„Ąžuolyno“ mokyklos 25-mečio šventėje
Virginija Šimkūnienė
Elektrėnuose nuo jaunystės gyvenanti Janina Vėželienė – mokytoja, buvusi „Ąžuolyno“ vidurinės mokyklos direktorė. Ji skaičiuoja 46 metų pedagoginį stažą ir sako, kad mokytojos profesiją pasirinko pasekusi vyresnės sesers Anelės pėdomis.
O kad tapo biologijos ir žemės ūkio mokslo specialybės mokytoja, tikriausiai buvo nulemta jos likime ir gimtinėje. Viskas siejasi su gamta: mergautinė Janinos pavardė yra Liepinaitytė, o ji gimė Vilkaviškio rajono Augalų apylinkėje. Jei rašomas adresas ant voko, tada buvo nurodomas Žaliosios paštas ir Drebulinės kaimas. Janina buvo jauniausia iš penkių vaikų šeimoje. Jos mama Teofilė be Janinos anksčiau dar pagimdė du berniukus ir dvi mergaites. Janiną ir jos vyresnę seserį Anelę skyrė net 18-iolika metų. Sesuo Janinai buvo ir patarėja, ir pavyzdys.
Mokytis Janina keliavo į Šūklių septynmetę mokyklą, įrengtą buvusiame dvare ir nuo jos namų nutolusią tris kilometrus.
„Man paliko įspūdį ta mokykla, nesvarbu, kad tekdavo vienai tuomet į mokyklą keliauti. O vidurinę baigiau Arminų, ji taip pat buvo gana nauja. Kai sesuo Anelė su vyru Kostantu išvyko mokytojauti į Vievio kraštą, Kazokiškes, aš pas juos praleidau metus. Buvau penktokė, o sesė turėjo mažą sūnelį. Aš ten ne tik mokiausi, bet ir prižiūrėjau sesers pirmagimį. Grįžau į namus su mokytojo profesijos supratimu ir svajone tapti mokytoja“, – taip savo vaikystę ir profesijos pasirinkimą atsimena Janina. Jai patiko sesers gyvenimo būdas ir mokytojos darbas.
Nesiblaškydama pasirinko pedagogikos studijas
Baigusi Arminų vidurinę mokyklą Janina jau buvo tvirtai nusprendusi studijuoti Padagoginiame institute Vilniuje. Jos apsisprendimą lėmė ne tik sesers darbas, bet ir vidurinėje merginą sužavėjusi istorijos mokytoja. Nors Janina istorija nesižavėjo, ją užbūrė mokytojos tolerancija, mokėjimas bendrauti su mokiniais. Pasak Janinos, jauna mokytoja vyresniųjų klasių moksleiviams buvo kaip draugė.
Įdomiausia studijų pradžioje buvo tai, kad Janina įstojo studijuoti matematikos. „Deja, šiuo savo žingsniu aš greitai nusivyliau. Mokytis buvo sunku – tekdavo kasdien spręsti po 50 uždavinių. Nutariau pereiti į kitą fakultetą. Kai pirmoje sesijoje išlaikiau bendrųjų dalykų egzaminus, nelaikiau tik matematikos. Mane įkalbinėjo net kelis kartus, nes ir tuomet studijuojančių matematiką buvo mažai. Bet aš buvau nusiteikusi ryžtingai – nuėjau pas Gamtos-geografijos fakulteto vadovą ir paprašiau, kad mane priimtų. Buvau priimta su sąlyga, kad greitai susitvarkysiu su skolomis. Aš pasistengiau ir jau pavasarį nebuvo dėl mokslų jokių problemų. Sėkmingai mokiausi grupėje, kurioje buvo tik merginos. Kadangi buvo dviguba specialybė, mokytis reikėjo ne ketverius, bet penkerius metus.
1969 metais, kai Janina baigė pedagoginį institutą, buvo paskyrimai į rajonus. Nors Janina tikėjosi gauti darbą netoli tėviškės, laisvų vietų nei Šakių, nei Vilkaviškio ar tuometiniame Kapsuko rajone nebuvo. „Tariausi su seserimi, ji pažinojo Trakų rajono Švietimo skyriaus vedėją, kuris buvo jos tiesioginis viršininkas. Šis darbo reikalais bendraudavo su mano seserimi, tuometine Pastrėvio mokyklos direktore. Man pasiūlė rinktis darbą Trakuose, Lentvaryje arba Elektrėnuose. Aš pasirinkau Elektrėnus, kur veikė viena vidurinė mokykla“, – sakė Janina.
Tuometinė Elektrėnų mokykla buvo pastatyta labai išmaniai, orientuota į pasaulio šalis. Mokiniui sėdint suole, jo kairė pusė buvo į pietus, dešinė – į šiaurę. Mokinio nugara buvo atsukta į rytus, net koridoriai buvo suprojektuoti šiaurinėje pusėje. Tokia mokykla dar buvo Druskininkuose. Manoma, kad toks pastatymas teigiamai veikė mokinių savijautą ir sveikatą.
Biologijos mokytoja buvo ir pionierių vadove
Janina Liepinaitytė Elektrėnuose pradėjo dirbti 1969 metų rugsėjo pirmąją. Apsigyveno pas seserį ir į darbą važinėjo iš Pastrėvio. Janina nesistebėjo, kad buvo įdarbinta pionierių vadove – tokį darbą gavo dauguma jos kursiokių ir grupiokių. Ji ne tik rūpinosi pionierių reikalais, bet ir turėjo pamokų jaunesniems mokiniams – nuo penktokų iki devintokų. Tokį dvigubą darbą ji dirbo apie septynerius metus. Kaip ir visi jauni to meto Elektrėnų gyventojai, ji dalyvavo ir kitokiose veiklose. Janina ne tik lankė tautinių šokių ratelį, bet šokdavo ir laisvalaikiu. Visi šokiai vyko Elektrėnų kultūros namuose, kur Janina susipažino su savo būsimu vyru Edmundu Vėželiu. Jos bendraamžis Edmundas tikras šių kraštų vaikas, kilęs iš Kakliniškių kaimo. Buvusi šio kaimo teritorija dabar apima daugelį Elektrėnų miesto gatvių. Būsimas Janinos vyras jau planavo tapti diplomuotu specialistu, neakivaizdžiai mokėsi KPI ir dirbo Elektrėnų elektrinėje.
Janina atsimena, kad anuomet žmonės buvo gerokai draugiškesni. Ją, jauną mokytoją, pas save į vieno kambario butą priėmė bibliotekininkė Nijolė. Janina svarsto, kad tuo tikriausiai pasirūpino su jaunais mokytojais tėviškai besielgiantis mokyklos direktorius Antanas Rutkauskas. „O gal Nijolė mane priėmė todėl, kad jos teta dirbo mokytoja toje pat mokykloje“, – svarstė Janina, apsidžiaugusi gyvenimu Elektrėnuose.
Po kurio laiko Janina jau dėstė biologiją vyresniųjų 9–11 klasių mokiniams. „Man buvo įdomu dirbti su vaikais. Mano dalykas yra įdomus, reikalingas medikams, žemės ūkio, kitų specialybių darbuotojams. Mokykloje tuo metu dirbo dvi biologijos mokytojos. Janina noriai pildė savo žinias paskaitose, seminaruose, tapo mokytoja-metodininke. „Mano nuomone, anksčiau mokiniai buvo labiau žingeidūs, jų dar nebuvo užvaldžiusios jokios technologijos. Su vyresnių klasių mokiniais bendraudavau kaip su suaugusiais žmonėmis, jie klausdavo mano patarimo. Savo pirmąją laidą laikau šauniausia, dažnai susitinku su buvusiais mokiniais, matomės ir bendraujame. Daugelis mano buvusių mokinių gyvena Elektrėnuose, kai kurie pasirinko pedagogo profesiją. Tai Virginija Gaidytė Stanislovaitienė, dirbanti pradinės mokyklos direktore, Enrika Sakalinskaitė Narakienė moko pradinukus, o Vilma Vasiliauskaitė Narkauskienė tapo istorike ir darbuojasi „Versmės“ gimnazijoje. Toje pat gimnazijoje dirba lietuvių kalbos ekspertė Augutė Liutkevičienė“, – džiaugiasi J. Vėželienė.
Mokykla buvo pavadinta „Ąžuolyno“
Augant miestui, atėjo metas, kai mokiniai netilpo viename pastate. Senasis pastatas buvo atiduotas rusakalbiams, netrukus buvo pastatyta nauja mokykla.
„Buvęs mokyklos direktorius Vytautas Mizeras patarė man neatsisakyti pasiūlymo tapti mokyklos direktore, kai tuo metu dirbusiam Jonui Lipavičiui sustreikavo sveikata. Labai nustebau ir abejojau. Mane palaikė vyras ir sesuo. Vyras net pasakė, jei neisi dabar, kito pasiūlymo negausi. Sutikau ir 1994 metų sausį pradėjau dirbti mokyklos direktore. Tuomet jau buvo kilęs vajus mokykloms duoti vardus. Netoli mokyklos augo ąžuolai ir ąžuoliukai, pasirinkome „Ąžuolyno“ vardą. Tuo metu kūrėme ir įvairią atributiką – emblemą, himną, vėliavą“, – prisimena. J. Vėželienė.
Švietime nuolat kažkas buvo naujinama, vyko reformos. „Man pradėjus vadovauti mokyklai, nebuvo lengva. Nes aš visus pažinojau ir mane pažinojo, daug metų čia dirbusią. Pasikeitė pavaduotojai, kai kam tai nepatiko, bet visi juk nori turėti patikimus ir pažįstamus žmones, savo komandą“, – sako Janina.
Jos vadovavimo metu šalies mokyklose buvo įvedamas profiliavimas. „Ąžuolyno“ mokykla tęsė literatūrinę kryptį, veikė muziejus, buvo organizuojami poezijos pavasariai. Atsirado pavadinimas tautinė mokykla – mokytojai jau turėjo savo kabinetus, daugėjo įvairių mokymo priemonių. Tuo metu jau buvo renkama mokinių taryba ir prezidentas. Vokiečių kalbos mokytojų A. Kučinskienės ir L. Indrišiūnienės iniciatyva bei rūpesčiu užsimezgė draugystė su Vokietijos Lionės gimnazija.
Kalbėdama apie šiuolaikinius vaikus Janina apgailestauja, kad jie mažiau gerbia vyresnius. Be to, žino savo teises, bet dažnai pamiršta pareigas. Tačiau šių dienų jaunimas, pasak mokytojos, turi labai daug įvairios informacijos, moka naudotis technologijomis, anksti pasirenka savo būsimą profesiją. Tai svarbūs pliusai.
Patiko kiekvienas etapas, praleistas mokykloje
„Ąžuolyno“ mokyklos direktore Janina Vėželienė dirbo 1994–2002 metais. Ji ir toliau mokytojavo, buvo klasės auklėtoja. Ilgametė mokytoja stebisi, kodėl vis mažiau jaunuolių ir vyrų renkasi mokytojo profesiją. Prieš jai pradedant direktorės darbą, mokykloje dirbo nemažai mokytojų vyrų: fizinio lavinimo, technologijų, fizikos, matematikos, muzikos dalykų mokė mokytojai. O dabar jų visai mažai.
„Ąžuolyno“ mokykla šiuo metu yra progimnazija, joje mokosi apie 600 vaikų. Janinos nuomone, vaikams nėra gerai, kai jie kilnojami iš mokyklos į mokyklą. „Anksčiau pradėdavo mokytis, baigdavo vidurinę. O dabar pradinė, po to progimnazija ir gimnazija. Nutrūksta vaikų ryšys su buvusiais mokytojais, tenka pratintis prie naujų draugų, mokytojų.
Kai mokytojos paklausėme apie jos vaikus, ji šypsodamasi pasakė, kad sūnus Darius tapo verslininku, dukra Aurelija pasekė mamos pėdomis – tapo pedagoge. Ji yra pradinių klasių ir vokiečių kalbos mokytoja, gyvena ir dirba Vilniuje.
Dvi vyresniosios anūkės jau pasirinko savo kelią, o dukters dukrytės yra linkusios į menus – viena domisi daile, kita dainuoja, mokosi muzikos mokykloje.
Mokytoja didžiuojasi savo mokiniais
Janina Vėželienė ir sulaukusi pensinio amžiaus dar dirbo mokykloje apie devynerius metus. Nuo 2015 metų – ji ramiai leidžia senjorės dienas. Moteris sako, kad mėgsta keliones, su šeima išmaišė visą Lietuvą. Ypač ją sužavėjo gražėjantys miesteliai ir gyvenvietės, naujai atidaryti muziejai, dvarai, sutvarkyti parkai. Vasarą buvusi mokytoja laiką leidžia sode, augina daug gėlių, o žiemos metu jos mėgstamiausias užsiėmimas – kryžiažodžių sprendimas.
Elektrėnai – nedidelis miestas. Vaikščiodama jo gatvėmis mokytoja sutinka daug savo buvusių mokinių. Daugelį jų ji pati pakvietė dirbti į „Ąžuolyno“ mokyklą. Tai biologijos mokytoja Lina Alimienė, geografė Jurga Davidavičienė, dailės mokytoja Audronė Jurkevičiūtė, lietuvių kalbos mokytoja Daiva Balčėnienė, istorikė Daiva Vileikienė. Beje, pavaduotoja prie naujos direktorės pradėjusi dirbti D. Vileikienė ja dirba iki šiol. J. Vėželienės buvusi mokinė Ramunė Matonienė dirba „Versmės“ gimnazijos direktore, o Justina Zaleckienė pernai laimėjo konkursą ir vadovauja Žiežmarių gimnazijai. „Turiu pažįstamų tarp medikų, mokslininkų, biologų. Pernai gražų siurprizą padarė mano buvęs mokinys Petras Gaidamavičius. Jis studijavo elektroniką, bet dabar yra labai susidomėjęs Kauno istorija, paveldu, tarpukario architektūra. Su savo draugu jis įkūrė kelis muziejus. Amsterdamo mokyklos muziejuje pernai lankėmės kalėdiniu laikotarpiu su savo artimaisiais. Tai patys savininkai vedė mums dviejų valandų ekskursiją, pokštavo, prisiminė mokyklos laikus. Tokie momentai ilgam įstringa atmintin. Jei laiką būtų galima atsukti atgal – nieko nekeisčiau, vėl rinkčiausi mokytojos profesiją“, – šypsosi mokytoja, šių metų pabaigoje švęsianti savo asmeninį 80 metų jubiliejų.
„Švenčiant Elektrėnų pirmos mokyklos 65 metų jubiliejų, sveikinu dirbusius ir dabar čia dirbančius mokytojus, mokinius, jų tėvelius ir senelius, baigusius šią mokyklą. Sveikinu ją kūrusius, puoselėjusius ir puošusius žmones. Čia sutikau darbščius ir draugiškus kolegas, kiekvienas jautėme pagarbą ir atjautą. Dėkoju likimui, lėmusiam man dirbti šioje mokykloje, kuri tapo vienintele darboviete. Linkiu visiems ištvermės ir pedagoginės sėkmės“, – sako J. Vėželienė.
Autorės ir asmeninio albumo nuotr.