Zigmas pasakoja, kad dar ne visų daiktų paskirtį pavyko išsiaiškinti
Virginija Jacinavičiūtė
Ramutės ir Zigmo Bagaliūnų kiemas – graži ir jauki kertelė, kur kiekvienas rastų, kur paganyti akis. Ne kartą Pakalniškėse esanti sodyba buvo nominuota kaip gražiausia Vievio seniūnijoje. Susižavėjimą kelia ne tik išpuoselėti Ramutės gėlynai, bet ir išskirtinė Z. Bagaliūno kolekcija, kurioje daugybė senovinių ir retų daiktų, galimus išvysti tik muziejuose.
Eksponatai neturi jiems pritaikytos erdvės, todėl nugulė ten, kur jiems rasta vietos – dalis daiktų po atviru dangumi, kiti kluone.
Kaip pasakoja sodybos šeimininkas Zigmas, rinkti senovinius daiktus pradėjo prieš 10 metų. Viskas prasidėjo nuo akselinės. Taip vadinamas mechaninis įtaisas akseliui – smulkiam gyvulių pašarui iš šiaudų, žolės – pjauti. Šie prietaisai stovi kieme, papuošti žmonos taip mylimomis gėlėmis. Vėliau daiktas po daikto, rakandas po rakando kolekcija ėmė gausėti. Juos rinko sutuoktiniai, daug daiktų internete nupirko sūnūs Arūnas ir Zigmas, dovanojo pažįstami.
Dabar visus eksponatus jau ir suskaičiuoti sunku. Jų tikslaus skaičiaus nežino ir pats šeimininkas, nes daug įdomiau gauti ir turėti, o daiktus suinventorizuoti prireiktų daug laiko.
Skaičiumi gausiausia, ko gero, bus senovinių lygintuvų ekspozicija. Jie atrodo panašūs, tačiau skiriasi savo dydžiu. Mažesni turbūt buvo naudojami smulkiems drabužiams lyginti, o dideli – patalynei.
Didelė ir žibalinių lempų kolekcija. Zigmas dar pamena, kaip prie tokios lempos ruošdavo pamokas. Jam antrina ir žmonos pusbrolis Stepas Čižius, kilęs iš Pipiriškių kaimo. Sako, kad kaime elektra buvo įvesta tik 1971 metais, tad vaikai prie tokių lempų ir skaitydavo, ir rašydavo. Kolekcijoje galima pamatyti ir įprastų žibalinių lempų, ir angelėlių atvaizdais išraižytų, ir puodynę primenančių.
Paklausus, koks eksponatas galėtų būti seniausias, Zigmas rodo akmeninį kirvuką, kurį Ramutės brolis Bronius rado laukuose. Tai galėtų būti ir akmens amžiaus įrankis. Kotas, žinoma, neišliko, tad Zigmas pats jį pritaikė.
Senieji įrankiai ir prietaisai jaunajai kartai tikras klaustukas, bet pasitaiko, kad net suaugusiesiems sunku atspėti daiktų paskirtį. Vienas tokių paslaptingų įrengimų – kovalska gorna. Taip Zigmas vadina geležinį kalvio stalą, vadinamą priekalu. Kovalskų daiktų kolekcijoje ir daugiau esama. Tai vinys, kurių daugiausia randama senų ardomų namų balkiuose, vyriai, rankenos, rąstų laikikliai.
Neseniai kolekcijoje atsirado senovinės plaukų kirpimo mašinėlės, kurias sūnus rado tiesiog išmestas. Zigmas savo kirpėjai bandęs paaiškinti, kokiomis žirklėmis anksčiau buvo kerpami plaukai, tačiau ji niekaip negalėjo įsivaizduoti. Tad kitą kartą važiuodamas į kirpyklą, Zigmas vešis ir rankinę plaukų kirpimo mašinėlę – parodyti juk lengviau, nei paaiškinti.
Kolekcininkas sako, kad neturi mėgstamiausio eksponato. Jam įdomiausias pats rinkimo procesas. Ne visų daiktų ir paskirtį žino, tačiau išmaniosios programėlės leidžia daiktus geriau pažinti. Programėlė net parodo, kokia suma daiktą galima įkainoti. Taip išsiaiškino, kad turi gana brangią malimo mašinėlę.
O Ramutė sako, kad jai patys artimiausi lietuviški rakandai, kurie primena apie lietuvio identitetą. Tai verpimo ratelis, linų mintuvas ir šukos. Šeima linų mintuvą buvo paskolinusi Vievio Oninių šventei. Sakė, kad mažai kas buvo matęs tokį prietaisą.
Zigmas šypsosi pasakodamas, kaip dauguma žmonių juokiasi pirmą kartą pamatę drabužių skalbyklę – tarką primenantį rakandą, kurie buvo gaminami ne tik iš medžio, bet ir iš metalo.
Užėjus į kluoną supranti, kad lauke esanti kolekcija – tik maža dalis asmeninio muziejaus. Čia akį traukia laikrodžių kolekcija, kuriuos brolis parvežė iš Didžiosios Britanijos. Kluone sukrauti lagaminai, su kuriais prieš daugelį metų kažkas leidosi į keliones. Čia įvairūs muzikos instrumentai, kelių rūšių radijos ir plokščiaekranių televizorių prosenelis „Šilelis“, tarsi laiko mašina nukeliantis į praeitį.
Palubėje iškeltos didelės medinės geldos, kuriose kadaise buvo sūdoma mėsa, suteikusi žmonėms stiprybės dirbti sunkius darbus. O kad darbai buvo sunkūs, atspindi jau patys įrankiai. Pavyzdžiui, didžiulis pjūklas, skirtas rąstams pjauti, ar dviejų galų pjūklas, kuriuo buvo smulkinami medžiai. Ir toks įprastas įrankis kaip dalgis liudija sunkų darbą, kurį puikiai prisimena ir Zigmas. Nelengva buvo pripjauti gyvuliams žolės, kad jos užtektų visai žiemai. O kur dar ilga šieno kelionė iki kluono.
O Stepui Čižiui įsiminė naščiai. Prisimena, kaip ant jų kabindavo kibirus ir nešdavo vandenį maistui, gėrimui ir gyvulių girdymui.
Bagaliūnų kolekcijoje daug daiktų, kurie liudija vietinių žmonių gyvenimą. Raudonos plytos paimtos iš vietos, kurioje anksčiau veikė cegielnia – plytų gamykla. Ji buvo įkurta tarp Pakalniškių ir Pipiriškių, kur yra Ramutės ir Stepo gimtinė. Pasakojama, kad plytų gamykla stovėjo labai šlapioje vietoje, kur pravažiuodavo tik vikšriniai traktoriai. Plytinės pastatai neišlikę, tačiau ten buvo rasta pilnų raudono molio plytų ir jų likučių.
Dėkinga esu Zigmui ir Ramutei Bagaliūnams už galimybę pamatyti primirštus daiktus, kurie nukelia į vaikystę, kurie žadina vaizduotę ir verčia pagalvoti. Iš vaikystės liko vaizdas, kaip pardavėja energingai smiliumi stumdo skaitliukų rutuliukus. Šis procesas visada atrodė toks žaismingas ir magiškas, bet niekada nesupratau, kaip tai iš tiesų veikia. Bet Zigmas ir Ramutė šitą spragą ištaisė per kelias akimirkas. Dabar jau žinau, kaip mediniai rutuliukai virsta kainų aritmetika.