamas apie keramiką, šmaikščiai ir išmintingai – apie gyvenimą, geba sukurti itin šiltą ir jaukią atmosferą. Gal čia ir slypi gyvenimo prasmė? Esame be galo dėkingi klebonui Jonui Sabaliauskui ir Elektrėnų švč. Mergelės Marijos Kankinių karalienės parapijos žmonėms už suteiktą galimybę visa tai patirti.
Choro „Salve“ seniūnė Beatričė Jaroševičienė