Elektrėnų kultūros centras, įgyvendindamas projektą „Saugi bendruomenė: prevencija, įtraukimas ir socialinė integracija Elektrėnuose“ kviečia į Bendruomenės įtraukimo dirbtuves /diskusiją.
Tikslas –suteikti Elektrėnų miesto bendruomenei bazinių žinių ir įgūdžių, padedančių atpažinti grėsmes (įskaitant hibridines), užtikrinančių prevenciją, didinančių atsparumą ir gebėjimą veikti kartu nelaimių ar krizių metu.
Krizės metu valstybės tarnybos ne visada spėja pirmos – todėl bendruomenę dažniausiai „išgelbsti“ paprasti žmonės.
Pirmas dalykas, kuris dingsta krizėje, – ne elektra. Ne internetas. Pirma dingsta ramybė. Ji ištirpsta akyse, kai pasipila žinutės, kai kažkas kažką „girdėjo“, kai vieni skambina kitiems, o kiti – jau niekam neatsiliepia. Tada paaiškėja paprasta tiesa: civilinė sauga prasideda ne nuo sirenos, o nuo žmogaus.
Pilietinė atsakomybė – tai ne kalbos per minėjimus ir ne „kažkas kažkur pasirūpins“. Tai kasdienis susitarimas su savimi: aš pasiruošiu, aš įspėsiu, aš padėsiu – bent tiek, kiek galiu.
Kodėl mūsų vaidmuo toks svarbus?
Per nelaimes ar krizes tarnybos negali būti visur vienu metu. Vienoje miesto dalyje – avarija, kitoje – gaisras, trečioje – evakuacija. O tuo metu kažkam reikia elementaraus dalyko: vandens, vaistų, informacijos, raminančio balso. Ir dažniausiai arčiausiai esame mes – kaimynai, artimieji, bendruomenė.
Ką reiškia „padėti“ – praktiškai?
Ne visiems reikia herojiškų veiksmų. Kartais pilietinė atsakomybė atrodo labai paprastai:
* patikrinti, ar vieniša senjorė iš kaimynystės turi telefono įkroviklį ir vandens;
* perduoti patikrintą informaciją, o ne gandus;
* pasiūlyti pavėžėti šeimai, kuri neturi automobilio;
* susitarti dėl susitikimo vietos, jei ryšys dingtų;
* pasidalinti žibintuvėliu ar baterijomis.
Kai kurie žmonės krizėje „užsidaro“. Kiti – puola blaškytis. Pilietinė atsakomybė yra trečias kelias: ramiai veikti. Net mažas veiksmas mažina chaosą. O mažiau chaoso reiškia – mažiau klaidų, mažiau nelaimių.
Mažos bendruomenės – didelis skydas
Ypač regionuose, kur atstumai didesni, o pagalbos atvykimas gali užtrukti, bendruomenės ryšiai tampa ne „gražia idėja“, o realiu saugumo planu. Kaimynas, kuris turi generatorių. Žmogus, kuris moka suteikti pirmąją pagalbą. Šeima, kuri gali laikinai priglausti. Visa tai – ne teorija. Tai gyvas išlikimo tinklas.
Krizė visada patikrina, kas mes esame vieni kitiems. Jei norime jaustis saugiau, pradėkime nuo paprasto dalyko: pasidomėkime kaimynu ir pasiruoškime patys. Nes bendruomenė – tai ne vieta žemėlapyje, o žmonės, kurie vieni kitų nepalieka.
Užs. 26/03